Gal tik kartą esu vokietį girdėjusi savo mamą pavadinantį Mutti. Tai įvyko vakarėlyje ne tik su draugais, bet ir darbo kolegomis, dėl ko šiame kontekste kreipinys nuskambėjo, sakykime, per daug intymiai. Mamytė, motinėlė, motutė – lietuvių kalboje gausu darybos priemonių švelnumui išsakyti. Gal dėl to jį ir lengviau parodyti, o, jei lygintume su vokiečiais, kažkaip net įprasčiau – juk nieko čia tokio prie visų į savo mamą mažybiniu vardu kreiptis. Šalyje, kurioje privati ir viešoji erdvė labai aiškiai skiriamos, toks jausmų rodymas palieka kažkokį nepatogumo jausmą, lyg kas ne laiku būtų pagadinęs orą. Švelnumas vokiečių dažniausiai paliekamas už namų durų.
Dėl to Vokietijos kanclerės Angelos Merkel kadencijai šį rudenį besibaigiant klausiu savęs – kodėl vokiečiai savo ilgametę kanclerę vadina mažybiniu Mutti? Klausinėju aplinkinių, dažniausiai kolegų darbe, bandydama suprasti Merkel motiniškos figūros unikalumą. Kodėl ji vokiečiams yra motutė?
Daugelis vokiečių vis dar su siaubu prisimena kanclerę vieno iškilmingo vakarėlio metu pasipuošusią ilga vakarine suknele – su gilesne iškirpte. Tą vaizdą atpasakojantys užsidengia akis delnu taip norėdami pasakyti, kad ne, tokios svetimos gėdos nėra niekados buvę. Merkel ne tokia šalies vadovė, kuri, nors ir retomis progomis, galėtų tapti vakarėlio pažiba – sublizgėti savo moteriškumu. Merkel – lyg daugybę metų su vienu vyru nugyvenusi, kelis jo vaikus užauginusi brandaus amžiaus ponia, jau senokai pamiršusi esanti dar ir žmona, savo vaikams kaip ir vyrui likusi tik mama. Mutti skamba lyg dėkingumas už visus tuos rūpesčio metus, bet tik tiek – moters anei šešėlio nelikę, anei kibirkštėlės.
Kanclerė po savo vienintelio bandymo pasirodyti viešumoje apsirėdžiusi šiek tiek moteriškiau susigrąžino senąjį, užtat saugesnį įvaizdį – kostiumėliai iš kelnių ir ilgesnio švarko jau nebebūdavo uoliai viešumoje aptarinėjami. Nuobodūs ir tiek. Ir tik iš karolių ant kaklo, kuriais Merkel puošdavosi kiekviena proga vis kitais, būdavę galima išskaityti, kokia tą dieną kanclerės nuotaika, kam ji rodanti palankumą ar ką norinti be žodžių pasakyti.
Vokiečiai jautrūs tokiems nežodiniams signalams, nevengiama išsamiai aptarti, kaip viešasis asmuo elgėsi, ką vilkėjo ar segėjo. Per nacionalinės futbolo komandos varžybas pasaulio ar Europos čempionatuose visuomet būdavo pastebimas Merkel palaikymas savo šalies futbolininkams, kurį ji parodydavo, kaip ir visais kitais kartais, itin subtiliai – puošdamasi trijų spalvų (juodos, raudonos ir geltonos) karoliukais. Jų spalvos tiek tarpusavyje susiliejusios, kad nepastabesnė akis net Vokietijos vėliavos spalvų nebūtų galėjusi įžiūrėti. Tokia subtili yra kanclerės komunikacija. Ir jei ne tie stipriai iš džiaugsmo suspausti kumščiai, komandai įmušus įvartį, kanclerę stebintysis būtų galėjęs palaikyti itin šalta. Vokiškai šalta?
Čia gal tik taip iš šalies atrodo – šalti, pragmatiški, visuomet susitvardę vokiečiai, pagalvotume, gal net beširdžiai, tiksintys pagal laiko rodykles lyg patys būtų esantys kokie laikrodžiai. Mes, ilgiau Vokietijoje gyvenantys ir su vokiečiais dirbantys, žinome – išorė visgi apgaulinga.
