Kartą vienas antropologas afrikiečių genties vaikams pasiūlė žaidimą. Po medžiu padėjo krepšį skanių vaisių ir pasakė: „Pirmas vaikas, kuris pribėgs prie medžio, gaus viską.“
Davęs signalą startui nustebo matydamas, kad vaikai bėgo visi kartu, susikibę už rankų, vienu metu pasiekė medį ir vienodai išsidalino vaisius!
Kai paklausė, kodėl jie taip padarė, juk kiekvienas turėjo galimybę pirmas pagriebti visą krepšį, vaikai nustebę atsakė: „Ubuntu.“ Ta prasme, kaip gali būti laimingas, kol kiti nelaimingi?
Ubuntu jų kalboje reiškia: aš esu, mes esame.
Ši gentis žino laimės paslaptį, prarastą visuomenėse, kurios ją pranoksta ir laiko save civilizuotomis!
Vakaruose liberaliosioji demokratija grindžiama visų pirma privačios nuosavybės ir asmens laisvės institutais. Ar tai blogai? Visiškai ne. Viską apsprendžia pačios visuomenės išsivystymo lygis. Konkurencijos ir varžymosi aspektai labai ryškūs šalyse, kuriose visuomenė yra nusistačiusi kuo mažiau reguliuoti įvairias gyvenimo sritis. Tai ypač ryškiai matosi Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur socialinė atskirtis milžiniška. Betgi Skandinavijos šalys, pavyzdžiui, Danija, save laikanti laimingiausia pasaulio visuomene, savo vertybėmis yra daug arčiau ubuntu. Bendrumas ir solidarumas danams labai suprantamas.
Prieš keletą metų lankydamasi mažame šiaurės Danijos miestelyje kaip tik ir patyriau tą neįtikėtiną įspūdį, kai galima mokėti dvigubai brangiau vietinam stogdengiui, pirkti kiaušinius, kurie yra palikti ant staliuko gatvėje, ir už juos mokėti pusantro karto brangiau negu parduotuvėje, taip palaikant vietinius verslus ir amatus. Tai nuostabus jausmas, kai supranti, kad tavo buvimas yra tvarus ir tu rūpi kitiems bendruomenės nariams.
Šis jausmas, manau, yra svarbus profesinių bendruomenių nariams. Todėl dabar, studijuodama, dažnai klausiu dėstytojų ir vyresnių kolegų: ar restauratorių bendruomenė yra draugiška ir solidari, ar jos nariai, atlikdami labai kilnų darbą – prikeldami daiktus naujam gyvenimui – dalinasi savo pasiekimais, sukaupta patirtimi? Manau, pasidalinta patirtis virsta išmintimi, tampa neįkainojama, kaip ąžuolas, pragulėjęs po vandeniu kelis šimtus metų, tampa labai tvirtas ir atsparus, ir įgauna kone sidabro vertę. Tai labai ilgas procesas.
Baldų restauracijoje naudojamos medžiagos turi būti kokybiškos, ilgaamžės, todėl dažnai pasirenkamoji mediena yra kietmedis. Bet tai brangi žaliava, nes kietmedis auga lėtai.
Tačiau esama tokių augalų, kurie tarsi paneigia gamtos dėsnius. Jiems nebaisios jokios negandos – vėjas ir lietus, karštis ir šaltis. Jie sugeba augti stulbinamai greitai ir, kaip bebūtų keista, visgi tapti kietmedžiu. Jų nėra labai daug. Šilkmedis – vienas tokių. Augdamas jis prisitaiko prie agresyvios aplinkos ir išlieka pakankamai tiesus ir kietas.
Besidomint šiuo ypatingu augalu, nejučia aptikau kitas paraleles. Ši rūšis – kaip šių laikų simbolis – atspindi dabartinio gyvenimo esmę. Šiuolaikiniai žmonės – tarsi šilkmedžiai, turi prisiderinti prie kunkuliuojančio, labai dinamiško aplinkinio pasaulio.
Tokie žmonės turi įdėti pastangų išlaikydami balansą tarp išorinio pasaulio spaudimo ir savo vidinių įsitikinimų. Tačiau daugeliu atvejų jie leidžia dienas patys nė nepastebėdami, kokių varginančių išmonių jiems tenka imtis. Jų gyvenimas pilnas stereotipų ir automatizmo. Jie lipa karjeros laiptais, dažnai eidami į kompromisą su sąžine ir morale, beatodairiškai leidžia pinigus daiktams, kurie netrukus virsta šiukšlėmis. Jie neturi laiko mąstyti blaiviai įvertindami savo ir aplinkos santykį. Tuo tarpu yra įtikėję esantys visiškai natūralūs, gyvenantys atvirai, be užuolankų ir gudrybių.
