Žvelgiant iš etinės perspektyvos, labai keista kalbėti kito vardu. Tačiau egzistuoja holokausto literatūra ir tai, kaip išgyvenusieji kalbėjo mirusiųjų vardu, nešdami atsakomybę už tai, kad jų istorijos, jų veidai nebūtų pamiršti. Stiprus pavyzdys. Atsimerkus darosi aišku, kad turime kalbėti, nes didžioji dalis visuomenės savo vardu kalbančiųjų negirdi.
Black lives matter. Juodaodžių gyvybės svarbios. Kiek kartų, net savo draugų tarpe užsimenant apie šį judėjimą, pasigirdo komentaras: „Aš tai manau all lives matter“. Man kyla pyktis. Kieno šis pyktis? Juk aš baltaodė. Visgi ir skausmas, ir problema tapo asmeniška. Negaliu nepykti už tai, kad, būdami progresyvūs ir liberalūs, mano draugai daro fundamentalią klaidą – gina savo privilegiją. Tačiau negaliu kaltinti nei savęs, nei savo draugų lietuvių už tai, kad nesuprantame. Kaip galime suprasti tai, ko nematome?
Pastebiu savo drauguose keistą gynybos mechanizmą: atrodo, ištarus „juodaodžių gyvybės svarbu“, jie turi gintis – juk ir mūsų gyvybės svarbu! Tik kaip mano gyvybė gali būti svarbi, jei kito žmogaus gyvybė yra niekinama?
Martinas Lutheris Kingas jaunesnysis prieš šešiasdešimt metų savo laiške iš Birmingemo kalėjimo, kuriame buvo įkalintas dėl taikaus protesto akcijos už žmogaus teises, išsakė tokią mintį: „Injustice anywhere is a threat to justice everywhere“ – neteisybė kažkur yra pavojus teisybei visur. Bendrystės ryšiu esame susiję lyg siūlai viename audinyje. Tai, kas paveikia vieną tiesiogiai, paveikia visus netiesiogiai. Tai, kokią diskriminaciją ir terorą patyrė 300 000 ištremtų į Sibirą lietuvių, 6 milijonai žydų Antrojo pasaulinio karo metu, Amerikos čiabuviai, naikinami kolonistų, ar juodaodžiai, yra mūsų, kaip bendros žmonių rūšies, istorija, kaltė ir skausmas. Poetai, rašytojai ar filosofai nebepriklauso vien savo tautai ar savo kalbai, jie priklauso visam pasauliui. Mes jų tekstus skaitome, kaip atspindinčius žmoniją, nes universalios istorijos apie tai, ką reiškia egzistuoti ir būti žmogumi, peržengia vienos kultūros rėmus. Esame viena homo sapiens gentis.
Nepastebėti skirties yra tam tikros formos nerūpestingumas. JAV sutiktas lietuvis man pasakojo, kaip nustebo atradęs, kad čia, pasirodo, išties esama rasinės diskriminacijos. Biuruose vien kostiumuoti baltieji, viešbučių darbuotojai ir metro vairuotojai – juodaodžiai. Pamaniau, rasistas ir šis lietuvis, nes tokių dalykų nepastebėjau – visur tiesiog žmonės, jie dirba. Apsidžiaugiau, kad net nematau rasės, žmogus man yra žmogus. Not so fast…
Sakydamas, kad nepastebi lyties ar rasės, teigi, jog nepastebi tos žmonių grupės skausmų ir patirčių. Egzistuoja ir smaugia vadinamojo „gender“ (socialinės lyties) ir rasės pančiai. Teigdama, kad nepastebiu to, nusigręžiu nuo problemos, ir tai, kaip sako amerikiečiai, yra taking the easy way out. Juk noriu, kad mano užsieniečiai draugai atkreiptų dėmesį į tragišką Lietuvos istoriją ir suvoktų, kodėl aš, kaip ir statistinis lietuvis, turiu mažos tautos kompleksą, kaip mane kaip žmogų veikia tai, kad istoriškai mano žmonės buvo engiami ir gėdinami už savo kultūrą. Lygiai taip pat noriu, kad bičiuliai vyrai suprastų, jog jų sakomas „komplimentas“ apie tai, kad aš pakeičiau jų nuomonę apie moteris, yra etiškai neteisingas. Juk dabar aš jaučiu spaudimą būtinai pasisakyti vyriškos giminės studentų pilnoje auditorijoje, nes atstovauju visą savo giminę. Ar tai teisinga? Ne. Ar taip yra? Taip. Kaip galiu nematyti to, kas yra? Tarsi Platono oloje įkalinti, mes matome tik šešėlius realaus pasaulio, o kartais praleidžiame pro akis net šešėlius.
