Svetimas savas maištas

Albert Camus "Svetimas", vert. Laima Rapšytė, Baltos lankos, 2018

Pirmas į atmintį įsirašęs kartas, kada nekenčiau knygos, nutiko, kai man buvo devyneri. Tai toli gražu nebuvo mano pirma perskaityta knyga ir tikrai ne paskutinė. Gražiu, švelniai rausvos spalvos viršeliu ji glostė akį, o apimtis pasirodė pakankamai rimta palikti įspūdį ketvirtos klasės auklėtojai per skaitymo pamoką.

Tai buvo britų autorės Dorothy‘ės Edwards pasakojimų rinkinys pavadinimu „Mano išdykėlė sesytė“ (orig. angl. „My Naughty Little sister“). Savaime suprantama, kad šie pasakojimai ir buvo apie tą išdykėlę sesytę ir apie tai, kodėl būtent toji sesytė – išdykėlė. Autorė nevengė žodžių junginio „mano išdykėlė sesytė“ naudoti kiekvienąsyk ją minėdama.

Po pirmo šimto puslapio tai pasidarė labiau nepakenčiama negu pačios veikėjos išdaigos ir net mielos, šen bei ten pasitaikančios iliustracijos neatpirko vis labiau kylančio susierzinimo. Tas jausmas man buvo naujas, anksčiau knyga blogiausiu atveju tiesiog nesužadindavo intereso, bet kad sukeltų pasipiktinimą?! Dar to nebuvau patyrusi. Kartu jutau šiokį tokį pasididžiavimą, nes juk knygos – gerbiamas ir taurus dalykas, todėl, jei sugebėjau vienoje įžvelgti trūkumus, galbūt buvau aukščiau už pačią knygą? Visgi šis tas, kuo galėjo pasigirti devynmetė Marija – tačiau daug rečiau gali nūdieninė – užsispyrimas. Knygą skaityti pabaigiau ir klasei pristačiau. Ir vis tik nutylėjau, kaip iš tiesų į ją žiūrėjau. Mano nuomonę išgirdo tik mama, girdėjusi, kaip skaičiuoju vis mažėjantį likusių perskaityti lapų skaičių ir dūsauju.

Nuolatinis žodžių pasikartojimas toje knygoje buvo, mano akimis, ryškiausias trūkumas, tačiau ne vienintelis. Visos istorijos turėjo tą pačią žinutę, tą pačią pabaigą, tą pačią nesikeičiančią trejų metukų padaužą veikėją. Buvo pasakojama iš keliais metais vyresnės sesers perspektyvos, kuriai, matyt, buvo suveikęs vyresniojo vaiko sindromas, pasireiškiantis aukštesnės moralinės pozicijos ir teisumo pojūčiu bei potraukiu moralizavimui. Pati būdama vyresne seserimi, matyt, išaugau tą amžių, kai žavi tai, kas nuspėjama ir nuolat kartojama. Užversti tos knygos viršelį man buvo triumfas.

Sekantis kartas, kurį pamenu, kai nekenčiau knygos, atslinko, kai buvau beveik dvigubai vyresnė. Dvyliktoje klasėje teko perskaityti prancūzo-alžyriečio filosofo ir rašytojo Albert‘o Camus „Svetimą“. Ši knyga, nepaisant to, kad tai buvo privaloma literatūra, patraukė dėl atseit rimtesnių priežasčių – visuotinai pripažinta, savo laiku buvusi kontraversiška, protagonistas toks visoks keistas ir kitoniškas, ir „dar apie tokį neskaitėt“. Tąsyk jau savo nuomonės apie knygą neslėpiau, mokytojai nebandžiau įtikti (ji ir neprašė), tik gailiuosi, kad sklandžiau savo minčių nesugebėjau suregzti.

Man buvo tik tik septyniolika. Taip pat šviežiai, bet užtikrintai, buvau pradėjusi lipti iš ilgametės depresijos ir negatyvios formos nihilizmo. Vėliau patyriau, kad esti tokių, kurie mato nihilizme ir daug pozityvo. Teoriškai mane tuo galima įtikinti, bet praktiškai… vis dar laukiu tokio nušvitimo dienos.

Skaitydama „Svetimą“, pasijutau įmesta atgal į tą beprasmiško puvimo, cinizmo celę. Tai varė iš proto. Nuėjau ten, padariau tą, pajutau nieko – tokia pasirodė kiekvieno sakinio, net ne pastraipos, o sakinio, formulė toje knygoje. Man pasakė tai, aš atsakiau šitai, ir tai neturi prasmės. Tokia skausminga, nuobodulį ir pyktį kelianti žinutė vyravo knygoje. Net veikėjo minčių procesai buvo trumpi, paviršutiniški, atrodė suvaržyti. Knyga neturėjo jokio gylio, nes atsisakė jį turėti, ir tam tikra prasme tai ir buvo jos gylis, tai buvo jos maištas.

Tačiau, nors tai galbūt buvo maištas prieš kitą to meto literatūrą, iki tol priimtas jos normas, mano nuomone, tai buvo tiesioginė reprezentacija gilių baimių, kamuojančių rašytojo kartą, išgyvenančią jau antrąjį pasaulinį karą. Beprasmybės nuojauta kaip maras sklandė ore, nuodijo kolektyvinę pasamonę. Ši knyga tai tarsi įkūnijo ir patvirtino. Tos baimės materializavosi į popieriaus lapų krūvą.

