Vizija Lietuvai: įsimylėti eklektišką tapatybę

2050-ieji kažkada atrodė kaip tolima mistiška ateitis. Šiandien naujai atkurta Lietuvos Respublika yra pusiaukelėje link jų. Ar šešiasdešimt metų yra daug ar mažai valstybei, kurios raidą ne kartą prislopino užsienio jėgų okupacijos?

Priklauso nuo to, ką nori per tuos šešiasdešimt metų nuveikti. Siekiant pakeisti urbanistinį šalies paveikslą – nutiesti naujus kelius, pastatyti tviskančių prekybos centrų – tiek laiko greičiausiai net neprireiks. Tiesa, sovietmečiu iškilę blokiniai daugiabučiai (vadinamosios chruščiovkės) tebėra neatsiejama kraštovaizdžio dalis. Nors renovacija ir vyksta, jos tempai nėra tokie greiti, kaip norėtųsi. Išvaizda šiuo atveju pasirūpinti yra paprasčiau negu vidumi: išsigydyti istorinei traumai šešių dešimtmečių gali ir neužtekti. Kartais susidaro įspūdis, kad Lietuva nori žūtbūt išrauti sovietmetį iš savo identiteto, tartum ignoruodama, kad tuo laikotarpiu žmonės darė tą patį, ką ir šiandien, – tiesiog gyveno. Formavosi kaip asmenybės, formavosi kaip visuomenė.

Lietuviai savyje talpina ne tik posovietinę, bet ir kelias kitas kultūrines ir istorines tapatybes: baltiškąją, europietiškąją o šiandien jau ir globalią. Kiekviena jų kelia įtampą, tačiau tik draugiškai priėmusi jas visas, Lietuva galės ramiai ir užtikrintai judėti į priekį. Amžiaus viduriui toks tikslas yra realistiškas.

Posovietinis štampas, kurio niekas neprašė

Susigyvenimas su posovietine tapatybe jokiu būdu nereiškia praėjusio laikmečio šlovinimo ar tuo labiau minčių apie tam tikrą geopolitinę orientaciją, kurią šalies Konstitucija yra aiškiai uždraudusi. Tai viso labo susitaikymas su mintimi, kad sovietmetis smarkiai pakeitė Lietuvos veidą ir kad šio laikotarpio, nors ir pagrįstai laikomo istorine klaida, chirurgo skalpeliu nepašalinsi. Būtent todėl posovietinio štampo gėdytis nereikėtų – juk ne patys jį užsidėjome.

Kad lietuviai yra linkę gėdytis savo istorinės praeities, privertė susimąstyti HBO mini serialas „Černobylis“ ir jį supusi komunikacija Lietuvoje, arba veikiau jos trūkumas. Atsiimdamas „Emmy“ apdovanojimą, „Černobylio“ kūrėjas Craigas Mazinas išreiškė padėką lietuviams už bendradarbiavimą. Uždarytoje Ignalinos atominėje elektrinėje, Fabijoniškių mikrorajone, Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje ir kitose Lietuvos vietose filmuotas „Černobylis“ tapo tikra televizijos bomba: „Rotten Tomatoes“ serialą įvertino 96 proc., o „IMDb“ vartotojai suteikė jam devynių su puse iš dešimties galimų žvaigždučių reitingą. Nepaisant to, kad „Černobylis“ yra didžiausias iki šiol Lietuvoje filmuotas projektas, apie jį vargiai buvo girdėti spaudoje, žinoma, iki tol, kol serialas tapo pasauliniu hitu. Ne visiems patiko idėja, kad pasaulis Lietuvą pamatė kaip Pripetės filmavimo lokaciją. Fabijoniškių chruščiovkės nėra tai, ką norėtųsi parodyti pasauliui. Šalies senamiesčiai juk gražesni. Modernios statybos namų irgi pilna, ištisi rajonai, o čia…

Bet užsieniečius būtent ir žavi ši įvairius laikotarpius menančių senamiesčių, modernumo ir (po)sovietinės estetikos dermė. Kodėl gi to neišnaudojus ir nenukreipus turistų srautų tolyn nuo kelių Vilniaus senamiesčio gatvių? Pavienių entuziastų vis randasi. Štai viena vilniečių pora, įkvėpta „Černobylio“, įrengė sovietine estetika dvelkiantį butą ir atvėrė jį lankytojams, o tinklaraštininkas Mantas Ališauskas savo „Medium“ paskyroje pateikė žygio po miegamuosius rajonus maršrutą.

