Išvertus amerikiečio Marko Greifo esė rinkinio pavadinimą, jis skambėtų maždaug taip: „Prieš viską. Apie nedorus laikus“. Intriguoja, kodėl autorius vadina laikus nedorais (arba nesąžiningais) ir kaip jam pavyko išvengti didaktikos ir sentimentalumo narstant moralinį klausimą.
M. Greifas – šiuolaikinis jaunas intelektualas, mokslininkas, eseistas, vienas iš Niujorke leidžiamo literatūros žurnalo „n+1“ įkūrėjų. Jo knyga susidomėjau dėl išvaizdos (spręsk apie knygą iš viršelio!), pavadinimo ir jos pristatymo, kurio tiesioginę transliaciją iš „London Review of Books“ knygyno stebėjau per feisbuką. Vardinu šiuos dalykus, nes jie atspindi nūdieną: mūsų santykį su popierine knyga, kuri, ne, tikrai dar nesiruošia mirti, mūsų bendravimą, neribojamą laiko juostų ir politinių sienų, mūsų laisvę dalintis kultūrinėmis ir socialinėmis aktualijomis globaliame tinkle, laisvę, gundančią vieniems iš kitų perimti tai, kas naudinga ir vis tiek išlikti savitiems. Skaitydama stebėjausi, kiek daug amerikietiškų reiškinių aktualūs ir man, negyvenančiai Amerikoje.
Žurnalo „n+1“ redakciją sudaro saujelė entuziastų, užsibrėžusių „įdarbinti“ savo intelektą, jį aktualizuoti, rasti jam vietą ir paskirtį čia ir dabar. Iš algebros pasiskolintas pavadinimas simbolizuoja reikalingumą. Tai nuoroda į klausimą, kurį privalo išsikelti kiekvienas naujo žurnalo steigėjas – kam reikia dar vieno leidinio, kai pasaulyje jų šitokia gausybė? Atsakymas: n+1. Nesvarbu, kiek leidinių egzistuoja, visuomet gali būti sukurta kažkas gyvybiškai svarbaus. Kultūrinę žiniasklaidą papildyti reikia, nes nuolat jaučiamės kažko stokoją. Ir išties, naujasis žurnalas praturtino pasaulį, pažvelgęs į jį originaliai: jungdamas politinę mintį, literatūrą ir jos teoriją, kritiką bei… „popsą“. Popierinis „n+1“ variantas pasirodo triskart metuose, jo apimtis – du šimtai puslapių.
M. Greifas vienuolika metų rašė šiam žurnalui ir galiausiai jame publikuoti eseistiniai straipsniai sugulė knygon. Tai vienas iš tų leidinių, kurį perskaitęs supranti, kad kelio atgal nėra, kad nuo šiol mąstysi kiek kitaip. Dar daugiau – jausiesi kiek kitaip, nes nebesijausi viena(s) prieš viską.
Knygos tematinės arkos linkiai įspūdingi. Įžanginė esė – apie kūno treniravimą sporto salėse. M. Greifas susidomėjo, kaip mes į viešąją erdvę „ištraukime“ tai, kas privatu ir galėtų būti patenkinama privačiai, t. y. bazinius kūno poreikius. Kitame esė jis rašo apie maistą, kintantį mūsų požiūrį į mitybą, naujas madas: kulinarinius šou veda nebe virtuvės šefai („cuisiniers“), o maistininkai („foodies“). Pedofiliją (!) apmąsto, gretindamas ją su visuotiniu jaunystės kultu, o pastarąjį – su senatvės fobija. Jis mato tuštumą ten, kur seniau būdavo pilnatvė. M. Greifas garsiai neįvardija, bet galima numanyti, jog kalbama apie dvasingumą: kad būtent tai iš kūno veržiasi išorėn, manifestuoja ir tampa matoma per mūsų obsesijas. Toliau – esė apie atpirkimo ožka tapusią „octomom“, kurios aštuonetas kūdikių išpūstame pilve absurdiškai simbolizavo ir netgi užgožė informaciją apie… su trenksmu sprogusį nekilnojamojo turto burbulą. 2008-aisiais, aštuonetuko gimimo ir finansinės krizės metais, kaip tik gyvenau Amerikoje ir mačiau ištuštėjusius ofisus, pilnus klerkų vaiduoklių. Mačiau tai, ką nebuvo malonu pripažinti.
