Pirmoji diena po mano karantino buvo ir pirmoji, kai Vokietijoje prasidėjo lockdownas.
Tai tokia visuomenės būsena, kai sustabdoma didžioji dalis viešojo gyvenimo, uždaromos mokyklos, darbovietėse iki minimumo sumažinamas susitinkančiųjų skaičius, visi išsiunčiami dirbti ir mokytis online namuose. Tik kelios vietos lieka, kur gali išeiti: į prekybos centrą, į vaistinę ir, žinoma, pasivaikščioti miške.
Toji būsena tiek visiems svetima, kad vokiečiai jai pavadinti net savo žodžio neturi, todėl skolinasi. Man, šioje šalyje gyvenančiai, naują žodį išgirdus iškart kyla klausimas: o koks jo artikelis? Deja, be artikelio vokiečių kalboje kaip be galūnės lietuvių – nė iš vietos. Negali prie visų linksnių kabinti tą pačią galūnę.
Man dabar jau kaip ir nebe lygis kalbėti prastai vokiškai, bet kai dar nemokėjau gerai, darydavau kaip ir visi kiti užsieniečiai: kalbėdavau taip, kad nesigirdėtų, kokį iš tiesų artikelį vartoju. Laimei, visi jie vokiečių kalboje prasideda su „d“: ir vienaskaitoje, ir daugiskaitoje, ir moteriškoji, ir vyriškoji bei nekatroji giminė, ir nominatyvas, ir genityvas, net akuzatyvas bei datyvas. Viskas! Tai ką bepasakytum, galima išmokti ištarti tik „d“, o klausytojas tegu jau prisideda trūkstamą artikelio dalį. Beje, pagal savo išsilavinimą ir net tautybę. Taip kalbant, vokiečiai dažniausiai pagalvos ne taip nugirdę ir pakartos tai, kas norėta pasakyti, bet jau taisyklingai, tuomet galima, šlanga apsimetus, pakartoti tą patį, bet jau su taisyklinga „d“ galūne ir veido išraiška, kuri byloja, kad nemandagu šitaip nesiklausyti pašnekovo, o paskui dar jį pakartoti… Panevėžietiškai šią veido išraišką aprašyčiau taip: ėj, bachūrs, seniai į dūdą gav(ę)s?.. Ir lyg niekur nieko toliau tarti tik „d“.
Jei pašnekovas užsienietis, tai jam kaip ir man šiaip visiškai dalampočki, kokia to artikelio galūnė, kad tik kaip nors vienas kitą suprastume. Tokia puskalbe ilgokai aš kalbėjau, bet dabar jau nebegaliu, nes esu tamsta mokytoja. O jos paprastai bent jau apsimeta, kad viską žino ir moka.
Tai užtat ir puolu ieškoti lockdowno artikelio. Lietuviškai tai gal pridėčiau visgi vyriškąją giminę: lockdownas. Bet ir moteriškoji man prie širdies: lockdownė. Tuomet pranešimas spaudoje skambėtų maždaug šitaip: „Nuo trečiadienio vidurnakčio visoje Vokietijoje įsigalioja lockdownė“. Man gražu. Vokiškai lockdownas visgi yra vyriškosios giminės.
Tai ir smogė – taip vyriškai, kad maža nepasirodė. Miestas nurimo, užtilo, nunyko. Žmonės dar labiau susispietė prie kompiuterių, išmaniųjų ir Netflixo, kai lyja, o kai saulė išlenda – kas bėgte miške, kas po du, kas su šunimi, lyg būtų iš urvų išnirę, baukščiai vienas kitą apeidami, jau net į akis nepažiūrėję ar mielai palinksėdami, kaip čia mes visi pratę. Stipriai pakrito vokiečiams nuotaika.
Ir aš užsidariusi sėdžiu.
