Sūpynėse su Landsbergiu

Į darbą atėjo naujas kolega. Be to, kad jaunas, nevedęs ir kompiuterių specialistas daugiau kaip ir nebūtų ko pasakoti. Gal dar tai, kad jis iš tų, kurie pavyzdingai kas rytą savo storus ir madingai pas arabą miesto centre pakirptus plaukus į vieną šoną susišukuoja ir kvepiančia plaukų pomada ištepa, nuo kurios užkvimpa visas biuras.

Jei ne ta jo pavardė.

Landsbergis.

Kai tik sužinojau, kad užsisuko man filmukas galvoje, ypač dėl to, kad nevedęs… O koks būtų gyvenimas, jei aš, eilinė biuro pelė, staiga tapčiau Landsbergiene?

Iškart skambinu draugei, reikia tokiu svarbiu klausimu pasitarti. Sutariame po darbo lauke prie pagrindinio įėjimo pasėdėti – ji irgi nori į Landsbergį paspoksoti.

Tas iš darbo išlekia kaip ant sparnų, į mus, ant suoliuko tupinčias, nė demesio neatkreipęs. „Čia tas? – klausia manęs nustebusi draugė. – Toks suslikas?“ Tai kas, kad suslikas, sakau jai, bet kokio riebumo pavardė! Teškiu svarbų ir sunkiai nuginčyjamą argumentą. Abidvi kaklus ištiesę dar pasižiūrime į Landsbergį, savo keliais nueinantį, kol iš jo plaukų kupetos tik cigaretės dūmelis lieka. Tenka pripažinti, kad ir ūgio, ir svorio per maža tokiai pavardei, dėl smūgio irgi labai suabejočiau, jam, atrodo, labiau rūpi laiku iš darbo ištrūkti ir parūkyti nei, reikalui atsiradus, tėvynės labui dirbti.

Landsbergį akimis nulydėdama pagalvoju, kad noriu aš to ar nenoriu, bet lietuve būdama bent jau tris mėnesius per metus apie Landsbergį galvoju. Ištisus sausį, vasarį ir kovą. Landsbergis, žiūrėkit, tą, Landsbergis per vasario šešioliktąją aną, Landsbergis apie sausio tryliktąją taip, o ne kitaip, Landsbergis kovo vienuoliktosios proga vėl savo pakeltu piršteliu emigrantams grūmojo…

Tas žmogus yra gyva Lietuvos istorija. Bet kodėl jis toks „arba – arba“? Arba mylimas, arba nekenčiamas. Iš kur tai?

Jei jau nekenčiame „senuko Vytuko“, tai tiek, kad net egzorcistą pakviestume demonus iš jo išvaryti. O jei jau mylime senelį, tai tiek, kad net Vilnių Landsbergio vardu pavadintume. Rietenos dėl Landsbergio, jos žymiai skambesnės ir riebesnės nei dėl Stambulo konvencijos. Mes, tauta, susėdę sūpynėse, kurias Landsbergis tiek išsupęs, kad net skrendam. Visą Nepriklausomybės laikotarpį – sparnuotosios sūpynės!

Taip stipriai per tuos metus išsiūbuota į vieną ir į kitą pusę, ir su tokia jėga!

Tokie sūpuoklių ekstremumai – lyg mūsų tautos patirtos (tebepatiriamos?..) traumos simbolis: nuo euforijos iki juodžiausio liūdesio. Begalinis džiugesys – mūsų per drąsą, tikėjimą ir pasiryžimą atsikovota Nepriklausomybė. Mūsų neviltis – iki giluminių pamatų sugriuvęs buvęs gyvenimas, koks jis bebuvęs, bet gyvenimas, kurį po 1990-ųjų reikėję susikurti. Kurti taip, kaip tuo metu mokėjome kaip tauta. Iš naujo.

Tos kūrybos pradžioje buvęs ir jis, Landsbergis. Nepriklausomybės paskelbimo dieną skamba jo balsas aiškiai, ryžtingai, kai jis balsu skaito signatarų pavardes, paminėdamas, kas už ar susilaikęs, nes prieš nebuvo:

Romualdas Ozolas – už.
Kazimira Prunskienė – už.
Česlovas Juršėnas – už.
Nijolė Oželytė – už.

