1920 m. lapkričio 14 d. Sevastopolio uoste šarvuotasis kreiseris „General Kornilov“ pakėlė inkarą ir išplukdė generolą leitenantą Piotrą Vrangelį (1878 m. Zarasuose – 1928 m. Briuselyje) kartu su kitais kariškiais, jų šeimomis ir trauktis pasirinkusiais į neribotos trukmės emigraciją civiliais. Jokia užsienio valstybė nebuvo prižadėjusi jiems prieglobsčio. Juodasis Baronas, perėmęs vadovavimą Baltosios Gvardijos pietinių teritorijų karinėms pajėgoms pavasarį iš Rusijos į Angliją pasitraukus generolui leitenantui Antonui Denikinui (1872 m. Włocławeke – 1947 m. Niujorke), šiai evakuacijai rengėsi pusmetį, nes jau 1919 m. rudenį buvo aišku, kad restauracijos galimybė Rusijoje nebeįmanoma. Vieno buvusio imperinio, vėliau – Raudonosios Armijos, galų gale – baltagvardiečių generolo nei viename iš Krymo uostus spėjusių palikti 126 laivų su 145 tūkstančiais bėglių nebuvo.
1921 metų pradžioje, praėjus trims mėnesiams po generolo Lucjano Żeligowskio (1865 m. Ašmenoje – 1947 m. Londone) vadovaujamos rinktinės įžengimo į Vilnių, taip sulaužant Suvalkų sutartį, Obelių pasienio kontrolės punkte, geležinkelio stotyje, tas krante likęs generolas pagaliau atkurtos Valstybės pasienio tarnybos bus sustabdytas ilgesniam pokalbiui. Trejus metus atkariavęs svetimos valstybės pilietiniame kare, atsisakęs bėgūnams iš Sovietų Rusijos būdingos šoferio Žydrojo kranto kurorte ar durininko Paryžiaus viešbutyje karjeros galimybės, pagaliau sumojo, kad yra dar tokia vieta kaip Lietuva. Joje be kita ko žmonės mėgsta gausiai pavalgyti, o tai – ne pats prasčiausias planas artimiausiai ateičiai po kelerių gyvenimo metų nuolatinėje stokoje, paskui – kaip nors.
Po to atvažiavo traukinys, ir Justas Adamonis vakarop išlipo gimtojo Kauno geležinkelio stoties perone, kur jį pasitiko Vyriausybei dirbantis Mykolas Landa. Su juo vakarykštis baltagvardietis pasikalbėti neatidėliotinai sutinka gana nenoriai: „Neką težinojo apie vadinamąją vyriausybę, bet vargu ar galėtų būti blogiau už tai, kas dabar dėjosi Rusijoje (p. 13; He didn’t really know much about the government, but it couldn’t be anything worse than what he’d left behind). Neką Adamonis atsimena ir iš savo pirmųjų 20 gyvenimo metų Kaune iki išvykimo 1912 m. į karinę tarnybą, nepaisant jam kaip vieninteliam šeimos sūnui galiojusios išimties. Atmintis iškapsto tik susitikimą su tėvų kaimynu E. Ožeškienės gatvėje, bolševiku Feliksu Dzeržinskiu (1877 Dzeržynove prie Ašmenos – 1926 Maskvoje) 1897 m. viduryje, dar miškingame Žaliajame kalne policijos šaudomus vilkus ir pas gimines praleistas vasaras Pakaunės kaime, iš kurio jo tėvai ir persikraustė į pirmos kategorijos Rusijos Imperijos miestą-tvirtovę.
Pagaliau namo parsiradusiam Adamoniui nelabai kas įtinka: Landa per jaunas būti žvalgybos skyriaus, tuo metu dar buvusio Lietuvos Respublikos kariuomenės jurisdikcijoje, vadovu, vienodi kvailiai ir Raudonoji Armija, ir Baltoji Gvardija, „Metropolio“ personalas – nepakankamai mandagus, net sesuo Anelė per daug savimi pasitikinti, sukūrusi per daug laimingą šeimą. Gavęs parvykimo vakarą pas Landą namuose skalsias vaišes ir pasiūlymą dirbti Valstybės struktūrose, pakrikusios valstybės pralaimėjusios armijos generolas, nemokantis ūkio darbų, nesusigaudantis komercijoje, neužgyvenęs jokio turto, branginasi ir sutinka ne iš karto, mat, kaip pats taria, „patirtis man sako, kad atsikandau tokio darbo iki kaklo“ (p. 20; my experience has left me weary of this kind of work).