Kuo įvykiai JAV svarbūs mums? Mes čia, už jūrų marių, neprisidėję prie vergijos, nešaudome nekaltų vaikinų gatvėje, retas lietuvis ginklą turi. Taip. Bet kaip patys jautėmės, kai buvome nesvarbūs? Kai girdėdavome: „Tai ar tu lietuvis, ar rusas, koks skirtumas…“ Kai atvažiavus į Londoną statistinį lietuviškai kalbantįjį palaiko „baltąja šiukšle“, kai tavo bendraamžiai bijo šnekėti lietuviškai, nes bus palaikyti Rytų europiečiais – juodadarbiais, kvailiais, barbarais pagonimis. Čia išlenda istoriškumas. Pradedu suprasti kito skausmą, nes esu patyrusi savąjį. Atlieku empatišką žingsnį, nes suprantu, ką reiškia, kai žmonės pasirenka ignoruoti tai, kas esi. Norėčiau, kad kas nors paklaustų ar paklausytų apie tai, kaip socializmas, laikomas visai neblogu konceptu, mano protėviams, giminei, man ir kultūrai, kurioje gimiau, padarė neišgydomus randus.
Filosofas Emanuelis Levinas kalbėjo, kaip Kitas, teigtinai, kitas žmogus yra tam tikra prasme šventa sąvoka. Kitas, kaip ir bet koks šventas reikalas, yra daugiau nei tik tu pats, nei tavo ego. Akistatoje su kitu asmeniu, tvirtina Levinas, slypi paslaptingumas, sutrikdantis jo autonomiją ir paverčiantis ją heteronomija. Stodamas prieš kitą žmogų, aš prarandu savo laisvę. Tampu atsakingas už kitą, negaliu išvengti etinio reikalavimo rūpintis kitu žmogumi. Tad tokia forma laisvės praradimas tampa daugiau nei pati laisvė: tai reiškia, kad kitas žmogus yra bene Dievui prilygstanti sąvoka. Ir čia nenoriu kalbėti apie religiją ar tikėjimą, tik pastebėti Kito, kaip egzistencinio reiškinio, svarbą etikai ir kiekvieno mūsų buvimui. Levinas teigia: aš niekuomet negaliu išvysti Kito tokio, koks jis yra iš tikrųjų. Taigi to Kito nepažinumas santykyje su manimi, tas kitas žmogus, jo esamybė daro man ypatingą poveikį, kokio neturi joks kitas pasaulio objektas ar jėga.
Žmonės, kaip rūšis, neturėjo būti dominuojanti pasaulio jėga, bet kaip mes tokie tapome? Susibūrę išvien, padėdami vienas kitam, bendradarbiaudami. Tad kodėl taip dažnai stojame vienas prieš kitą? Na, toli neikime. Baltaodžiai amerikiečiai bijo juodaodžių amerikiečių, nes juodaodžių bendruomenė buvo kriminalizuojama ir instituciškai piešiama kaip subordinuotą statusą turinti žmonių grupė. Taigi ta pati žmonių grupė skriaudžia savo narius paversdama juos priešu, nusikaltėliu, atskirdama tą grupę nuo savęs. Matoma tendencija žmonijos istorijoje, mes pradėjome instrumentiškai kurti vienas kito skirtumus: svarstyti, kas yra „labiau žmogus“ ir kas yra „mažiau žmogus“ – mažiau negu vienas iš mūsų. Kadaise panašiai buvo elgiamasi moterų atžvilgiu, kai Aristotelis jas apibrėžė taip: moteris yra moteris, nes jai trūksta tam tikrų savybių. Taip vyko su juodaodžiais, tapatinant juos su gyvuliais, nusikaltėliais, grėsme civilizuotiems baltiesiems. Toks mitas kuriamas apie visas žmonių grupes, kurių nepanašumai – biologinė lytis, odos spalva, kalba, tikėjimas – verčiami skaldymo, valdymo, atskyrimo, išnaudojimo ir subordinacijos įrankiais, nuteikiančiais vienas žmonių grupes prieš kitas. Tai daroma apibrėžus kitybę kaip stygių, apeliuojant į „labiau žmogus“ ar „mažiau žmogus“ statusą.
