Pirmą kartą leidykla „Tyto alba“ lietuviškai skaitantiems pasiūlė 2000 egzempliorių rašytojo Stefano Zweigo (1881–1942) Die Welt von Gestern. Erinnerungen eines Europäers. 2005 m. Giedrės Sodeikienės išversto ir, dabar jau neįprastai lietuviškoms leidykloms, palydėto jos pačios ir parašytu įžanginiu straipsneliu, prisiminimų tomo pasirodymas, matyt, sietinas menkiau su mėginimu pasivyti gimtojo žemyno literatūros svarbesniųjų kūrinių išvertimą į lietuvių kalbą, o labiau su Lietuvos narystės Europos Sąjungoje pradžia, nors vienas kitam tokie du pretekstai neprieštarautų. Leidyklos, perleisdamos ar pirmą kartą leisdamos lietuviškai anksčiau parašytas knygas, linkę šelmiškai palaikyti mažos šalies perkantį skaitytoją spėliojimo įtampoje, kam gi būtent tuo metu Lietuvoje prireikė būtent to autoriaus.
Tėviškėje penkiašimtpuslapinis tomas buvo sutiktas guviai, net ir pilvo būdu: „Tarsi sėstum prie apetitą žadinančiais kvapais viliojančio kepsnio, kad užmirštum visus fastfoodinius “euroromanus” ar snickerinius Dan Brown trileriūkščius“ (Justinas Žilinskas portale „skaityta.lt“). Tuo metu tikėta, kad postmodernizmas vis dar buvo madinga ideologija, dėl kurios tebevertėjo baltinius viešai paplėšyti. Tad visai rimtu tonu nagrinėti S. Zweigo prisiminimai kaip protopostmodernistinis kūrinys, atskleidžiąs, kad „[v]aizduodamas gyvenimą menas tik provokuoja vartotoją išgyventi trauminio realizmo situacijas. Vertybių krizė seniai konstatuota – mokomės gyventi anapus jų, ženklų ir pėdsakų sistemoje. „Vakarykštis pasaulis“ – viena iš knygų, nepaprastai asmeniškai liudijančių tos krizės pradžią“ (Neringa Mikalauskienė portale „literaturairmenas.lt“ per portalą „rašyk.lt“).
Kai antra „Vakarykščio pasaulio“ 2000 egzempliorių dozė pasirodė prekyboje 2014 m. su nauju, Jokūbo Jacovskio sukurtu, viršeliu, leidykla kažkodėl šiurpiškai tikino skaitytoją, kad knyga yra „apie Europos ir europietiškos civilizacijos žlugimą“, ir dėl to ji – „knyga, parašyta šiandienai“. Recenzentai be užuolankų leidybinį įvykį sujungė su Lietuvos narystės Europos Sąjungoje pirmojo dešimtmečio pabaiga: kas juto drebulį, atsiversdami kadais Vakarų literatūros pasaulio žvaigždino, kurio atseit „nei pastumsi, nei apeisi“, memuarus (Deividas Preišelgavičius 2014 m. „Šiaurės Atėnų“ 25-ajame numeryje), o kas be ilgų išvedžiojimų apibendrino, kad šio europiečio paskutinė pabaigta rašyti knyga – „[p]rivalomi skaitiniai sugrįžimo į Europą dešimtmečio proga“ (Gabrielė Gailiūtė „Naujojo Židinio-Aidų“ 2014 m. 5-ajame numeryje), ir kvit.
Tarp pirmo ir antro lietuviakalbio „Vakarykščio pasaulio“ tiražų Vokiečių istorijos muziejuje (Deutsches Historiches Museum) 2008 m. pavasarį įvyko Klemenso Renoldnerio ir Oliverio Matuscheko kuruota paroda „Trys Stefano Zweigo gyvenimai“. Pasak O. H. Gerngrossui iš Niujorko savaitraščio „Aufbau“ 1940 m. vasarą duoto interviu, būtent taip, „Mano trys gyvenimai“, S. Zweigas ketino pavadinti kelerius metus rašytą didesnės apimties prozos kūrinį. Palaima žlungančios Habsburgų imperijos sostinėje iki Didžiojo karo, gerų 15 metų stabiliai augančio pripažinimo ir šlovės tarpukariu, 1934 m. vasarį pabėgimas iš Austrijos į Londoną ir Batą, vėliau į Niujorką ir Osiningą netoliese, galų gale į Rio de Žaneiro imperatoriškąjį priemiestį Petropolį, iš kur toliau bėgti jau nebebuvo į kur – trys, nevienodos trukmės vieno europiečio gyvenimai. Lygiai po metų rašytojas rankraštyje pažymės kitą pavadinimą – „Žvilgsnis į mano gyvenimą“ (Blick auf mein Leben), dar po kelių mėnesių, 1941 m. gruodį, apsistos prie „Vakarykštis pasaulis“.
Iš parengiamųjų darbų parodai metu sukauptos medžiagos O. Matuschekas sudarė knygą „Stefanas Zweigas. Trys gyvenimai, viena biografija“ (Stefan Zweig. Drei Leben – eine Biographie, 2008), kuri vokiškai kalbančiose šalyse buvo įvertinta teigiamai dėl gausiai panaudotų anksčiau per dažnai necituojamų šaltinių. Kiek monotonišką, sausą, kartais net perdėm detalizuojantį pasakojimo stilių recenzentai pastebėjo taip pat, ir jiems prieštarauti būtų nelengva. Tuo tarpu anglakalbio skaitytojo, vertimą 2011 m. išleidus londoniškėje „Pushkin Press“, naujoji biografija nesužavėjo; knyga buvo sutikta skeptiškai, mat pasirodė nepakankamai spekuliatyvi, per daug laisvės paliekanti skaitančiajam susigalvoti savas išvadas apie šį iš naujo populiarinamą autorių.