Besikuriančioms Valstybės institucijoms vis tik reikia surinkti darbuotojų korpusą, ir netrukus Landa senamiestyje esančiame konspiraciniame bute surengia būsimam savo pavaldiniui ir pamoką, ir egzaminą. Iškviestas į jį, kur jau yra Landa ir dar trys vyrai, Adamonis paprašomas aptikti jau šios grupės nustatytą įtartiną dalyką. Nutaręs, kad trijulė yra nesugebanti to išsiaiškinti, – o jis „negalėjo pakęsti viskuo nepatenkintų arogantiškų šmikių“ (p. 40; Adamonis hated sullen men), – generolas aptinka slėptuvę, tačiau nepastebi tame kambaryje buvusio ieškomo komunistų agento, neklauso atsklindančių Landos įspėjimų. Tad gauna mediniu plaktuku per pakaušį ir leidžia dienas lovoje, suteikdamas daug džiaugsmo sesers tarnaitei Mildai, atpeninčiai jį pagal kaimiškos virtuvės taisykles.
Pamuštąjį herojų aplankęs Landa pasiūlo darbą kontražvalgybos vadovu su pulkininko leitenanto alga, tačiau ir vėl Adamonis turi pagalvoti, ar tinkamas jam toks pasiūlymas. Šįkart Landa jau tiesmukai jam pasako: „Aš dėl labai daug dalykų jums suteikiu pasitikėjimo kreditą <…>. Jūs iki šiol neišpažinote meilės savo šaliai, neišreiškėte pasiryžimo kautis dėl jos, džiaugsmo, kad po šimtmečių jungo galiausiai esame laisvi“ (p. 45; I’m taking a lot for granted with you <…>. You haven’t declared your love for this country, your willingness to fight for it, your understanding that we’re finally free after centuries of being beaten down), į ką suaugęs ir gyvenimo matęs vyras tesugeba paikai replikuoti, kad jam šita šalis patinka, o svarbiausia – kad neprasidėtų rusiškas chaosas.
Įsikūręs savo kabinete, gavęs asmeninę sekretorę panelę Pinigėlę be vardo, vairuotoją Darių Pranaitį ir neformalų padėjėją Jonelį be pavardės, Adamonis blyksteli ir išmintimi, ir taktu. Pradžiai jis atleidžia tris darbuotojus, sutiktus konspiraciniame bute senamiestyje, iš kurių vienas – tuometinio Vidaus reikalų ministerio Petro Novako sūnėnas. Situaciją gelbėti tenka, be abejo, Landai: jis dangsto savo pavaldinio klaidas ir įdarbina sūnėną pas save Žvalgybos valdyboje. Dar kartą Landa turi pasakyti Adamoniui, kad 1921 m. Kaunas – gyvas miestas su tikrais žmonėmis, bet ne baltagvardiečio sapnas, kuriame „visur aplink išsibarstę žemi mediniai namiūkščiai ir dviaukščiai mūriniai pastatai neatrodė nei pažįstami, nei nepažįstami, tartum būtų pakibę kažkur tarp tikrovės ir prisiminimų“ (p. 14; but the low wooden houses and two-storey brick buildings seemed neither familiar nor unfamiliar, suspended between reality and memory).
Tada susitikimo su Ministeriu metu Adamonis pateikia šeimos naujienas iš negrabia lietuvių kalba parašyto laiško, kad su lietuve žmona į Kauną atvyksta galimai svarbių ryšių oficialiajame Vašingtone tebeturįs buvęs diplomatas. Pasitarimo metu jis nepraleidžia progos neprašytas pabaksnoti Novakui ir kitiems, kad „jeigu Lietuva trokšta formalaus JAV pripažinimo, reikėtų atvykėliams padaryti gerą įspūdį“ (p. 49; Adamonis explained that a certain émigré was returning to Lithuania with her husband, a former American diplomat. This man might still have ties with the United States government and they should make a good impression if they wanted formal recognition from the USA). Ministro paklaustas, kas yra tokios informacijos šaltinis, Adamonis atrėžia, kaip ir pridera rimtam šnipų gaudytojui: „Tiesiog žinau“ (p. 49; I just know).