Skamba pavardės, lyg joms nebūtų pabaigos. Landsbergis buvęs ne vienas. Daug tų žmonių, atkūrusių Lietuvos nepriklausomybę, pradėjusių kurti Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės ateitį. Bet kodėl minimas tik jis vienas, kai kalba užeina apie sugriautus šalies kolūkius? Tik tai ir tegirdėjau nuo vaikystės – Landsbergis sugriovė kolūkius. Ar tai buvo vieno žmogaus užduotis kuo švelniau pereiti iš senosios į naująją ekonomiką? O kur kiti buvę tuo metu?

Keliu sau šiuos klausimus jau būdama suaugusi, nebe piemenė kaip tą sausio naktį, kai tėvynėje kaukė sirenos. Keliu sau klausimus, žiūrėdama dokumentinę medžiagą apie žmogų, nežinia, kiek kartų perrašiusį savo kalbas anglų kalba, kiek kartų keitųsį žodžius, kad tekstas kokioje dar vienoje ir vėl svarbioje asamblėjoje nuskambėtų įtikinamiau, raiškingiau, kad per tą tekstą būtų išgirsta mažos tautos valia būti nepriklausoma. Kiek valandų išsėdėta prie tokių kalbų, kiek naktų išrašyta? Į šiuos klausimus atsakymų neradau, juos galbūt jau į amžinąjį gyvenimą išsinešė Landsbergį visose jo kelionėse lydėjusi žmona Gražina.

Kiek mačiau užfiksuotoje video medžiagoje, Landsbergio balsas visuomet skamba aiškiai ir ryžtingai kaip ir tuomet, kovo vienuoliktąją, kai jis skaitė balsavusiųjų už Lietuvos Nepriklausomybę pavardes. Tik į Ameriką lydėjusio ilgamečio „Panoramos“ žurnalisto Skirmanto Pabedinsko balse justi akimirkos didybė, pakylėjimas, o Landsbergis – jis visiškai ramus, lyg eitų į eilinį savo susitikimą. Jau šiek tiek į kuprelę belinkstantis, bet vis dar galvą iškėlęs atviromis akimis pro akių stiklus pasitinka jis galingųjų šalių vadovus, karalienes ir ministrus. Po banketo, taip ir matau, susirenka visi jie dar po stiklelį į Landsbergio kabinetą, tas sėdasi prie savojo fortepijono ir skambina klavišais – liejasi muzika tiesiai į galingųjų širdis. Pasaulio valdantieji stebi šitą mažą žmogutį, stebėdami galvoja, menininkas visgi, širdies gelmėse kūrybos syvai ryškiausi, jiems smalsu iš pasaulinio politinio konteksto tokį išsišokantį politiką matyti. Ir smalsu, ir gal net kiek baugu. Menininkas tai menininkas, bet tautą iš sovietinių gniaužtų Sąjūdžio draugėj ištraukęs, o ir patį lokį šiek tiek patriuškinęs. Šitaip tas mažas žmogutis net iki Japonijos su Čiurlioniu prisigrojo.

Turbūt tokiems, iš konteksto iškrentantiems, ir yra lemta būtų didžiaisiais. Ar ne taip mes dabar ir į Gretą Thunberg žiūrime? Ji irgi sūpuoja visus aplinkui savo gamtos apsaugos sūpynėse – nėra abejingų, tik už arba prieš. O jai, atrodo, tai visai nesvarbu, ji jachta nuo Švedijos iki Niujorko nuplaukė, o savo mamą net privertė operos solistės karjeros atsisakyti – motin, reikia mažiau trankytis per pasaulį, nes gamtai kenkia. Nei vienas pašnekovas jai ne per didelis savo valdžia, galia ir turtu. Ta irgi nerimsta savo sūpuoklėse.

Kaip rodo istorija, tokie spirgiai keičia santvarkas, griauna valstybes ir kuria naujas iš pelenų. Tokie spirgiai įkvepia kitus, priverčia pakilti nuo jaukaus krėslo prie televizoriaus ir stoti nuogomis rankomis prieš tankus.