Iki O. Matuscheko tomo tebuvo viena rašytojo biografija akademine prasme: Donaldo Arthuro Praterio (1918–2001) „Vakardienos europietis: Stefano Zweigo biografija“ (European of Yesterday: a Biography of Stefan Zweig, 1972). Literatūrologas ir buvęs Britanijos žvalgybos tarnybų darbuotojas savąjį rašytojo gyvenimo variantą parašė, išėjęs į pensiją ir kuriam laikui apsistojęs Naujoje Zelandijoje, pirmiausiai remdamasis versija „Vakarykščiame pasaulyje“. Jis buvo akylai prižiūrimas pirmosios rašytojos žmonos Friderikes Marios Burger von Winternitz Zweig (1882–1971), kuri su rašytoju po savo kryptingų, kelerius metus trukusių pastangų pagaliau 1920 m. sausio 28 d. susituokė, fiziškai nedalyvaudama ceremonijoje (sic!), ir kuri po buvusio sutuoktinio ir jo antrosios žmonos Charlottes Elisabetos Altmann (1908–1942) savižudybių 1942 m. vasario 22 d. pati sau priskyrė S. Zweigo našlės titulą ir deramo rašytojo įvaizdžio sergėtojos rolę.
Anglakalbiai po kelerių metų sulaukė George’o Prochniko knygos „Neįmanomas egzilis: Stefanas Zweigas ant pasaulio krašto“ (The Impossible Exile: Stefan Zweig at the End of the World, 2014; lietuviškai kaip „Nepakeliama tremtis“, 2016), kritikų bei kitų autorių paskandintos ditirambuose, papuoštos ir viena premija. Taisyklinga biografija šią studiją pavadinti būtų ne visai tikslu – knyga yra meditacija apie tuos milijonus, kurie XX a. viduryje dėl geopolitinių traškesių Europoje tapo priverstiniais emigrantais, dipukais plačiausia prasme. Jų atminties savicenzūros sukurtas baltas dėmes tenka užpildyti kitoms kartoms, per tuos iškraipymus gavusias savąsias iškramtytas tapatybes.
Tuo metu Prancūzijoje prisimintas pirmą kartą 1996 m. publikuotas Dominique‘os Bona beletrizuotas biografinis pasakojimas „Stefanas Zweigas, sužeistasis draugas“ (Stefan Zweig, l’ami blessé, 1996), 2010–2011 m. perleistas tiek kietais, tiek minkštais viršeliais. Taip pat perleistos gerai papildyta Serge’o Niémetzo „Stefanas Zweigas, keliautojas ir jo pasauliai“ (Stefan Zweig, le voyageur et ses mondes) bei Jeano-Jacques’o Lafaye’o „Nostalgijos ateitis. Vienas Stefano Zweigo gyvenimas“ (L’Avenir de la nostalgie. Une vie de Stefan Zweig). Tiesa, Prancūzijoje, kaip ir Pietų Amerikoje, rašytojas niekada nebuvo išėjęs iš mados, kaip vokiškai kalbančioje Europoje ar tiesiog niekada savo laiku neišpopuliarėjęs, kaip anglakalbiuose Vakaruose. Kodėl iš visų naujausių biografijų tinkamiausia vertimui šalyje su aukšta savižudybių ir emigracijos statistika pasirinkta G. Prochniko studija, pasakojanti apie niūriausią, augančios ir visaapimančios nevilties etapą rašytojo gyvenime, yra dar vienas žaidimas slėpynėmis su lietuvišku skaitytoju.
Taip ir būtų ėjęsi: tarptautinis literatūrinis pasaulis pasikeitęs nuomonėmis, leidėjai pardavinėję tiražus, akademikai rašę savuosius opusus, eilinės Europos pabaigos belaukiantys palaimingai glostę „Vakarykščio pasaulio“ viršelius, kas nors kur nors susizgribęs, kad dar ne viskas iš S. Zweigo 30 tomų raštų išversta, o kažkas išversta netiksliai arba ne tų, paskelbta kokia nors nauja rašytojo vardo premija, po to – įprastinis klegesys pritilęs, vėl prasidėjęs laukimas, po kelių gi dešimtmečių šįkart pasirodys nauja rašytojo biografijos versija. Visa S. Zweigo – piktdžiugiškame, pavydžiame jo laikų Vienos meno pasaulyje amžininkų vadinto Erwerbszweig, t. y. gamybos šaka ar, šiandieniškai, verslo sektoriumi – aplinkinė industrija būtų toliau stabiliai gyvavusi, nes nugramzdinti autorių, ir po mirties turintį išplėtotą palaikymo tinklą, nėra taip jau lengva.
2010 m. sausio 28 d. savaitraščio „London Review of Books“ numeryje naujos susidomėjimu bangos Austrijos rašytoju idilę ėmė ir sujaukė Britanijoje gyvenantis vokiečių poetas ir literatūros kritikas Michaelis Hofmannas straipsniu „Kirmėlinis ūžesys“ (Vermicular Dither). Į redakciją kliūstelėjo nervingi protesto laiškai iš S. Zweigo palikimą globojančių akademikų bei muziejininkų, tame tarpe ir minėtos 2008 m. parodos kuratorių, kuriems tokio nepritarimo išreiškimas privalomas pagal pareigybines. Savaitraščiui rašė jo kūrybos adoratoriai, jokiu būdu neketinę leisti mylimajam rašytojui prilipinti etiketės „austriško rašymo pepsikola“ (He’s the Pepsi of Austrian writing), ne visai į temą mėgino įsiterpti ir labai gerai žinomas dailės istorikas.
