1.
Kartais reikia imtis drastiškų priemonių: tiesiog nutylu, nugara ir rankomis atsiremiu į stalą. Rankų nekryžiuoju, iš padilbų nežiūriu. Mano tyla bus veiksminga, jeigu tik ją valdysiu, bet koks veido truktelėjimas – jie supras, kad tyla yra skirta mano pačios pykčiui išreikšti, o ne grupės dinamikos valdymui. Prieš mane – suaugę žmonės, kartais primenu sau. Nors daugeliui tik aštuoniolika, kitiems – dar tik septyniolika, čia ne mokykla ir aš nesu jų mokytoja. Neoliberaliame universitete didžiausia grėsmė yra nutraukti produkto tiekimą – mokymą. Man nutilus, pirmakursių grupė, kaip laisvoji rinka, pati susireguliuoja gana greitai. Telefonai dingsta, juokas ir pašnekesiai nutyla. Vyresni akademikai patarė imtis šios tylos metodikos – kartais nesmagu, galios pozicijoje jaučiuosi nepatogiai, bet tyla veikia.
2.
Gyvename laikais, kai egzistuoja gana paplitęs ghosting, modernios romantikos fenomenas: pasimatymų eigoje galima tiesiog dingti nieko nepaaiškinus, išnykti minioje, neatrašyti žinučių, nekelti ragelio. Jokio atsisveikinimo. Kiekviena kartėlio apimta moteris (ar vyras) po tokio išnykimo kurį laiką dar laukia, viliasi ir teisina vaiduoklį, ieško priežasčių, kuria istorijas savo vaizduotėje. Gal susilaužė nykštį ir negali rašyti žinučių, gal mirė giminaitis, gal pametė telefoną? Gal tiesiog labai užsiėmęs.
Prieš keletą metų gatvėje netikėtai sutikau puikiai išsilavinusį ir sparčiai kylantį teisininką, kurio telefone jau kokius aštuonis mėnesius gulėjo mano neatsakytos žinutės. Pusės metų draugystė baigėsi tyla. Sutiktas gatvėje, jis pasiguodė, kad tą vasarą po ilgos ligos mirė jo tėtis. Buvo sunku suprasti, ar tai skamba kaip pasiteisinimas. Išreiškiau užuojautą, bet jei tai ir buvo pasiteisinimas – gana prastas ir nejautrus jo tėčio atžvilgiu.
Bakalauro studijose, kai mokiausi apie Kanto etiką – laikyk kitus žmones kaip tikslą savaime, o ne kaip priemones siekiant tikslo – dėstytojas pastebėjo, kad moderni romantika jam primena skėčių parduotuves. Užeini, nusiperki, kai pradeda lyti, o pragiedrėjus palieki skėtį autobuse ar kavinėje. Kitą kartą lyjant, vėl nusiperki skėtį. Taip ir žmones palikti ant šaligatvio negaila, nes visada gali „užeiti į parduotuvę“ ir nusipirkti kitą. Kantas nebūtų norėjęs, kad žmones mainytume kaip skėčius ar kad išnyktume, lyg kito žmogaus jausmai nėra svarbūs ar apskritai neegzistuoja. Tai galios ir atsakomybės klausimas. Nutylėjimas, neatrašymas ne tik žemina kito žmogaus orumą, verčia jaustis tuščia vieta, neigia pačią asmens būtį, bet ir iš esmės leidžia tyleniui pabėgti nuo savo paties veiksmų ir atsakomybės už juos.
3.
Ar yra kada tekę pabuvoti neatsakytų laiškų kapinaitėse? Tai vieta, kur atsiduria jūsų neatsakyti laiškai redaktoriams, projektų vadovams, dėstytojams, režisieriams, mentoriams ir kitiems, kurie neturi absoliučiai jokio įsipareigojimo jums, išskyrus žmogiškumą ir mandagumą. Tos kapinaitės yra pilnos vilčių ir lūkesčių, visi laiškai skamba panašiai, jie pilni „gal galėtumėte“, „jei nebūtų sunku“ ir „labai lauksiu žinių iš jūsų“.