Tokiems, deja, tenka visą likusį gyvenimą taip ir likti savo sūpynėse – vieni už juos, kiti prieš. Gorbačiovui, sovietiniam spirgiui, šios lemties irgi nepavyko išvengti. Pasauliui padovanojęs (tuo metu tai buvo praktiškai neįsivaizduojama) šaltojo karo pabaigą, užtikrinęs daugiau ar mažiau ramybę dėl atominio karo, išleidęs visus sovietinius žmogelius po pasaulį pasižmonėti, leidžia dienas dabar savoje gimtinėje, kaip spėjama, diabeto gniaužtuose. Niekam Rusijoje jis nebeįdomus, niekam jo rašinių ir politinių įžvalgų nebereikia. Tauta jį pasmerkė. Bet argi jis nebandė byrančią Sovietų sąjungą išsaugoti, kai tankus į Lietuvą siuntė? Dabar gimtinės viešoje erdvėje jis nebeegzistuoja.

Gorbačiovas, kaip parodė istorija, buvęs geras savo žmonai ir vakarams, už ką jis iki šiol Vokietijoje ant rankų nešiojamas. Jis negailėjęs savo žmonai Raisai gražių apdarų, o Rytų Vokietiją nė nemirktelėjęs vokiečiams atidavęs. Padovanojęs. Kaip liudija šių dienų vokiečių politikos iškiliausieji, tuo metu Vokietija už savo sienos atskirtą tautą būtų Gorbačiovui dosniai atsidėkojusi. Susimokėjusi. Klausimas tik, ar tie keli milijardai būtų išgelbėję supuvusią sistemą, kurią valdė vizionierius, bet, deja, prastas ekonomistas, net neturėjęs profesionalių patarėjų komandos?

Ar tais laikais apskritai kas nors žinojo, kaip reikia iš pelenų sukurti nekorumpuotą funkcionuojančią demokratinę valstybę? Jei būtų kas iš tų, kurie tuo metu balsavo už, žinojęs, ar būtų nepadaręs?

Toliau skamba man Landsbergio aiškus balsas:

Rasa Juknevičienė – už.
Rimvydas Valatka – už.
Eugenijus Gentvilas – už.

Gal visgi tie istorijos didieji, kurių jėgos pakanka išjudinti sunkiausias sūpynes, gal net jie patys nejaučia, kokį svorį jie besisupdami išlinguoja ir kiek jie energijos išjudina? Gal jie iš tiesų tik gyvena gyvenimą taip, kaip jiems atrodo gyventi teisingiausia. Jie tiesiog išgyvena savo sparnuotasias sūpynes. Kaip lemtį. Duotybę.

O visa kita sukuriame, prikuriame mes, besisupantys drauge?

Šių metų kovo vienuoliktosios proga Landsbergis pakviečiamas į interviu su Vokietijos lietuviais. Internetu. Jis prisijungia šiek tiek vėluodamas iš savo darbinio kambario, susisupęs į juodą šiltą chalatą ir su tautine juostele vietoj kaklaraiščio – aukštuomenė, pagalvoju, ne kitaip. Paklaustas, ar tokią įsivaizdavo Lietuvą, kai ją kūrė, atsako: „O ką čia daug įsivaizduoti? Lietuva yra tokia, kokia yra“. Suprask, Lietuvą reikia kurti toliau, tai tiesiog procesas. Žiūriu į dabar jau labai ryškią Landsbergio kuprelę galvodama, o kokia būčiau aš, Landsbergienė?

Ar tokia kaip sūnus Vytautas V., kažkados seniai seniai visu savo svoriu rėmęs skandalistę Venskienę, toks lyg ir matomas, bet kaip ir nematomas, kažkuo lyg panašus į Anglijos princą Charlesą?

O gal tokia, kaip pavyzdingas anūkas, kantriai bandantis suprasti žurnalistės klausimus televizijos eteryje, kuriuos ir anglų gimtakalbiui būtų sunku išpainioti, nes ji kalba kažką, tik ne į temą? O gal tokia kaip jo sutuoktinė, į pasaulį paleidusi krūvą pavyzdingų anūkų, kad būtų užtikrinta šeimos garbi ateitis? Ji ori, šeimos nuotraukose stovi visad aukštai iškelta galva, lyg būtų tikroji šeimos karalienė. Tauta jai kiaušų turėjimą be didelio triukšmo, žinia, atleidžia, nes garbingą pavardę ji nešioti moka. Iš jos mokyčiausi laikysenos. Tiedu abudu kaip pora labai primena princą Williamą ir princesę Kate‘ę, beje, ir savo vaisingumu.

