Grasinimų nužudyti, jei nepersigalvos ir publikuos paskutiniąją trilogijos knygą apie tai, ar buvo lengva būti jaunam, prezidentaujant Ronaldui Reaganui (1911–2004) 1981–1989 m., tada 26-erių Bretas Eastonas Ellis sulaukė – simboliškai – trylikos. Ypatingas triukšmas nebuvo kilęs nei 1985 m. dėl debiutinio romano apie vakarykščius abiturientus „Mažiau nei nulis“ (Less than Zero), kurio motyvais režisierius Marekas Kanievska po dvejų metų sukūrė to paties pavadinimo filmą, nei dėl tais pačiais filmo premjeros metais pasirodžiusio antrojo rašytojo romano apie koledžą bebaiginėjančius studentus „Patrauklumo taisyklės“ (The Rules of Attraction), kurį, irgi nekeičiant pavadinimo, į didžiuosius ekranus perkels režisierius Rogeris Avary‘s, tačiau tik 2002 m. Abu romanai nebuvo itin vaniliniai, bet reikėjo to trečio, nemeluojančiojo, karto.
1990–1991 m. žiemą „Amerikos psichopatas“ (American Psycho) dalį Vakarų audrino ne menkiau nei nuo sovietinės sistemos griūties dulkių kosėjantis, po kelių dešimtmečių pertraukos besijungiąs tik išlaisvinančioje rinkos ekonomikoje Senasis Žemynas ir kitoje gaublio pusėje ne mažiau įspūdingai bent jau simboliškai žlunganti kita sistema – apartheido. 2016 m. prancūziškajai žurnalo „Vanity Fair“ versijai B. E. Ellisas paatviravo, kad pradiniame sumanyme nebuvo nei pornografijos, nei žudynių, dėl kurių ir kilo sambrūzdis. Toks posūkis romano fabuloje atsirado, kada persikėlęs iš Los Andželo į Niujorką ir įsikūręs tada dar negentrifikuotame Ystvilidže, rašytojas pradėjo bendrauti su Volstryto makleriais 1987 m. pavasarį. Tuometinio rašytojo gyvenimo palydovo, teisininko tame pačiame Volstryte, kelis kartus pakartotas įspėjimas, perskaičius rankraščio fragmentą 1989 m. rudenį, apie artėjančias bėdas B. E. Ellisą stebino.
Likus vos trims mėnesiams iki suplanuotos publikavimo datos, „Simon & Schuster“ nutarė sutartį su B. E. Ellisu nutraukti. Šurmulys kilo pačioje leidykloje, kurios darbuotojos pradėjo piktintis rengiamo romano turiniu, ir buvo pasistengta, kad rankraščio kopijos patektų įtakingiems žurnalams „Time“ ir „Spy Magazine“. Viešumoje netruko pasklisti gandai, kad „Amerikos psichopato“ turinys yra itin sadistinio pobūdžio ir būtent moterų atžvilgiu, nors romane greta aštuonių moterų nukenčia ir devyni vyrai, vienas vaikas, gyvūnai. Pasak literatūros pasaulio legendos, autoriui jau sumokėto 0,3 mln. JAV dolerių honoraro „Simon & Schuster“ susigrąžinti nemėgino, mažiau baikšti leidykla „Vintage Books“ su B. E. Ellisu nedelsiant sudarė sandorį, kurio vertė buvo tarp 35 tūkst. ir 350 tūkst. JAV dolerių, o kad romanas pasirodė 1991 m. kovo 6 d., yra istorinis faktas.
Energingai, sutelktai į kovą su „Amerikos psichopatu“, turėjusiu užbaigti vyriausiųjų dženekserių (GenXers) brendimo istoriją, pakilo moterų teisių gynėjos. Taktiškai mūšiai vyko kaip kada visai išradingai. Taip Nacionalinės moterų organizacijos (National Organisation for Women) Los Andželo padalinys 1990 m. lapkričio 19 d. paskambinusioms į jos karštąją liniją suteikė galimybę 15 min. klausytis skaitomos romano ištraukos. Tad į bėdą patekusi moteris galėjo išgirsti, kaip Niujorko bankininkas motoriniu pjūklu nupjauna prostitutei galūnes, – kada kovojama vardan bendro, didžio reikalo, asmeninės tragedijos gali ir turi luktelti. Tiesa, padaliniui vadovavusi Tammy Bruce publiką ir nuliūdino, pranešdama, kad jei vis tik knyga pasirodys, ji nebus deginama, o apie galimą knygų pjaustymą pjūklais, berods, neužsiminė.
