Tėvynės maistas ir oikofobija

1.

Pažiūrėkime savikritiškai ir iš kitos pusės. Emigrantai yra tobuli vartotojai: jie vartoja šalis. Reziduodami keliose šalyje tuo pat metu, jie pasiima iš kiekvienos tai, kas jiems naudinga, ir atmeta ar ignoruoja tai, kas jiems nemalonu, neįdomu ir atima laiką bei patogumus.

Emigrantai turi stiprų išgyvenimo instinktą, moka už save pastovėti, rūpinasi gyvenimo kokybe. Jie mano, jog yra lojalūs, tačiau atmeta svarbiausius ištikimybės punktus. Su tėvyne juos sieja keisti ryšiai: jie drauge tada, kai jai sekasi. Skausme ir varge emigrantai būti nenori – už tai jie tėvynę peikia, dėl to daugeliu atvejų tėvynę ir paliko.

Naujoji šalis nėra emigranto tėvynė taip pat, kaip Niujorkas nėra Jorkas. Žinoma, naujoji šalis akina spindesiu ir pririša savo širdingumu, o po dešimties ar kelių dešimčių metų, visai nejučia, pririša taip stipriai, kaip aštuonių šimtų puslapių romanas penkišimtajame puslapyje: kai esi investavęs tiek daug savo laiko ir emocijų, nustoti skaityti jau ir nebegali, ir neapsimoka.

Daug kas emigrantui ima neapsimokėti jau gana greit, po pirmųjų dvejų metų. Beje, naujoji aplinka iškart tampa nebe „svetur“ – sakoma „čia, pas mus“. Tačiau sūris tik spąstuose nemokamas. Už priklausymą šaliai ir jos suteiktus patogumus, už tobulą vartojimą, emigrantai sumoka nežmonišką kainą, pačią didžiausią įmanomą. Ne, ne savo gyvybę užstato, nors sveika bent įsivaizduoti vietą naujosios šalies kapinėse…

Didžiausia kaina yra atžalos. Už tobulą vartojimą susimokama savo vaikų likimu. Emigrantai atsilygina tuo, kad svetur pratęsia savo giminę ir naujoji šalis tampa jų vaikų tikrąja ir vienintele tėvyne. Emigrantai tikisi, jog kraujas kalbės garsiau už pilietybę, bet ne, taip nėra, ne tokie gamtos dėsniai. Tautiečiai pagimdo – savo pačių atžvilgiu – svetimtaučius. Tėvai su vaikais negalės kalbėtis savo gimtąja kalba nejausdami atstumo, savotiško sąmonės įtrūkimo, jie negalės iki galo perteikti patirties ir išgyvenimų savo atminties, alegorijų, savo mitologijos kalba.

Kol vaikai maži, jie patys tikriausi kosmopolitai. Tačiau vaiką augina ne mama, ne tėvų pora, o visas kaimas. Ir tas kaimas „čia, pas mus“ pabeldžia į namų duris šypsodamas: „O dabar atiduok tai, kas man priklauso, nes gavai tai, kas tau nepriklauso.“

2.

Viena bičiulė burbtelėjo: lietuviams gera būti bet kuo, tik ne lietuviais. Taip, lietuviai ir toliau sėkmingai perka pasakas apie žalesnę žolę už tvoros. Esant paklausai, atsiranda ir pasiūla.

Paryžiuje gyvenanti, nušalintojo prezidento Rolando Pakso „šviesaus rytojaus“ rinkiminę kampaniją kadaise drauge su kitais viešųjų ryšių talentais stūmusi Erika Umbrasaitė parašė knygą „Prancūzija mon amour“. Stebina ne tai, kad žmogus domisi ir pristato aplinką, kurioje įsikūrė, bet tai, kad knyga rašoma ir priimama su tokia nepaprasta aistra.