Taip prieiname prie šių dienų įvykių, George‘o Floydo nužudymo JAV. Žmogus gali nužudyti kitą žmogų tada, kai iš jo atima žmogaus statusą – „mažiau žmogus“. Atmintyje iškyla spektaklio „Vilniaus getas“ ištrauka: lietuvis valstietis savo bendrams guodžiasi dėl keisto nerimo, mat vakar gatvėje šovęs į žydą jautėsi taip, lyg šautų į žmogų. Ar taip jautėsi policijos pareigūnas, kuris, pasijutęs galingas dėl savo uniformos, nenukėlė kelio nuo kito žmogaus kaklo?
Mintimis grįžtu į JAV – prisimenu, kaip vaikštau po laisvąjį pasaulį, laisvės žemę ir vis pagaunu save atsidūrusią juodaodžių bendruomenėse. Visa tai, kas mane domino, kas atrodė sava, ateidavo iš juodaodžių bendruomenės. Kuriu poeziją, ir čia esu vienintelė baltaodė grupėje. Feministinės poezijos skaitymas – vienintelė baltaodė. Kažkas deklamuoja eilėraštį apie getą ir norėjimą iš gyvenimo daugiau – man artima, nes augau Žemuosiuose Šančiuose. Esu lietuvė, baltaodė, europietė, moteris. Bet šiose bendruomenėse, žmonių balse pajutusi nepasitikėjimą, skubėdavau pasisakyti, kad esu užsienietė, ir tonas tapdavo svetingas.
Europoje irgi esi suvokiamas kaip mažiau europietis – tas iš Rytų. Vokietijoje, chirurgijos skyriuje, vyr. gydytojas klausia mano sesers, daktarės, iš kur ji, jai pasisakius, priduria, kad jo valytoja taip pat iš Lietuvos… Kyla prieštaringa emocija. Mažos šalies, Europoje turinčios menkesnį statusą, buvusios okupacijoje ir didžiąją dalį savo istorijos ignoruotos, kultūroje įsišaknijęs noras būti išgirstam ir pastebėtam… Ir tokios valstybės sostinėje, mane priėmusios gyventi šeimos tėtį, besilankant Vilniuje, nepagarbiai vadina kas antras žmogus.
Iš visų Europos valstybių, kaip mes galime ignoruoti visa tai kas vyksta Amerikoje? Gal ignoruojame todėl, nes bijome, kad pasakydamas „juodaodžių gyvybės svarbios“, kažkas pamirš mus? We are the lesser people of Western Europe. O taip stengiamės, kad mus pastebėtų ir prisimintų! Tam, kad visų gyvybės būtų svarbios, ne tik lozungais, bet ir veiksmais bei faktais, juodaodžių gyvybės turi būti svarbios. Bet tam, kad suprastume visuotinumo tinklą ir pajustume, kad brutalus juodaodžio nužudymas Amerikoje yra kiekvieno iš mūsų tragedija toli už Atlanto – čia, kad išlįstume iš Platono olos ir pamatytume, kas ant sienos meta šešėlį – savo nepastebėtas baltasias privilegijas – turime klausti ir būti pasiruošę išklausyti. Ir kai klausiame apie Amerikos, Lietuvos, pasaulio ateitį, turime išgirsti, ką mums kalba istorija.
Black Lives Matter (BML) judėjimas prasidėjo 2013 metais kaip haštagas socialiniuose tinkluose, kai George‘as Zimmermanas nušovė Trayvoną Martiną, einantį namo paauglį. George‘as Zimmermanas buvo visiškai išteisintas, nes Floridoje galioja įstatymas „stand your ground“, kuris reiškia, kad pajutęs grėsmę, gali gintis. Tačiau, kaip rodė policijos skambučio įrašas ir liudininkai, George‘as Zimmermanas pats sekė ir užpuolė beginklį septyniolikmetį afroamerikietį. Nacionaliniu mastu BLM judėjimas tapo pripažintas dar po metų, kai policijos pareigūnų rankomis buvo nužudyti du afroamerikiečiai: Michaelas Brownas, po kurio mirties kilo protestai ir neramumai Fergusone, ir Ericas Garneris, sukėlęs protestų bangą Niujorke. Michaelas Brownas buvo beginklis 18 metų jaunuolis, policijos pareigūno pašautas į veidą 4 kartus. Erikas Garneris mirė Niujorke po to, kai miesto policijos departamento pareigūnas areštuodamas jį smaugė. Incidento vaizdo medžiaga sulaukė plataus šalies dėmesio ir sukėlė bangą protestų prieš neteisingai naudojamą policijos jėgą ir nepasitikėjimą teisėsauga. Pareigūnai priėjo prie Garnerio įtardami jį prekiaujant pavienėmis cigaretėmis iš pakuočių be mokesčių ženklų. Po to, kai Garneris policijai pasakė, kad yra pavargęs dėl nuolatinio policijos priekabiavimo ir teigė, jog neparduoda cigarečių, pareigūnai bandė suimti jį. Kai policininkas ant vyriškio uždėjo rankas, šis atsisakė bendradarbiauti ir rankas atstūmė. Tada policininkas uždėjo ranką ant Garnerio kaklo ir nutempė jį ant žemės. Keli pareigūnai užspaudė Garnerį, vyras vienuolika kartų pakartojo „Aš negaliu kvėpuoti“, gulėdamas veidu ant šaligatvio. Praradęs sąmonę, po valandos jis ligoninėje mirė. Šie incidentai įvyko 2014 metais. Šiandien yra 2020 metai, ir mes esame bene identiškos situacijos liudininkai.