Gali būti, kad kūrybiškas, netgi verslu grįstas požiūris į sovietinę praeitį padėtų lietuviams rečiau į save žiūrėti kaip į nuskriaustuosius. Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių politiniam vystymuisi bent jau padėjo tarpukariu sukaupta demokratinė patirtis: štai Baltarusija ir -stanai šandien gyvena liūdnai. Nuolatinis priminimas apie pristabdytą vystymąsi ir padūsavimai apie tai, kad galėjome tapti mažąja Skandinavija, kartais daugiau kenkia negu padeda. Taip jau yra su tais nuolatiniais pasiteisinimais: tiesiog toliau judi su inercija ir viskas. O galima gūžtelėti pečiais, pripažinti, kad, švelniai tariant, nepasisekė, tačiau judam toliau, darom geriausia, ką galim. Bent jau užgrūdino. Tuo labiau, kad nesame tokie vieninteliai.

Baltija brangi

Pakelkite rankas tie, kurie pasigenda bendros tapatybės puoselėjimo su kitomis Baltijos valstybėmis. Jeigu Latvija yra tas brolis, kurio BVP auga lėčiau negu mūsų (faktas, kuriuo sugebame ir pasidžiaugti), tai Estija yra tas kaimynas, kuriam pavyduliaujame to neslėpdami. Į Estiją atsikrausto gyventi daugiau žmonių negu išsikrausto ir ši tendencija tęsiasi jau ne vienerius metus. Estai sukūrė „Skype“ ir jį sėkmingai pardavė „Microsoft“. Estai turi didžiausią Europoje vienam gyventojui tenkančių startuolių skaičių. Talino viešasis transportas vietos gyventojams yra nemokamas. Nenuostabu, kad Lietuvos sociologai ir politologai negali paleisti Estijos sėkmės istorijos, narplioja šios mažytės šalies pranašumo priežastis ir nuolatos lygina ją su Lietuva, galvodami, kurioje vietoje mes galėjome pasitempti labiau – gal lėmė kultūrinės priežastys, o gal tam tikros politinės pertvarkos, o gal… O jeigu paverstume tokius lyginimus (kurie, deja, kartais primena lengvą kompleksavimą) į sveiką konkurencingumą?

Verta prisiminti ir tai, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos užsienio politikos tikslai yra (arba bent jau turėtų būti) labai panašūs. Juos būtų tikslinga koordinuoti, norint pateikti tvirtesnę poziciją pasauliui. Trumpiau tariant, baltiškoji tapatybė yra natūraliausia ir seniausia Lietuvos savasties dalis, apie kurios puoselėjimą net neturėtų kilti jokių klausimų.

Europietiškame traukinyje

Praėjusiame amžiuje įsibėgėjusi šalių modernizacija, trečioji demokratizacijos banga, iš dalies „Vašingtono konsensusas“ – šie procesai įskiepijo vienakryptį visuomenės ir valstybės vystymosi suvokimą. Tapo įprasta galvoti, kad laikui bėgant šalių demokratiškumo įverčiai turi tik augti, ekonomika tapti tik atviresnė ir laisvesnė, o kultūra ir miestai tik vakarėti. Šias idėjas kvestionuoti pradėjo tokie procesai, kaip globalus demokratijos kokybės smukimas (organizacijos „Freedom House“ kasmet rengiamos ataskaitos apie demokratiškumo būklę pasaulyje džiugina vis mažiau) ir Kinijos ekonominis stebuklas, parodęs, kad laisva rinka ir demokratiškumas neprivalo eiti išvien. Kokybiška demokratija nepasižyminčių kaimynų apsuptyje Lietuva ir kitos Baltijos šalys išlieka demokratijos šviesuliais.

Bet vėlgi, net jeigu Lietuvoje ir netrūksta paviršutiniško europietiškumo ir vakarietiškumo– daugėja viduriniosios klasės atstovų, tikinčių kasdiene avokadų valgymo nauda organizmui, vėlyvų pusryčių mieste elegancija bei sielos turtinimu leidžiant savaitgalius Europos sostinėse,  su mentalitetu ir vertybėmis yra kiek kitaip. Prieš penketą metų Užsienio reikalų ministerija (URM) atliko apklausą ir nustatė, kad emigrantus labiausiai paskatintų grįžti geresnis psichologinis klimatas ir didesnė pagarba bei tolerancija žmogui.