Vokiečiai turi savų priežasčių susivaldyti. Viešoje erdvėje rodyti nacionalinius jausmus (ar tai būtų iškelta vėliava, ar tik jos akivaizdžiai demonstruojamos spalvos, kad ir gigantiškomis trijų spalvų gėlių puokštėmis, reikia ar nereikia, progomis) yra šioje šalyje itin blogo tono ženklas.
Vokiečiams svarbu neužgožti kitų ar kaip nors kitaip kito jausmų neužgauti. Nesididžiuoti savo tauta, praėjusiame amžiuje sukėlusia šitiek skausmo. Šioji tauta vis dar prisimena savo kaltę ir ją labai sėkmingai nuo pat mokyklos reflektuoja, atvirai ir brandžiai kalbėdama apie vykdytą genocidą. Keturiasdešimtmečių, mano bendraamžių vokiečių, karta tyliai didžiuojasi būtent tuo, kad Vokietija sugebėjo, beje, viso pasaulio kontekste, pripažinti ir visomis įmanomomis formomis reflektuoti praeities nusižengimus žmonijai. Merkel yra šios tautos tikroji atstovė – tik itin retomis progomis pasipuošianti savo tautos vėliavos spalvų karoliukais. Nes didžiuotis savo priklausymu vokiečių tautai yra ir politiniame kontekste aiškus signalas, reiškiantis simpatizavimą kraštutinių dešiniųjų politinėms jėgoms.
Kanclerė Merkel būtent tokia, kaip ir pati Vokietija – kukli, tik kartais, labai retai, tais šviesesniais dviejų dalių, bet visuomet su kelnėmis, kostiumėliais pasipuošusi ir dalykiniuose susitikimuose, ir privačiai. Kai kartu su vyru Joachimu išeina apsipirkti, nesibodi nei jis, nei ji ant peties neštis medvilninės terbelės su pirkiniu. Nuotrauka, kurioje jiedu užfiksuoti pėsčiomis kažkokio didesnio Vokietijos miesto gatvėje, keliauja per pasaulį kaip įrodymas, kad tokios galingos šalies vadovei nesvarbu puikuotis prabanga, lakstyti automobiliais-titanikais, kaip nors ypatingai atostogauti ar kitokiais ištaigiais atributais demonstruoti savo valdžią ir galią. Žibėti ne išore, o vidine ramybe – tokia Mutti yra kasdienybėje.
Ir privačiame, ir politiniame kanclerės gyvenime ryški ta pati linija – tiesi, rami, neišsišokanti. Ji – pilkoji pelė ant raudonojo kilimo, kuriuo posėdžiauti renkasi Europos Sąjungos didieji, daugiausia vyrai. Visuomet tais pačiais skubiais žingsniais artėja ji prie susirinkusių žurnalistų, priėjusi pasisveikina ramiu balsu ir maloniai šypsosi, tarsi kiekvienas susitikimas su žmogumi, kad ir kas jis būtų, jai mielas. Žurnalistams ji niekuomet nesukelia nepatogumų atsistodama kokia nors sunkiai filmuoti ar fotografuoti įmanoma poza, nesivaipo nerasdama sau vietos ar dar kaip nors keldama šurmulį. Ne. Merkel net toje pačioje kilimo vietoje prieš į ją nukreiptas kameras sustoja, lyg ant jo būtų buvusi nupiešta linija – kiekvieną kartą ten pat. Lyg norėdama žurnalistams palengvinti jų darbą, savo elgesiu pasakydama, jog viskas vyks kaip ir pirmąjį, taip ir šimtąjį kartą, ir nereikia jaudintis dėl techninių smulkmenų: šviesos pakaks, garso kokybė bus gera, tad galima susitelkti į dalyko svarbą. Kaip ir tas medvilnės maišelis kanclerės ir jos vyro rankose – ne jis yra svarbus, bet tai, kas jame.