Tuomet M. Greifas pasuka galvą į kitą pusę, tiksliau, atgręžia ausį ir susimąsto apie klausymą. Kas yra britų grupės „Radiohead“ muzika filosofiniu požiūriu? Analizuodamas dainų tekstus, autorius atranda, kad per depresyvųjį roką išsakoma mūsų laikmečio problema – privatumo praradimas. „Kitame amžiuje, jei iki tol mums pavyks išgyventi, į politiką bus įtrauktas privatumo atkūrimas“, – spėja M. Greifas. Galvodamas apie pankroką ir hiphopą, jis susirūpina, kodėl baltieji tapatinasi su pirmuoju, bet ne antruoju muzikos stiliumi. Pats autorius jaunystėje „pankavo“, tad ir kitokia maištinga muzika jam galėtų būti artima. Visgi, kad ir koks draugiškas būtų juodaodžiams, kad ir kokie ideologiškai aktualūs būtų jų dainų tekstai, jie niekada nepatraukė savo pusėn. Todėl M. Greifas bando ištaisyti klaidą čia ir dabar: sukuria savo repą.
Pastarasis esė susisiejo su neseniai kitoje knygoje mano perskaityta mintimi. Anot Amerikoje gyvenančio filosofo Algio Mickūno, kai kurie jauni lietuviai apgailėtinai ir nesąmoningai mėgdžioja „hiphoperius“ tiesiog dėl blizgaus „mačistinio“ stiliaus. Iš pradžių su šia idėja sutikau, bet štai M. Greifas privertė suabejoti: visai įmanoma, kad toji ideologija išties yra aktuali ir artima jauniems vyrams, tik kartais atmetame šį stilių ir taip parodome savo išankstinį (rasistinį) nusistatymą. Mes patys esame per mažai sąmoningi. Tai mes, amerikietiško „meinstrymo“ mėgdžiotojai, šitos muzikos iš šitų vyrų nesuprantame ir nesistengiame suprasti.
Toliau M. Greifas visą savo dėmesį nukreipia į hipnotizuojantį stačiakampį, randamą beveik kiekvienuose namuose – televizorių. Jei realybės televizija yra anestetikas, kas tuomet yra Kardashianai? Tai didelė niujorkiečių šeima, kurios nepavadinsi tipiška: joje vien moterys. Na, būta ir vyro, gal net kelių, nes kažkaip gimė dukros. Bet šeimą visuomet valdė motina, ir, žiū, net vienintelis masculinus – antrasis jos vyras, olimpietis atletas Bruce’as Jenneris – ėmė ir atsivertė į femininus: plastinių operacijų pagalba įgijo aptakias formas ir pasivadino Caitlyn. M. Greifo komentaras: „Prieš šimtmetį Nietzsche’ė pranešė mums apie artėjantį paskutiniojo žmogaus laiką. Nežinau, ar jis galėjo įsivaizduoti, kad paskutinysis žmogus galėtų būti Kardashian.“ Žinant, kad semantiškai žmogus yra vyriškos giminės, iš pastarosios frazės galima numanyti, kokia lytis dominuotų pasaulyje, kuriame taisykles diktuoja moteris. Po paskutiniojo fragmentuoto žmogaus – pirmoji totali moteris? Aš suintriguota.
Nuo šitos akimirkos rašytojas, o podraug ir skaitytojas, pasitelkia stiprų ironijos filtrą. „Hipsterizmas“ kaip reiškinys – gyvas ar miręs? O man dar įdomiau: rimtai juokingas ar mirtinai rimtas? Visų pirma autorius siekia jį apibrėžti ir pasiekia štai ką: „[Hipsteris]… lygiuojasi išvien į maištingą subkultūrą ir į dominuojančią klasę, taip tarp šių dviejų krantų atverdamas nuodingą susisiekimo kanalą.“ Kadangi pačiame esė pavadinime užkoduota mintis, kad „hipsterizmas“, kaip originalus stilius, jau yra miręs, bandoma reflektuoti, kas iš jo liko kultūrai: „… hipsterio valanda nedavė mums menininkų, tik tatuiruočių menininkus, kurie savo kūriniams kaip drobę gavo visos kartos rankų, krūtinių, sprandų, čiurnų ir juosmens odą. Nedavė fotografų, bet davė „snepšotų“ ir vakarėlių fotografuotojų: LastNightParty, Terry Richardsoną, Cobra Snake. Nedavė tapytojų, bet davė grafinių dizainerių. Neužaugino puikios literatūros derliaus, bet puikiai išnaudojo šriftus. Ir „hipsterizmas“ nesukūrė avangardo – bet sukūrė ankstyvųjų prisitaikėlių bendruomenes.“