Darbiniai susitikimai, ir tie perkeliami neribotam laikui online. Pertekliuje užaugusi vokiečių karta nepratusi, kad jos laisvę bendrauti ribotų kompiuterio ar išmaniojo ekranas, todėl jie iš tų, kai visi prisijungiam, kurių veidai iš tolo jau šviečia: ich bin genervt, kas visiškai laisvai išvertus reikštų būti susierzinusiam. Jie, giminių užsieniuos neturintys, visiškai neįvaldę technikų, kurios mums, ne gimtinėje gyvenantiems ir dirbantiems, yra jau tiek įprastos, kad atrodo savaime suprantamos. Ir tik kai vokiečiai kolegos online prisijungia, suprantu, kodėl ir Gražulis su savo nuogakūniu, netikėtai išlendančiu iš už nugaros, visai tautai išsidavė.
Jau vien ko verti vaizdai, kai žmogus per akinių viršų arba apačią bando ekrane įžiūrėti kažkokį mygtuką ir pamiršta, kad yra stebimas: veidas ištįsta, šiek tiek praverta burna sustingsta, kai arčiau kameros priartėja, pasimato visos šiaip po kauke slepiamos raukšlės ir visokie senatvei artėjant atsirandantys plėmai. Net moterys čia nepratusios kosmetika maskuotis, nes tai yra ne-pa-to-gu. Taip, taip, nesvarbu, kad kitiems nelabai malonu, svarbiausia jiems patiems kad būtų pa-to-gu. Šitą vokiškojo mentaliteto ypatumą reikia laiku suvokti, nes kitaip, ilgiau pagyvenus Vokietijoje, žmonės atrodo kažkokie apsileidę, nesitvarkantys, nenorintys atrodyti gražiau. Bet iš tiesų jie tiesiog gyvena ir jaučiasi patogiai.
Rodyti susierzinimą, beje, irgi yra iš tos pačios serijos – tiesiog jaustis patogiai, todėl būti būsenoje ich bin genervt vokiečiams yra normalu.
Kai visi užtektinai grimasų prisižiūrim, pradedamas pokalbis. Pirmiausia pristatomas pokalbio planas ir paklausiama, ar visi su juo sutinkantys. Kol pokalbio dalyviai kažkokia forma pasako, kad neprieštaraujantys, praeina jau vėl trys minutės. Tada perskaitomas žmogaus, negalinčio dalyvauti pokalbyje el. laiškas, kuriame jis išdėsto naujienas iš savo srities. Laiškas, jis buvęs visiems šiaip ar taip jau prieš pokalbį išsiųstas, bet ratelyje atsirado kažkas jo neskaitęs, todėl visiems buvo perskaitytas, taigi naujienas aš girdėjau jau antrąkart.
Paskui iš kažkur visa uždususi prisijungia mano kolegė arabė – mes užtrunkam vėl apie tris minutes vienas po kito su ja pasilabinti. Jaučiu, kaip mano kantrybė susispiečia į vieną vietą, šįkart į kietai suspaustą kumštį, ir aš vos nulaikau veido išraišką, kuri jau ant ribos tarp „aš dar maloni“ ir „eikit jūs visi“.
Kai arabė visiems paeiliui užtektinai nusišypso, savo kompiuterį pasistato ji taip, kad nematyti nei jos menopauzinių bemiegių naktų, nei ryškesnių raukšlių, anei pagurklio. Aš ir sakau, toli dar vokiečiams iki mūsų, užsieniečių, lygio online.
Susitikimo organizatorė užduoda arabei klausimą, ar ši perskaičiusi kolegės atsiųstą naujienų pristatymą. Arabė, matau, jau nori atsakyti nuoširdžiai, kad ne, bet, greičiausiai mano veido išraišką pamačiusi, sako, nereikia kartoti dėl manęs, aš paskaitysiu… Laimei, susiprato, pagalvoju, nes aš gi ne vakar gimusi ir matau, kad ji visa laiminga tiesiai iš lovos su tuo savo jaunikliu, buvusiu mokiniu, atlėkė, apie kurį darbe žinau turbūt tik aš. O aš tyliu ir kaip grabas toliau tylėsiu – ji žino. Paskui ji žinute man veiduką su primerkta akimi pasiunčia – suprask, mes sąjungininkės. Taip, habibi, ir liksim sąjungoj, nes mes, užsieniečiai, dažniausiai laikomės krūvoj.