Negaliu nesusieti E. Umbrasaitės kūrybos strategijų su tuo, ką ji „pardavinėjo“ gyvendama Lietuvoje. Beje, apie tai sužinojau iš interviu su Aurelijumi Katkevičiumi, kuris apie rinkiminių pažadų brukimą eskapistams kalba dalykišku tonu: „Aš suprantu, kad žmonėms yra sunku būti kažkokioje vėjų perpučiamoje ir nesaugioje erdvėje, kad didžioji dalis žmonių linkę gyventi saugiai. Būtent apeliacija į tą žmogaus norą turėti saugumą ir kuo mažiau galvoti, ir priiminėti sprendimus pačiam, yra pamatinė ir ne tik lietuvių tautoje. Čia nereikia nieko daug kurti, tiesiog paleidi tam tikrais bėgiais, suformuluoji ir tai važiuoja.“[i] Vėjų perpučiamos erdvės metafora iškalbinga, bet juk tai galėtų būti bet kurios šalies erdvė, jeigu kalbame ne apie kupolu nuo gamtos ir laisvės atitveriantį zoologijos sodą.

Neskanus eskapizmas vietoje pagrindinio patiekalo siūlomas ne tik rinkėjams, bet ir skaitytojams, ypač moterims. Nesunku patikėti, kad Prancūzijoje viskas kitaip – visi tik mirko arbatoje migdolinius pyragaičius, siurbčioja rožinį vyną. Bėdos ir dramos liko Lietuvoje. Tuo tarpu raukomasi, kai lietuvių autorių kūriniuose atpažįstama aplinka, žmonės, kai aprašomas „lietuviškas niūrumas“, tarsi užsieniečiai nieko panašaus neišgyvena. Žinoma, koks nors „prancūziškas niūrumas“ mūsų taip giliai nepaliečia. Išgyvenamas toli, už sienos, neapkartina nei vyno, nei arbatos.

Taip ir išeina: vietiniai lietuviai atostogauti veržiasi į užsienius, o emigrantai sau ir vaikams atostogų šalimi pavertė Lietuvą. Abi šios grupės Lietuvoje mato tik tai, ką nori matyti – „no problem“ šalį, kurioje nereikia nieko keisti, nieko veikti, niekuo tikėti ir nieko jai aukoti.

3.

Išeivijos intelektualas, poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas po Antrojo pasaulinio karo buvo priverstas pasitraukti į JAV. Jis ir norėdamas nebūtų galėjęs tapatintis su ekonominiais ar meilės emigrantais, kurių dauguma sudarė tiek vadinamųjų grynorių, tiek mūsų amžininkų emigracijos bangas. Tačiau kai kurie jo pastebėjimai, manau, tinka visiems.

„Kiekviena emigracija, tiek savo psichologija, tiek savo fiziologija, yra degraduojanti, nes emigrantas visų pirma praranda ne tai, ką jis galvoja praradęs, bet realybę, kurios maistu jis gyveno, – teigia A. Nyka-Niliūnas[ii]. – Tapimas auka, persekiojamuoju, t. y. niekam nereikalingu žmogum, iškreipia visas proporcijas, visus dydžius, visas vertybes ir neišvengiamai virsta profesija arba manija. Emigrantai, kaip ir revoliucionieriai, yra ne šio pasaulio žmonės. Jie, kaip vaikai, žaidžia savo maršais ir vėliavomis ir visą savo energiją sunaudoja nesėkmingai bandydami, kaip Canterville pilies vaiduoklis, gąsdinti arba jaudinti.“

Įsiklausykime į šią mintį: tėvynės realybė yra maistas. Praradęs šį maisto šaltinį, netenki savo ašies, išsikreipia pasaulio proporcijos, vertybės virsta profesija arba manija. Kaip besielgtum tokioje situacijoje, labai tikėtina, jog atrodysi tarsi zombis, kūnas be sielos, bandantis imituoti svetimą pilnavidurį gyvenimą. Tuo tarpu vis atsidursi tai čia, tai ten, greta kitų, vietinių, savo tėvynėje gyvenančių žmonių, stebėsi jų egzistenciją, nuolat jausdamasis taip, tarsi būtum už stiklo. Ką darysi? Maištausi, susitaikysi, kentėsi, bandysi nutraukti kančią? Šiandien visos sienos yra atviros. Grįši?