Romanas buvo proga ir abiejų Amerikos parapijų literatūriniams bomondams susikibti. Rytinis krantas per „The New York Times“ 1990 m. gruodžio 16 d. ragino gerąją literatūrinės nosiaryklės mikroflorą saugoti, anot jiems rašiusio romanisto ir eseisto Rogerio Rosenblatto, numarinančio iščiaudėjimo būdu („Snuff This Book! Will Bret Easton Ellis Get Away With Murder?“). 1991 m. kovo 29 d. Vakarinis krantas žurnalisto ir redaktoriaus Timo Rutteno straipsniu dienraštyje „Los Angeles Times“ tiesiems atsakė, kad viršum menamai gero skonio literatūroje ir deramo elgesio visur kitur yra JAV Konstitucija, be išlygų ginanti kiekvieno, tame tarpe ir meninio, žodžio, koks jis bebūtų, laisvę („Free Speech Protects Even an ‘American Psycho‘“), o bet kurioje visuomenėje egzistuojantį nepraustaburniškumą dera priimti kaip viso labo elementarų gyvenimo faktą. Kartais tiek nedaug ir tereikia, – vienos Vakarų demokratijos normos pakartojimas viešai T. Ruttenui laidavo vietą literatūros istorijoje, nes jo reakcija buvo Amerikoje vienintelė, teisuoliškai romano neužsipuolusi.
Įprastinė vartotojų visuomenės bausmė nepaklusniajam – mėginimai uždrausti knygą pardavinėti, tramdant autorių per negautą simbolinį ar solidų pelną – irgi, be abejo, buvo organizuojama. Australija bei ką tik susivienijusi ir, matyt, rimtesnių problemų tuo metu nesuradusi Vokietija netgi sugalvojo teisinius būdus, apribojančius romano prieinamumą tų šalių skaitytojams. Pastaroji 2000 m. atsitokėjo ir ribojimus atšaukė. Atsimosėti visai pirmoji nedrįsta, ir ten tebegalioja amžiaus cenzas, norintiems pasiskolinti romaną iš bibliotekos, ar specialaus įpakavimo prievolė, norintiems knygą parduoti. Visgi neabejotinai griežčiausias priemones B. E. Ellisui pritaikė pramogų parkas „Euro Disney“: savininkai uždraudė rašytojui dalyvauti parko atidarymo iškilmėse 1992 m. balandžio 12 d.
2000 m. Sundance‘o kino festivalyje įvyko „Amerikos psichopato“ pilno metro vaidybinio filmo premjera. Filmas galėjo būti kitoks ar visai nebūti. Tik ginklai sužvangėjo ne dėl vertybinių, o dėl vertės pozicijų. 1990-aisiais paties B. E. Elliso mėginimai parašyti scenarijus – režisieriams Davidui Cronenbergui ir Robertui Weissui – baigėsi niekuo ne dėl rašytojo kaltės, tad ir romano ekranizacijai reikėjo to trečio karto. Prodiusuojanti kompanija jau buvo sudariusi sutartį su Mary Harron, režisiere ir scenariste iš Kanados, kai suvaidinti Patriką Beitmeną ėmė ir įsigeidė ledkalnio karščiu garuojantis Leonardas DiCaprio, nors vaidmeniui režisierė jau buvo pasirinkusi Christianą Bale‘ą. Tuometinių mokinukių dievaitis užsimanė pakeisti ir filmo režisierių, tik su Oliveriu Stone‘u juodu gana greitai ištiko nesutaikomi kūrybiniai skirtumai. M. Harron buvo paprašyta sugrįžti, o kartu, atsisakius penkiems tų dienų žvaigždinams perimti vaidmenį, ir Ch. Bale‘as – posūnis žurnalistės, demokratų politikės Glorios Marie‘os Steinem, buvusios tarp garsiausiai besipiktinusių romano pasirodymu.