Amerikiečių atvykimas, palydėtas puošniu baliumi „Metropolyje“ su pratęsimu Birštone – įvykis miestelėnams, kurie porelėje mato ir investuotojus, ir nuo įstatymų sprunkančius gangsterius, ir lietuviško krupniko magijai pasiduodančius šokėjus. Jų atvykimas yra bene pirmas nutikimas, kuris Adamonį, sutikusį dirbti Kontražvalgybos valdybos vadovu „bent jau dėl pinigų“ (p. 46; for the sake of the income), išties pažadina. Ši buvusį generolą suintrigavusi naujiena įjungia analitines jo galias, pasak kurių, antros eilės pusseserė jau ir nelabai giminė. Savo kabinete tarp kaugių raportų jis gali svajoti, kad „[j]au greit pavasaris, ir jeigu pasiseks, jo lūkesčiai, susiję su amerikiečiu, išsipildys“ (p. 51; Soon it would be spring and with any luck his hunch about the American would turn out to be true). Toji amerikietiškoji svajonė taisysis iš esmės.
Adamonio užsidegimą, kad Lilės ir Roberto Vulių atvykimas į Lietuvą yra sodri pagautė Valstybės saugumui, teko vėsinti pačiam Novakui, užsukusiam į balių pasidairyti, kaip gi atrodo kontražvalgybos vado išreklamuotoji aveniu į Lietuvai reikalingą JAV pripažinimą. Trumpo šnektelėjimo metu baliuje Ministeris Adamoniui pasiūlė verčiau pradėti domėtis lenkiškaisiais klausimais, bylos apie kuriuos ant jo stalo keliavo ir tiesiai iš Vidaus reikalų ministerijos, o panelės Pinigėlės rūpesčiu nedingdavo, kartu su kitomis svarbiomis atsirasdavo bylų krūvos viršuje. Oficialiuose valdžios koridoriuose Adamonio entuziazmas dėl Vulių taps pajuokimu, bet jis į politinio isteblišmento tarpą nesiveržia, – planai juk sieti su amerikiečiu, kuris atvažiavo su gatavu požiūriu, kad „Lietuva tėra valstybės parodija. Ilgai ji netemps“ (p. 281; It’s a joke state. It won’t last).
Dar kartą Adamonis atgis, nuvykęs į Karaliaučių susitikti su tenykščio kontražvalgybos biuro darbuotojais. Į juos jis spygsos pavydžiai, mat jie tai buvo tikri profesionalai, „visai ne tokie kaip Adamoniui dirbantys patirties stokojantys jaunučiai lietuvaičiai ir pagyvenę rusai“ (p. 141; utterly unlike the inexperienced young Lithuanians and old Russians who worked in Kaunas). Ten jis sugebės atsikirsti, išeidamas iš susitikimo anksti, pamesti jį su Pranaičiu sekusią uodegą ir atpažinti pakeliui į svečių namus komisaro Omės parke patupdytą seklę, į vakarienę su vokiečiais leisti sau vėluoti. Gero įspūdžio prieš užsieniečius svarbos žinovas parodė, kad kumetišką teoriją pajėgus įgyvendinti praktikoje, – Omė jau tą patį vakarą atsiprašys už savo aroganciją, o kitą dieną surengs įspūdingą vakarienę, kokiose Adamonis, tada dar studentas, dalyvaudavo Peterburge.