Visgi kažkurią akimirką, nušviesti nežinia iš kur prasiskverbusio ypatingo spindulio, jie suvokia savo veiksmų dirbtinumą arba nenatūralumą. Supranta, kad per gyvenimą nieko neišmoko ir nesukaupė. Masė rūbų, batų, krištolo ir porceliano savaime nepadaro jų laimingais. Naujas iPhone’as po metų jau nebe naujas, kaimyno automobilis – prabangesnis, o bendradarbiai, nuvykę į egzotiškesnę kelionę, dar labiau sustiprina jausmą, kad procesas, pavadinimu „ekonominis augimas“ – tėra vaikiško žaidimo „kam pritrūks kėdės“ globalus atitikmuo.
Jei gyvenimas iškrečia kokį nevykusį pokštą ar ištinka nesėkmė, pavyzdžiui, kad ir iš savo boso išgirdus žinią, kad kompanijai jau esi nebereikalingas, tuomet padėtis tampa arba skausminga, arba komiška. Mat dauguma mano, kad jų gyvenimas yra prasmingas ir, svarbiausia, tvarus. Pradėti gyvenimą nuo nulio iš tiesų sudėtinga. Šiaip ar taip, susikūrus gyvenimo būdą, pasiekus šiokią tokią padėtį visuomenėje, suabejoti savo, kaip žmogaus, verte yra tiesiog fiziškai žlugdantis dalykas. Pradėti galvoti, kad ligšiolinis gyvenimas visuomenėje, kurios pagrindinis tikslas „gaminti šiukšles“, neturėjo jokios prasmės, buvo visiškai tuščias – nelengva. Vien tik padėties beviltiškumo supratimas nesuteikia tolesnio judėjimo krypties.
Atslūgus emocijų audrai lieka tik ramios, į rezignaciją panašios mintys. Tai bespalvė, kaip štilis neutrali emocija. Praėjus tam tikram laiko tarpsniui tampa aišku, kad gyvenimas vis dėlto turi prasmę. Žmogus gyvena turėdamas troškimų, kurie stumia į priekį ir suteikia tikslą. Be troškimų žmogus negalėtų gyventi. Tačiau tai ne tas pats, kas išmesti monetą ir laukti sėkmės.
Gyvenimas pagal „ekonominio augimo“ taisykles, stengiantis investuoti santaupas į tinkamus vertybinius popierius, siekti karjeros aukštumų ir tiesiog imti ir vartoti, dažnai atveda į mentalinį akligatvį. Juk negalima pasinerti į materialinių vertybių kaupimo varžybas ir tuo pačiu manyti, kad gyveni prasmingą gyvenimą. Toks gyvetimas tuščias ir skurdus.
Didysis gyvenimo paradokas yra pasislėpęs visai arti, „už kampo“. Žmonės gyvena apsupti daiktų. Bet ir daiktai „gyvena“ realiame pasaulyje, po truputį prarasdami savo pirminę materialią vertę, įgaudami „sielą“, įkvėptą skirtingų žmonių kartų, kurioms tarnavo. Šie daiktai tampa nebematerialūs. Sutikite, kad retauratoriaus atkurtame, kad ir paprastame, LDK bajorui priklausiusiame krėsle materialumo mažai, jame daugiau dvasios, istorijos ir jausmų, kuriuos jis kaupė keliaudamas per kartas. Netgi kasdieninio naudojimo daiktai, kai jie yra tvarūs, nevienkartiniai, suteikia daug daugiau džiaugsmo ir prasmės: juk gerdami kavą iš porcelianinio puodelio ne tik saugome gamtą, neteršdami jos vienkartiniu plastiku, bet ir puoselėjame tradicijas.
Paradoksalu, bet labiausiai dinamiškoje šiuolaikinėje industrijoje – informacinėse technologijose – galime surasti nepalyginamai daugiau sielos, negu dažnai menkavertėje masinėje kultūroje. Ubuntu – archajiškas Afrikos genčių bendrumo jausmas – tai ir vienos labai plačiai paplitusios atviro kodo operacinės sistemos pavadinimas.
Atviras kodas – tai daugeliu atveju visiems be apribojimų prieinama programinė įranga. Prie jos kūrimo savanorystės pagrindais prisideda šimtai tūkstančių žmonių. Jie gamina ne tik naujus produktus ir technologijas, jie kuria bendruomenes, brolijas, jei norite, kurių progreso varomoji jėga yra visai ne pinigai.
Todėl tikriausiai dėsninga, kad gamta šio įtampų ir nelogiškumų perpildytu laiko tarpsniu liepė visiems pailsėti, grįžti namo, susitaikyti su savimi ir artimaisiais, iš naujo pažvelgti į savo gyvenimą – išlipti iš mus supančio informacinio triukšmo ir suprasti, kad net ir išmintingiausi žodžiai, kartojami kasdien ir visur, virsta banalybe.
Jeigu nusimesime tas netikrumo kaukes, kurios dangsto mūsų gyvenimo esmę, jeigu suprasime pirmykščio ubuntu pramę ir žavesį, tikiu, pajusime, kad galime tyliai mintyse į mus supančius žmones bet kur ir bet kada kreiptis: Broliai ir Seserys…
Nuotr. aut. Ezekixl Akinnewu iš Pexels.