Protestai aplink filmą neįsiveiksmino, tačiau viešos užuominos apie tokių galimybę buvo laidomos. Jos buvo pakankama priežastis medijoms sukurti iki dabar gają pasakaitę, jog septynias savaites Toronte trukęs filmavimas įvyko nepritariančios minios apsuptyje, nors kino aikštelės prieigose nepasirodė nei vienas kanseliuotojas. M. Harron teigimu, premjerinio seanso metu supratusių, kad filmas, grįstas romanu, kurio pirmas skyrius vadinasi „Aprilius“ (April Fools, lietuviškai „Melagių diena“), yra juodoji komedija ir socialinė satyra, buvo net trys – Ch. Bale‘as, filmo redaktorius Andy‘s Marcusas ir ji pati. Neigiamų recenzijų apdraba nesutrukdė sklandžiai į kasdienę kalbą įsmukti Patriko frazei „Turiu grąžinti video kasetes“ („I have to return some videotapes“), tik neseniai prašapusiai dėl akivaizdžių priežasčių, o vizitinės kortelės bei pagrindinio veikėjo rytinės rutinos scenomis kartu su kirviu užsimojusio, stropiai chalatu vardinius rūbus saugančio žudiko paveikslui įsipinti į XX a. pabaigos Vakarų kultūrinį audinį.
Paradoksalu, o gal kaip tik dėsninga, kad romanas, padaręs neabejotiną kultūrinę įtaką nėra gavęs vietos literatūros dešimtukuose ir šimtukuose; jis ir labai menkai tyrinėjimas, lyginant su kitų dežnekserių kartos rašytojų kūryba. B. E. Ellisas niekada nėra gavęs jokios reikšmingesnės literatūrinės premijos, niekada prie kurios nors iš jų nepriartėjęs, ir dideli knygos tiražai buvo viena iš priežasčių, erzinusi atrankų komisijas. Kanadiečio Douglaso Couplando tais pačiais 1991 m. leidykloje „St. Martin‘s Press“ pasirodęs debiutinis romanas „Karta X: pasakojimai pagreitėjusiai kultūrai“ (Generation X: Tales for an Accelerated Culture; lietuviškai 2005 m. kaip „Karta X: pasakojimai akseleracijos visuomenei“), kurio popierinių egzempliorių kol kas parduota beveik tris kartus mažiau nei „Amerikos psichopato“, vis dar norėtų B. E. Elliso trilogijai neužleisti svarbiausiojo viduriniosios kartos romano vietos.
Artėjant romano dvidešimtmečiui ir filmo dešimtmečiui, toliau girdėjosi skeptiški pasvarstymai, kad „Amerikos psichopatas“ – nieko ypatingo, 9-ojo dešimtmečio itin siauro ir itin elitinio niujorkiečių rato gyvenimo kronika ir tiek. Kadais B. E. Elliso meninį pasirinkimą gynusiame dienraštyje „Los Angeles Times“ 2008 m. kovo 23 d. redaktorius ir žurnalistas Scottas Timbergas (1969–2019) apie romaną replikavo, kad „[k]ai kuriems jis yra kaip „Duran Duran“: kadais madingi, bet dabar tik pastaba paraštėje. Geriausiu atveju periodiškai grįžtantis iš užmaršties, bet viso labo seniena kaip siaurasis kaklaryšis“. Tuo metu, o tiksliau 2010 m., vilniškė leidykla „Kitos knygos“ pasiūlė lietuvišką romano vertimą, po dešimtmečio persikraustysiantį į dabartinės sostinės leidyklos „Sofoklis“ seriją „Kultinės knygos“, kurioje greta laiko patikrintų, jau chrestomatinių autorių atsiranda viduriniosios kartos rašytojų proza ir šio momento kol kas tiesiog bestseleriai.
Spėlioti galima, kaip lietuviškas skaitytojas būtų sutikęs „Amerikos psichopatą“, jei jis būtų pasirodęs realaus kasdieninio smurto ir čaižių ekonominių nepriteklių Lietuvoj metu. Vargu bau, kad įsisiūbuojantį – ketvirtąjį modernios Lietuvos istorijoje – Tautos egzodą, pirmiausiai tekėjusį kaip tyčia į Ameriką, būtų paveikusi it iš oficialiai pasibaigusios eros nusirašyta anotacija, kad romane „parodomas tikrasis „amerikietiškąja svajone“ įtikėjusių socialinių psichopatų veidas“. Nebūtų, greičiausiai, buvus, kaip nebuvo ir kitur, išgirsta britų rašytojos Fay‘os Weldon, vienos iš vos kelių neužsitrigerinusiųjų, įžvalga 1991 m. balandžio 25 d. dienraštyje „The Guardian“: „Pakelkite akis. Ne į žvaigždes, bet į kankinamą, kankinančią žmoniją. Ne tik į gyvenimą, bet į vis labiau nebesuvaldomą, kiek galime matyti, žmogaus vaizduotę (leiskite man patikslinti – jauno žmogaus vaizduotę), slystančią nuo skardžio į chaosą“.