Vos vos suspėjam pabaigti pokalbį su kolegomis, kai jau man vėl reikia jungtis online – vedu vokiečių kalbos pamoką. Šįkart – pradedančiųjų grupė, moterų, su kuria šiaip ir gyvai nelabai pavyksta susikalbėti, tik gestais, tai ką jau kalbėti apie online. Pamokos vyksta kasdien, ir, kas mane labiausiai stebina, jos dalyvauja, nesvarbu, iš kur. Viena, matau, prisijungia iš virtuvės, kur jau su ausinėmis pjausto baklažanus ir kaitina jiems kepti skirtą keptuvę. Kita dar tik nubudusi išlenda iš po anklodės – vos atpažįstu ją, užsimiegojusią. Taip ir pradedame pamoką, kurioje aš – jau nurijusi savo pirmojo susitikimo nuobodulį, padariusi vos vieną kitą pratimą, dėl ko vis dar susikausčiusi, bet šypsausi, lyg nieko kito gyvenime nenoriu daryti. Tik mokyti vokiškai. Tuo metu suprantu, kad teisi buvo mano močiutė, sakydama man, dar vaikui, kad aktorė aš, aktorė iš prigimties. Prieš įsijungdama kamerą irgi išsišiepiau…
To-ma-ta, sako moterys, žiūrėdamos į pomidoro nuotrauką. Ne tomata, sakau, o tomatė. To-ma-tė, kartoja moterys lyg beždžioniukai man iš paskos. Artikel? – klausiu. Kol iš visų trijų artikelių pataiko moteriškosios giminės „die“, praeina man noras klausti daugiskaitos formos, imu kitą kortelę su nuotrauka. Und was ist das? – šypsausi savo angeliška šypsena, dėl kurios man sekasi toliau aktoriauti mielai teiraujantis, o kas gi čia?
Labai mėgstu mokyti ir labai mėgstu matyti kitų mokymosi procesą, viską mėgstu, kas kitiems žmonėms padeda siekti aukštesnių tikslų, kuriuos be vokiečių kalbos šioje šalyje – tiek matytų, kiek savas ausis. Bet man nuobodu sėdėti priešais ekraną, todėl turiu prisiversti koncentruotis, nes kitaip tik stebėčiau kaip įdomiausią spektaklį tai, kas vyksta kituose ekranuose.
Toji moteris virtuvėje prikrauna didžiausią lėkštę keptų baklažanų ir imasi ilgiausiu peiliu pjaustyti delne agurkus. Prie jos pribėga vaikas, ji lenkiasi su visu tuo peiliu, vėl atsistoja, toliau pjauna – aš tik ir laukiu iš delno beišsiveržiančio kraujo. Toji ką tik atsikėlusi moteris jau irgi virtuvėje, verdasi kavą, ją lėtai geria, paskui apverčia puodelį ir rodo man ant lėkštutės išsiliejusius tirščius. Kas čia, klausiu. Ji kažkodėl žino žodį „žirafa“, man rodo, kad tenais jų dvi ir jos bučiuojasi. Visos kitos ekranuose žvengia, tik aš nieko nesuprantu – kokią ateitį žada besibučiuojančios žirafos?.. Trečioji moteris, iki šiol ramiai sėdėjusi ant sofos, irgi jau savo virtuvėje ir rodo man didžiulę dėžę, kurioje neįžiūriu, kas guli. Ji man padeda suprasti, kad ten – vištienos ketvirčiai, koks dvidešimt ar daugiau jų. Mit Reis, sako ji man, gerai, sakau, vištiena su ryžiais. Skanu. O aš noriu valgyti.