Po to vėl neriama į mirtinai rimtas temas. Paskutiniai knygos skyriai – apie amerikiečių dalyvavimą šiuolaikiniuose pasaulio karuose. M. Greifas lygina Afganistano bei Irako situacijas su Trojos karu, amerikiečių legionierius – su antikiniais herojais ir atranda, kad tai herojai be karo. Šis skyrius išties šiurpus, nes skaitydamas imi suvokti nematomą karų logiką, kurią žiniasklaida sugeba meistriškai užmaskuoti trivialiomis naujienomis. Štai jums klausimas: jei viena pusė sugeba laimėti karą per dvi savaites, patirdama labai menkus nuostolius (prarandami vienetai), o kita pusė išžudoma (civiliai – taip pat skerdžiami), gal tai neturėtų būti vadinama karu? Kuo amerikietis panašus į antikinį herojų? Herojus – tai neeilinis karys, kurio gyvybė buvo ypatingai saugoma. Jį iš dangaus visada stebi ir sergsti „dievų akis“. Šiandien tai – radaras, kamera, monitorius saugiu atstumu virš konflikto zonos kybančiame malūnsparnyje ar net satelite…
Vienas skyrius dedikuojamas ir mieste patruliuojančiai policijai, tiems kasdienybės antiherojams. Niekada nesusimąsčiau apie tai, kaip liečia policininkas, o juk iš tiesų jis panorėjęs tėviškai liečia tave, o tu jo liesti negali. Kodėl amerikiečiai policininkai nuolat sėdi mašinoje ir tik valgo spurgas su kava ir storėja? „Tas sėdėjimas įaugo į prigimtį: stagnacija kaupiasi aplink liemenį. Jie yra gyvieji gatvės stulpeliai. Gatvės stulpeliai irgi gertų kavą ir valgytų spurgas, bandydami neužmigti“, – rašo M. Greifas.
Knyga užbaigiama straipsniu apie „Occupy Wall Street“ protesto judėjimą, kurio egzistavimas džiugina, bet išdavos – liūdina. Paskutiniai sakiniai: „Filosofijos laikas yra visada dabar, kiekvieną dieną – dabar, nes kai kuriems iš mūsų prireiks viso gyvenimo, kad suprastume. Mes lėtai mokomės.“
Užvis įdomiausi ir gal net šokiruojantys pasirodė keturi tarp dalių esantys intarpai. Tai, sakyčiau, labai drąsios autoriaus meditacijos apie gyvenimo prasmę („The Meaning of Life“). Kodėl pasakiau drąsios? Antroje meditacijoje autorius išdėsto koncepciją, kaip būtų galima pakeisti mūsų (t. y. Vakarų) visuomenės ekonominę tvarką, perskirstant ir iš esmės sulyginant visų uždarbius. M. Greifas praktiškai siūlo keisti santvarką – neįvardindamas socializmo – jis siūlo sulyginti žmonių pajamas, jas tiesiog perskirstyti po lygiai, taip panaikindamas poreikį dirbti nemalonų ir nekenčiamą darbą vien dėl pinigų, tik pragyvenimui. Utopija! Visiška. Bet argi mes nelaukiame žmogaus, kuris išdrįstų svarstyti būtent apie tokį drastišką pokytį ir ar ne nuo teorijų prasideda revoliucijos? M. Greifas numato ir tokią idėją įgyvendinant galinčius kilti nepatogumus, tačiau, manau, jiems visiems išvardinti ir pakomentuoti knygoje paprasčiausiai pritrūktų vietos. Didžiausia autoriaus paminėta sunkinanti aplinkybė yra ta, kad socialinę reformą reikia atlikti taip, lyg taisytum laikrodį jo nesustabdęs ir nesutrukdęs jam rodyti teisingą laiką. (Šis vaizdinys pasiskolintas iš Schillerio.)
Prieš penkiolika metų, kai dar buvau studentė, su draugais kvatojome ant servetėlės užrašinėdami „postapokaliptinio meno“ teorijos postulatus. Po dešimties metų, kai rašiau romaną „Dioniso barzda“, kuriame tuos postulatus (pervadinusi „vojeristiniais“) panaudojau, vis dar nenutuokiau, kad po romano išleidimo spaudoje sutiksiu panašius į M. Greifo teorinius svarstymus, rasiu net ir tokį pareiškimą apie įmanomą darbo santykių pertvarką, malonumą keliantį, prasmingą darbą ne dėl pinigų, apie darbą kaip gyvenimo prasmę. Anuomet nebūčiau susapnavusi, kad mano amžiuje žmonės rašys knygas apie „postkapitalizmą“ ir rimtu veidu svarstys ekonominę sistema be pinigų. Bent jau teorinę galimybę. Darosi vis įdomiau laukti, kas bus toliau. Ir ne pasyviai laukti – juk gyvenu tam, kad galėčiau kažką (nu)veikti.