O gal taip ir likčiau tokia šeimos prielipa kaip Andriulis, lyg būtų princas Harry su savo herzogiene Medeina? Vieną savaitę jie lyg ir šeima, kalėdinėse nuotraukose jaukiai prie visų Landsbergių prisiglaudę. Kitą savaitę, žiūrėk, jau nebe, jau šokinėja aniems į akis, vos, žmogau, spėji sekti naujienas. Tiedu būtų idealūs geltonosios spaudos herojai, jiedu net gimdė ant visos Lietuvos – šalis laikė kvapą sulaikusiu, kurioje ligoninėje gimdymo odisėja baigsis.

O gal būčiau tokia, kaip senukas Landsbergis, suvytusia savo ranka vis dar pagrūmojanti ir papriekaištaujanti tiems, neteisingai gyvenantiems, tiksliau, nelietuviškai, ir net senelių globos namuose sėdėdama vis dar spirgėčiau. Leisčiau sau būti ne tik griežta, bet ir truputuką pagiežinga, karts nuo karto pamokyti tautą, kaip dera ar nedera gyventi. Mano pavardės svoris tai leistų.

Vos užsimerkiu, iškart imu sukti filmuką savo galvoje, kaip slaugutė, švelniai prie manęs, savo vežimėlyje senjorų globos namuose snaudančios, prieitų, bandydama pažadinti. Ponia Landsbergiene, ponia, kalbintų ji švelniai, gal jums pampersiuką pakeisti? Ooooo, kaip suspirgėčiau aš, kaip užsiplieksčiau! „Kaip jūs drįstate, jaunuomene, tyčiotis iš mūsų garbingos tautos!.. Mūsų didybė, mūsų išskirtinybė, o dėl to ir nenugalimybė…“ Šioje vietoje pastebėčiau, kad nusišneku, bet nenusiminusi bandyčiau toliau: „Mūsų, lietuvių, didybė, mūsų galybė slypi tame, kad mes, niekieno neverčiami, bizūnais neplakami, savo išsilaisvinusia dvasia renkamės ne bet kokį žodį, bet žodį lietuvišką“. Matyčiau, kaip susiraukia slaugytojos veidas, bet monologą vis tiek užbaigčiau finaliniu sakiniu: „Sauskelnes, mieloji panelyte, jūs galėtumėte nebent pakeisti sauskelnes“.

Slaugė, kartėlį nurijusi, nes mokslus jau vakaruose išėjusi ir į Lietuvą dirbti slaugoje sugrįžusi, mane švariai sutvarkytą nuvežtų prie kitų senukų į valgomąjį, kur aš su savo bendraamžiais, buvusiais tokiais pat kaip aš, piemenimis, kai tą siaubo naktį klykė visų Lietuvos miestų sirenos, sėdėčiau jau daugiau nei šimtą šalių per savo gyvenimą apkeliavusi, pjaučiau minkštą trispalvės želę tortą, popiečio kava užgerčiau ir sau po nosim niūniuočiau:

Vėjas vien, dangus ir saulė,
Skrydžio laimė prieš akis.
Sparnuotosios sūpynės
Skraidys skraidys skraidys...

Dėl to susliko kolegos gražiai į vieną šoną sušukuotais plaukais ir riebia pavarde reikės man visgi dar pagalvoti.

O ką? Pavardė leistų man daug. Pavardė juk – lyg karališkasis kraujas. Kitos tautos turi savo karališkąsias šeimas, o mes turime Landsbergius. Su kuriais mes – vienose vis dar smarkiai įsisiūbavusiose sūpynėse. Aukštyn, žemyn, vėl aukštyn ir žemyn. Su vėjeliu ausyse.

Kažkodėl vis negaliu pamiršti aš Vytauto Langsbergio, vyro dar pačiame jėgų žydėjime, tą klaikią sausio naktį labai lėtais ir aiškiais, bet emociškai stipriais sakiniais beveik rėkte rėkiančio į laidinio telefono ragelį: pasakykite Amerikos prezidentui, kad jis raudonąja linija paskambintų Gorbačiovui ir įsakytų jam liautis…

Tuos tris Lietuvai itin svarbius mėnesius ypač intensyviai su tėvyne širdyje ir mintyse, su visais geltona-žalia-raudona atspalviais gyvendama ieškojau aš savo atsakymo apie Landsbergį: herojus jis man ar antiherojus?

Nuotr. aut. John Towner iš Unsplash