Svarbusis tyrimas prasidėjo nuo Lietuvos karo atašė padėjėjo pasiuntinybėje Maskvoje darbuotojo vizito. Kapitonui Silvestrui Adamonio kabineto durys atsidaro, tik panelei Pinigėlei tvirtai pasakius savo viršininkui apie rimtą interesanto nusiteikimą, nes Adamoniui ir toks susitikimas pirmiausiai dingojasi kaip greičiausiai ilgas, nuobodus pokalbis. Tai Silvestras, vėliau Maskvoje greičiausiai dėl to ir nužudytas, suteiks Adamoniui pirmąsias žinias, kad iš Lietuvos į Rytus keliauja dideli kiekiai kontrabandos, ir apie tai yra žinoma valdiškuose namuose. Landai ir vėl savo pavaldiniui reikės aiškinti, kad tiesmukas problemos sprendimas jam prikurs asmeninių priešų, o kol kas trapios Lietuvos politikoje sukels dar vieno Ministrų kabineto griūtį, sukompromituos Tautos to meto ir ateities didžiavyrius.
Adamoniui tai nė motais, nes jis tiki, kad jo vienintelis siekis – abstrakcija kaip Lietuva be korupcijos. Daug geriau politinių žaidimų taisykles permanęs Landa jį autorizuoja sustabdyti iš Kauno turinčio išvykti traukinio sąstatą, į savo stalo stalčių įsidėdamas Adamonio pasirašytą, bet nedatuotą prašymą atleisti iš užimamų pareigų. Perimti ir oficialiai patikrinti sąstatą kontražvalgybininkams pavyks tiktai tuose pačiuose Obeliuose – paskutinėje stotyje prieš traukiniui paliekant Lietuvą. Po keleto dienų Kaunas aptarinės įžymųjį kokaino ir sacharino kontrabandos sulaikymą, dėl kurio teks formuoti naujos sudėties Vyriausybę. Landa trumpam išsiųs Adamonį pas gimines, kol situacija atvės, nors kaime kaip tik įkais – juk pagaliau ir jie turi savo, sostinės spaudoje aprašinėjamą, žvaigždę.
2019 m. publikuojant Kanados rašytojo Antano Šileikos šeštojo romano „Provisionally yours“ vertimą į lietuvių kalbą, jis buvo pateikinėjimas kaip romanas apie šnipus, žadant, kad knygoje skaitytojas sutiks lietuvišką Džeimsą Bondą. Tik skaitytojas vis tiek suvoks, kad atžagari, kartais net gluminančiai žiopla Adamonio dūšia reinkarnacijos metu nepersikraustė į MI5 agentūros slaptąjį agentą, neįvyko ir atvirkštinis persiliejimas. Tvirtai įsikibęs į kabinetinį stalą ir savo portfelį, pats Adamonis pistoletą tik nešiosis su savimi, vos kartą pavažiuos automobiliu kiek greičiau, nes ant lietuviškų vieškelių ir neprikvailiosi. Jo femme fatale – grynorių dukra, bandanti padalkų kilnojimu gelbėti į aukštesnius socialinius sluoksnius ją išvedusį sutuoktinį, nebesugebantį išlaikyti tam sluoksniui priderančio gyvenimo stiliaus.
Nuo škotų-šveicarų kilmės Britanijos Karūnai neabejotinai ištikimo agento Adamonis skiriasi ir savo santykiu su gimtąja šalimi. Po pakartotinių Landos surodymų, Adamonis gana greitai pradeda kalbėti plakatinėmis, nacionalinį projektą palaikančiomis frazėmis, bet „[p]atriotizmas, Adamonio manymu, buvo it apsiaustas, kuriuo mėgo dangstytis despotai ir politikai, o nostalgija – senių liga“ (p. 191; Patriotism was the cloak that covered tyrants and politicians, and nostalgia was the disease of old men). Jo pareiga labai greitai išgaruoja ir net kontrabandos sulaikymo operacijos metu, ir tam tereikia atsitiktinio ar tyčinio pusseserės akies mirktelėjimo, kviečiant būtent tą dieną užmiestyje paskubom pasivolioti ant šieno – tiksliau, ant automobilio užpakalinės sėdynės.