Kol kas M. Greifo hipotezės neatrodo labai tvirtos ir detaliai apgalvotos. Na, kaip gi tu imsi ir perskirstysi turtą, jei kiekvienas turtuolis į savo milijoną nagais įsikibęs? Tektų atplėšti tuos nagus, būtų išlietas kraujas. Bolševikai pradėjo nuo nagų nuplėšinėjimo, o baigė gulagais ir egzekucijom. Bet vis tiek reikia svajoti. Ir smagu, kai kas nors drįsta pasvajoti apie kitokią sistemą. Gal vienas tik pradėjo, o kitas tuos postulatus peržiūrės ir papildys. Ir galbūt ras sprendimą, kuris apeitų žmogaus žvėriškąją prigimties pusę.
Kitose meditacijose M. Greifas pristato estetinį ir perfekcionistinį patirties konceptą. Estetiką dažnai suvokiame kaip pernelyg sterilų, sukaustytą grožio vertinimą. Perfekcionizmą – kone kaip psichinę ligą. Autorius „ištraukia“ pirminę, neiškraipytą šių dviejų sąvokų reikšmę. „Estetizmo ir perfekcionizmo poveikis yra toks, kad aktyvaus individo patirtis yra suvaldoma, individas mokomas šiaip jau retas patirtis išgyventi visada ir patirti jas nuo visko“, – teigia M. Greifas. Praktikuojantys estetizmą žmonės išmoksta įžvelgti išskirtinumą ir grožį kiekviename objekte ar įvykyje. Iš tų pačių šaltinių refleksijų semiasi ir perfekcionistas, tik jos ne estetinės, o moralinės. Tai leidžia banalius ir bjaurius dalykus paversti išskirtinio estetinio susidomėjimo vertais objektais ar sektinais moralės pavyzdžiais, skatina nuolatinį asmenybės kismą bei įsivertinimą. Tuo būdu tampa lengva visada ieškoti patyrimų ir jų gausiai rasti.
Ar tai ne puiki įžvalga tiems, kurie ieško prasmės vartotojiško pasaulio džiunglėse? Ar tai ne patarimas nyčiškam ateities Antžmogiui? Kartais man dingteli, kad žmogus (bendrinis, visų lyčių) išties dar neišnaudojo nė dešimtadalio savo žmogiškumo potencialo, to prakilnaus žmogiškumo, kurio bruožus apčiuopę, puolame vadinti jį dieviškumu.
M. Greifo knygoje tarsi užuodžiau teigiamų permainų kvapą. Ar jis yra tikras, ar tik haliucinacija, įsikūnijęs noras, kad kažkas pagaliau keistųsi ir į gera? Mintis, įkūnyta žurnalo ar knygos puslapyje, turi galios materializuotis, išsipildyti. Kartais mes tiesiog esame prastai informuoti optimistai ir kaip kokie pasyvistai laukiame pokyčių, turinčių ateiti savaime, be mūsų protinių pastangų. Pokyčių, kurie sukils ir nušluos viską tarsi cunamio banga, griaunanti todėl, kad mes nesugrąžinamai išbalansavome ekosistemą…
„Tai keičia viską“, – byloja Naomi Klein knygos apie klimato kaitą pavadinimas (vertimą neseniai išleido „Kitos knygos“). „Prieš viską“, – tarytum pratęsia mintį M. Greifas, turėdamas omenyje mūsų nedorus laikus.
Taigi kodėl nedorus? Knygoje neradau paaiškinančio sakinio, tad išvadą darau pati. Nedorumu laikyčiau visų pirma pageidavimą nežinoti. Iš to išplaukia kitos dvi negerovės: nutylėjimas ir atsakomybės vengimas.
Visus tris išvardintus dalykus M. Greifas tiesiog kaktomuša atakuoja, tuo pat metu išlaikydamas taktą, eleganciją, emocinį balansą ir sutramdydamas giliai kunkuliuojantį autorinį įniršį – kaip gi be jo! – išversdamas pyktį į meilę, o per ją kurdamas intelektualų ir rišlų nūdienos pasaulio naratyvą. Tai kone budistinės išminties ir kantrybės ženklai. Budizmas turėtų būti amerikiečių religija, sako M. Greifas. Bet kodėl nėra?
Publikuota kultūros žurnale „Nemunas“ 2017.