4.

Tėvynėje daug gražių dalykų ir jie pajuntami ne per dieną, ne per mėnesį – įstabios gyvenimo smulkmenos byra valandomis, minutėmis. Štai, kad ir jausmas, kuris apima pėsčiomis žygiuojant per Akmenės apylinkes.

Lietuviui būdinga matuoti savo žemę kojomis, tai labai archajiškas būdas prie jos prisiliesti. Akmenės žygio kelias veda smėlio karjerais, keli tūkstančiai žmonių būriu nueina dešimtis kilometrų. Į renginio pabaigą darosi vis įdomiau, nes visi kartu pavargsta ir eina jau tylėdami. Krašto gamtovaizdis keičiasi lėtai, juk slenkama pėsčiomis, kiekvienas savo greičiu. Geriame aplinką jau ne tik akimis, bet ir uosle, klausa – visais pojūčiais. Paprastas žygis prisipildo egzistencinės prasmės. Tai jau ne turizmas, ne sportas, tai aktyvus ir sąmoningas buvimas bendruomenėje, simultaniškas tikrovės išgyvenimas.

Kultūros didįjį paveikslą sudaro mikroskopiškos detalės, sutapimai, pritarimai, kad štai tas yra gerai, o anas nelabai, kad mes mėgstam šitą, o ano nemėgstam, tas mums gražu, o anas ne – ir tie dalykai nuolat kinta, kaskart parvažiuoji į vis kitokią Lietuvą, bet, jeigu tavo centras yra ne joje, išgyveni tik punktyrą, ne visą pojūčių kreivę.

Juk neišvengiamai visomis juslėmis įsigyveni toje vietoje, kur praleidi vienuolika mėnesių per metus, prisijungi prie būtent tos kolektyvinės sąmonės lauko. Lietuviškų atostogų mėnuo tampa toks, kokį sau susikuri. Žmones matai tokius, kokius pasirenki matyti. Atostogos negali tavęs sukrėsti iki gelmių, permainyti, kažko labai išmokyti. Tu esi savo atostogų režisierius.

Daugiausia pamokančių dalykų patiriama ne ilsintis, o kovojant už būvį ir tai emigrantui nutinka ne tėvynėje, o svetur, kur santykis su aplinka yra visuomet kito santykis. Kitas esi tu pats. Neretai – kitas pats sau.

Grįžus į Lietuvą gyventi nuolat, po kelerių metų adaptacinio laikotarpio, nustojama būti kitu, svetimu, takiu ir prisitaikančiu elementu, kuris gali bet kada pakilti ir dingti iš akiračio.

Grįžęs irgi turi prisitaikyti, bet nustoji taikytis taip, kaip tai darei svetur. Čia esi savas, sugrįžęs sūnus paklydėlis. Lietuvoje tavo tvirtas stuburas bus įvertintas, tavo įgyta patirtis bus pritaikyta arba atmesta, bet – kai kam tai net labai nepatinka – nebūsi sureikšmintas.

5.

Kritiškai atsiliepti apie šalį ir joje jaustis išties blogai – tai du skirtingi ir gan nutolę dalykai. Kritika yra vienas iš priklausymo (angl. belonging) simptomų: jaučiuosi kaip namie, todėl jaučiu turįs teisę pasisakyti ir keisti.

