Matematiniais ir loginiais argumentais nuosekliai įrodyti Dievo egzistavimą bandyta jau begales kartų, ir imtis tokios užduoties bandė visai ne kokie pseudomokslininkai, gyvuojantys matematikos istorijos paraštėse. Tokia, iš pirmo žvilgsnio nieko bendro su tiksliaisiais mokslais neturinčia veikla, užsiiminėjo matematikos gigantai Gottfriedas Leibnizas, Kurtas Gödelis, Blaise‘as Pascalis, etc. Nesijaučiu pribrendęs matematiškai čia įrodinėti tokio kompleksiško koncepto kaip Dievas, tačiau vienos lietuvių politologės ir teologės minties suponuotas, nusprendžiau šiapus pabandyti matematiškai apsibrėžti tikėjimo sąvoką.
Kelionė
Kadangi tikėjimo sąvoką matematiškai dekonstruoti savo galvoje pradėjau vienos kelionės metu, bus sunku pabėgti nuo šios priešistorės. 2016 metais keliavau į Angliją su tūkstančiu svarų kišenėje studijuoti muzikos magistro bei apskritai įsitvirtinti šiame atšiauriame krašte. Visa kaip ir neperdėtai kontekstualu ar reikšminga – tik dar viena siužetinė linija, kuri galėtų papildyti Mariaus Ivaškevičiaus pjesę apie emigraciją „Išvarymas“.
Kadangi nakvynę atokiame Jorkšyro regiono kaimelyje užsisakinėjau tik paskutinę naktį prieš kelionę, nespėjau išsianalizuoti, kaip tiksliai iki jo nusigauti. Klausdamas žmonių ir keisdamas transporto priemones, šiaip ne taip artėjau prie tikslo. Visgi nepastebimai atėjo vidurnaktis, o aš stovėjau audros apsuptas ir nutolęs nuo savo tikslo šiek tiek mažiau nei 10 kilometrų.
Ypatingų išeičių iš susidariusios situacijos neturėjau – tik tempti savo beveik 30 kilogramų sveriantį lagaminą, nešti sunkų dėklą, talpinusį gitarą, ir dar begalę buities daiktų, siaurais kaimo keliais per audrą. Neužilgo lagaminas suplyšo, o aš visas varvėjau nuo lietaus. Ėmiau labai piktai kvestionuoti savo egzistenciją saloje ir tikėjimą tuo, ką čią darau. Pirmą kartą taip stipriai savo protu suvokiau tas tikimybes, prieš kurias reikės žaisti gyvuojant Anglijoje (nuo angliško posakio „to play against the odds“). Pagalvojau, jog gresia tolti nuo muzikos, o salos atšiaurumas gali ir į kokius fabrikus nublokšti, bandant išgyventi šiapus.
Visgi tiek tą naktį, tiek ateinančias į priekį vedė viena aplinkybė, apie kurią kituose savo tekstuose jau buvau užsiminęs. Lietuvių muzikantas ir muzikos apžvalgininkas Domantas Razauskas koncerto metu pateikė mano filosfijai artimą palyginimą. Štai egzistuoja medžių pilnas miškas. Regis tų medžių per daug kas tarpusavyje nesieja, tačiau po žeme kai kurie iš jų yra susiraizgę šaknimis itin stipriai. Kartais net itin nutolę medžiai gali būti glaudžiau susieti šaknimis, nei šalia esantys. Razausko teigimu, panašiai ir žmonės vieni su kitais susaistyti fiziniame pasaulyje nematomais ryšiais. Tad net nesvietiškai toli (visomis prasmėmis: kultūriškai, socialiai, geografiškai, etc.) vienas nuo kito egzistuojantys žmonės gali turėti daugiau bendro, nei kokie nors du šalimais gyvenantys žmonės.
Taip, kuo puikiausiai protu suvokiau visas tikimybes, prieš kurias teks žaisti, bet visu kūnu nepaliaujamai tikėjau, jog esu šaknimis susaistytas su kažkuriais čia egzistuojančiais žmonėmis. Žmonėmis, kurie supras visus mano atsinešamus kontekstus, kurie duos man postūmį ir padės man įsitvirtinti šiame krašte.
Tikėjimo apibrėžimas
Šioje konkrečioje situacijoje apsibrėžiau tikėjimą savimi bei apskritai – tikėjimą bendrąja prasme, pasinaudodamas minėta medžių šaknų koncepcija. Man regis, kiekvienas žmogus turi užslėptą tikėjimo dilemos adaptaciją savo gyvenime, savo srityse, kuriose veikia. Ir nebūtinai tos adaptacijos turi kaip tais sietis su religija, Dievu ar panašiais konceptais.
Štai kokioje matematikos filosofijoje – ir apskritai matematikoje – vienas iš kertinių nagrinėjimų klausimų, viena kertinių dilemų yra – ar matematika egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus ir jis tik atranda, atskleidžia tuos matematikos dėsnius, kurie jau ir taip egzistuoja, ar tokia absoliutinė nepriklausoma matematika neegzistuoja ir žmogus tik pamažu ją pats kuria dėsnis po dėsnio?
Man regis, šis esminis matematikos klausimas yra ne kas kita, kaip būtent – tikėjimo ir apskritai – tikėjimo Dievu dilemos sofistikuota adaptacija matematikos kontekste. Juk pavyzdžiui matematikos nepriklausomo egzistavimo šalininkai (dar kitaip žinomi kaip matematinio platonizmo atstovai) iš esmės užima tą pačią poziciją, kaip ir tikintys Dievu – egzistuoja kažkas, nepriklausomai nuo mūsų, ką esam per silpni suvokti, pamatyti, suprasti.