Kanclerė tiksli kaip atominis laikrodis. Dalykiniuose pokalbiuose, liudininkų teigimu, ji itin susikaupusi, tol klausysis ir klausinės pašnekovo, kol prisikas iki esmės. Ir visuomet spręs tik gerokai apgalvojusi, pasvėrusi visus už ir prieš. Kiekvienas „už Vokietiją“ gali būti ir „prieš Europos Sąjungą“. Išlaikyti pusiausvyrą sprendimuose – kanclerės užduotis, kurią ji išsikėlusi. Sau pati. Lyg būtų didelės šeimos mama.
Merkel šešiolikos metų vadovavimas yra vokiškojo pastovumo simbolis, rodantis tautos pasitikėjimą savo ilgamete kanclere ir jos valdymo būdu. Tasai būdas ypač išryškėja, kai Merkel imama lyginti su keturiais Prancūzijos prezidentais, buvusiais jos partneriais tuos šešiolika metų. Su kiekvienu iš jų – ryškiais ir skirtingais charakteriais, kanclerė sugebėjo rasti bendrą kalbą. Susipažinusi ji atrodo iš pradžių šiek tiek vokiškai nustebusi, ypač jei prancūzas dar ir cholerikas kaip Francois Hollande’as, tada stebinti ir vertinanti situaciją, kad suprastų, kas tas žmogus, su kuriuo ji tuos mažiausiai keturis metus turėsianti reikalų ir kaip su juo pradėti pokalbį. Vokiečiai visus tuos šešiolika metų galėjo būti ramūs, kad dialogas įvyks – su ar be bučinių į abudu žandus. Mutti žinojo, kaip kalbėtis su įvairiausiais žmonėmis.
Išlaikyti pusiausvyrą ir taip sukti politinį vairą, kad daugiau ar mažiau visiems būtų išlaikoma palankesnė kryptis – toks buvo Merkel ilgalaikis tikslas. Neatrodė, kad ji būtų turėjusi savo Vokietijos viziją, kažkokių ryškių reformų ji irgi nei pasiūlė, nei įgyvendino. Kai reikėdavo, priimdavo sprendimus, kurie politiškai gal labiau būdavo link dešinės, bet, jei situacija reikalaudavo, nudreifuodavo į kairę, ar, kaip ji pati sakė, tapdavo liberale. Iš čia greičiausiai taip pat bus kilęs jos, kaip motinėlės, įvaizdis: kokia bebūtų situacija, ji randa tokį kelią, kuris būtų priimtinas visiems jos vaikams, nors tam tikroje situacijoje vienas ar kitas ir galėtų jaustis labiau nuskriaustas. Patys vokiečiai vis paburba, kad šalies vidaus politiniai sprendimai nebuvę jiems visad palankūs, bet pripažįsta, kad galėję savo mamyte pasitikėti didžiausių krizių – euro ir pandemijos – akivaizdoje.
2015 metų rudenį Merkel pasielgė irgi motiniškai, kai pasiryžo įsileisti pabėgėlius. Kai minios žmonių, bėgdami nuo karo ir persekiojimų, traukė pėsčiomis į nežinią Europos keliais, ji buvo toji, kuri nusprendė – už visą Europą. Kai kurie politikos apžvalgininkai šį jos žingsnį vertino kaip jos asmeninės praeities padiktuotą sprendimą – Merkel gyvenimą Rytų Vokietijoje, t. y., už sienos, ir iš čia kylantį jos žmogiškąjį supratimą remti visus, norinčius gyventi laisvėje. Kaip teigia ji pati, tuo metu jai neatrodė tinkama visus apgręžus paprašyti plaukti jūra atgal.
Kuriam laikui didesnis gaisras buvo lyg ir užgesintas, bet migracijos į Europą problema aukščiausiu lygiu nebuvo pakankamai greitai sprendžiama. Kitaip nebūtų ir perpildytų pabėgėlių stovyklų Graikijoje, ir tų 36 000 (skaičiai įvairiuose šaltiniuose varijuoja) jūroje pakeliui į Europą nuskendusių žmonių ar po teismus tampomų laivų kapitonų, iš jūros bangų išgelbėjusių skęstančius pabėgėlius, bandančius patekti į Europą. Nebūtų ir tų nelegalių imigrantų, ateinančių per Baltarusijos sieną.
