Kuo daugiau vaizdų mane atakuoja, reikalauja mano dėmesio, neleidžia man užsimerkti, siekdami šokiruoti, sukrėsti, versdami mane įsijausti, tuo labiau vertinu skaitymą.
Ne vienas rašytojas šiandien klausia – savęs ir skaitytojų, tiesiogiai ir retoriškai – ar ateityje vis dar reikės literatūros? Man šis klausimas ne toks įdomus. Lengvai galiu išsižadėti rašymo, jei tik pajusiu, jog tai išties nereikalingas, praradęs paskirtį, negyvas užsiėmimas.
Dabar mane jaudina, kodėl mes visgi skaitome ir rašome? Juk jaučiame praradimą, kultūrinę tuštumą, matydami, kad mūsų leidybos industrija yra tokia nemokšiška ir pardavinėja tuštybę dideliais kiekiais, beje, komerciškai sėkmingai. Geri dalykai kainuoja mažai, o genialūs, laiko išbandyti – dažnai išvis nemokami, kaip muzikos klasika, nespalvotas kinas, fotografija, Gutenbergo bibliotekos kolekcija (apie šešiasdešimt tūkstančių elektroninių knygų), tereikia žinoti, kur tų gėrybių ieškoti, ir rasi.
Neseniai į mano rankas pateko toks įdomus skaitinys anglų kalba. Žymus italų rašytojas postmodernistas Italo’as Calvino’as 1985–1986 m. rengėsi Harvarde skaityti Charleso Elioto Nortono lekcijas, tačiau nespėjo parengti paskutinės, šeštosios dalies. Calvino’as mirė.
Tai, ką jis spėjo pasižymėti, ruošdamasis paskaitoms, buvo sudėta į knygelę ir pavadinta „Šeši priminimai kitam tūkstantmečiui“ (Six Memos for the Next Millennium, orig. ital. publikuota kaip „Lezioni americane“).
Žodį „memos“ galima išversti žaismingiau – „rašteliai“ arba „špargalės“. Calvino’as pasižymėjo šiuos priminimus: lengvumas (lightness), greitumas (quickness), tikslumas (exactitude), matomumas (visibility), daugybiškumas (multiplicity), įtrauktumas (constituency).
Skyriuje apie greitumą jis primena, kad pirmojoje paskaitoje (apie lengvumą) buvo minimas Lukrecijus, abėcėlės raidėse įžvelgęs panašumo su atomais, iš kurių įmanomos įvairios kombinacijos. Kaip tie patys atomai sukuria vis kitas materijos formas, taip ir žodžiai kuria įvairiausius tekstus – materijas. Istoriškai vėlesniu laikotarpiu kitas tyrėjas, Galilėjus, abėcėlėje, jos begalinėje struktūros variacijų galimybėje, matė nepralenkiamą komunikacijos įrankį. Tekstai yra bendravimas tarp žmonių, kuriuos skiria erdvė ir laikas. Calvino’as priduria: ir tai ne bet kokia, o betarpiška (immediate) komunikacija, ryšys, kurį tarp bet kurių realiai egzistuojančių arba įmanomų, įsivaizduojamų dalykų užmezgame rašydami.
Mūsų amžiuje, tęsia jis, – turėkime omenyje, kad autoriui „mūsų amžius“ yra dvidešimtojo amžiaus pabaiga, – kai vis labiau dominuoja kitos, daug greitesnės ir visa persmelkiančios medijos, kyla rizika, jog visa komunikacija virs lėkštu, vienpusiu, homogenišku paviršiumi. Tokioje aplinkoje literatūros funkcija yra įžvelgti ryšius tarp skirtingų dalykų, pastebėti jų skirtybes, tačiau jas ne sumažinti, o atvirkščiai – išdidinti, kad taptų matomos. Būtent tai – tikroji rašytinės kalbos paskirtis.
Variklių amžius suteikė greičiui išmatuojamą vertę, greičio rekordai įeis į mašinų progreso istoriją, bet mąstymo greitis negali būti išmatuojamas ir nesileidžia palyginamas, tarp protų negalimas lenktyniavimas. Mąstymo rezultatų neįvertinsi balais tam, kad atsivertų istorinė perspektyva. Mąstymo greitis vertingas pats savaime. Svarbus malonumas, kurį mąstymas teikia tiems, kuriems yra aktualus. Jokios praktinės vertės. Greitesnis mąstymas nebūtinai pralenkia lėtesnį, atsargesnį. Taip svarsto Calvino’as.
Už lango jau net ne mechaninių variklių, o interneto amžius, ir mes spoksome kiekvienas į savo šviečiantį langelį. Mąstymo greitis, reakcijos į kintančias aplinkybes greitis, sparti orientacija, prisitaikymas, patiriama įtaka, algoritmai, parenkantys žmonėms informaciją kaip greitą maistą (t. y. šlamštą), pasaulio atvaizdą kaip raminantį konceptą, leidžiantį susikurti savo burbulą ir tikėti, kad jame esi reliatyviai saugus. Tai gyvenimas fikcijoje. Fikcijos (grožinės literatūros) vaidmuo tampa marginalinis, rašytojo užsiėmimas lėtuoju mąstymu – nišinis.
