Kai kūrinys geras, skaitant ne itin rūpi jo priklausymas vienam ar kitam žanrui, srovei ar krypčiai. Kurti linijinį pasakojimą šiais laikais yra pats tikriausias maištas. Tomo Vaisetos romane pasakojama iš pagrindinio veikėjo perspektyvos (su viena aptartina išimtimi), išlaikomas visai ne ironiškas (!) atstumas tarp autoriaus ir pasakotojo. Jau nuo pirmųjų puslapių gali justi tvirtą naratyvo struktūrą, autorius pasitiki savo pasakotoju, nors pats pasakotojas (bevardis vyras, suprask, Orfėjas) nėra patikimas. Jei kūrinio struktūra tvirta, skaitytojas turi galimybę po fiktyvų pasaulį vaikštinėti, žiūrinėti, išgyventi jo patirtis ir kurti savo interpretacijas, ką viename iš savo interviu ir siūlo Vaiseta: ieškoti savojo mito.
Romaną sudaro dvi dalys, nurodytos pavadinime: kelionė pirmyn ir atgal. Išeities taškas aiškus, jį nusako vardas Orfėjas. Su šiuo mitologiniu personažu kiekvienas turi savo santykį – net ir neskaičiusieji Ovidijaus „Metamorfozių“ gali žinoti, jog tai yra dievų širdis virpinęs dainius, kuriam buvo suteikta teisė iš pomirtinio pasaulio į gyvenimą parsivesti mylimąją Euridikę.
Jau pasakojimo pradžioje skaitytojas patenka į kitą erdvę, kur laiko pagreitis – kitoks. Tai pasireiškia ne tik dezorientacija – lengvai apsvaigęs ne iškart susivoki, kur esi, kas tai per miestas, kuriame vyksta romano veiksmas, kas tai per laikmetis, kuriame tvyro karo nuojauta ir veikėjų galvose skaudžiai tvilkčioja prisiminimai apie šalyje neseniai vykusį smurtą, kai tankai traiškė taikius žmones. Tik supranti, kad tai Lietuva. Vaiseta nevengia topografinių orientyrų, atskleidžia veiksmo vietas per detales: pamažu atpažįsti Žvėryno rajoną, prie Nacionalinės dailės galerijos žydinčias sakuras, Vilniaus universiteto dekanatą, galiausiai imi regėti visą miestą – tai Vilnius, ir ne bet koks, o chtoninis Vilnius.
Juk iš esmės, kaip ir pranešta romano pavadinime, drauge su Orfėju leidžiamės į pragarą.
Tai labai „vyriškas“ pasakojimas, jis racionalus ir nuožmiai ramus. Jo tėkmė užtikrinta ir veda tiesiai žemyn, į tamsą. Vaisetos pasakotojas neflirtuoja ir nesimaivo. Nedega ir nerėkia. Tačiau nepaleidžia teksto kognityvinis rišlumas: neturime kitos išeities, kaip tik būti vedami už rankos ir eiti iki galo ten, kur išties baisu – į aplinką, kur nebėra gyvybės ir gyvenimo, į pačią nuodėmės akį.
Kas romane „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ yra nuodėmė? Jeigu trumpai ir aiškiai, tai svetimavimas, devintojo Dievo įsakymo – negeisk svetimo vyro ar svetimos moters – sąmoningas laužymas. Ar ši nuodėmė vis dar tabu? Ne. Viena vertus, tik maištu, jei ne anachronizmu, galima pavadinti tokios pagrindinės temos pasirinkimą. Kita vertus, žinant lietuvišką kontekstą, minėtos problemos iškėlimas literatūros kūrinyje pernelyg neglumina. Juk gyvename ne Prancūzijoje, kur šalį valdo „moderni pora“.
