Tvari iliuzija

Baltas fabriko koridorius. Su per dideliu, oversize chalatu einu tiesiai koridorium. Šviečia baltos lempos, jos driekiasi tarsi be pabaigos. Pasuku į dešinę, toliau einu tiesiai, kairėje jau matosi vienas sektorius. Čia tvyro keistas kvapas, kurio neįmanoma apibūdinti, reikia jį užuosti. Karštis, garai ir žalios mėsos kvapas. Matau, kaip balti nykštukai dirba prie skirtingų konvejerio linijų. Vienas šluosto vandenį nuo grindų. Mėsos košė metama į aparatą, kuris suformuoja kukuliukus. Einu toliau, užlipu laiptais, dar kartą persirengiu, einu į minus penkių laipsnių šaltį ir kraunu dešreles į induką, o induką dedu ant linijos. Prieina britas ir sako: „Go to outsider.“ Einu į pakavimo skyrių, ten mašinų eilė, įvairiausių formų mėsos gabalai lenda iš jų sufasuoti. Per valandą išlenda tiek, kad tu nebesuvoki kiekio. Paimu maišą, kurį reikia išmesti į „biną“, bet netyčia numetu ten, kur jį perpakuos. Bet tai juk buvo sušluota nuo grindų. Pribėgusi britė rėkia: „What did you do! You will eat it!“ Mintyse jai nusišypsau: „Never.“

* * *

Straipsniai apie klimato kaitą užima didelę vietą žiniasklaidoje, naujienos apie mados industriją taip pat neatsilieka. Žmonijos mintys tarsi išvien sukasi apie gamtos išsaugojimą, ledkalnių tirpimą bei miškų gaisrus. Deja, kol kas tai pokyčių neneša, mes arba per mažai apie tai kalbame, arba darome tai neteisingai. Nors tokie žodžiai, kaip „tvari mada“ ir „draugiškas aplinkai“, tapo mūsų kasdienybe.

Tvari mada, ECO medvilnė, drobiniai tote maišeliai su užrašais Saugokime aplinką, tačiau kampe pastebi „H&M“ kompanijos logotipą. „Organiškas“ maistas, mini skyrelis veganams, tualetinis popierius, ant kurio parašyta „ekologiškas“. Mėsos gaminys, kurio pakuotės kampe tikrai bus parašyta, kad paršelis buvo užaugintas tikrai ekologiškame ūkyje. Visus šiuos dalykus pirkdamas jautiesi esąs geras pilietis, tausojantis aplinką. Viskas atrodo lyg ir nekaltai, sąžinė švari. Nuotaikai pagerinti užsuki į „Akropolį“, juk išpardavimai. Marškinėliai už 8 eurus, tačiau pagaminti iš ECO medvilnės pluošto.

Viskas slepiama po gražiu ironijos sluoksniu. Kas yra toji tvari mada? Ar tai priklauso nuo vartotojo, ar nuo prekės ženklo? Ar ECO reiškia, kad tai ekologiškai pagaminta ir draugiška aplinkai, ar kad draugiška žmogaus odai? Tvari mada reiškia, kad daiktai ir aptarnavimas turi būti perdirbami nenaudojant žemės resursų arba nekenkiant aplinkai. Tam, kad būtų pagaminti vieneri marškinėliai, reikia 2700 litrų vandens – tiek mes išgeriame per trejus metus. Lietuvoje nėra problemų dėl gėlo vandens, todėl tai skamba visiškai paprastai, tarsi vanduo būtų nieko nekainuojantis gamtos išteklius, apie kurį nereikia daug galvoti. Tačiau yra daug pasaulio šalių, kur žmonės gyvena stokodami vandens.

„Fashion Revolution“ judėjimui pradžią davė 2013 m. Bangladeše įvykusi didžiausia mados istorijoje katastrofa: sugriuvo drabužių gamykla ir žuvo 1138 žmonės. Po to mados pasaulyje prasidėjo judėjimai ir nepasitenkinimas tuo, kad mada labai greitai keičiasi ir jos gamyba nesustabdomai sukasi, imta domėtis greitųjų mados parduotuvių tinklų darbo sąlygomis.