Savaime nieko netikėto ar naujo M. Hofmannas straipsnyje nepasakė; kad šitas karalius galimai nuogas, svarstė ir filosofė Hannah Arendt (1906–1975) netrukus po rašytojo mirties. 1943 m. tame pačiame „Aufbau“ ji paskelbė vėliau ir kitose knygose perspausdintą, šaltakraujišką, argumentuotą S. Zweigo laikysenos kritiką; epizodas, beje, grožinėje literatūroje jau irgi apdainuotas, Izraelio rašytojos Michal Ben-Naftali eseistikos rinkinyje „Hanos Arendt apsilankymas“ (The Visitation of Hannah Arendt, 2006). Jo estetine kūrybine galia anapus išties pritrenkiančio produktyvumo žanruose nuo aforistikos iki žurnalistikos abejojo ir kiti įvairiais laikais ir įvairiuose konstekstuose, ne vien tik koks nors nuoseklus marksistas-leninistas draugas B. Sučkovas, kūrybos silpnybe matęs rašytojo nesugebėjimą susilieti su revoliucinėmis liaudies masėmis, dėl to ir likusio plokščio buržuazinio liberalizmo ir individualistinių iliuzijų amžinoje nelaisvėje (Стефан Цвейг, 1982), ar koks nors vokiškas literatūrologas, ir vėl S. Zweigą įtraukęs į labiausiai pervertintų ir gėdą keliančių jo gimtąja kalba rašiusių autorių sąrašus.
Tarp antro ir trečio, nes dabar jau yra ir toks, lietuviškų tiražų vėl šis bei tas įvyko S. Zweigo atgimimimo istorijoje. 2017 m. vasaros pradžioje ir Lietuvos kino teatruose prasisuko aktorės Marios Schrader režisuotas vaidybinis filmas „Stefanas Zweigas: atsisveikinimas su Europa“ (Vor der Morgenröte, 2016), apie kaip kuriuos epizodus iš paskutinių šešerių rašytojo gyvenimo metų, o būtent jie pirmiausiai ir buvo minėtos G. Prochniko studijos chronologinė apibrėžtis. Bendra austrų, prancūzų ir vokiečių sinematinė produkcija buvo svarstoma kaip kandidatas į 89-uosius „Oskarus“ geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. Vis tik Amerikos kino gildijai pristatytas nebuvo, o greičiausiai veltui, nes kritika sutartinai jį vertino kaip M. Schrader režisūrinio darbo sėkmę, patvirtintą ir atitinkamu Bavarijos žemės kino apdovanojimu, bet atrinkėjams buvo matyt ryškiau.
Tais pačiais metais, gruodžio 5-8 d., Gintaro muziejuje Palangoje ir Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje įvyko nedažnoka tokios didelės apimties mokslinė konferencija, globojant Lietuvos Respublikos prezidentui Valdui Adamkui, „Vakarykščio pasaulio atgarsiai“. Nieko tinkamesnio ir vertingesnio neaptikę vietinių maironių ir brazdžionių ištarmėse, konferenciją surengę Lietuvos kultūros tyrimų institutas ir LNDM pavadinimą ir, kažkuria prasme, turinį nugvelbė iš S. Zweigo, be kita ko ir viešai, atvirai antinacionalistu save laikiusiu, prisiminimų. Keturių dienų pasišnekėjimai turėjo ir paantraštę: „Lietuvos valstybės atkūrimo 100-sioms metinėms skirta nacionalinė mokslinė konferencija“.
Taigi, šiais metais su tuo pačiu viršeliu, paryškintu reklaminiu blyneliu „Naujas leidimas naujai kartai“, ir su tuo pačiu, it nieko nenutikę per pastaruosius 15 metų, įvadiniu straipsneliu leidykla, pradžiugindama, kad „grįžta viena iš labiausiai šiandien cituojamų knygų“, į rinką įšvirkštė dar 2500 lietuviškų egzempliorių. Neveltui: bukinistinėje sankryžoje „sena.lt“ atliekamas knygos egzempliorius aptinkamas retai, ir prašoma už jį daugiau nei vos vieno kito euro. Šįkart jubiliejaus kaip preteksto naujam tiražui funkciją gali atlikti pirmojo lietuviško leidimo 15-osios metinės arba 70-osios Schumanno deklaracijos, iš kurios kildinama dabartinė Europos Sąjunga. Galų gale, griūvama į S. Zweigo populiarumo bangą. Neabejotinai trečiasis kartas yra ir šauniosios vadybininkės Jūratės keliolika minučių šlovės, vėl aidint jaunųjų pamąstymams, kad tai toks monumentalus ir fundamentalus šiandieninio europiečio tapatybei tekstas, dargi raminantis ir guodžiantis, toks, dievaži, nei pastumti, nei apeiti, tik skaityti ir skaityti.