Negalime pasakoti istorijų, nekalbėdami apie praeitį. Tačiau praeitis yra kompleksinė problema, ne juoda arba balta, o visas spalvų ir niuansų spektras. Dažnai, norėdami ką nors konstatuoti, pasirenkame kažką ignoruoti. Jei nepasirinktumėm ignoruoti tam tikrų aspektų, tikriausiai gyvenime nesugebėtume pasakyti teiginio. Tai, kas praeityje buvo laikoma kaip savaime suprantama, žiūrint iš istorinės perspektyvos, atrodo smerktina. Dažnai girdimas šių dienų argumentas, neva vergija buvo prieš du šimtus metų, tad pamirškim, let‘s move on… Praeitis veikia šiandieninį pasaulį, ir tam, kad pažintume, kaip veikia, mes turime atsigręžti atgal. Tad ir šių dienų įvykiai kviečia mus prisiminti afroamerikiečių istoriją JAV – tai ir vergiją, ir kaip ji, tokia skaudi, taip dažnai pasirenkama ignoruoti, nors yra šiandienos įvykių dalis.
Vergija buvo panaikinta Sąjungai laimėjus pilietinį karą prieš Konfederaciją. XIX a. viduryje JAV ekspansija į Vakarus ir abolicijos judėjimas sukėlė dideles diskusijas dėl vergijos, kuri padalino tautą į dvi dalis ir reikalas buvo sprendžiamas kruvinu pilietiniu karu. Nors Sąjungos pergalė išlaisvino keturis milijonus pavergtųjų, vergijos palikimas ir toliau darė įtaką Amerikos istorijai. Buvo išleista 13-toji JAV Konstitucijos pataisa, kuri teigė, kad vergija ir priverstinis darbas yra panaikinamas, išskyrus atvejus, kai tai yra taikomoji bausmė už nusikaltimą. Taigi vergiją pakeitė kita institucinė rasinės diskriminacijos forma, vadinamoji „convict leasing“ (nuteistųjų nuomos) sistema. Šia sistema naudojosi Pietinės valstijos, kurių gyventojai „nuomojosi“ kalinius privatiems darbams geležinkeliuose, kasyklose, plantacijose. Valstijos iš kalinių darbo gavo didžiulį pelną, tačiau kaliniai negavo jokio užmokesčio ir patyrė nežmoniškas, pavojingas ir dažnai mirtiną grėsmę keliančias darbo sąlygas. Reikia pastebėti, kad afroamerikiečiai buvo kriminalizuojami ir nuteisiami už menkiausius nusikaltimus, jiems buvo skiriamos griežčiausios bausmės už tokius menkus nusikaltimus, kaip nusispjovimas gatvėje arba net bedarbystė. Nepamirškime, kad rasti darbą tik panaikinus vergiją buvo itin sudėtinga. Po pilietinio karo Pietinės valstijos išgyveno finansinę krizę: pripratus prie nemokamo vergų darbo, reikėjo užpildyti darbo jėgos stygių, todėl pradėta nuomuoti nuteistuosius (nuomuojami buvo tik juodaodžiai) ir taip stabilizuota krizinė ekonomika. Alabama buvo paskutinė valstija, formaliai panaikinusi nuteistųjų nuomą 1928 m. Reiktų pastebėti, kad ši sistema buvo transformuota, ne panaikinta.