Taigi situacija – vedęs trisdešimtmetis doktorantas miega su į penktąjį dešimtmetį įžengusia moterimi, kurią laiko „senstelėjusia“: „Nuo pirmųjų akimirkų, nuo prisilietimo prie Anos odos, amžius tapo svarbu.“ (p. 48) Afera su vyresne moterimi nieko jo gyvenime nekeičia, ir tai jam patinka. Su vyresne moterimi jis nemato ateities. Ir, tiesą sakant, nemato nuodėmės. Nuodėmę įžvelgia tik moterys. Vyras be didesnio vidinio pasipriešinimo pripažįsta, kad tarp jų gali būti tik seksas, kuris nesibaigs nei skyrybomis, nei naujomis vedybomis. Tai saugus romanas, ir net pagauni save svarstant, kokia gi šios situacijos intriga, jei viskas saugu?
Jeigu šiam personažui būtų keturiasdešimt, o meilužei trisdešimt, situacija iškart taptų „pavojinga“, nes „normali“. Norminis seksualumas – krikščioniškas, legalus ir verčia rinktis vieną iš dviejų, turėti tik vienus santykius, egzistuoti tik vienoje šeimos ląstelėje. Jei šiame romane taip būtų, siužetas baigtųsi tučtuojau arba reikėtų rasti kitą intrigą. Nes skyrybos ir nauja santuoka – tai nauja kasdienybė ir banalybė, kitas ir tas pats nuobodulys, nauji vaikai ir buitis, pražudanti meilę. Kitaip tariant, tai būtų dar viena „kasdienybės apokalipsė“. Ši „apokalipsė“ santuokoje šiaip ar taip neišvengiama, ji užkoduota pačioje santuokos koncepcijoje – įteisintoje monogamijoje. Bet lietuviškame kontekste apie tai tarsi „per anksti“ kalbėti (arba kalbėti galima, tačiau tai bus nepriimtina ir nepopuliaru). Lengviau kalbėti apie nuodėmę, jos nekvestionuojant.
Nors Vaiseta nuodėmės neginčija, žvilgsnis krypsta į tai, kas būtent šio romano aplinkoje sudaro jai sąlygas – į dvi Orfėjo moteris. Kaip du šalutiniai personažai veikia „ta moteris“ (bevardė) ir „ana moteris“ (Ana). Pirmoji – pagrindinio veikėjo žmona, kuriai pasakojime nesuteikiamas vardas. Nevadinama ji ir žmona, tik moterimi – iš mažosios raidės: bevardė, beveidė, vaikštanti „japonų turistės poza“ (suprask, nuolanki). Jos profesija – vertimas iš švedų kalbos, tačiau, spaudžiant vyrui, ji priversta daryti kompromisą ir įsidarbinti kontoroje, kur verčia techninius tekstus. Antroji moteris – kaimyno žmona, dirbusi medicinos srityje iki sausio tryliktosios įvykių, kai kažkas atsitiko: „Po to, ką mačiau tą naktį, suvokiau, kad negalėsiu dirbti gydytoja. Yra akimirkų, kai gydytoja turi vienu metu būti ir didvyrė, ir akla mėsininkė. Tai vaidmuo, kurio negalėjau atlikti.“ (p. 27)
„Ta moteris“ yra bevardė ir neįkvepianti buities dalis, su ja vyras jaučia tam tikrą konkurenciją, nenorą, kad moteris taip pat užsiimtų kūryba. „Ana moteris“ yra mūza – po pirmojo susitikimo ir priešpietinio sekso Orfėją apima kūrybinis šėlas ir jis parašo net du puslapius disertacijos. (Nes jo poiesis, įdomu pastebėti, ne poetinė, o racionali sfera – mokslinė disertacija.) Abi moterys yra vyro antagonistės, dviguba antagonistinė jėga. Kiekviena savaip trukdo jam rašyti disertaciją. Abi moteris vyras atstumia, nepageidaudamas artimo kontakto. Atrodo, savo vyriškus žaidimus jis žaidžia vienas, jam pakanka pačiam savęs: „Gyvendamas su moterimi maniau, kad meilei užtenka vieno mylinčio ir vieno tam pritariančio, tačiau bendravimas su Ana parodė, kad klydau: meilei nereikia nė vieno mylinčio, meilei užtenka jos pačios.“ (p. 139)