Kad „Vakarykštis pasaulis“ nėra konservatyvusis autobiografijos tipas, anksčiau jau sutarta, tačiau požiūris nebūtinai pasiekęs prisiekusius gerbėjus ir rašytojo palikimą naujai aptinkančius. Iš tradicinės autobiografijos, reportažinės žurnalistikos, skalsiai beletrizuotų kaip kurių įvykių atpasakojimo, išplėtotų vinječių apie susitikimus su žinomomis to meto personalijomis, mėginimų filosofuoti, apibendrinant 50 metų Europos istorijos gana virtuoziškai sudėliotas potpourri gali užliūliuoti kaip autoritetingas požiūris. S. Zweigas išties buvo įtaigus stilistas, mokėjęs intymiomis intonacijomis, emociniais blyksniais ir ryškiais vaizdais įtraukti skaitytoją, tad nieko keisto, kad net ir toks įgudęs skaitytojas, kaip Audrius Ožalas, nesusiturėjo ir portale „15min.lt“ pasamprotavo, kad tai – „sąžininga, perspėjanti, aistringa ir nostalgiška knyga apie buvusį pasaulį ir tai, koks jis galėjo būti“.
Ekscentriška tikėtis, kad kiekvienas knygos skaitytojas pradės gretinti S. Zweigo tekstą bent jau su O. Matuscheko rašytaja biografija ar vartyti politikos ir kultūros istorikų knygas, disertacijas, nors toks smalsavimas visakeriopai skatintinas. Užtektų rimtai domėn priimti memuarų pradžioje rašytojo tiesmukai išsakytą programinę poziciją: „Mat aš vertinu atmintį ne kaip elementą, kuris viena atsitiktinai išsaugo, o kita atsitiktinai užmiršta, o kaip jėgą, kuri žinodama tvarko ir išmintingai pašalina“ (p. 25-26), po to gi nenuleisti pakilusio antakio iki paskutinės teksto eilutės.
Kaip informuota ir išmintingai nereikalingas pasakojimo dedamąsias ši mistinė, neva ne teksto autoriaus valioje esanti, jėga veikia, pavyzdžių „Vakarykščiame pasaulyje“ yra ne vienas. Memuarų neatitiktys su faktiniais S. Zweigo požiūriais, konkrečiais veiksmais yra nagrinėti ne tik O. Matuscheko biografijoje, ir ne visos jos – tik smulkmenos, natūraliai pasimetusios laike ir galvoje, paprastos arogancijos ar nedėkingumai, suvedinėjant sąskaitas su kadais sutiktais žmonėmis, tiesiog karštligiško kelių mėnesių rašymo brokas. Vis tik kodėl nestabtelėjus ilgėliau ties kokiu nors vienu šitos išmintingos, rūšiavime besispecializuojančios jėgos patobulintu epizodu.
Na, kad ir 1928 m. rudens kelione su pasekmėmis. Jai vokiečių literatūros istorikas skyrė ne itin daug vietos, nors savo ruožtu ji labai organiškai įsikomponuoja į tuo metu tik augančios rašytojo šlovės epopėją ir jo pan-europinį projektą apie Europos suvienijimą kultūros dvasioje, juoba, kad ir pats S. Zweigas ją aprašo gana išsamiai (p. 356-371). Memuaruose teigiąs, kad norėjęs į Rusiją vykti dar 1914 m., S. Zweigas kelionę turėjo atidėti dėl prasidėjusio karo. Vėliau, nusigandęs pokyčių toje Europos dalyje, irgi neskubėjo atsilankyti didžiųjų rusų literatų žemėje, nes toks vizitas „anuomet iš anksto reiškė tam tikrą solidarizavimąsi ir vertė arba viešai pasisakyti už naująją Rusiją, arba ją viešai pasmerkti“ (p. 356-357).
Tada kaip stebuklinėje pasakoje, nelauktai ir netikėtai, vieną dieną troškimas pradeda pildytis: „Arba štai vieną dieną gavau laišką nuo leidėjo iš Rusijos, kuriame jis rašė, kad norėtų išleisti rusų kalba pilną mano raštų rinkinį, ir klausė, ar aš neprieštarausiu, jei Maksimas Gorkis jam parašys pratarmę. Ar aš neprieštarausiu? Dar gimnazistas, Gorkio noveles skaitydavau paslėpęs po suolu, seniai jį mėgau ir juo žavėjausi. Bet niekada neįsivaizdavau, kad jam žinomas mano vardas, negana to, kad jis mane skaitė, ir jau tikrai negalėjau patikėti, kad toks meistras norėtų rašyti pratarmę mano kūriniams“ (p. 349-350). Kaip gi neįžiūrėjus kraštutinio estetizmo laikų, kai žmonės tik tą ir daro – žavisi „ir meno kūriniais, ir vieni kitais, giedrais tarpusavio santykiais ir kraštovaizdžiais“ (Jūratė Čerškutė portale „lrt.lt“).
Tarp daugiau nei 20 tūkst. S. Zweigo parašytų laiškų yra išlikę 60, kuriuos iš jo 1926–1934 m. gavo nuo 1923 m. veikusi Leningrado leidykla „Vremja“ (Время). Taip pat neprapuolė istorijos pervartose ir dar 1923 m. prasidėjęs jo susirašinėjimas su Maksimu Aleksejevičiumi Peškovu-Gorkiu (1868–1936) – egzistuoja bent 31 laiškas iš S. Zweigo ir 19 laiškų iš M. Gorkio, dalis iš jų publikuoti. Du literatai keitėsi nuomonėmis apie kūrybą, perskaitytas knygas, rašomus kūrinius. Su „Vremja“ S. Zweigas pradėjo dirbti ne vėliau kaip 1925 m., kai pasirodė rusiškas „Deginančios paslapties“ (Brennendes Geheimnis, 1913) vertimas, tarpininkaujant tam pačiam M. Gorkiui, kuris 1923 m. rugsėjo 18 d. laiške prašė leidimo išversti novelę „Mėnesienos gatvelė“ (Die Mondscheingasse, 1922) publikavimui jo redaguotame žurnale „Beseda“ (Беседа). M. Gorkis tuo metu dar tikėjosi, kad gaus savo naujosios valdžios sutikimą perkelti žurnalo leidybą iš Berlyno į Rusiją, – negavo, 1925 m. kovo mėnesį išėjo paskutinis numeris.