Rašytojas ne sykį minėjo ir lietuviškuose, ir angliškuose interviu, kad jo tikslas buvo lengvas romanas apie šnipus, tačiau pasirinktoji medžiaga savaime nėra lengva. Didysis karas, priešingai stambesnėms Europos valstybėms, Lietuvai buvo su laiminga pabaiga – pagaliau atkurta Valstybe. Jei kitur iš karo grįžę vyrai buvo nustumti į visuomenės užribius dėl patirtų sužalojimų, aristokratai turėjo pradėti susitaikyti su prarastomis galios pozicijomis, Lietuvoje socialinė takoskyra žymėjosi kitaip. Masiškesnėje vaizduotėje vis dar ne per daug ryški siužetinė linija apie į Lietuvą plūstančius tūkstančius tautiečių po Vasario 16-osios, bet ir jie nebuvo vientisa masė – ekonominiai migrantai, carinės Rusijos karjeristai, karo pabėgėliai – jau vien dėl to, kad išvykimo ir grįžimo laikas, motyvai buvo skirtingi.
Negana to, pačioje Lietuvoje irgi ne visi atsidavusiai siekė lietuviškų rašmenų atgavimo, Valstybės atkūrimo ar lengvai susitaikė, kad tai pagaliau įvyko. Adamonis ir Jonelis yra kaip tik tokios monetos skirtingos, bet neatsiejamos pusės. Adamonis – carinio valstybinio aparato dalis, pasirinkęs kariauti ne Nepriklausomybės kovose, bet Rusijos pilietiniame kare, o Lietuvą prisiminęs, paaiškėjus, kad tai – patraukliausias iš blogų scenarijų. Per 60 m. perkopęs Jonas – carinės baudžiavos fizinius randus ant kūno besinešiojantis, praradęs vaikus ligoms ir žmoną sielvartui dėl to, gyvenąs su visais ir tuo pat metu skyrium. Jis abejingas Valstybės atkūrimui, tą nei palaikantis, nei sabotuojantis, bet uoliai tarnaujantis savo ponui, kas jis tuo metu bebūtų. Bendradarbiavimas ir sutarimas tarp jųdviejų – dermingas.
„Kai kuriems lietuviams pasisekė – jie turėjo giminaičių, prieš karą emigravusių į Ameriką. Turėti dėdę užsienyje buvo tolygu turėti slaptą kozirį kišenėje“ (p. 162; The luckier Lithuanians had relatives who had emigrated to America before the war and to have an uncle abroad was like having a trump card), ir dėdė, kaip paaiškės, yra patikimesnis variantas nei antros eilės pusseserė. Pradžioje lyg simpatizavęs darbe sutiktai panelei Pinigėlei, Adamonio libido nuklydo link daugiau metropolijų nei žemaaukštė Lietuvos sostinė mačiusios giminaitės, vos tik toji išlipo iš automobilio prie „Metropolio“. Tiesa, Lilė, kaip ir panelė Pinigėlė, ir pats Adamonis – tarp pirmųjų lietuvių, kurių gyvenimai rutuliojasi jau urbanizuotame pasaulyje, kažkodėl uoliai basakojis, net klumpes kažkur prateriojęs lietuviškas kaimas tampa tik maisto šaltiniu sunkią dieną ar atostogomis.
Tuo tarpu Adamonio pasijos Lilės Vulienės nostalgija vaikystės avietėms kieme yra ne vien tik gimtojo grumsto ilgesys, nėra, kaip Anelei, ir siekis būti tarpininku tarp valstietiškumo ir miesčioniškumo, o kritimas kelis kartus kraujo giminaičiui į glėbį – ir kraujomaiša, ir tarnybinis romanas, nes jie abu dirba tą patį darbą, tik skirtingoms vyriausybėms ir skirtingomis sąlygomis. Pusantrų metų Adamonis niekaip negirdi Lilės, nesuvaldžiusios savo polonofilijos jau pirmo pokalbio metu, uždavinėjimų klausimų, nepermato trafaretinių, su padlaižiavimu kartais besiribojančių komplimentų jam kaip Lietuvos gelbėtojui. Paskutinio pokalbio metu Adamonis teisuoliškai apkaltins Lilę jam melavus, taip ir nesuabejodamas savo paties kurtumu aplinkai.