Bet, deja, jums nepakako talento, gal nebuvot pakankamai svarbūs, o gal adresatui tiesiog neužteko laiko, pamiršo, gal nenorėjo ar pabijojo atsakyti. Tyla kartais reiškia ne galią, bet jos trūkumą: baimę, vengimą, nepatogumą. Niekas nenori būti pasiuntinys, atnešantis blogas naujienas. Jūsų nuotraukos nelabai atitinka mūsų žurnalo kūrybinę kryptį.
Neatsakytų laiškų kapinaitėse yra ir atskiras nedidelis kampas, kurį vietiniai vadina savisabotažo kalva. Joje atsiduria svarbūs, gal net gyvenimą ar karjerą keičiantys laiškai, į kuriuos vis neprisiruošiame atsakyti. Didelė tikimybė, jog atsakas bus skausmingas ar sukels stresą, tad laukiame tinkamo meto, kuris, deja, niekada neateina. Tinkamiausias metas atsakyti svarbius laiškus visada yra dabar dabar dabar. Kiek laiko galima neatsakyti į laišką? Savęs sudirbimo, sabotažo tendencijos, neatsakyti laiškai, nenoras dorotis su jais gali būti didesnės nerimo ar streso problemos simptomas. Bet ši tyla yra tam tikra prasme netyčinė, ji kvaila – veikiame priešingai nei būtų naudinga mums patiems. Ir nėra pasiteisinimo. Laiškai su žyme svarbu spokso iš elektroninio pašto dėžutės ir visiems aišku – tylai paaiškinimo nėra.
4.
Rachelės Cusk esė knyga „Coventry“ (liet. „Koventris“) yra pavadinta pagal anglų kalbos pasakymą „nusiųsti į Koventrį“ (miestą centrinėje Anglijoje), kuris reiškia sąmoningai nutraukti ryšius ir išmesti žmogų iš savo gyvenimo. Tai kiek labiau apgailėtinas elgesys, nei romantinis ghostinimas, nes į Koventrį dažnai siunčiami geri draugai ir šeima.
Skausmas, kai tėvai, broliai ar seserys tiesiog nustoja kalbėti, nutraukia ryšius, nekelia ragelio, ilgainiui virsta į kaltę ir savigraužą. Visgi dažniausiai ta tyla yra manipuliavimas par excellance: negalėdami pakelti artimo žmogaus savarankiškumo, jos sprendimų, priimti ją tokią, kokia ji užaugo ir tapo, negalėdami džiaugtis už ją, pripažinti realybės – tokiu atveju yra tiesiog lengviau neigti realybę, nei nuryti seiles ir susitaikyti. Tai arogancijos ir noro kontroliuoti išraiška.
Esė „Coventry“ herojė – turbūt pati R. Cusk, gal kiek autofikcijos nuspalvintoje situacijoje – nuolat jaučia kaltę, kad tėvai laikas nuo laiko tiesiog nustoja kalbėti, nelabai aišku dėl ko, galbūt dėl mažų detalių. Atsitverti tylos siena kartais yra lengviau nei komunikuoti pyktį, kurį, kartais tikimės, kiti turėtų tiesiog suprasti savaime, nes juk visi galime skaityti mintis. R. Cusk esė pasakotoja pagaliau suvokia savo pačios galią ir nusprendžia likti Koventryje neribotam laikui. Kiek ilgai širdis gali ištverti skaudinama? Tyla tapo jos, o ne tėvų pasirinkimu. Toks sprendimas įgalina: užuot likusi aukos pozicijoje, kai tenka nuolat laukti to netikėto momento, kada tėvai vėl įskaudins, ji suvaldė situaciją pati. Šie sprendimai nėra lengvi, bet jie padeda širdžiai užgyti – ilgainiui.