Jie atėjo į Lietuvą ne dėl to, kad Merkel vykdė „priimsime visus“ migracijos propagandą, o dėl to, kad ES šalys nesugebėjo susitvarkyti su pasikeitusia realybe, kurioje, deja, jau ne visuomet aišku, su kuo turima reikalų: ar su dėl įvairių priežasčių prieglobsčio prašančiais karo pabėgėliais, ar su turistais, masiškai atvedamais prie Europos sienos, kurią jie tikisi kirsti sunaikinę savo pasus. 2021 m. vasaros įvykiai Lietuvoje rodo, kad, kol patys nesusidūrėme su dideliu migrantų kiekiu, tol apskritai nesitvarkėme su migracijos į Europą realybe. Net išorine Europos Sąjungos siena nepasirūpinome. Kiek jau metų?..
Vokietijoje labai aktyvus visuomenės judėjimas su šūkiu „nei vienas žmogus nėra nelegalus“, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad valstybėje nevykdoma migracijos atranka. Esu jau rašiusi, kad Vokietijoje net ir po keliolikos metų migrantai negali būti visiškai tikri, jog nebus paprašyti palikti šalį. Priežastys įvairios, ne visuomet aiškiu protu suvokiamos, ypač kai į gimtąją šalį išsiunčiami tie, kurie jau integruoti. Tai tik rodo, kad visiems, o ypač didesnėms valstybėms, reikia laiko prisitaikyti prie naujosios realybės. Bet labiausiai reikalinga kuo skubiau kartu nuspręsti, kokia bus naujoji Europos Sąjungos migracijos politika.
Merkel, kaip neretai bandoma jai primesti, ne atidarė sienas ir įsileido visus norinčius. Merkel, kaip vienos stipriausių Europos šalių vadovė, priėmė sprendimą degančio pabėgėlių gaisro akivaizdoje – pasielgė motiniškai, nes nusprendė ir už kitas, silpnesnes ES šalis. Kitos, pabėgėlių tematikos nesprendusios šalys, tiesiog parodė savo nebrandą – tegu lieka tasai, stipresnis, už viską atsakingas. O dabar, šešeriems metams prabėgus, turime, ką turime – prie Europos išorinės sienos mirštančius žmones.
Nuo 2021 m. rudens motinėlė Merkel nebesėdės prie bendrojo Europos Sąjungos šalių stalo.
Merkel nuo 1989 m. pabaigos – 1990 m. pradžios aktyviai dalyvavusi politikoje, jau daugiau kaip 30 metų yra neturėjusi reglamentuotos darbo dienos, todėl, kaip ji pati teigia, net neklaususi savęs, kas ją be politikos dar iš teisų domina. „Ar aš noriu rašyti? O gal kalbėti? Noriu į žygius eiti ar namuose būti? Gal net po pasaulį keliauti? Dėl to ir nusprendžiau, kad iš pradžių nedarysiu nieko, tik lauksiu, kas atsitiks. Ir tai man atrodo esant tiesiog fantastiška“, – tokiais žodžiais, kaip rašoma WELT, viename pokalbyje atsisveikina Merkel.
Ji ir baigusi savo ilgametę kadenciją išlieka tokia, kokia buvo vadovaudama – svarbu duoti sau laiko ramiai apmąstyti. Be skubos, be dienos įtūžio, nuslopus emocijoms, išsėdėjus nežinia kiek valandų prie didesnio ar mažesnio, bet bendro politinio sprendimų stalo, nuo jo pagaliau atsistojus sudėti rankas priekyje – pirštas į pirštą, ir motinišku, ramiu, pasitikėjimą priimtu sprendimu išsakančiu balsu ištarti: Wir schaffen das! (Mes su tuo susitvarkysime!) – skamba lyg palinkėjimas būsimus sprendimus priimantiems – būkite kantrūs, būkite atviri nuomonėms, nesibaiminkite dėl bendro tikslo nukrypti į vieną ar į kitą politinę pusę. Wir schaffen das! – yra palinkėjimas žmogaus, sugebėjusio su kiekvienu, kas jis bebūtų, surasti bendrą kalbą. Ir išsaugoti galimybę kalbėtis. Ne tik Vokietija dėkoja Angelai Merkel. Tschüss, Mutti!
Karikatūros autorius: Klaus Stuttmann.