Kai kurių emigrantų emocinė būsena prasta, iš esmės pesimistinė. Jie tiesiog strigę savo gyvenime, nesvarbu, kur šiuo metu apsistoję. Tokie žmonės keikia ne tik tėvynę, bet ir naująją šalį ne todėl, kad jaučiasi jai priklausą. Greičiau atvirkščiai. Jie neturi gyvenimo čia ir negali grįžti į praeitį, nes tokios Lietuvos, kokią jie paliko ir su malonumu tebekeikia, jau nebėra. Tačiau jie tiki, jog svetur susikūrė geresnę gyvenimo kokybę, įsivaizduoja savo pranašumą prieš likusius tėvynėje, kritikuoja jos švietimo, socialinės apsaugos ar sveikatos sistemą… Puikiai žinodami, kad bet kurios šalies santvarka nėra tobula ir nežada visiško saugumo, jie nepripažįsta sau, jog grįžti tėvynėn iš tiesų paprasčiausiai bijo.

Oikofobija, atvirkštinis ksenofobijai dalykas, – iracionali baimė, bet ne užsieniečių, svetimųjų, o savųjų, tautiečių baimė. Oikos iš sen. graikų kalbos išvertus – namai, o taip juk vadinama tėvynė. Rogeris Scrutonas knygoje „Anglija ir tautų poreikis“[iii] oikofobiją apibūdina kaip poreikį žeminti savo gimtosios šalies tradicijas, papročius, kultūrą bei institucijas.

Paprastai didžiųjų imperijų viduje oikofobija kyla gerėjant bendram šalies ekonominiam lygiui – praturtėję piliečiai atsipalaiduoja, nes nebereikia daug vargti siekiant pragyventi, jie tarytum išpuiksta, tampa arogantiški savo tėvynės atžvilgiu, įsimyli kitas kultūras. Įdomu, kad toks pakilimas ir negatyvios nuotaikos paprastai žymi artėjantį nuosmukį, šalies žlugimą. Didžiausia politinė galia sutampa su tautos kultūrinių ir mokslo pasiekimų aukštuma, tačiau galia ir turtai nusveria bendruomeniškumą, visuomenės sveikata pašlyja ir tokioje terpėje gimsta oikofobija.

Žmogui reikia oponento – nebūtinai priešo, bent jau antagonistinės jėgos, – kad galėtų jausti savo tapatybę (identifikuotis), bet oikofobijos atveju randamas keistas priešininkas – kitas iš tos pačios kultūros. Kažkur girdėta?

Ironiška: visuomenės sėkmė veda į savęs pačios neapykantą. Leidžia jausti viršenybę prieš kitą tautietį, niekinti jį, žeminti, skriausti. Tai yra gerovės ženklai! Gerovės, kuri atsiranda prieš galimą nuopuolį. Arba, Lietuvos atveju, greičiau ir vėl iškils bendra reali grėsmė, kuri niekada nedingo, viešojoje erdvėje sklando jos tvaikas, prie kurio mūsų nosys, deja, priprato, nes smegenys nuolatinę grėsmę linkusios užblokuoti, jeigu jinai monotoniška.

Atmesdamas savąją kultūrą kaip atsilikusią, tautietis pakyla virš jos ir manosi esąs nuo jos nepriklausomas. Tai naivu, bet pojūtis – tikras. Egocentriškas pranašumas tampa svarbesnis už asmens, kaip konsoliduotos bendruomenės nario, pranašumą.

Kolonistai netyrinėja savęs kaip mažumos, nes paprastai svetimose žemėse jie yra okupantai, gan greitai tapę jei ne dauguma, tai bent jau diktuojančia galia, uzurpuojančia kultūra. Lietuviai nėra kolonistai, bet susitapatinę su stipriaisiais, jie savo pačių akyse tampa galingesni, gudresni, tarytum priklausantys senai ir didelei kultūrai. Iš šios pozicijos žvelgti žemyn į besikepurnojančią tėvynę labai malonu, tačiau naivu.

6.