Matydama S. Zweigo populiarumą ir Europoje, ir Rusijoje, toje žemyno dalyje su tuo metu prasčiausiu visuotiniu raštingumu, ir turint emigravusio, bet oficialiajai sistemai tikusio rašytojo M. Gorkio patvirtinimą, kad tai – priimtinas sovietiniam skaitytojui autorius, „Vremja“ 1927 m. pradėjo leisti 12 tomų S. Zweigo raštus. NEPinių 1920-ųjų metu bolševikams, nepaisant pamatinių ideologinių tiesų, teko nuolat rūpintis, it kokiems vadovėliniams kapitalistams, iš kur vienok gauti pinigų – viskam; leidyklos nebuvo išimtis. Jei 45-erių metų rašytojui pasiūlymas išleisti jo raštus, ko dar nebuvo įgyvendinusi nei viena leidykla kurioje nors šalyje, galėjo būti siurprizas, ūkčiojimas, nustebus, kad dievinamas M. Gorkis, būsimasis serijinis kandidatas gauti literatūrinį Nobelį, galėjo būti skaitęs jo kūrybą, skamba dusliai. Ne visiškai aišku, ar rašytojas, audringai užprotestuodavęs net menkiausią leidėjo savivalę, netyčinę klaidą, žinojo, kad jo raštai Rusijoje irgi buvo patobulinti išmintingai išrankios jėgos. Kitaip sakant, 1927–1932 m. S. Zweigo raštai rusų kalba redaktorių buvo sąžiningai iškupiūruoti.
Tų pačių metų rugsėjo 27 d. leidyklai jis pats rašė, kaip nekantrauja aplankyti Rusijos vasarį ar kovą, ketindamas joje praleisti apie mėnesį. Kvietimą atvykti ir leidimą pabūti dvi savaites 1928 m. rudenį S. Zweigas gavo tik Levo Nikolajevičiaus Tolstojaus (1828–1910) 100-ųjų gimimo metinių proga. Tomis dienomis rašytojas ką tik buvo grįžęs namo į Zalcburgą iš Belgijos, apsispręsti ir išvykti turėjo vos per keletą dienų. Vis tik be jokių moralinių kančių kvietimą priėmė, „mat dėl partinius interesus pranokstančio objekto viešnagė neturėjo nieko bendra su politika. Tolstojaus, kaip non-violence apaštalo, nebuvo galima interpretuoti kaip bolševiko, o kalbėti apie jį kaip rašytoją, manau, tikrai turėjau neabejotiną teisę, nes mano knyga apie jį pasklido po pasaulį tūkstančiais egzempliorių“ (p. 357).
Atvykęs S. Zweigas, žinoma, pateko į standartinį bolševikų parkūrą jų tėvynainio grafo garbei Didžiąjame teatre. Be priežiūros po Sovietinę Rusiją laigyti jo niekas nepaleido, kartais jį lydėjo net pats narkomprosas Anatolijus Aleksandrovičius Lunačiarskis (1875–1933). Kaip rašytojas teigia prisiminimuose, per dvi savaites tegalėjo susidaryti paviršutinišką vaizdą apie Rusiją. Kita vertus, jis gi jos, tos rusiškosios sielos, esmę ir taip žinojo, nes buvo šį tą iš carinio laikotarpio literatūros skaitęs: „Pirmą kartą važiavau per Rusijos žemę, ir, keista, ji man neatrodė svetima. <…> Iš kur man visa tai pažįstama? Iš rusų literatūros šedevrų <…>“ (p. 358). Nieko toje sieloje menkas epizodėlis kaip Spalio perversmas pakeisti ir negalėjo, nes 1917 m. rudens įvykiai Rusijoje pacifistui S. Zweigui tebuvo intelektualui smalsulį kutenantis socialinis eksperimentas, kurio metu rusai „rado didžiąją, tikrąją tiesą; jiems buvo duota įgyvendinti tai, apie ką kiti tik svajojo“ (p. 363-364).
Grįžęs jis periodinėje Vienos spaudoje publikavo įspūdžius „Kelionė į Rusiją“ (Reise nach Russland, 1928), kuriuose yra ir nedidelė, egzaltuota odė „Gražiausias pasaulio kapas“ (Das schönste Grab der Welt) – ne, ne apie mauzoliejų Raudonojoje aikštėje, bet apie L. Tolstojaus kapą Jasnoje Polianoje. Kad ir kiek mėgino S. Zweigas laikytis neutralios pozicijos 17 straipsnių serijoje – jei tai iš viso kaip nors įmanoma, kada kalba eina apie bet kokį totalitarinį režimą – save vadindamas tik kukliu stebėtoju, paskelbiančiu visus Rusijos skolininkais („Als entscheidender Eindruck bleibt: wir haben alle unbewußt oder bewußt an Rußland ein Unrecht getan und tun es noch heute“), užslėpti nepavyko į bolševikų diktatūrą teigiamo požiūrio, kuris dar akivaizdesnis susirašinėjimuose su M. Gorkiu ir flamandų tapytoju Fransu Masereeliu (1889–1972). Negana to, rašytojas, kaip tikras apolitiškas humanistas ir Europos vienytojas, pradėjo retkarčiais rašinėti į Vokietijos komunistų spaudą, viešai kitomis progomis išsakyti sovietams palaikymą, kurio išsigins, beprasidedant Antrajam pasauliniam karui. Dėl šitų trečiafrontiniškų požiūrių Austrijos policijos žvalgyba 1928 m. rudenį S. Zweigą pradėjo sekti.