Kuri iš moterų yra Euridikė? Abi, viena iš jų? O jeigu viena – Euridikė, tai kas tuomet antroji? Pirmoji asociacija kilo prisiminus režisieriaus Jeano Cocteau filmą „Orfėjas“ (1950 m.). Jame mylimoji – Mirtis, ne Euridikė. Orfėjas (akt. Jeanas Marais) yra poetas, kurį apsėda meilė Mirčiai. Mirtis taip pat jį pamilsta ir nužudo Euridikę. Orfėjas leidžiasi į pragarą ne tik gelbėti Euridikės, bet ir susitikti Mirtį, kad tarp jų įvyktų pokalbis, būtų ištartas pažadas: dabar jau susitikome amžiams. Mirtis yra pažeidžiama, ji teisiama, nes drįso pamilti poetą. Atrodo, Mirtis supranta, kad lengviau prikelti mirusią žmoną negu poeto meilę jai. Ir štai savotiškas Cocteau sprendimas: Mirtis apgaule išsiunčia Orfėją gyventi, prikelia iš mirusiųjų Euridikę, ji tiesiog pabunda santuokinėje lovoje sveika ir gyva, ir netgi nėščia. Jie nugyvens laimingą gyvenimą santuokoje tik pamiršę Mirtį. O Mirtis lauks ir mylės poetą. Mirtis pademonstravo tikrą meilę – besąlygišką, beatodairišką. Ji rizikavo viskuo, bet pasirūpino, kad Orfėjas neturėtų sąžinės priekaištų – atėmė atmintį apie meilę sau. Mylėti ir nebūti kartu – štai tikroji meilė.
Santykiai su moterimi(s) kuria konfliktą, antagonizmą, priešingybių kovą ir galbūt pralaimėjimą (ir ne vieną). Tai kova su gamtos stichija. Ar šitai turėjo omenyje Ovidijus savo „Metamorfozėse“?.. Bet faktas, kad po pralaimėjimo – nesugebėjimo parsivesti iš pragaro Euridikės – Orfėjas neužmezgė kitų santykių su moterimis, nors „…jų gi pulkai pageidavo / Dainiaus sau širdį laimėt, ir pulkai per nesėkmę verkė. / Pavyzdį trakų žmonėms jis davė ir sakė, kaip meilę / Vyrams jauniems atiduot ir pirmus pavasario žiedus / Skinti jaunystės metu, kol tveria trumpos jos dienos.“ (vert. Antanas Dambrauskas) Galiausiai ir mirė Orfėjas sudraskytas menadžių – pašėlusių moterų.
Vaisetos romane mirties (arba archetipinės Motinos) vaidmenį galėtų atlikti „ana moteris“ – vyresnioji meilužė Ana, beje, mirštanti nepaaiškinamai. Ji tiesiog vieną dieną krenta negyva, pasigirsta tik dunkstelėjimas. (Kristi – tai dar vienas nuodėmės simbolis.) Tuomet Euridikės vaidmuo lieka „tai moteriai“. Tad pirmyn į pragarą Orfėją veda mirtis, o atgal iš pragaro – antroje, trumpesnėje romano dalyje – Euridikė. Pirmyn einama ilgai, o atgal – trumpai. Atgal – tai vyro išėjimas iš pralaimėjimo.
Jis guli kastruotas, slaugomas „tos moters“. Tai kur gi jis sugrįžo? Į savo pirminę būklę, kai pareinama namo, pas žmoną, atidaromos durys, įsispiriamą į šlepetes, pasaulis ir vėl racionalumo ribose, jokių klaidžiojimų pasąmonėje, susidvejinimų, gyvenimo keliose laiko ar atsiminimų juostose… Vėl dzingteli ant plovyklės krašto „tos moters“ padedamas puodelis, tik dabar jis nesukelia katastrofos. O kas prieš tai buvo katastrofa? Artumas. Pernelyg didelis, paniką sukėlęs artumas, kitaip dar vadinamas kasdienybe, kuri kitaip dar vadinama nuoboduliu.