Visai verta šiandien dar kartą ramiai ir lėtai, nesiekiant efekto ir atsargiai mąstyti apie ryšius tarp skirtybių, išdidinti jas, o ne sumažinti. Kurti nepatogias kombinacijas tarp raidžių, žodžių, pastraipų.
Calvino’as teisingai nujautė, kad technologinis progresas stums žmoniją į lėkštą, paviršinę komunikaciją. Dabar tai įmanoma ir vis dažniau pasirenkama todėl, kad „taip patogiau“. Regis, žmonija visų labiausiai troško tingėti, todėl sukūrė galingas technologijas, vienos kurių pagrindas – interneto tinklas, informacinė mašina: angl. search engine, vok. Suchmachine. Tinginiavimą galima pavadinti (pateisinti) praktiškumu. Bet, pastebėkime, tinginiai niekada neturi laiko.
Būtent rašymas, nepatogus, nerangus ir senamadiškas, lėtas, komunikuojantis tarp skirtybių ir jungiantis nepatogius dalykus į akį rėžiančias kombinacijas, mums sugrąžina laiką. Laiko ir istorinės perspektyvos pojūtį, nevirtualų gyvenimą.
Nežinau, kas gali būti tikriau negu tai. Galilėjaus pastebėjimas gerąja prasme sukrečia, o ištara apie komunikaciją tarp tų, kurie niekada nesusitiks erdvėje ir laike, yra fantastinė, t. y. išties skamba kaip mokslinės fantastikos sakinys. Pasirodo, laiko mašina jau seniausiai išrasta. Tai – knygos. Rašymas ir skaitymas nėra toks jau nereikšmingas ar menkavertis laisvalaikio užsiėmimas, kurio galima lengvai atsisakyti, perleidus komunikavimą vizualiajai medijai: statiškiems arba judantiems paveiksliukams.
Kai „Youtube“ žiūriu atrastus dokumentinių juostų archyvus ir mano akyse atgyja XIX a. pabaigoje egzistavusi Berlyno gatvė su praeiviais, jausmas išties sensacingas. Bet kažin, ar jis būtų toks, jeigu anksčiau nebūčiau perskaičiusi knygų apie tą laiką ir empatiškai pajutusi, kaip tie žmonės gyveno, ką jautė prieš tai, kai numirė. O juk mirė visi iki vieno, visi gyvi padarai, kuriuos dabar matau kadre, įskaitant šunis ir arklius, taip pat augalus – gėles, krūmynus, alėjų medžius. Žinau, kad Antrojo pasaulinio karo metais Berlyne beveik neliko plytos ant plytos.
Po mūsų liks daug filmukų su dialogų ir monologų nuotrupomis. Vėliau gal taip nebus, bet šiandien internetas, ypač feisbukas, veikia kanalizacijos principu: tai, ką užrašei, nuplaukia žemyn užmaršties upe. Žinoma, jo sudirginti mes skaitome, dalinamės, piktinamės, džiaugiamės, susitinkame ir darome dalykus. Tikiu, kad virtualybė permaino realybę. Bet neatsitinka kitas dalykas: tos virtualybėje įsodintos mintys realiai nėra dokumentuojamos. Tos diskusijos – tai tik girti pokalbiai virtuvėse, jeigu jų nespausdina koks nors popierinis leidinys. Rašymas tinkle – tai rašymas ant vandens. Gražu, iš dzenbudizmo perspektyvos žiūrint, bet daugiausia apie save suprantame reflektuodami iš laiko perspektyvos. Ar turėsime ką reflektuoti po dešimties, penkiasdešimties metų?
Vienoje viešoje diskusijoje, kuri net nenufilmuota, – tai irgi buvo rašymas ant vandens –išsakytas susirūpinimas su priekaišto gaidele: mūsų mokslininkai nedirba savo darbo, labai daug istorinių ir kultūrinių reiškinių neapmąstyta. Sakant neapmąstyta, be abejo, turima omenyje neaprašyta, įžvalgos nepasirodė spaudoje ar knygose. Kontempliuojame būtent rašydami – ne filmuodami dokumentinį filmą, ne fotografuodami. Ir kaip sukurtume filmus be scenarijaus, be idėjos ir formos apmąstymų, kurie pirmiausia sudedami į tekstą?
Taigi, nustodami rašyti arba rašydami per mažai, apeidami kai kurias svarbias mūsų bendrabūviui temas ir reiškinius, mes pamirštame. Prarandame saitus su savo praeitimi, nekuriame naratyvo tos istorijos, kurią išgyvename dabar. Juk ir šiandiena, ir šis mano straipsnis – jau būtasis laikas. (Labas, žmogau iš ateities, skaitantis šiuos žodžius!) Nežinantys istorijos, kartoja savo pirmtakų klaidas, sakė Ciceronas, ir, laimei, kažkas tai užrašė. Kas, jeigu pasakotojas ir yra pati istorija, toji amžių liudininkė, tiesos šviesa, atminties gyvastis, gyvenimo mokytoja, senovės skelbėja, tarnaujanti nemirtingumui?
Publikuota “Nemune” 2019.
Nuotr. aut. Aušra Barysienė