Už kelių minučių toji su ilgiausiu peiliu tiesiog palieka pokalbį – taip suprantu, nueina su šeima pusryčiauti. Po dar keliolikos minučių ta, geriau vokiškai šnekanti, šaukia, kad atvažiavo jos sūnus, ir jie važiuoja dabar apsipirkti. Mano aktoriška ramybė ima tekėti man pro pirštus kaip tas iš moters delno neišsiveržęs kraujas, ir aš jau nesugebu likti rami. Paskutinius šypsenos likučius surinkusi atsisveikinu su visomis iki rytojaus: bis morgen! Nu ir eikit jūs visos, trenkiu išmanųjį.
Šoku nuo kėdės, lekiu prie savo treniruoklio ir minu minu, kol imu dusti. Nuotaika šiek tiek pasitaiso. Galvoju, gal dar spėsiu prieš važiuodama į biurą užkąsti. Virtuvėje randu sėdintį sūnų, kurį visą rytą buvau pamiršusi. Ką tu veiki? – klausiu. Darau namų darbus, atsako man balsu, lyg aš būčiau iš dangaus ką tik nusileidusi. Auksinis vaikas, pagalvoju, glostydama galvą. Sumuštinį pats išsikepsi? – klausiu, nes aš jam laiko jau neturiu.
Savąjį sumuštinį paskubomis susigrūdusi, renkuosi daiktus į biurą, kai gaunu žinutę – parašo kolegė iš buvusios darbovietės. Egle, tavo naują profilio nuotrauką mačiau feisbuke, kaip gyva? Gyva, gyva, ačiū, kaip tu?.. Ji labai daug paaukojamo maisto gaunanti, tiek daug, kad nebespėja visko pagaminti tiems, kurie ateina kasdien karšto maisto už du eurus pavalgyti. Čia toks bažnyčios projektas, skirtas nepasiturintiems. Net nežinau, ar padoru čia man, nebadaujančiai, aukoto maisto važiuoti pasiimti?
Bet kai nuvažiuoju, suprantu, kad nerimauta mano be reikalo – dėžės, kur pasisuksi, pilnos. Ekologinės daržovės, neišparduotos, gal viena kita pavytusi, bet dauguma – imk, plauk ir gamink. Pomidorai tik tik vietomis pradėję trauktis. Taip, sako ji man, mūsuose tokia jau tvarka – viskas, kas tik šiek tiek nebeatitinka normos, iškart metama lauk. Įsivaizduoji? Sunkiai, sakau jai. Sunkiai įsivaizduojama, kad šitiek maisto dukart per savaitę išvežama iš parduotuvės, o ji ne iš pigiųjų, kad būtų užvežami vėl kalnai šviežio maisto. Jei lentynos tuščios, vokiečiai labai mėgsta pasijuokti: tai gal DDR laikai bus atėję?.. Suprask, ne Rytų Vokietijoje gyvename, kad tuščioje parduotuvėje lankytumėmės.
Man akys raibsta nuo visų tų dėžių.
Besilankstydama prie dėžių net puikiausios vanilės stiebelių randu ir juodojo šokolado, išmesto vien dėl to, kad ant pakuotės parašyta: frohes Fest – su praėjusiomis šventėmis. Dievaži!
Ir kiek kartų per savaitę jūs gaunate maisto? – klausiu. Dukart. Pirmadienį būna visko dar daugiau. Džiaugiuosi kiekvienu, kuris ateina ko nors pasiimti. Ir ačiūdie, sako ji, atsirado žmogus, kuris viską, ko neišrenka, sušeria savo kiaulėms… Nes išmesti irgi kainuotų nežmoniškus pinigus, atsidūsta ji.
Atsisveikinusi ir pažadėjusi pirmadienį sugrįžti, važiuoju, gėrybių prisidėjusi, į biurą. Sūnus iš automobilio išsitraukia savo paspirtuką ir džiaugiasi, kad nevaržomas galės biure aplink didįjį stalą sukti plačius ratus, o paskui jam bus leidžiama prisėdus prie mano kolegės kompiuterio įsijungti progamuoti su Scratch. Nežinau, kaip būčiau galėjusi suderinti darbą su namuose sėdinčio vaiko mokslais, jei ne mano mokyklos vadovės plati ir viską suprantanti širdis…
Kai akys pradeda plaukti nuo kitą savaitę priduoti reikalingo projekto skaičiukų, pakylu nuo kėdės, išsitiesiu lyg būčiau nieko kito gyvenime neveikianti, tik priešais saulutė besišildanti katė, užsidedu vėl tą aktorišką šypseną ir jaukiu lyg tyriausio kalnų upelio čiurenimas balsu sūnui sakau: gana šiandien. Mes važiuojame namo.