Antroje dalyje supranti, kad jau seniai buvo girdimi kastracijos garsai – nuo pat pirmojo puslapio ir per visą romaną: čiop čiop čiop! Kas juos skleidžia, tuos garsus? Yra trečiasis veikėjas Orfėjo ir Euridikės istorijoje (pasitelkiant Rainerio Marios Rilke’ės versiją) – Hermis. Dievų ir pusdievių pasiuntinys, berniukas su auksiniais sparneliais ant sandalų. Vaisetos versijoje Hermis – mažas nutukęs autistas. Į bet kurią Orfėjo išsiųstą dievams žinutę atsakymas grįžta vienas: čiop čiop čiop!
Tad nenuostabu, kad finale Orfėjas guli inertiškas kaip neapvaisinta kiaušialąstė ir tuštinasi po savimi. Ir jis ne pirmą kartą pasakojime inertiškas. Viena įspūdingiausių romano scenų vyksta Londone, kai „ta moteris“ palieka pagrindinį veikėją stovėti perone ir išvažiuoja į miestą su nepažįstamais vyrais, kurie pasisiūlo padėti ir pavežėti. Galvoje užsidega „negaliu“, ir jis bet kuria kaina lieka stovėti vienas. Priežastis, dėl kurios taip atsitiko, taip ir nepaaiškėja iki galo – tuo žavus Vaisetos pasakojimas – kaip ir būna gyvenime, romano žmogus savęs nesupranta. Istorija vyksta prieš mūsų akis, vidinė kelionė, ėjimas į nesupratimą, visišką atsisakymą priešintis ir išgyventi. Skaitytojai tenka priimti ir susitaikyti su nežinojimu, kodėl gi taip yra.
Maždaug vidury kelionės į pragarą pagrindinis veikėjas prabyla iš moters perspektyvos. Tai įvyksta tik vienoje ilgoje pastraipoje, kuri prasideda taip: „Sapnavau, kad esu tavo tapomas modelis. Kaip Renoiro paveiksle: nuo žalumos ir žiedų pašėlusioje gamtoje, slaptoje atokaitoje, guliu nuoga ant kušetės, o per mano trapius klubus sėlina permatomas šalis.“ (p. 103) Tai gali būti svetimas sapnas, vyro pasijungimas į moterišką būtį. (Tai gali būti pavadinta postmodernistine priemone.) Smalsu, kokią emociją toks virsmas sukelia vyrui. Jei moteris sapnuotų, kad yra vyras, koks nors froidistas išaiškintų, kad ji pavydi penio. O kas, jeigu vyras netenka penio? Galbūt čia vyras tampa uroboriniu padaru, gamtos dalimi, pačia gamta? Iš moteriškos perspektyvos pasakojama apie pozavimą vyro žvilgsniui: „Tarsi iš gamtos apsupties buvau perkelta į dailininko drobę, tarsi rasdamasi paveiksle nykau iš tikrovės, o baigus darbą buvau palikta viena džiūti.“ (t. p.) Paprastas paaiškinimas būtų – tai „ana moteris“, leidus autoriui, perspėja skaitytoją apie savo artėjančią mirtį. Tačiau vienas ir išskirtinis perspektyvos perjungimas iš vyriškos į moterišką – nepaprastas „gliukas“: tai kalba Orfėjo moteriškumas, ir jis yra mirtinas.
Jei reikėtų apibūdinti trumpai, Vaisetos romano Orfėjas – bekiaušis ir besielis racionalas. Jei prasidėtų karas, jis rinktųsi bėgti ir paliktų abi moteris (bet nuostabus yra tas silpnumo prisipažinimas!) Abi moterys sukasi aplink jį kaip planetos palydovės, negalėdamos priartėti, negalėdamos ir nutolti. Tai padėtis be išeities. Joms neleidžiama keisti įvykių, daryti sprendimus, rinktis – tik šiek tiek priešintis, bet tai neprakerta vyro apsauginio luobo – nuobodulio.