Vasaros reemigrantai. Įvairios strategijos: grįžtama savaitei, mėnesiui ar dviem. Viskas intensyvu ir turi būti pagal grafiką, nes tai laikinas sugrįžimas. Vietiniai turi nuolaidžiauti ir taikytis prie sugrįžėlių grafiko. Biudžetų ir galimybių nesutapimas. Emigrantai vietiniams atneša šventines išlaidas, bet, kaip nepamirštama pridurti, ir palieka mums savų išlaidų – tokia štai turistinė investicija Lietuvai. Ar vietiniams labiau reikia jų švenčių, ar nuolatinio buvimo su nuolatine kova už būvį? Visaip.

Štai ką gali vienas žmogus, nusprendęs ne emigruoti, o išsikelti į provinciją. Jis sukėlė tokią įvykių grandinę, kad kas vasarą Druskininkuose vyksta sūrių festivalis, jau tarptautinis. Vietinių ūkininkų produkcija tampa įdomi, o Druskininkai nespėja maitinti miesto svečių ir pagaliau su Čiurlionio gimtine susipažįsta ne tik rusų kilmės turistai. Visa tai katalizavo vos vienas žmogus: vaikinas iš Kauno Audrius Jokubauskas. Jo geroji praktika nusveria mus pasiekiančias negatyvias žinias apie Druskininkų mero savivaliavimą…

Kad ir kaip stengtumeisi būti savas, atvykęs paviešėti gimtinėje, savas gali būti tik su išlygomis. Pasakojimai apie liūdnus likimus „ukuose“ ar „Londėj“: kai kas paragavo pinigų ir išsiskyrė, prarado šeimą, paskui ir darbą, ir pinigus ir ėmė gyventi po tiltais, prašyti išmaldos, nusigėrinėti pigiausiu sidru – tokia štai tamsioji emigracijos pusė. O grįžti namo pralaimėtoju nesinori. Gal iš čia ta sūnaus paklydėlio alegorija ir pažadas iškelti puikią puotą tiems, kas visgi drįs grįžti po pralaimėjimo? Ši alegorija – apie emigraciją, kuri nuo senų senovės buvo sukrėtimas giminei. Grįžimo šventės prasmę turėtų suprasti likusieji – nerizikavę ir nepralaimėję. Jų sąskaita bus švenčiamas paklydėlio grįžimas ir jie privalo džiūgauti drauge.

Reikia kalbėti apie pralaimėjimą – įvardinti ir leisti gedėti. Visiškai pralaimima tik tuo atveju, jeigu nepripažįstamos klaidos ir nesistengiama keistis. Kol esi gyvas – tai yra įmanoma.

7.

„Nuolat ir nuolat grįžtąs susvetimėjimo, nutolimo nuo gamtos, tiesioginio santykio su gyvūnija ir augmenija praradimo ir nebe tame pačiame pasaulyje gyvenimo jausmas. Gamtoje aš jaučiuosi kaip botanikos arba zoologijos sodo lankytojas, kuriam flora ir fauna tėra tik eksponatai. Viskas kaip už permatomos dienos, kaip ekrane – negyva, tolima, abejinga.“ Tai vėl kalba A. Nyka-Niliūnas, vaikštinėdamas Amerikoje, ilgėdamasis gimtojo kaimo Aukštaitijoje.

Šią vasarą sėdėdama ant Nidos kopos prisiminiau Paulo Coelho „Alchemiką“. Knygoje viena alegorija. Žmogus susapnuoja, kad tolimoje šalyje, labai konkrečioje vietoje yra užkastas lobis, ir prabudęs leidžiasi į kelionę jo ieškoti. Įsikūręs svetur, toje susapnuotoje vietoje, jis supranta, kad lobis buvo užkastas jo namuose, ten, kur jis miegojo ir susapnavo tą pranašišką sapną. Mes ieškome laimės svetur, pamiršdami, kad ją jau turime. Laimingas gali būti ten, kur esi dabar, nereikia keliauti iš namų, kad surastum laimę. Bet reikia palikti namus, kad galėtum tai suvokti ir grįžti. Svarbu, kad turėtum kur grįžti, kad grįžtum ne per vėlai.