Tyla yra ginklas, kuris pjauna giliai – dviašmeniu durklu pjauna abi puses, tuos, kurie išsiuntė į Konventrį, ir tuos, kurie sėdi jame įkalinti.
5.
Tyla yra bejėgystė tiek, kiek ji yra ir galia. Viena pirmųjų politinio bei kritinio mąstymo pamokų yra mokytis pastebėti, kas kalba, o kas ne, kam duodamas eteris ir platforma, o kam ne. Birželio pradžioje Lietuvoje mitinguose dalyvavo šimtai jaunų žmonių, kurie nelabai turi kitos politinės platformos, išskyrus socialines medijas, kurios iš tiesų demokratizavo viešąjį diskursą. Žinoma, dabar kalba kas tik netingi ir filosofinės minties bei dorovės sergėtojai dažnai išsako liūdesį dėl to, kad viešosios diskusijos kokybė krito, kad dabar gali būti išgirsti tie, kas neturi išsilavinimo, neturi supratimo, kas vyksta, lengvai įtiki fake news bei sąmokslo teorijomis. Tvytina, rašo feisbuko įrašus, šoka TikTock ir panašiai. Žinoma, socialinių medijų turinio kokybė yra stipriai abejotina, nemaža dalis įrašų yra nuodingi ir iš tikrųjų žeidžiantys bei skatinantys smurtą. Bet tokia yra demokratijos kaina. Žmonės turi ką pasakyti, ir politikams bei kultūros komentatoriams turėtų būti įdomu, ką jie nori pasakyti, bet, žinoma, reikia mokėti klausyti. O tam, kad klausytum, kartais reikia nustoti kalbėti pačiam.
Birželio šeštą bei septynioliktą dienomis Instagram socialiniame tinkle vyko akcija, kurios metu garsios baltaodės moterys, aktorės, verslininkės ir politikės – nuo Julia‘os Roberts iki Melinda‘os Gates – dalinosi savo didelį pasiekiamumą turinčiomis paskyromis su juodaodėmis moterimis, kurios, net jei yra daug pasiekusios, neturi tokios plačios platformos, iš kurios galėtų kalbėti.
Tylėti ir leisti kalbėti kitam yra, visų pirma, galios požymis – dosnumas ir gerumas (kas angliškai vadinama benevolence) yra išreiškiami iš galios pozicijos. Galimybė kalbėti ir būti išgirstiems jau yra privilegija. Suteikti platformą kitam – ar tai būtų senolis, jaunas žmogus, ar bet kokia kita mažuma, kurios būvis dažnai nematomas, – tai visų pirma yra savosios privilegijos suvokimas. Įgalinimas, pagarba ir įsiklausymas yra labai stiprus socialinis ir politinis ginklas. Žinoma, nereikia dėtis ir medalių ant krūtinės už panašius baltųjų gelbėtojų žygius – šįkart pasaulis nesisuka apie baltaodžių patirtį ir žygdarbius. Tai jokiu būdų neveda ir į savicenzūrą ar konfliktų vengimą – tai visų pirma yra savo ego sutramdymas. Sugebėjimas klausyti ir išgirsti kitą žmogų yra ne tik jo būties ir tos būties autentiškumo patvirtinimas, bet ir esminis demokratiškumo, kaip sociopolitinės visuomenės struktūros, principas. Gebėjimas ar nesugebėjimas išgirsti – tai riba, tai sprendimas, kur mes, kaip visuomenė, dėsime akcentus. Kartu kito pamatymas ir išklausymas yra politinis ir asmeninis klausimas. Tyla neišspręs konfliktų ar problemų, kurioms reikia efektyvių įstatymų ir jų įvykdymo, bet ji gali padėti mokytis: kad kažko išmoktum apie kitus, pirmiausia turi nutilti pats.
Kartais negirdime savo minčių per visą tą pasaulio baltą triukšmą. O kartais patys esame tas baltas triukšmas, kurio garsą reikia truputėlį prisukti: ššš, tylos.
Nuotr. aut. Sandra Bernotaitė