Patrikas Beitmenas trilogijoje pirmą kartą trumpai pasirodo „Patrauklumo taisyklėse“ kaip narkotikais užsižaidusio koledžo studento Šono Beitmeno vyresnysis brolis, niekuo neypatingas. Atvykdamas po studijų į Niujorką ir pasmerkdamas save sėkmei, Beitmenas patenka į aplinką, prie kurios jis turi prisitaikyti, bet nebūtinai sugeba. Nuo psichologijos vis mažiau priklausomi Beitmeną supantys žmonės jausmus keičia elementariais fiziologiniais dirgikliais – prekinių ženklų magija, pornografija ir narkotikais. Dendiškų aspiracijų jauni vyrai vienodėja, nuo gamtos mieste atsieti nebeatskiria ožio nuo avino, bet stropiai rūpinasi, ar atlieka teisingą mankštą, tepasi veidus teisingais kremais, dėvi teisingus kostiumus, užsitikrina teisingas pajamas, maitinasi teisinguose restoranuose, vakarus užbaigia teisinguose naktiniuose klubuose, ar visi, kam reikia, būtinai visas jų, metroseksualų, teisingo elgesio išklotines žino.
Toks ir yra „Amerikos psichopato“ siužetas: iš savo madingo buto Beitmenas eina į darbą, bendrauja su kolegomis ofise ir po darbo valandų, yra susižadėjęs. Vieną dieną vyras pradeda žudyti žmones, ir kiekvienas kitas atvejis yra vis įmantresnis. Romane nėra atsakymo, ar virtinę žmogžudysčių jis tik mąsto, ar jas įvykdo. Bet kuris jo veiksmas atsimuša į paviršius ir pažyra begaliniais atspindžiais, dėl to nesvarbu, ar veiksmas galvojamas, ar įgyvendinamas, nes tokia aplinka į individą bet kokiu atveju atsako spengiančia tyla. Romane autorius lavonų kiekį galėjo padidinti ar sumažinti, ir kūrinio žinutė nebūtų nuo to pasikeitusi, nes tokiame saulės kiškučių pasaulyje nėra ir negali būti pasipiktinimo. Antraip tai reikštų, kad egzistuoja bausmė, bet taip pat atgaila, išpirkimas, viltis, o Volstryte, pasaulinio kapitalizmo valdymo pulte, dirbantys vyrai tebijo vieno: gyvenimą pakeitus kuruotu gyvenimo stiliumi, pavojingiausia nuslysti atgal į gyvenimą.
Jei Fiodoro Dostojevskio apysakoje „Užrašai iš pogrindžio“ (Записки из подполья, 1864), kurios citata yra vienas iš trijų epigrafų romanui, veikėjas atsitraukia nuo visuomenės, B. E. Elliso herojus eina į ją, nešinas pjūklu, kirviu ir vinių šautuvu. Santykio su aplinka vektorius yra ne tiek klausimas apie skirtingų rašytojų temperamentus, kūrinių menines užduotis ar galų gale tiesiog laikmečius, šalis su jų kultūromis. Ne šiaip sau romano veikėjai – pasaulinio kapitalizmo šerdyje dirbantys jauni vyrai, ir ne šiaip sau romane keliasdešimt kartų minimas būsimasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas, Beitmeno idealas, kuriuo jis žavisi, kurio elgsenas – aišku, kai ko nors nežudo – mėgina perimti. Tiek rašytojas, tiek aktorius svarstę, kad šiandien toks personažas dalyvautų prezidentiniuose rinkimuose; kad tai nėra tik meninė išmonė, yra savaip patvirtinusi ir Ivanka Trump, kuriai jaunystėje Beitmenas atrodė esąs vyro idealas. Beitmenas nėra tik sėkmingas makleris. Beitmenas yra Korporacija – šalta, efektyvi, schematiška, homogenizuojanti, estetiška, žengianti ir neketinanti susitaikyti su kliūtimis savo kelyje.