Nuobodulys – beje, paties autoriaus disertacijos tema – priešingybė aistringam susidomėjimui, kuris skatina veikti, keistis ir keisti, griauti ir statyti, svajoti ir siekti, rizikuoti ir klysti. Viskas, kas yra priešinga nuoboduliui, gali būti pavadinta tiesiog gyvenimu. Nuobodulys yra bėgimas nuo gyvenimo, atsitraukimas, atsiribojimas, atsakomybės vengimas, nusigręžimas, susilaikymas. Tai yra melas sau pačiam ir kitam. Nuobodulys – tai nepateisinamas pesimizmas. Ateities sau ir kitiems neigimas. Susitaikymas su beprasmybe. Nuobodulys yra neetiškas, tai niekšo bruožas, nedorėlio simptomas. Jis žymi priešiškumą bendruomenei, asocialumą. Nuobodžiauja liguistas protas. Tai dvasinė stagnacija, merdėjimas, o kraštutiniais atvejais – fizinė mirtis. Tai mirtina nuodėmė, kaip gyvybės dovanos bloškimas tiesiai Dievui į veidą.
Dar nėra tekę skaityti tokios išsamios nevykėlio patiriamo nuobodulio vivisekcijos, kaip Vaisetos romane. Ji šiurpi, ją norisi atmesti, nuo jos atsiriboti, ją neigti. Tačiau drąsiau ir sveikiau yra pažvelgti jai tiesiai į veidą ir pabandyti suprasti. Tik gerai sukurtas romanas leidžia ištverti tokį susidūrimą.
Autorius mums neaiškina situacijų, tik parodo. Mes esame vujaristai, žiūrintys pro rakto skylutę. Bet matome, laimei, ne nuogą autorių, o tikrą autoriaus pasaulį. Savotišką mito jungimą su fikcijos audiniu, tikrovės realijų – su autobiografinėmis detalėmis. Galime nesutikti su Vaisetos personažo pasaulio interpretacija, su jo idėjomis, požiūriu į moteris, tačiau negalime nesutikti su tuo, kad interpretacija yra sklandi, apmąstyta, nesumesta bet kaip. Nesiteisinama pasaulio chaotiškumu ir tik noru tą „tikroviškumą“ atspindėti labai „autentišku“ kūriniu. Pasakotojo balsas tikras, bet pasakotojas yra nepatikimas – labiausiai intriguojantis dalykas skaitant yra atstumas tarp autoriaus ir pasakotojo, tarp jų tvyranti įtampa.
Skaitytojui tikrovė visuomet egzistuoja; būtent joje gyvendami skaitome romaną, parašytą ne devynioliktame amžiuje, o šiandien. Pajutau, kad Vaiseta nori mane ištraukti iš tikrovės ir nukelti į iškreiptą ir iškrypusį sapno pasaulį. Jam tai pasiseka, aš ten mielu noru nusikeliu nuo pat pirmųjų puslapių. Vaikštau toje padūmavusioje erdvėje panašiai, kaip Cocteau kino juostos Orfėjas – tai sienomis, tai atbula, tai neriu veidrodin… Iškreiptas atvaizdas (tarsi žiūrint kurį nors Aleksandro Sokurovo filmą) įtempia regą ir priverčia mąstyti apie tai, kas šiais laikais yra vyriškumas, kokia yra mūsų laiko dvasia.
Nors kūrinys niūrus ir ne kiekvienam, pavargusiam nuo „lietuviško pesimizmo“, pakeliamas, visgi jame įžvelgiu pozityvų finalą, nes Orfėjas šioje mito interpretacijoje, kaip ten bebūtų, nemiršta, nenusižudo. Julius Greimas, aiškindamas Albert’o Camus egzistencialistinės filosofijos esmę, sakė: „Žmogus, kuris atsisako nusižudyti, neigia mirtį ir teigia gyvenimą, koks absurdiškas jisai bebūtų.“ Šiuo atveju, tai ne tik vyro, bet ir moters laimėjimas.
Svarsčiau, o koks gi mano mito variantas, perskaičius šį romaną? Pavyko sukurti štai tokį eilėraštį:
nepalik manęs, Euridike nepamiršk manęs – o ji akimis jau išvyko jos rankos jau glosto amžinybės pievų gėles o jos kojos jau braido po rasotą gyvybės žolę net nebūtina atsigręžti ji jau bėga ir nepavysi – nes niekada jos neturėjai ir tavęs niekada nepaliko priklauso tik sau Euridikė
Publikuota kultūros žurnale „Nemunas“ 2017 nr. 8.