Nuteistųjų nuomos leidimą pakeitė „Jim Crow system“ (Jimo Crow sistema) – įstatymai, įtvirtinę segregaciją ir suteikę juodaodžiams antraeilio piliečio statusą. „Separate but equal“ (atskirti, bet lygūs) doktrina, išleista JAV Aukščiausiojo teismo, įteisino segregaciją, apeinant 14-tąją JAV Konstitucijos pataisą, kuri teigia, jog prieš įstatymą visi žmonės lygūs. Segregcija nepasižymėjo lygiomis galimybėmis baltiesiems ir juodaodžiams. Jimo Crow įstatymai padarė didžiulią įtaką stabdant juodaodžių patekimą į universitetus, lygias teises į išsilavinimą, darbą, socialines garantijas, ekonominį stabilumą, net sveikatą. Ką jau kalbėti apie tai, kad JAV neišnaudojo pusės savo valstybės intelektinio potencialo, sustabdžiusi vienos žmonių grupės tobulėjimą, saugant kitos žmonių grupės pranašumo garantijas. Bet jokia valstybė ar visuomenė negali išgyventi realizuodama tik dalį savo potencialo, negali išgyventi pusiau laisva pusiau vergijoje.
Jimo Crow įstatymo veikimą sustabdė – laikomas ekstremistiniu – pilietinių teisių judėjimas su Martinu Lutheriu Kingu priešakyje. Tačiau, kaip matyti iš minėto jo laiško, rašyto Birmingemo kalėjime, daktaras Kingas kalbėjo apie tokio ekstremizmo gėrį. Žvelgiant į istorinę įvykių grandinę, matome, kad po segregacijos panaikinimo Jimo Crow sistemą pakeitė ir dabar tebegaliojanti kalėjimų sistema.
Jungtinėse Valstijose gyvena 5 % pasaulio populiacijos, tačiau savo teritorijoje ši valstybė laiko 25 % pasaulio kalinių. Laisvųjų žmonių žemė? Juodaodžiai vyrai sudaro 6,5 % JAV populiacijos, tačiau 40,2 % kalinių. Kodėl tai svarbu? Matome, kaip vergiją keitė kalinių nuoma ir Jimo Crow sistema, ir jos niekada nebuvo visiškai panaikintos, tik perorientuotos ir atgimusios nauja, pritaikyta šiandienai forma. Nuo aštuntojo dešimtmečio visos eilės prezidentų – Nixono, Reagano, Clintono, Busho – kalėjimų klausimu įvedami įstatymai, tariamai skirti narkotikų krizės suvaldymui, stipriai ignoravo ir neteisingai nubaudė juodaodžių bendruomenę.
JAV prezidentai ir politika naudojosi primityvia amerikiečių baime ir kriminalizavo vieną žmonių grupę tam, kad kita žmonių grupė rastų atpirkimo ožį ir turėtų iliuzinį saugumo garantą valstybėje ir pasaulyje, kuris neturi tokių garantijų. Baimė kontroliuoja žmogų. F. D. Rooseveltas sakė, kad vienintelis dalykas, kurio turime bijoti yra pati baimė. Baimė pavergia, baimė – lengviausia priemonė valdyti žmogų. Turbūt galima teigti, kad didele dalimi ne laisvė, o baimė yra JAV valstybės pamatas.
Taigi, turint omenyje Kingo laišką iš kalėjimo, galbūt mes neturėtume bijoti būti pavadinti ekstremistais? Visas šeštojo septintojo dešimtmečių pilietinių žmogaus teisių judėjimas buvo kriminalizuotas. Žmonės, kalbėję apie žmogaus teises, laisves, teisingumą, buvo vadinami nusikaltėliais. Jų vedlys Martinas Lutheris Kingas – laikomas ekstremistu. Tačiau istoriškai juodaodžių bendruomenei reformos visada reiškė tolimesnę represiją. Tad kas belieka, jei ne ekstremizmas? Kingas laiške rašo: juk pats Jėzus buvo ekstremistas… meilėje. Amosas – teisingumo ekstremistas. Martinas Lutheris, apaštalas Paulius, Abraomas Linkolnas, Tomas Jeffersonas – visi jie buvo ekstremistai. Tad, rašo Kingas, galbūt klausimas nėra apie tai, ar tu ekstremistas, ar ne, ir nereikia klausti, ar tai gerai, ar blogai, bet klausti, kokiais ekstremistais pasirenkame būti? Neapykantos ar meilės ekstremistais? Neteisybės ir nelygybės ar teisingumo ekstremistai?