Prieš porą metų pasirodžiusioje eseistinės prozos knygoje „Balta“ (White) B. E. Ellisas pagaliau išsamiai išdėstė romano atsiradimo aplinkybes ir estetinius sprendinius, jų genezę. Paskutiniąją 1986 m. savaitę pradėdamas rašyti trečiojo prozos kūrinio apmatus, rašytojas pirmiausiai galvojo apie būseną, kurioje buvo atsiradę tada dar labai jauni šiandienos pusamžiai: „[V]ienas buvo patrauklus ir kiek socialiai nepritapęs vaikinas, kurio vardo niekas neatsiminė, nes jis buvo kaip bet kuris kitas – konformistas kaip bet kuris kitas – ir buvo naktinis <…>, klajojantis gatvėmis ir ieškantis aukos, teigiantis savo siaubūniškumą, savo individualumą. 9-ojo deš. pabaigoje tai rodės tinkamu atsaku paviršutiniškumo apsėstai visuomenei, linkusiai ignoruoti net menkiausią užuominą į po paviršiumi tūnančią tamsą. <…> [I]šlaisvintas smurtas siejosi su mano nusivylimu, bent jau užsiminė apie kažką realaus ir apčiuopiamo šiame paviršutiniškame paviršių amžiuje. Nes kraujas ir vidaus organai buvo realūs, mirtis buvo reali, išprievartavimas ir nužudymas buvo realūs, nors „Amerikos psichopato“ pasaulyje galbūt nebuvo realesni nei pavaizduotos visuomenės dirbtinumas. Tokia buvo niūri knygos tezė“.
Rašytojui, dar vienam iš perauklėjimui nepasiduodančių romantikų kartos, romanas tapo realumo inkaru, savęs apčiuopimo būdu, bet literatūroje ir rašyme, neišvengiamai skaitytojo sąskaita, B. E. Ellisas neieškojo pūkuotos slėptuvės susireikšminimui per viešą išsiverkimą: „Mano tikslas buvo ne pagarba ir mielumas, įtrauktumas ir saugumas, patikimas ir padorumas, bet konfrontacija. <…> Litanija apie tai, ko norėjau? Spaudimo. Negyventi saugiai mano paties mažame sniego rutulyje, gaunant patikinimą iš jau žinomų dalykų, apsuptyje to, kas leido man jaustis patogiai ir užliūliuotu. Įsispirti į kitų žmonių apavą ir pamatyti pasaulį per jų akis – ypač jei jie buvo pašaliniai, monstrai ir keistuoliai, vedantys mane kaip galima toliau nuo menamos mano patogumo zonos, – nes jutau, kad aš buvau tas pašalinis, tas monstras, tas keistuolis. <…> Norėjau, kad menas mane sunervintų ir netgi sužalotų. Norėjau, kad mane nušluotų kito kūrėjo – ar tai būtų Šekspyras, Joan Didion ar Dennisas Cooperis – pasaulio matymo žiaurumas. Ir visa tai turėjo giluminį poveikį. Tai išmokė mane empatijos. Tai padėjo man suvokti, kad greta mano pasaulio egzistavo kitas pasaulis su kitokiais požiūriais, kilme ir polinkiais, ir neabejoju, kad tai padėjo man užaugti. Tai nuvedė mane šalin nuo vaikystės narcisizmo į pasaulio paslaptis – nepaaiškinamą, uždraustą, kitą – ir stumtelėjo mane arčiau supratimo ir susitaikymo“.
2019 m. gegužės 2 d. straipsnyje portale „The Guardian“ korespondentas Leo Benedictusas svarstė, ar „Amerikos psichopatas“ nebus viena iš paskutiniųjų Vakarų literatūros knygų, kurių sugebėjimas bent kurį laiką šokiruoti skaitytoją buvo kokybiškos žodinės kūrybos požymis. Aštresnio turinio knygos yra publikuojamos – ir labai lengvai premijuojamos – ir šiais laikais, o istorijos apie smurtą pirmiausiai prieš moteris ir vaikus, pornografinio elemento prisodrinti pasakojimai daugiau kaip dešimt metų įsitvirtinę skaitomiausių knygų Vakaruose sąrašuose, tačiau nei vienos pasirodymas nesukėlė tokio jaudulio, koks įvyko aplink B. E. Elliso romaną, atbanguojantį iki dabar ritualiniais knygos ir filmo paminėjimais jų pasirodymų jubiliejų proga. Nemokamo, nuolat agresyvėjančio pornografinio turinio prieinamumas bet kuriai amžiaus grupei tik iš dalies gali paaiškinti santūrumą tokio pobūdžio literatūros sutiktuvėse.