Viskas tarsi juda į priekį ir eina tik į teigiamą pusę, bet mada nebūtų mada. Čia ir pasireiškia jos efemeriškumas. Tarsi viskas turėtų mažėti, gamybos apsukos mažėti, bet prekių paklausa tik auga, greitosios mados parduotuvės į savaitę du kartus gauna prekių papildymą arba naują kolekciją. Dėžių paletės apvyniotos plastiku, viduje kiekvienas rūbas įdėtas į plastikinį maišelį ir dar įsuktas šilkinio švelnumo popieriumi. Rūbai gaminami nežmonišku greičiu. Tapo madinga ne pirkti mažiau, ne galvoti, kur tai pagaminta, ne pirkti ir ilgai dėvėti kokybiškus rūbus, tačiau – gaminti „žemiškų“ spalvų, „natūralius“ audinius, kurių pagaminimo kaštai išaugo dar labiau. Marškinėliai tapo išmarginti tekstais apie tai, kaip svarbu saugoti gamtą, modeliams fotosesijų ar mados pasirodymų metu daromi „natūralaus“ įvaizdžio makiažai. Mados industrija nekeičia žaidimo taisyklių, keičiasi tik spalvos, formos, šūkiai – paviršius.

Inditex grupės 2019 m. statistika praneša, kad pardavimai išaugo 7 %. Tai tik įrodo, kad žmonės žino, mato, tačiau perka ne mažiau. Visi nori būti instagramos žvaigždėmis ir atrodyti kaip influenseriai, kurie apsiperka greitosios mados parduotuvėse kas savaitę bei dovanoja nuolaidas pagal jų kodus. Daugelis žino, kad rūbai yra perdirbami, gal ne taip gausiai, bet visgi tai daroma. Perdirbant drabužius vandens reikia kiek mažiau, nei gaminant iš naujo, bet visgi daug, be to, prisideda siūlai, elektra, vežimo kaštai. Tačiau ne visi rūbai yra perdirbami, ne visus likučius išveža į perdirbimo įmones. Aukštosios mados namai savo neparduotus rūbus degina, kad nekristų jų vardo vertė. Pasaulio žvaigždės, eidamos į „Oskarų“, „Grammy“ ar labdaros renginius, viena suknele apsirengia tik vieną kartą, nors tai yra brangus haute couture gaminys.

Su tualetiniu popieriumi „Grite“ susijęs skandalas kilo dėl teršalų pylimo į Kuršių marias. Šios įmonės pasididžiavimas buvo tai, kad popierius yra perdirbimas, ekologiškai pagamintas ir draugiškas aplinkai, pirkdamas jį tikrai galėjai pasijusti pasaulio gelbėtoju. Tačiau ar ne ironija, kad būtent „Grite“ buvo ilgametis teršėjas. Ar tikrai mes saugome aplinką? Ar tai išvis nuo mūsų, pirkėjų, bent kiek priklauso? Dabar jau žinome, kad tai, kas parašyta ant pakuotės, ne visada teisybė, bet ar mes turime laiko gilintis? Ar norime sužinoti, kad teršalus pila į gretimą upe, iš kurios galbūt teks gerti? Ar esame tikri, kad šiukšlių nemeta viduryje miško? Sakoma, kad reikia pradėti nuo savęs, bet kitas posakis – ką galiu pakeisti, jei esu tik lašelis jūroje. Bet kas būtų jūra be tūkstančio, milijonų lašelių?

Gyvename dideliame burbule, kapitalizmo amžiuje, kur svarbu skaičiai ir ekonomika, ir tai jau kaip ir mūsų gyvenimo variklis. Pelnas yra tarsi religija, kultas, kurį garbiname. Mes tikime reklamomis, nes jas matome. Jei nebūtų plastiką gaminančių fabrikų, nebūtų šitiek daug darbo vietų, o uždarius juos žmonės netektų darbo, kristų laimės rodyklis… Atsisakyti, netekti, neturėti būtų tarsi grįžimas atgal į praeitį. Gal siekiamybė atrodo graži tol, kol ji menkai matoma, neapčiuopiama?

Mėsos industrija – kitas sektorius, kuris naudoja resursus ir kenkia planetai. Galvijų išmetamos į atmosferą metano dujos 18 % prisideda prie šiltnamio efekto, kai tuo tarpu automobilių išmetamos dujos – 13 %. Vieno vienintelio mėsainio gamybai reikia tiek vadens, kiek mums pakaktų trejiems metams praustis duše. Galvijų auginimui reikia 45 % žemės ploto, todėl sparčiai kertami miškai, kitos gyvūnų rūšys netenka savo gyvenamosios vietos ir taip atsiduria prie išnykimo ribos. Galvijams taip pat reikia modifikuotų pašarų, sojos pupelių, ir reikia daug daugiau negu žmonijai. Tokie maisto ištekliai padėtų išmaitinti badaujančius žmones.