Pats Camus yra minėjęs, jog menininko ir rašytojo darbas yra atspindėti ir reprezentuoti meno vartotoją. Ir būtent tai jam neabejotinai sekasi. Negaliu nusitrenkti laiku atgal į metą, kai knyga buvo parašyta, tačiau teko bendrauti su pora šiandieninių Camus mėgėjų: jų labiausiai vertinama jo kūrybos savybė – tai, koks realistiškas ir artimas tas tekstas, ir tai, kaip lengva su juo susitapatinti. Ironiška, kad būtent dėl to man pačiai kyla tokia neigiama reakcija. Man to neužtenka. Galima pagalvoti, kad man nepatinka tai, kas realistiška, bet tai netiesa. Man realizmas patinka vienodai smarkiai, kaip ir fantastika. Gal net labiau. Man patinka tiek vizualinė, tiek literatūrinė kūryba apie buitį ir gyvenimą, apie kasdieniškas problemas ir išgyvenimus, man patinka tradiciškai neestetiški kasdienybės elementai, man jau nereikia per daug stengtis, kad įžvelgčiau primityvume grožį… būtent. Grožį. Prie šito dar sugrįšiu.

Šiandien man dvidešimt vieneri. Paėmiau „Svetimą“ į rankas dar kartą. Visgi ilgai jo negaliu jose išlaikyti. Ne, pyktis nebevarsto. Šįsyk jį pakeitė liūdesys. Dabar turiu daugiau žinių apie autorių, domėjausi jo gyvenimu, jo paties pažiūromis, kitais jo tekstais… Maniau, kad galbūt šios žinios pakeis ir mano reakciją į „Svetimą“. Panašu, kad pasikeičiau tik aš pati.

Tekstas, nors skamba taip pat, kaip anąsyk, dabar man daug labiau artimas. Ir tas artimumas toks skaudus. Aš jam visiškai nepasirengusi. Pagrindinio veikėjo batai staiga – ant mano kojų, ir jie spaudžia labiau nei tie gražūs ilgaauliai, kuriuos pasiskolinau iš mamos. Galbūt jie taip nespaustų, jeigu knygos žinutė nebūtų tokia pesimistiška. Taip, pesimistiška ir niūri, niekaip kitaip nesugebu jos matyti. Ta žinutė prasideda ir baigiasi gyvenimo absurdo pastebėjimu ir konstatavimu, kas anąsyk skaitant man pasirodė kaip tiesiog nebrandi, atmestinai ir per anksti priimta išvada, o šiandien vėl įkūnija labiausiai mane kamuojančią baimę. Ir tai man kelia klausimų.

Camus herojus – absurdo žmogus, kuris suvokia ir prisijaukina beprasmybę. Mano nuomone, tai geriausiai atskleidžia „Sizifo mitas“. Ypač paskutinioji stipri eilutė: „Reikia įsivaizduoti Sizifą laimingą“. Argi tai nėra pareiškimas, kad tas absurdas, kuriame gyvename, yra nuostabus? Vertas gėrėjimosi? Be abejonės, sunkus, sudėtingas, kartais, atrodo, niekad nesibaigiantis. Bet gražus.

Čia aš ir gerbiamas, žaviai besišypsantis Nobelio premijos laureatas, kuris, greičiausiai, daug gudresnis, nei aš, sutartume. Tačiau šito požiūrio „Svetimas“ visiškai neatspindi, o kaip tik atvirkščiai – išsižada! Jau geriau Merso būtų tiesiog nušovęs mane, kad tik man netektų skaityti, kaip jam vienodai minimaliai emocijų sukelia tiek problemos, tiek malonumai. Būtų viena, jei jis tiek šių, tiek anų nekęstų ar abiem mėgautųsi! Bet jo apatija… tai sumenkina gyvenimą… nurengia jį nuo grožio… ir tai nebūtų taip skaudu, jeigu many pačioje nesėdėtų toks pat Merso, kurį visom pajėgom stengiasi išstumti mano kraujo antikūniai, niekuomet neišstumdami iki galo sėkmingai. Šis įsivaizduojamas Merso yra akmuo mano Sizifui. O įsivaizduoti savąjį Sizifą laimingą darosi vis sunkiau.

Dorothy‘ė Edwards rašė apie savo tikrąją sesytę. Knygoje jos amžius ir charakteris niekuomet nesikeitė. Jos veiksmai autorei nuolat keldavo tas pačias emocijas. Autorė nuolatos ją vadindavo savo išdykėle sesyte, nė vieno žodžio iš šio junginio neišmesdama. Ji užpildė beveik tris šimtus puslapių šios sesytės išdaigomis… tačiau tai vis tiek buvo jos sesytė. Istorijos vis tiek buvo kupinos nostalgijos ir meilės, o išvados kildavo kartu su pašaipa ir atlaidumu, kartais net pasigėrėjimu šio mažo žmogaus unikalumu ir užsispyrimu…

Man taip pat norisi kiekvieną vakarą gulant į lovą pažvelgti į gyvenimą su atjauta ir pasigėrėjimu, į klaidžius jo labirintus žvelgti su pagarba, kuri pakeistų prieš tai dieną galbūt apėmusią paniką. Pasigendu to pas „Svetimą“. Jei Albert‘as Camus siekė pavaizduoti anksčiau laiko mirusį žmogų, jam pavyko. Aš ir toliau kovosiu su Merso, stengdamasi pastebėti ir įvertinti kiekvieną dulkę kovos lauke. Ir mano kova su beprasmybe bus mano gyvenimo prasmė. Kaip ir daugelio.