Po kontrabandos sulaikymo Adamonis tapo opozicinių partijų numylėtiniu, o Landa – naujuoju finansų viceministeriu. Dabar jau Adamonis nedelsiant supranta Landos užuominą, kad pasirinkimo nebeturi, pasiūlymas organizuoti Klaipėdos krašto sukilimą 1923 m. sausį yra vienintelis jam likęs. Net ir tokiose aplinkybėse Adamonis be pagalvojimo nesugeba priimti sprendimo. Dar daugiau – jis išsako Vyriausybei sąlygas, pateikdamas Landai prašymą tarpininkauti, pagreitinant naujų uostų statybos darbus Nemuno žemupyje, mat vis dar galvoja, kad taip padeda Vuliams. Bent Landai aišku, kad ir Adamonis pagaliau sugrįžo: „Priešais jį sėdėjo dar vienas biurokratas, pasirengęs rizikuoti gyvybe dėl valstybės reikalų tol, kol jam bus iš to naudos“ (p. 227; Here was another bureaucrat ready to risk his life for the nation as long as there was something in it for him).
Rašytojas ir vertėjas Gintautas K. Ivanickas tinklaraštyje „Bangizmai: bangio skaitinėjimai“ kraipė galvą, „kaip galima parkristi po traukinio ratais miegamajame vagone“, reaguodamas į pirmame knygos skyriuje trumpai minimą epizodą (Paskui apšiurusiame miegamajame vagone Adamonį apšaukė buržujumi, jis pastūmė akiplėšą, šis neišsilaikė ir Adamonio akyse parkrito po traukinio ratais, p. 11). Išties, negali taip būti realiame gyvenime, o taip neįvyksta ir romano originale, kuriame po ratais krentama ne iš trečios klasės miegamojo vagono, dargi apšiurusio, bet nuo traukinio vagono platformos ir, spėtina, po tvirto generolo stumtelėjimo, antraip koks gi iš jo herojus (On a flatbed train car he was denounced as bourgeois, so Adamonis had pushed the accuser and watched him fall under the severing wheels), tegu ir ne be priekaištų, kaip paaiškės vėliau.
Ne ką geresnė lemtis vertėjos parengta ir Adamonio gimtajam Kaunui, kuris 1921 m. pradžioje tiek nutrūktgalviškai išdrąsėjęs, kad visiškai nudurnėjęs, atsisakęs įstatymų ir sveikos nuovokos dėl gaisrų: „Kambaryje, kuris Landai atstojo ir valgomąjį, ir svetainę, šviesą skleidė dvi žibalinės lempos, mat elektra ir vėl buvo dingusi. Maloniai šildė lubas siekiantis židinys“ (p. 19), nors tai yra, be abejo, įprastinė koklių, šiuo konkrečiu atveju – baltų, krosnis (The combined dining-sitting room was lit by two oil lamps because the electricity had failed again, and the ceiling-high white ceramic stove radiated pleasant heat), ir tokį nei tai lubas siekusį, nei tai lubas šildžiusį židinį per visą kambario sieną galima rasti jau kultūrine kliše tapusiame Kaune, virstančiame iš provincijos miestelio į sostinę.
Dėl pačios Lietuvos skaitytojas taip pat neturi turėti iliuzijų nuo pat pirmųjų lietuviškos romano versijos puslapių: „Dabar visi, regis, kūrėsi iš naujo, pratinosi prie naujos valstybės, atkurtos žlugus Vokietijai ir Rusijai, ir iškilus Lenkijai. Lietuva tapo nišine valstybe, netvirta ir pažeidžiama it mažas vaikas ant tramvajaus sėdynės, įsispraudęs tarp abejingų, augalotų suaugusiųjų“ (p. 15-16) (Everyone was in transition, finding a way to settle into the country they had recreated since the collapse of Germany and Russia and the rise of Poland. Lithuania was a precarious state, as vulnerable as a child on a tram bench crowded by heftier and unsympathetic travellers). Taip iš karto skaitytojas yra priverstas nutarti, ar norės toliau šitai skaityti, ar ieškoti angliškojo varianto, ar tiesiog užversti.