Kiekvienas iš mūsų pasirenka savo nostalgijos formą. Kas ilgisi meilės, kas ilgisi gimtinės, kas – tėvynės. Toji įtampa tarp praeities ir ateities, tarp galimybės ir realybės, neša puikių vaisių – gena mus tolyn, verčia judėti ir judinti savo aplinką.

Šiandien esu toje situacijoje, kai grįžau (2017 metais) ir po savo gimtuoju slenksčiu atradau lobį. Žinojau, kad ilgesys nebus toks skaudus – ilgėsiuosi Australijos, kur praleidau dešimtį metų – tačiau lobis ir sugrįžimo laimė daug didesnė. Gerai, kad spėjau. Gerai, kad grįžusi atradau namus. Ne per ilgai užtrukau.

Dabar Nidos kopa man primena Australijos dykumas, o ne atvirkščiai. Dabar lietuviškas pilkas dangus man mielas ir nekelia nostalgijos, o juk būdavo atvirkščiai ir skaudėdavo trigubai. Lietuvoje man ne viskas patinka, bet viskas tinka. Pakanka čia ir saulėtų dienų, ir lietingų. Užtektinai čia ir gamtos, ir urbanistinio prieglobsčio bei anonimiškumo. Gaunu daug dėmesio, jaučiuosi reikalinga, bet galiu ir atsiriboti, pabūti viena, niekam nežinoma. Beveik kiekvienas sutiktas žmogus gali tapti mano draugu, gali tapti mano neprieteliumi – konfliktai taip pat reikalingi, kaip ir draugystės, – bet mes kartu, mes bendrai kuriame.

Čia mano gimtinė ir mano namai, po kurių slenksčiu protėviai užkasė lobį. Tik praregėjęs gali jį atrasti ir juo pasinaudoti. Kai kam dar ne laikas apie tai susimąstyti. Kai kam tas laikas niekada neateis.

8.

Nemaža dalis išvykusių lietuvių, anot statistikos, tėvynėje jautėsi negerai ir šiuo metu vis dar griežia dantį ant to, ką paliko. Beje, toji dalis nepasitiki lietuviška žiniasklaida, jie skaito rusiškai. Ar nėra taip, kad jie tiki savo išvykimu nubaudę Lietuvą? Mes balsuojame prieš, mes atmetame, mes paliekame jus be mūsų!

Na, ir kaip? Jausmas nekoks. Juk išvykus Lietuva netapo gražesnė, mielesnė. Jei tokie emigrantai ir jaučia nostalgiją, tai ji perdėm skausminga. Jie nesutaikomi su tėvyne, o išties – nesutaikomi su savimi. Nes būti priešiškam anonimiškai grupei žmonių, kurie gyvena tam tikroje geografinėje teritorijoje, tai… būti nuolatinėje karo būsenoje.

Bet kariauti prieš ką – prieš tuos, kurie sau ramiausiai gyvena ir net nesuka galvos dėl tavęs? Turbūt – galbūt – jiems galėtų būti baisus įvaizdis tos ramybės, to abejingumo jų asmeninei tragedijai. Nes jų karas prieš save pačius terūpi jiems patiems, skaudina tik juos pačius.

Išeidami jie užtrenkė duris, o rakto nepasiėmė. Raktas būtų atleidimas, susitaikymas, tam tikra prasme – išėjimas iš paauglystės ir pripažinimas, kad pats esi atsakingas už savo tėvynę ir už savo dvasinę būseną. Eskapizmas nėra brandi laikysena, tai nuolatinis bėgimas nuo pareigos, nuo darbo, nuo skausmo ir galiausiai – mirties.