Sužinojau šiuos faktus iš filmo „Cowspiracy: The Sustainability Secret“ (2014) ir ėmiau vengti, o galiausiai ir visai nustojau valgyti mėsą. Filmas „The True Cost“ (2015) – apie greitąją madą. Po jo ėmiau domėtis lėtosios mados industrija, ja tikėti ir būti jos pasekėja. Tačiau gyvenimas turbūt yra viena didelė ironija: taip susiklostė, kad vieną vasarą teko dirbti Anglijoje mėsos fabrike. Ten ėmiau suprasti, ką reiškia tie išnaudojamo vandens litrai, tos resursų apimtys.

Kasdien fabrike prieš darbą reikia ant batų užsidėti specialius maišus, nusiplauti rankas. Plaunantis rankas tikrai nė vienas nepagalvoja, kad galima nukratyti tris kartus ir kad nusišluostymui pakaktų vieno lakšto popieriaus. Jo išnaudojami kalnai. Reikia daug kartų teptis rankas dezinfekciniu skyščiu einant į vietą, kur bus kontaktas su produkcija, prie kepimo ar pakavimo konvejerio – vėl privalomas rankų plovimas, naujos guminės pirštinės, kurios suplyšta tikrai ne kartą, per dieną sunaudojami kokie šeši plastikiniai galvos apdangalai.

Jei atsitinka taip, kad produkcija nukrenta ant žemės, jos jokiu būdu negalima pakelti. O nukrenta labai daug. Paskirti darbuotojai surenka ir išmeta, kaip netinkamą. Fasavimo skyriuje, jei datos etiketė truputį ne vietoje ar išlindę barkodai, ar klaidinga data, reikia dešreles išmesti į perdirbimą, plastmasę – į perdirbimą, tačiau užvalkalą reikės spausdinti iš naujo. Kiekvieną dieną mašina stringa, kol mašinistas gedimą pastebi – užtrunka, produkcijos ant grindų prikrenta po dėžę ar net dvi. Pakeliai išardomi, mėsa išrūšiuojama. Kiekvieną dieną mėsos, kuri buvo atsidūrusi ant grindų ar pagal išvaizdą yra netinkama, išmetama nuo dvidešimt iki dvidešimt penkių tonų, nes gražus įpakavimas pasaulio gelbėtojams yra labai svarbus. Ir tai tik vienas mėsos fabrikas Anglijoje, vien Tulip mėsos fabrikų čia yra dešimt. Kiekvieną dieną sunaudojama begalės plastiko, vandens, popieriaus ir sugadinama tonos mėsos.

„Zara“ teigia, kad iki 2025 m. įmonė taps tvari, tačiau atsivertus Inditex statistiką matosi, kad jos pardavimai išaugo. Tai reiškia, kad pirkėjams patinka nuolaidos, akcijos ir jie nori turėti dar daugiau drabužių. Tikrai yra žmonių, kurie investuoja daugiau pajamų į aprangą ir neperka kas mėnesį. Tačiau „Primark“, „H&M“, „Zara“ klesti. Šių parduotuvių salonuose visados marga žmonių, per išpardavimus ir ne tik. Aukštosios mados namai, išleisdami houte couture kolekcijas, sunaudoja daug prabangių audinių, tačiau tie rūbai yra dėvimi vieną kartą, o likučiai sudeginami.

Visai neseniai aktorius Joaquinas Phoenixas į visus filmų apdovanojimų renginius vyko su tuo pačiu Stella‘os McCartney kostiumu, Jane‘ė Fonda į Oskarų nominaciją tyčia atvyko su jau dėvėta suknele. Taip gal ir vyksta maži pokyčiai, bet mados industrija nenugalima, nes žmonės nuo senovės dabinosi, net sunkiais karo metais moterys atrasdavo būdų, kaip pasisiūti naujų rūbų, ir taip yra iki šių dienų. Žmonių prigimtis liepia nebūti vienodais ir bandyti išsiskirti. Tačiau galime keisti požiūrį.

Jeigu aukštosios mados namų suknelė yra meno kūrinys – turi savo istoriją, konceptą, per ją dizaineris kalba, į ją įdėta daug rankų darbo – galbūt ji neturėtų būti užsivelkama tik vieną kartą? Tapybos darbų juk nepakabiname ant sienos tik vienam svečių apsilankymui.

Nuotrauka: Kauno kolegijos fotografijos katedros studentų