Vertimas trikdo, tačiau „Laikinai jūsų“ yra tarp tų retų atvejų, kada autorius pats pakankamai gerai moka lietuvių kalbą, kad galėtų atmesti vertėjo pasiūlytą lietuvišką variantą. Gretinant abi romano versijas, akivaizdus sakinių struktūrų keitimas, net kada, atrodo, nėra būtina dėl lietuvių kalbos standarto, o tokio teksto, tad ir skaitymo, ritmo suardymo tikslas lieka ne visiškai suprantamas. Dar keistesnis sprendimas yra prisodrinti lietuvišką versiją originale nesančiais būdvardžiais, nors jais vertimo problemos irgi nesibaigia. Skirtumai tarp lietuviško ir angliško variantų ne tokie dideli, kad galima būtų kalbėti apie dvi versijas, nors tai būtų buvęs intriguojantis autorinis sprendimas, tačiau taip pat reikalavęs ir didesnių pakeitimų romano tekste, ypač apžvalginiuose istorinių aplinkybių intarpuose. Matyt, tokia lietuviška teksto versija autoriui vis tik buvo priimtina, nes tokia ji ir pasiekė lietuviakalbį skaitytoją.
Bet kurio grožinės prozos rašytojo sprendimas dairytis po praeitį yra nutrūktgalviškas sprendimas, nes vienam autoriui sudėtinga suvaldyti istorinę medžiagą, prie kurios tyrinėjimų darbuojasi skaitlingas istorikų korpusas. Kuo ilgesnis periodas, kuo daugiau pasakojime sluoksnių, tuo didesnis pavojus išgirsti dažną istorinį romaną lydintį „Ne nu, juk tai – klaidos!“ Literatūrinėje aplinkoje nepataikymai ir sąmoningi iškraipymai dangstomi meno autonomija ir kūrėjo talento neliečiamumu, grožinio pasakojimo skirtingumu nuo istorikų rašymo, aiškinimu, kad ir istorija nevyksta nuosekliai kaip knygoje, tik taip pateikiama. Tuo tarpu skaitytojo, net neketinančio artintis prie teorinių bedugnių, pageidavimas bet kuriam autoriui ir redaktoriui visada kuklus: kad valingi ir nevalingi nukrypimai nuo istorinės medžiagos bent jau netrukdytų, kad būtų galima patikėti.
„Laikinai jūsų“ vieni faktai – Valstybės atkūrimas, sostinės perkėlimas į gerai fortų sistema apsaugotą Kauną, Suvalkų sutarties sulaužymas 1920 m. spalį, Klaipėdos krašto sukilimas 1923 m. sausio viduryje – yra teisingi, ir nieko blogo nenutinka, kad kontrabandos sulaikymas romane metais pavėlinimas, įtaigumui netrukdo ir kai kurių kitų realių įvykių aplinkybių keitimas. Gerai žinomos šalies skaitytojui nelabai svarbu, kad romane, „kurio veiksmas vyktų menkai žinomoje šalyje“ (p. 293; a light novel set in a little-known place), yra netikslumų. Tik tos mažai žinomos šalies skaitytojas paliekamas gūžčioti pečiais, ar tikrai reikia litus paleisti į apyvartą dvejais metais anksčiau, nei tai įvyko, ar būtina romane atsirasti Lietuvos universiteto – spėtina, neplanuotai ironiškai – istorijos mokslų absolventui, kai universitetas dar tik ką tik įkurtas ir kol kas netituluojamas kaip 1940-aisiais.
Datų stumdymas lengva ranka vardan didesnio meninio paveikumo kitąsyk tampa nesusipratimais. Kaip žinia, Adamonis, išvykęs studentiško amžiaus į Peterburgą 1912 m., namie su tėvais paliko keleriais metais jaunesnę seserį. Tuo tarpu grįžęs į Kauną po devynerių metų ir apsistojęs sesers Anelės šeimoje, dėdė skaito knygeles penkiametei seserėčiai ir trimečiam seserėnui. Tad stebėtinai daug suspėjo sesuo Anelė, dargi per karą ir bolševikų perversmą: baigti gimnaziją, jau Didžiojo karo metais išvykti į Petrogradą, ten baigti ne savaitę trukusias dantų gydytojos studijas, kažkada grįžti į Lietuvą, ištekėti, susilaukti dviejų vaikų ir dar įkurti Kaune privatų dantų taisymo kabinetą. Greta tokios sesers jau ir taip nerangus brolis atrodo neviltingas lėtapėdis.