Daktaras Kingas šiandien girdimas vėl, kai protestuotojų skaičius išauga nuo civilinių teisių judėjimo laikų neregėtais mastais, kai žmonės piktinasi, jog protestuotojai laužo ir niokoja miestus. Kyla klausimas, kodėl žiūrėjimas, kaip protestuoja radikalai, plešiantys parduotuves, kelia didesnį siaubą nei tai, kad žmogus kaip gyvulys smaugiamas ant šaligatvio? Ir ne tik Goerge‘as Floydas, bet sistematiškai smaugiama visa grupė žmonių, smaugiama institucijos, pasižadėjusios ją ginti. Parduotuves galima atstatyti, žmogaus gyvybės sugrąžinti – ne.
Visuomenė yra kontraktas, kurį pasirašome mes, kaip žmonės. Šioje mūsų, kaip žmonių, grupėje, susitariame dėl bendrų taisyklių, idealų ir praktikų, kurios apibrėš mus, kaip grupę, fundamentaliai žmonių grupę – visuomenę. Kaip ir dauguma kontraktų, šis yra tiek stiprus, kiek stiprūs yra dėl jo sutarę žmonės. Turėdami omenyje JAV juodaodį, pagalvokime, koks jo interesas palaikyti tą susitarimą-kontraktą? Kodėl ne visi mes vagiame, siaubiame parduotuves ir niokojame miesto pastatus? Nes mes, kaip visuomenė, susitarėme.
Afroamerikiečiai laikas nuo laiko liudija, kaip tas kontraktas su visuomene, tas susitarimas, kurio jie sutiko laikytis, nėra gerbiamas tos visuomenės, kuri jį pasirašė. Institucijos, skirtos apsaugoti, išduoda, niekina ir naikina. Kai matome video įraše George‘ą Floydą mirštantį taip, kaip joks žmogus neturėtų mirti – nuo rankos tų, kurie turėtų ginti, – kokią kontrakto dalį tai iliustruoja? Dalis žmonių bijo protestuotojų radikalų, nes šie plešia parduotuves ir daužo jų vitrinas, tokiu būdu jie laužo visuomenės susitarimą, jie nepaklūsta tam kontraktui, kurio visi susitarė laikytis. Joks kontraktas neegzistuoja, jei įstatymai ir žmonės, turintys užtikrinti to kontrakto veikimą ir tarnavimą žmonėms, patys jį niekina.
Galime sakyti, o kas mums, mes čia, Lietuvoje, mes ir mūsų protėviai neturime nieko bendra su vergija, kalinių nuoma, Jimu Crow, instituciniu rasizmu, kalėjimo sistema bei visuomeninio kontrakto nepaisymais JAV. Mes čia juk krūvos savų kontraktų nepaisome. Bet, jei Islandija nebūtų pripažinusi Lietuvos nepriklausomybės 90-taisiais, jei Ronaldas Reaganas nebūtų laikęs plakato su užrašu „I love Lithuanians“, jei tūkstančiai sufražisčių nebūtų kovojusios dėl galimybės balsuoti, jei, jei, jei…
Kas paveikia vieną žmogų tiesiogiai, paveikia visus netiesiogiai. Visi gyvename homo sapiens bendruomenėje. Ir mes, kaip žmonės, suėję į bendrą buvimą, turime to buvimo bendrai praeitį. Mums visiems priklauso žmonijos istorija, ir todėl mes turime prisiimti už ją atsakomybę ir pripažinti kolektyvines klaidas. Kodėl?
Kaip žmonija, mes kolektyviai žengiame į ateitį. Ir joje bus svarbu, kokiais ekstremistais pasirenkame būti: meilės ar neapykantos? Kaip juodaodis Amerikoje, kaip lietuvis pagonis viduramžiais, kaip Galileo Galilei‘us, mes norime galėti būti, kurti ir kurtis. Bet jei juodaodžių JAV gyvybės nebus svarbu, nebus svarbu nei lietuvių, nei Lietuvos romų, nei palestiniečių, nei Krymo gyventojų gyvybės. Esame istorinių pasirinkimų, sprendimų ir tikėjimų konstruktas. Šiandien galime rinktis, kuo tikime ir kas esame: žmonių bendruomenės nariai, kurie tiki teisingumu ir orumu. Tam, kad žinotume, kur drauge norime atsidurti, turime prisiminti, iš kur ateiname. Turime išmokti gyventi drauge kaip broliai ir seserys, arba išnykti drauge kaip kvailiai.
Nuotr. aut. Anni Roenkae iš Pexels