Stalininiu laikotarpiu S. Zweigas, dar gavęs paminėjimą pirmojoje „Didžiojoje sovietinėje enciklopedijoje“ 1934 m., buvo patrauktas į šoną, bet prasidėjus Atšilimui 1956 m., Sovietų Sąjungoje buvo prisimintas. Pakoreguotame enciklopedijos straipsnyje, pagal kurį jis, tegu ir su chrestomatiniais buržuaziniam autoriui trūkumais, buvo paskelbtas ištikimu SSSR bičiuliu, klasikinės rusų literatūros mylėtoju, o raštai perleisti septynių tomų rinkiniu, palydint įvadiniais straipsneliais, kad skaitytojas iš karto būtų nukreiptas teisinga rašytojo kūrybos supratimo linkme. Po ilgesnės pertraukos ir Lietuvoje (lietuviškai „Baimė“ 1929, „Amok“, „Marija Stuart“ ir „Magelanas“ 1939) pasipylė rašytojo kūrinių vertimai, tame tarpe ir vienintelis S. Zweigo pabaigtas romanas „Širdies nekantrumas“ (Ungeduld des Herzens; lietuviškai kaip „Širdies nerimas“) pasiūlytas 1965–1985 m. per keturis kartus keliasdešimties tūkstančių egzempliorių bendru tiražu.
Į kokią klasikinę sovietinę fantasmagoriją ir asmeninę lemtį pavirto vertėjo Genadijaus Jefimovičiaus Kagano sumanymas 1960-aisiais išversti „Vakarykštį pasaulį“ į rusų kalbą, jis papasakojęs autobiografijoje „Vakarykščias pasaulis šiandien. Vieno rusų-žydų germanisto prisiminimai“ (Die Welt von gestern – heute. Erinnerungen eines russisch-judischen Germanisten, 1995). Pirmas, itin sutrumpintas leidimas, prižiūrint net 8 narių redakcinei komisijai, apkaišytas įvadiniais rašinėliais ir S. Zweigo publicistika, pasirodė tik 1988 m., o 2015 m. pilno prisiminimų teksto leidimas dar nepaliktas ramybėje, jis buvo papuoštas to paties G. Kagano autobiografija. Kaip ir Lietuvoje, Rusijoje – arba Lietuvoje, kaip ir Rusijoje – kol kas nėra šių memuarų, kurie prieinami skaitytojui jo gimtąja kalba, kaip „Vakarykštį pasaulį“ buvo sumanęs rašytojas, – be jokių apsidraudėliškų papildomų įvadėlių, o tik toks tekstas, kokį autorius 1942 m. išsiuntė į emigracijoje Stockholme veikusią vokišką leidyklą „Bermann-Fischer Verlag“.
S. Zweigas augo labai pasiturinčio tekstilės fabrikanto su gerais ryšiais tarptautinėje bankinėje sistemoje šeimoje tuo metu, kada Austro-Vengrijos visuomenė pergyveno fundamentalaus pasimetimo laikotarpį, kurio ji pati sugebėjo nuostabiai ilgai nepastebėti. Viena vertus, vėlyvojo XIX a. liberalioji demokratija, kontroliuojama imperinės šeimos, aukštųjų katalikų bažnyčios hierarchų, aristokratų klasės ir šiąją imitavusių biurgerių, tik išjudino žemesniuosius socialinius sluoksnius, bet realaus, giluminio socialinio pokyčio sukurti nesugebėjo. Kita vertus, populiarėjanti pan-germaniška ideologija vokiškai kalbantiems ir mažumą sudariusiems Habsburgų imperijos piliečiams kaip ir jų galimas pasaulis buvo atmestina. Vokietija net labai tiko, kai reikėjo kokybiškai dirbančios leidyklos ar pjesę sutinkančio statyti teatro, didžių meno pasaulio vardų iš ankstesnių laikų ar Friedricho Wilhelmo Nietzches (1844–1900) sampratos apie gerąjį europietį (der gute Europäer) – tokį politiškai atsakingą, kultūriškai rafinuotą, eklektiško skonio, judų kosmopolitą, besibaidantį dar vis agrikultūrinės liaudies, tačiau jokie kitokie saitai buvo nenorimi.