Jau paskirtas Klaipėdos sukilimo organizatoriumi, Adamonis dėka atsitiktinumo restorane „Versalyje“ pagaliau supranta, kad Vuliai yra atklydę į Lietuvą kiek kitokiais tikslais, nei garsinosi daugiau nei pusantrų metų. Amerikietiška buvusio baltagvardiečių generolo svajonė, prasidėjusi nuo Roberto, bet greitai peršokusi ant antros eilės pusseserės, Amerikos pilietės, rimtai nustebinusį Adamonį ketinimu prašyti Lietuvos pilietybės, pasibaigia. Užklausimai saugumo tarnybų kanalais jam pateiks įrodymus, kad jo meilužė ir jos vyras tikrai buvo ne tie, kuo save pristatinėjo visiems Kaune ir gimtajame giminės kaime Pakaunėje. Taip ateina laikas prisiminti panelę Pinigėlę, kaip kadais Lietuvą, o tada – leisti lemčiai pašalinti Pranaitį.
Vairuotojas, buvęs mokytojas, išgelbės Adamoniui gyvybę, kai jis antrą Sukilimo dieną stovės prisiplojęs prie pastato sienos kaip drugelis bajoro Lukevičiaus dvaro kolekcijoje, negirdėdamas raginimų, kaip kadais Senamiesčio konspiraciniame bute, trauktis į saugią vietą. Po to iš karto Adamonis net fiziniu stumtelėjimu, žinodamas savo vairuotojo ribotą patirtį kariniuose veiksmuose, pasiųs Pranaitį mesti granatos į prancūzų kontroliuojamos prefektūros pastato duris. Jį pašaus priešo snaiperis, ir rankoje laikyta granata su jau nutrauktu žiedu nukris greta parkritusio Pranaičio ir sprogs. Panelei Pinigėlei Adamonis meluos, kad jos meilę nušovė prancūzas, ir dar apie kitką meluos, o sekretorė paklaus, „[a]r nepernelyg sklandžiai viskas susiklostė“ (p. 270; “Isn’t this just a little too neat?” she asked).
Taip galų gale Justas Adamonis, gimtajame mieste užsidirbęs reputaciją „žmogaus, kuris pasiekia savo tikslus, bet neapsieina be nuostolių“ (p. 273; You have a reputation for achieving your goals, but there tends to be damage along the way), ištrūks iš tarp sapno ir realybės įstrigusio Kauno, kur visi vieni kitus pažįsta, tik ne visada vieni kitiems atleidžia. Klaipėdos krašto laikinasis gubernatorius Adamonis atsiras kitokioje Lietuvoje ir arčiau vokiškosios – galingosios – Europos, jam taip teigiamai įsiminusios kelionės į Karaliaučių metu. Priešingai pusseserei Lilei, kuriai užteko ryžto ir valios priimti sprendimą, jis ir toliau rymos egzistencinėse kančiose, ar nori žadėto paskyrimo nuolatiniu krašto gubernatoriumi, ar jis iš viso nori savo kraštui priklausyti. Lietuvoje žydės alyvos, kvepės šienu, kūdros ir upeliai trauksis ledu. Atstatytosios Valstybės kūrimą savo likimu be dvejonių priėmę kurs stebuklą, atsiminimas apie kurį vėliau padės ištverti pusamžį truksiantį košmarą. Nugarą atsukęs – ir joje besinešiojantis kardo dūrio randą – visur ir visada moka tas pačias kainas, kad ir kiek pasaulis besivartaliotų ar tykiai stovėtų vietoje. Vieną kartą atidavus savo lojalumą kitai šaliai, sugrįžimas tampa nuolat anapus horizonto nunykstančiu tašku, kurio nepriartina ir lietuviškas pasas, pavėluotai paprašytas, kaip įdėklas į jau turėtą, vertingesnį. Keisis metų laikai Lietuvoje, – jie visada keičiasi. Tik per tuos 2,5 metų, Lilei ir Justui bandant grįžti namo, nenukris nei vienas lietaus lašas, – dangus nieko nenuplaus, dėl nieko nepravirks.