Prieš metus teko diskutuoti su vyresniosios kartos lietuvių matematiku bei matematikos filosofu Rimu Norvaiša apie tai, kokį jis turi santykį su minėta matematikos dilema. Norvaiša pasakojo, kad savo kelią jis pradėjo tikėdamas, jog matematika egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus, bet pamažu atsidūrė priešingoje barikadų pusėje. Ir išties – dauguma man žinomų žmonių, nepriklausomai nuo to, kokia yra jų tikėjimo dilemos adaptacija, turi beveik identišką santykį su tikėjimo dilema, kaip ir Norvaiša. Žmonės pradeda gyvenimą tikėdami, kol pamažu senstant atsistoja į oponuojančią pusę. Toks santykis su savąja tikėjimo dilemos adaptacija man visada atrodė logiškas, bet ne iki galo teisingas. Į daugybę klausimų apie santykį su savuoju tikėjimu man atsakė jau minėtos politologės ir teologės S. pasidalinta tikėjimo samprata (minties autorė norėjo išlikti nežinoma – aut. past.).
Sunku bus pabėgti nuo fakto, jog S. tikėjimo samprata yra glaudžiai susijusi su kertiniu krikščionybės simboliu – kryžiumi. Kaip tais visuomet kalbėdamas, diskutuodamas apie tikėjimą, itin vengiu naudoti bet kokius raktažodžius susijusius su kuria nors viena religija kaip antai – Jėzus, Mahometas, Koranas, etc. Taip pat stengiuosi nenaudoti ir bendrinių žodžių, dažnai sutinkamų religijotyros kontekstuose – nuodėmingas, prasidėjimas, Viešpats, etc. Pastebiu, jog visų šių raktažodžių naudojimas labai dažnai žmonėms kelia pyktį ir stabdo daugumą su tikėjimo tematika susijusių diskusijų. Vengiu šių dalykų ne tik dėl kitų žmonių, bet ir dėl savęs paties. Man taip pat šie raktažodžiai ir kontekstai atrodo itin tiesmuki, nesubtilūs, nesofistikuoti ir neišieškoti tikėjimo dilemos kontekste. Panašiai kaip ir kai kurie košmariški Holivudo filmai, kurie blogiui įprasminti tesugeba pasitelkti zombių, šautuvų, mirties ar kitas panašias tematikas bei simbolius. Vis gi S. tikėjimo samprata yra tokia visą į vietas dėliojanti, kad gėda būtų jos čia neįpinti.
Pasak S., krikščionybės simbolį – kryžių, galima būtų interpretuoti taip: vertikalioji (ilgesnioji) jo dalis reprezentuoja pasaulį tokį, koks jis turėtų būti, o horizontalioji (trumpesnioji) jo dalis reprezentuoja pasaulį tokį, koks jis yra. Trumpiau tariant, matematiškai lyginant dviejų kryžiaus dalių ilgius darosi akivaizdu, jog realiame pasauly visuomet neišvengiamai bus bent kelis kartus mažiau pozityvumo, laimės, džiaugsmo, logikos, negu galėtų/turėtų būti. O kiekvienas žmogelis visą savo gyvenimą kabo ant vertikalės ir horizontalės susikirtimo taško ir tai, kaip kabėdamas ten jis dorojasi su šia proporcija – pasaulis koks yra vs. pasaulis koks turėtų būti – ir yra tikėjimas.
Tikėjimasis
Kuo gi toks geometrinis tikėjimo apibrėžimas yra toks svarbus ir kaip jis siejasi su mano prieš tai minėtais kontekstais? Man regis absoliuti dauguma tikėjimo dilemos adaptacijų savy talpina ne tik tikėjimą, bet ir tikėjimąsi. Štai, didelė dalis žmonių, tikinčiu Dievu, nuolat meldžia lengvesnės kloties sau ir savo aplinkai. Visgi, nesulaukus lengvesnio scenarijaus savo ar artimųjų gyvenimams, bendras tikėjimas Dievu tokiuose žmonėse ima slopti. Arba štai – didelė dalis žmonių, palaikančių kokią nors futbolą komandą juk tikisi ir jos pergalės, o tuo pačiu ir džiaugsmingo laiko praleidimo sau. Komandai nuolat pralaimint, tokių žmonių tikėjimas ta konkrečia komanda slopsta. Taigi ta, kad ir proporcionaliai nedidelė „tikėjimosi“ dalis bendrajame tikėjime, laikui bėgant ženkliai silpnina ir bendrąjį tikėjimą kažkuo.
Tuo tarpu S. samprata yra absoliutus grynuolis, susidedantis iš šimto procentų tikėjimo ir nulio procentų tikėjimosi. Juk šios sampratos esmė – visuomet yra blogiau nei turėtų būti, tad ir tikėtis nebelieka ko.
Grįžtant prie manosios kelionės – nėra abejonių, kad manasis tikėjimas kelionės metu, išreikštas minėta medžių šaknų koncepcija, savy talpina ir labai didelę dalį tikėjimosi konkrečios naudos sau. Visgi manasis tikslas neabejotinai turėtų būti toks: judėti link minėtos S. tikėjimo sampratos – tikėjimo be krislelio tikėjimosi. Reikia juk kažkada su ištikimiausiais Lietuvos futbolo rinktinės fanais solidarizuotis.
Nuotr. iš autoriaus asmeninio archyvo.