Vyresnysis brolis Alfredas (1879–1977) rodė ir sugebėjimus, ir pasiryžimą perimti šeimos verslą, tad jaunėlis Stefanas, anksti galėjo pradėti puoselėti savo pagrindinę aistrą – literatūrą. Apsispręsti tapti profesionaliu tekstų žmogumi į pakvaišimą dėl menų įklimpusioje Vienoje ypatingo sumanumo nereikėjo. Prasidėjus paauglystei, S. Zweigas visu atsidavimu ėmėsi savarankiškai studijuoti literatūrinio pasaulio žaidimo taisykles ir pats įsijungė į jį, o iki abitūros atestatato buvo tempiamas su korepetitorių pagalba. Jaunuolis siuntinėjo laiškus žinomiems rašytojams su prašymu padovanoti kokį nors rankraštį jo kolekcijai, palaipsniui išaugsiančiai į įspūdingą rinkinį, – jame greta rašytojui itin brangaus Johanno Wolfgango von Goethes (1749–1832) lakšto su eilėraščiu puikuosis ir Adolfo Schicklgruberio-Hitlerio (1889–1945) 13 puslapių kalbos rankraštis. S. Zweigo anksti pradėta nuosekli tinklokūra atsipirks su kaupu, baigsis maloniu, ilgalaikiu komfortu, nes „<…> į kokią užsienio šalį benuvykdavau, visur buvau savas, visur turėjau draugų, leidėjų, skaitytojų“ (p. 354).
Negana to, kad paveldėtas, skalsus medžiaginis gyvenimas iš anksto pašalino bet kokius buitinius rūpesčius, dargi suteikė pradinį kapitalą ir tiesiogine žodžio prasme savarankiškos rašytojo veiklos pradžiai, didžioji dalis S. Zweigo biografijos – paerzinti ir dėl lyg tyčia lengvos kūrėjo sėkmės. Ji atėjo anksti, paprastai ir, nepaisant milžiniškų pervartų Europoje ir rašytojo asmeniniame gyvenime, niekada neatsitraukė. 19-čio jaunuolio pirmasis poezijos rinkinys „Sidabrinės stygos“ (Silberne Saiten, 1901), apie kurį vėliau vengė kalbėti, sulaukė 40 recenzijų, o iš jų vos viena buvo neigiama, o Richardas Georgas Straussas (1864–1949) pats paprašė leidimo šešiems eilėraščiams parašyti muziką. Net kada S. Zweigo knygos buvo uždraustos, pradėtos deginti Vokietijoje ir Austrijoje, kūrinių publikavimas kitose šalyse, paskaitos ir susitikimai su skaitytojais garantavo nuolatines įplaukas, net jo kelionių intensyvumas praktiškai nebuvo paveiktas užsiveriančių sienų.
Dėl jo kūrybos estetinės vertės buvo ir bus abejojančių, bet iš S. Zweigo neįmanoma atimti neeilinės nuovokos apie literatūrinio pasaulio sąrangą ir sugebėjimą pasirinkti teisingas taktikas judėjimui jame, įskaitant supratimą apie būtinumą gaminti naujus tekstus nestringančiu srautu. Pirmasis pareiškimas buvo grynai literatūrinis, tačiau po jo daugiau nei dešimtmetį jis pirmiausiai buvo žurnalistas ir tarpininkas tarp kitų šalių autorių ir vokiečių leidėjų, ir savo kontaktus rašytojas palaikė ne tik tūkstančiais laiškų, bet ir nuolatinėmis kelionėmis. Neturėdamas finansinių apribojimų ir jokių kitokių gyvenimiškų įsipareigojimų apart rašymo, jis galėjo nuvažiuoti tiesiog pasibūti Paryžiuje ar susitikti su jam įspūdį darančiu, bet neturinčiu galimybių ar tiesiog noro judėti tolėliau kolega jo namuose, kur tai bebūtų. Kaip kuriais metais jis Vienoje ir vėliau Zalcburge pats buvo labiau svečias nei nuolatinis įnamis. Gainiojantis pūkuotą svajonę apie dvasioje susijungusią Europą, užsibūti kur nors nebuvo laiko, o taip – apsidairyti įdėmiau, kas vyksta anapus knygų viršelių.
S. Zweigo sapnas apie depolitizuotą kultūrą kaip pagrindinius Europos klijus, buvo pasibaigęs anksčiau nei jo flirtas su bolševikine Rusija prasidėjęs – jis buvo pasibaigęs dar gerokai iki Didžiojo karo pradžios 1914 m. „Vakarykščiame pasaulyje“, su dideliu pavėlavimu, jis pats prisipažįsta, kad klaidingas gyvenimiškas pasirinkimas padarytas dar gimnazijos metais: „Mūsų visiškai nedomino politinės ir socialinės problemos: ką mūsų gyvenime reiškė tie šaižūs kivirčai? Miestas šurmuliavo per rinkimus, o mes ėjome į bibliotekas. Masės sukilo, o mes rašėme ir aptarėme eilėraščius. Mes nematėme ugninių ženklų ant sienos“ (p. 92). Jaunatviška poza neišsivėdėjo – po 1918 m. S. Zweigo namuose buvo draudžiami ir laikraščiai, ir radijas, realijos turėjo netrukdyti kūrybai ir meniško individo laisvei.
Kai pan-europiniam auksiniam jaunimui, norėjusiam ir galėjusiam užsiimti tik menais, teko užaugti, paaiškėjo, kad dešimtmečiai, praleisti fantazijose apie faktiškai depolitizuotą individą, bet taip veikiant atvirai politiškai, buvo daugiau nei naivumas: geriausiu atveju – nesusitupėjimas ir bejėgystė, blogiausiu – parazitavimas ir egoizmas. Atėjus laikui apginti tas pačias individo laisves nuo abiejų – raudonojo ir rudojo – marų, tas jau nebegalėjo būti daroma monomaniakiniu laissez faire metodu arba tiesiog nuo visko pabėgant. Kiti veikimo būdai, kai ilgai gyvenime net nesiteiki ateiti į savo gimnazijos jubiliejinį renginį, mat visi be išimčių mokytojai buvę kvaili, ir mokykla – tik jaunystę alinanti institucija, atmeti jau tada legendinio Theodoro Herzlo (1860–1904) kvietimą jungtis prie bendro sionistinio reikalo, ar tiesiog tyli bendruose forumuose, kada tylėti yra ne liberalu, bet atvirai amoralu, pasirodo esą greitai neperprantami, kai jų staiga prireikia. Jei niekam neįsipareigoji apart savęs, sėkmės ir aukštų materijų, pasirenki kažkada atrasti, kad tada ir tavęs niekas nesaugo. Nepabuvęs artojėliu, žinia, nebūni ir geras kareivėlis.