Toks mentalitetas turėtų vertinti tokius dalykus, kaip meritokratija. Siekti pasitikėjimo politinėmis institucijomis. Ugdyti nepakantumą bet kokioms korupcijos ir nepotizmo apraiškoms, netgi smulkioms. Tačiau ugdyti pakantumą žmogui, dar geriau – toleranciją. Nepasiduoti inercijai visą atsakomybę suversti jauniems žmonėms, kuriuos tikime esant jau savaime europietiškesniais ir kažkuo tyresniais ir švaresniais, pamiršdami, kad jie juk auga kultūrinėje dirvoje, formuotoje jų tėvų ir senelių. Keistis patiems čia ir dabar, nieko nelaukiant.

2004 m. didžioji dauguma Lietuvos gyventojų tarė „taip“ Europos tapimui visų mūsų reikalu. Kai būnant už Senojo žemyno ribų manęs kas nors pasiteirauja, iš kur esu, jau kuris laikas atsakau: „Iš Europos. Lietuvos.“ Visai ne todėl, kad žmonės taip jau nežinotų, kur yra Lietuva: stebėtinai dažnai įvardija tiksliai, po ko tenka raudonuoti taip nuvertinus aplinkinių geografines žinias. O todėl, kad jaučiu pasididžiavimą tardama šiuos du vietovardžius vienu ypu. Kokiam nors smalsuoliui paprašius patikslinti, kur gi Europoje yra Lietuva, nesakau, kad kažkur prie Lenkijos. Šiaurės Rytų Europoje. Nes ši kryptis yra tiksli ir prasminga tiek geografiškai, tiek kultūriškai.

Paversti pasaulį namais

Neretai lietuvybė tarytum išsikristalizuoja išvykus iš Lietuvos, ypač ilgesniam laikui. Tampa tvirta savasties dalimi, kurią nešiojiesi kaip kokius šarvus. Ne veltui tame pačiame URM atliktame tyrime keturi iš penkių lietuvių nurodė, kad lietuvybės išsaugojimas jiems yra svarbus. Toks tas globalus lietuvis – paskutinė tapatybės dimensija, kurią prisijaukinti vis dar sunku, bet verkiant reikia. Pradėti galima nuo kompensacinio „viskas arba nieko“ mąstymo redagavimo, kuris suponuoja, kad šalyje negyvenantys prie jos gerovės jau nebeprisidės.

Jeigu jau taip, didelę dalį vilniečių taip pat būtų galima kaltinti apleidus gimtuosius Skuodą, Biržus, Panevėžį ar kitas vietas, kuriose trūksta dirbančių ir kuriančių žmonių, ypač jaunų. Man, kaunietei iki kaulų smegenų, pasirinkus bakalauro studijas Vilniuje, teko susilaukti burbesių iš šiaip jau labai mylimų mokytojų, tąsyk nusiteikusių gana dramatiškai. Situacija tuomet atrodė absurdiška – pamanykit, čia tik studijos, vykstančios gera valanda kelio automobiliu nuo Kauno, nuo tėvų namų…

Lojalumas geografinei vietovei yra perspektyvos, mastelio klausimas, nors nacionalinis naratyvas dažniausiai yra stipriausias. Lietuvis būna globalus dėl įvairiausių priežasčių. Galbūt gimė užsienyje ir viso labo tik turi lietuviškų šaknų. Galbūt ji(s) iš Lietuvos išvyko dėl sąmoningų norų ar atsitiktinumų. Šiems žmonės iki šiol reikia teisintis, kad štai jie nusekė paskui mylimą veiklą, mylimą asmenį, geresnius pinigus ar kažkokiu būdu malonesnį, patogesnį gyvenimą (pastarieji du variantai kai kam gali pasirodyti labai netaurūs). Tiek lietuvis, tiek Lietuva turėtų liautis teisinęsi dėl to, ko būta, ir dėl to, kuo esama. Juk tapatybė nėra nulinės sumos žaidimas. Tai patirčių, skaudžių, pamokančių, nemalonių, tačiau kartu beprotiškai gražių ir juokingų, žemėlapis. Visos jos vienodai svarbios. Va taip, ramiai ir užtikrintai, derėtų žygiuoti į XXI-ojo amžiaus vidurį.

Nuotr. aut. Maria Lupan iš Unsplash

Šis straipsnis buvo parašytas Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos projektui, finansuotam Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.