Namuose jau dabar aš virtuvėje, traukiu savo ilgąjį peilį, iš prisirinktų ekologinių daržovių gaminu vakarienę, o paskui ir kitos dienos pietus. Labai sunku atlaikyti dieną su keliais karštais sumuštiniais, o rytoj jau ne vieną kursų online turėsiu, bet du.
Kai abu pavalgę sugriūname ant sofutės, sūnus klausia: mama, ar tu žinojai, kad Nokia drauge su NASA jau kitais metais Mėnulyje žada įvesti bevielį internetą? Ane? Negaliu patikėti, kad jau taip greitai kažkam bus reikalingas internetas Mėnulyje. Nejaugi jau taip senstu, kad tokie pokyčiai man praeina pro ausis, jų net neužkabinę… Tai gerai, sakau, galėsime abudu iš savo buto virtualiai pasivaikščioti po Mėnulį. Vaikas juokiasi. O iš kur sužinojai, klausiu. Iš tiktoko, atsako jis ramiausiu balsu. Va, žiūrėk, šitas, rodo man į kalbantį veidą telefono ekrane, labai įdomių naujienų paskelbia, ir aš daug iš jo sužinau…
Kalbantis veidas primena Karlsoną, bet jau nebeskraidantį ant stogo: vyras iš liemens, pačiame jaunumo gražume ir stiprume su į viršų bangele sušukuotais šviesiais plaukais, lyg jie būtų Vilniaus sporto rūmų stogas, o ne kažkieno viršugalvis, raudonais spuogais nusėtu veidu skeryčiojasi prieš kamerą bandydamas kuo įdomiau pateikti naujieną. Bet iš to, kaip jis juda, suprantu, kad juda tik jo viršutinioji kūno dalis, o visas likęs – sustingęs nuo sėdėjimo paromis, dėl ko sutrikusi jaunuolio hormonų veikla, ir jis jo veidas atrodo lyg būtų kelias paras alkoholį pampęs. Nors ką aš žinau, kaip tos naujųjų laikų žvaigždės gyvena…
Mėnuli tu mano, mėnuli, glostau sūnaus galvą. Jis dar tokio amžiaus, kai man tai leidžiama. Kol galėsime pasivaikščioti to švytinčio disko paviršiumi, eikime miegoti, sakau, greičiau laikas praeis – rytoj mūsų laukia nauja, graži diena.
Jis kažką dar numykia, susisukdamas lovytėje į kamuoliuką su savo minkštu žaisliuku. Kai jis užmiega, savo užduočių kalendoriuje užsirašau: pamokyti sūnų žiūrėti žinių laidą, o skliausteliuose – surasti skirtą vaikams. Žodį „žinių“ pabraukiu dviem brūkšniais..
Prieš užmigdama dar ir sau pakartoju, kad rytoj manęs laukia gal visai ne saulėta, gal net su vėjundra ar šaltu lietumi, bet nauja ir vien dėl to būsianti graži diena… Tegu greičiau prabėga laikas, kartoju sau mintyse, nusinešdamas visus neišsipildžiusius lūkesčius… Tegu greičiau prabėga laikas, palikdamas tik tai, kas tapau per tą laiką, kai „koronė“ valdė pasaulį, o ne aš.
Metai pandemijos jau praėjo, netruks praeiti ir antri. O kažkada Mėnulyje turėsime bevielį internetą.
Dabar laikas miegoti, kartoju sau… Rytoj išaus nauja, graži diena.
Nuotr. aut. Perchek Industrie iš pexels.