Toks tad tas pasaulis, kuris galėjo būti, jei ne tos jo golemiškos kojytės: kam priklauso valdyti, tas ir valdo; kam priklauso tarnauti, tas tarnauja; kam priklauso ekstatiškai viskuo žavėtis, tas ir žavisi, ir juo žavisi, tad jautriai visi viskuo ir visais žavisi; kam priklauso bėginėti po didmiesčius, įsistojus į krokodilo odos batus, tas ir nesilanko antrarūšėje Europoje, kur miestuose vietiniams vilkolakiams – dar tik medinai šaligatviai; kam priklauso turėti savo valstybę, tebūnie apsaugoti nuo aštriadančių užsispyrėlių, pasirengusių nors ir du, nors ir penkis šimtus metų tūnoti pasaloje, laukiant, kada galės atgauti savąją, kad ir kiek juos vadintų blogaisiais europiečiais ar nedamuštais fašistais. Laikas mėginimams pabėgti nuo istorijos, kalcifikuojant susigalvotą paeitį, vis tiek baigiasi, kada išeina ir bendraminčiai tokiame apmaude – socialiai teisingos kilmės, profesiškai nepriekaištingi, negalintys nepirkti nupigintų lėktuvų bilietų, o lieka tik viską griaužantis kartėlis ir atmintis kaip viso labo manipuliacinė jėga. Istorija – virusas, nuo kurio tik teoriškai geriau apsaugoti privilegijuoti.
Paskutiniais gyvenimo mėnesiais S. Zweigas, priėmęs ne itin racionalų sprendimą iš Šiaurės Amerikos persikelti su antrąja žmona nuolatiniam gyenimui į Pietų Ameriką, dar parašė ir išleido „Brazilija – ateities šalis“ (Brasilien—Ein Land der Zukunft, 1941). Jo mėginimas pritapti sukėlė ir nuostabą, ir juoką. Brazilijos visuomenė iš karto pradėjo plakti liežuviais, kad toks nusaldintas tekstas buvo mėginimas savanoriškai arba pagal nurodymą įsiteikti prezidentui Getúlio Dornelles Vargas (1882–1954), gyvenimą, beje, irgi pabaigusiu savižudybe. Knyga, kurioje buvo labai daug gamtos ir labai mažai brazilų, ne vienam atrodė esanti viso labo padlaižiavimas diktatoriui, ypatingos išimties tvarka leidusiam į šalį atvykti dviems žydų tautybės Didžiosios Britanijos piliečiams.
1918 m. pradžioje S. Zweigas, ką tik su broliu Alfredu tapę lygiateisiais šeimos verslo savininkais, leido laiką Šveicarijoje ten karą pralaukinėjusių kūrėjų apsuptyje, ir laukė vasario 27 d. įvyksiančios savo ką tik parašytos pjesės „Jeremijus“ premjeros Ciuricho miesto teatre. Jo oficialus statusas buvo „Neue Freie Presse“ korespondentas, du kartus per mėnesį siunčiantis reportažus apie šveicarų gyvenimą. Pats laikraštis tarpininkavo reikaluose su valdiškais namais, kad rašytojui bent iki tų metų vasario 28 d. būtų suteiktos atostogos, jis atlaisvintas nuo aktyvios karo tarnybos. Austro-Vengrijos užsienio reikalų ministras grafas Ottokaras Theobaldas Ottas Maria Czerninas von und zu Chudenitz (1872–1932) prašymą tenkino, paraštėje palikdamas pastabą: „Faktas man seniai žinomas, kad Dr. Zweigas yra simuliantas. Procedūriškai tikrai neįprasta“.
Tuo pat metu, vieną vasario mėnesio antradienį, dar mieste esant vokiečių kariškiams, po vakarinių pamaldų katalikų bažnyčioje gatve ėjo moteris ir du vyrai, daugmaž rašytojo bendraamžiai. Nešėsi tos dienos caitungą, kurio pranešimu delsė patikėti, nerimavo, kas gi dabar bus toliau, ar tikrai Europos vakarykštis pasaulis pagaliau pasibaigė. Neapsikentusi moteris treptelėjo į karo purvais padengtą bruką: „Kaip tai, ar kas išeis? Paskelbėt ir turi išeiti“. Pavasarėjo, ir šitų negerųjų europiečių laukė daug neatidėliotinų darbų. Būsimasis švietimo ministras, bajoras Mykolas Biržiška (1882–1962) ir būsimasis užsienio reikalų ministras, ūkininko sūnus Petras Klimas (1891–1969), visuomenės veikėjos ir mokytojos Bronislavos Šėmytės Biržiškienės (1879–1955) niuktelti, nukurnėjo kartu su visais kurti pagaliau atgautąją Valstybę, savąją Novam Lituaniam. Ateityje Ją ir juos visus tokius vadins vakarykščio pasaulio atgarsiais.