Galima galvoti apie tėvynę taip: ten man visi skolingi, bet aš nieko negaunu, todėl nesiruošiu mokėti mokesčių, nesiruošiu dalyvauti politiniame gyvenime, nes esu kraštutinai nusivylęs. Bet galima galvoti ir taip: ten mano bendruomenė, man rūpi visi jos nariai, todėl būtinai noriu sutvarkyti, kad visi gyventume santarvėje ir būtume bent minimaliai saugūs, minimaliai aprūpinti, todėl moku mokesčius, nes kas, jei ne aš, išlaikys mūsų senelius – tegu jie ir sovietikai, niurgzliai ir net moraliniai bailiai, užauginti kitos sistemos, jaučiantys nostalgiją praeičiai, matantys pasaulį pro kreivą dezinformacijos veidrodį. Nesirūpinti jais, reiškia išvežti savo nukaršusius tėvus į mišką. Taip pat ir dėl jaunų šeimų, dėl vaikų ir jaunimo – nesirūpinti jais reiškia nesuaugti, likti infantiliu.

Reikalauti, kad kiti tavimi pasirūpintų – tai dvasinis neįgalumas, o ne sėkmė, verta pripažinimo ir statuso. Net iš valdovo reikalaujama rūpintis savo žmonėmis, o tik tada, tik už tai žmonės jį iškelia kaip autoritetą. Ką padarei kitiems? – etinis klausimas, iš kurio išplaukia ir kitas, dar svarbesnis: ką darai su savimi?

Tie, kurie mano, jog nubaudė Lietuvą atimdami iš jos save – galbūt išties nuostabius individus, visaip juk būna, – iš tikrųjų nubaudė save, atimdami iš savęs tėvynę. Svetimojo egzistencinė būklė yra tėvynės kerštas, ir apie tai rašė A. Nyka-Niliūnas: „Ilgai ir be jokio tikslo vaikščiojau gatvėmis, be perstojo sunkiai galvodamas ir ieškodamas atsakymo į nuolat mane kankinantį klausimą: kodėl aš sulaužiau krauju pasirašytą vaikystės sutartį ir visus juos vienus palikau? Viskas čia svetima: kraštas, gatvės, namai, medžiai, žmonės, ir aš jaučiuosi lyg tas svetimumas būtų kerštas už mano išdavystę.“

Kas, jeigu grįžtum? Kas, jeigu įkvėptum savo gimtojo oro? Kas, jeigu nusišypsotum surūgusiam kaimynui, pabartum šuns šūdo nesurinkusį praeivį, nuverstum vieną kitą valdžioje įsikūrusį oligarchą, įvykdytum vieną kitą reformą universitetuose? Kas, jeigu imtum savo paties ir savo atžalų rankomis tęsti tai, kas tau perduota prigimtine teise? Pastatytum namą, pasodintum medį, užaugintum vaiką – ne tik sau, bet ir savo bendruomenei, savo genčiai. Kas, jeigu suvoktum, ką reiškia „mes“, kokia tai stipri jėga, savo vektoriumi nukreipta į bendrą mūsų, visos žmonijos, ateitį? Tokiu atveju jau nebūtum tobulas šalių vartotojas, ištrūktum iš vartotojiško rato, kuriame, lyg pelėnas, tik ir ieškojai, kur kas padėta nemokamai.

Juk nepadėta ant lėkštutės nei tau, nei tavo vaikams, niekur ir niekada. Grįžęs jau nebūtum emigrantas iki gyvos galvos. Būtum tiesiog savo šalies žmogus.


[i] Gintarė Bakūnaitė, „Paksą į prezidento postą vedęs Katkevičius: viskas yra taip pat, pamokų neišmokome“, delfi.lt (2018-12-12), https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/paksa-i-prezidento-posta-vedes-katkevicius-viskas-yra-taip-pat-pamoku-neismokome.d?id=79832495.

[ii] Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Dienoraščio fragmentai 1938–1975“ (Vilnius: Baltos lankos, 2002). [Visos citatos iš čia – aut. past.]

[iii] Roger Scruton, England and the Need for Nations (London: Civitas, 2004).

Nuotr. aut. Sandra Bernotaitė.


Šis straipsnis buvo parašytas Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos projektui, finansuotam Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.