Minėtame T. Rutteno „Los Angeles Times“ straipsnyje ištarmė apie tokią pamatinę demokratijos vertybę kaip žodžio laisvė būtų galėjęs tebūti tik greitesnis, nors ir ne itin išradingas, nuvinguriavimas link savo redaktoriui duoto pažado, jei ne antroji jo argumento dalis. Kritikas aplink „Amerikos psichopatą“ kilusiame anekdotiniame ažiotaže pastebėjo beprasidedantį kismą. Praėjus vos keleriems metams po Berlyno sienos griūties, pasauliui dar laukiant 1992 m. Šv. Kalėdų pirmosios dienos, kada nuo pagrindinio Kremliaus stiebo pagaliau bus nuleisdinta raudona bolševikų vėliava, Vakaruose, dar tik pradedantiems apsvaigti nuo savo ideologinės pergalės, išryškėjo naujasis jautrumas – kad žodžio laisvė darosi bejėgė prieš kieno nors gero elgesio sampratos neatitinkantį kalbėjimą. B. E. Elliso trilogijos baigiamasis romanas tuo metu nebuvo vienintelis, sukėlęs tokio pobūdžio erzelį, bet jis, to visai nesiekdamas, tapo ryškiausiu ir savo ruožtu tik pastiprino mąžtančius ištvermės kitoniškumui išteklius. Nelengvai pasiekta, ilgokai savaimine kasdienos dedamąja buvusi viena iš esminių vakarietiškų normų atsirado pavojuje.
Reaguodama į 2021 m. dainų konkurso „Eurovision“ laureatus, iš visų plaučių margam svietui pranešantiems naujieną, kad rokas nemarus, Marija Antanavičiūtė kėlė klausimą, kas gi lieka, jei iš pirmą kartą 1969 m. spalio 17 d. žurnale „Life“ įvardintos formulės „seksas, narkotikai ir rokas“ („The counter culture has its sacraments in sex, drugs and rock“) pašalinamas seksas ir narkotikai; panašu, kad tik balažin kas. Pagal tokią analogiją, B. E. Elliso „Amerikos psichopato“ gyvybingumas – ir jau tokios trukmės, kad romanas laikytinas klasika, tegu dar ir labai jauna, o ne vien tik kultiniu romanu – ateina iš autoriaus sprendimo neleisti pasauliui subliukšti iki vieno individo mastelio, nepaisant kuklaus pradinio sumanymo parašyti vienos kartos tam tikru istoriniu laikotarpiu autofiksaciją. Išėmus ką nors iš rašytojo ir skaitytojo susitikimo per autoriaus sukurtą personažą – kitaip sakant, išėmus patį žmogiškąjį pasaulį, belieka perpasakojimus, autofikcinius išsidejavimus, kompulsinius mygtukinės spaudinėjimus teisinti atodūsiais, kad kartais autorius rašo vieną, o skaitytojas pasiima kitką.
Tuo tarpu Patrikas Beitmenas toliau keliauja po pasaulį: 2013–2018 m. įvyko Duncano Sheiko miuziklo „Amerikos psichopatas“ premjeros Londone, Niujorke ir Sidnėjuje, o 2021 m. balandžio mėnesį Kanados televizinio turinio tiekėjas „Lionsgate“ pranešė ketinąs romano motyvais kurti serialą, nors ir filmo, ir tuo labiau miuziklo atveju romanas scenaristų ir libretisto buvo transformuoti, – ne tik sumažintas smurto kiekis, bet sąmoningai skaitymui parašytas romanas kaskart turi būti pritaikytas vaizduojamosioms meno atmainoms. Vis tik B. E. Elliso dženekserių jaunystės istorijos baigiamoji dalis išliko paklausi tarp skaitytojų, ir per tris dešimtmečius niekada nebuvo patekusi į nebepublikuojamų pavadinimų sąrašus, nors dėmesys dar nepersikėlė nuo mitologijos aplink romaną į romano turinį. Mat pasaulis nuo romano pasirodymo pasikeitė kur kas mažiau, nei skelbia mantros apie nesustabdomą technologijų plėtrą ir visokios kitokios gausybės diena dienon be atvangos pasaulį keičiančiančios praktikos, žmogaus vaizduotei (patikslinkime – ne tik jauno žmogaus), internetiniuose komentavimuose, kompiuteriniuose žaidimuose ir socialiniuose tinkluose įnikus į žudymą kaip rekreacinę veiklą, toliau slystant nuo skardžio į chaosą – paprasčiausiai į komą.
