Socialiniuose tinkluose skaičiau skundus apie rašinių moksleiviams temas ir pagalvojau štai ką.
Jei gerai prisimenu, 2000 metų pradžioje mobilieji telefonai jau buvo plačiai paplitę, kaip ir internetas. Be abejo, laidinius telefonus tuo metu tebenaudojo kai kurie gyventojai, taip pat daugelis valdiškų įstaigų. Galiausiai visi perėjo prie išmaniųjų, įskaitant ir labiausiai užkietėjusius laidinių telefonų naudotojus.
Čia man visada labai įdomus vienos grandies praleidimas evoliucijos grandinėje, t. y. perėjimas nuo laidinio iškart prie išmaniojo. Šitaip patiriama mažiau streso kaskart prisitaikant prie kažko naujo ir niekas negali prikišti, kad neprogresuoji. Tiesiog vystantis technologijoms vienas iš jos etapų yra skipinamas kaip nereikalingas. O pats bendravimo poreikis lieka ne tik patenkintas, bet ir pasiekiama jo efektyviau, suteikiant papildomų opcijų.
Suku prie to, kad visi dabar skundžiasi literatūros rašinių temomis, esą vėl viskas persmelkta žemdirbystės kultūros akcentavimu ir šitaip mokiniai atgrasomi nuo skaitymo. Bet juk mūsų visuomenė žemdirbyste užsiėmė visą laiką, o skaityti pradėjome palyginti neseniai. Kiek Lietuva buvo nepriklausoma ir demokratinė, tiek Seime būdavo valstiečių partija, tačiau skaitytojų partijos nebuvo niekada.
Šiuo metu skaitymas jau virsta savotiška snobiška atgyvena, dėl kurios žmogus suniveliuojamas su minia. Geriausias to pavyzdys buvo incidentas – George’o Orvelo „Gyvulių ūkio“ paminėjimo atvejis – kai tuometinis valstiečių partijos deleguotas Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis šį posakį suprato tiesiogiai ir ėmė kalbėti apie karvių primilžį, dabartinį auginamų raguočių skaičių ir pan. Aš tik priminsiu, kad aplinkoje, kur posakis „visi gyvuliai lygūs, tačiau vieni gyvuliai lygesni už kitus“ lig šiol buvo vartojamas be saiko ir beviltiškai nulaižytas, ši Seimo pirmininko reakcija tapo sensacinga. Tai buvo tarsi gaivus oro gūsis tą pačią frazę kelis dešimtmečius rauginančiame diskurse.
Ko gero esminis aspektas čia yra tai, kad minėti „Gyvulių ūkį“ iki tol vienodai mėgdavo tiek tą knygą skaičiusieji, tiek ir nelabai žinantys, iš kur ta frazė atsirado.
Dar daugiau – ši Pranckiečio pradėta interpretacinė srovė plėtojosi toliau. Akivaizdus susikirtimas tarp senojo ir naujojo požiūrio į teksto interpretaciją atsiskleidė šiais metais per konservatorių vykdytą mokesčių reformą. Ginčų dėl jos metu išsiskyrė ne tik visuomenės požiūris į mokesčius, tačiau tam tikra prasme požiūris į teksto skaitymą. Mokesčių reformos šalininkai skelbė, kad pagaliau atėjo laikas panaikinti kai kurias lengvatas gyvulių ūkyje, o mokesčių reformos priešininkai rėkė nesileisiantys, kad kaip visada arogantiška vyriausybė vadintų juos gyvuliais. Šį konfliktą, galbūt, būtų galimą įvardinti kaip teksto skaitytojų ginčą su teksto vartotojais. Turbūt net nereikia priminti, kad ūkininkai sudarė vieną iš labiausiai pastebimų šios mokesčių reformos priešininkų grupę.
Todėl ir rašinio abiturientams tema „Ar žemdirbiškoji kultūra aktuali šiuolaikiniam žmogui?“, kai privalu remtis žemdirbiškos literatūros klasikais galbūt ne tik nėra šimtu metų atsilikusi, o priešingai – hipermoderni ir orientuota į ateitį, tuo pačiu visiškai nenutraukiant ryšio su praeitimi. Iš tiesų juk tradicija nėra kažkas atgyvenusio, priešingai – tai yra gyva, nes patikrinta laiko, o todėl ir turinti potencialo į ateitį, konstrukcija. Tuo tarpu skaitymas mūsų (o ir žmonijos) istorijoje, tėra trumpas periodas, kuris niekada nebuvo praktikuojamas visuotinai. Net ir dabar, kai knygos yra visiems prieinamos, skaitymo vaisiais mėgaujasi anaiptol ne visi, ko nepasakysi apie obuolių, apelsinų ir kivių valgymo praktiką.
Tradicija yra tai, kas pasiekė mus iš amžių glūdumos, tai yra ką mes atsirenkame istorijos eigoje ir neverta išgyventi, jei numirs kai kurie mūsų dabartinės veiklos elementai, kurie šiandien mums atrodo tokie svarbūs. Juk ne veltui mus moko klasikai, kad tas, kas mirė, apskritai negyveno. Progreso tai nesustabdys. Turbūt neatsitiktinai ir Pranckietis iš politinio valstiečio ilgainiui tapo politiniu liberalu. Taigi skaitymo gali ir nelikti, o vietoje jo grįš visuotinė žemdirbystė.
Nereikia tokios ateities piešti vulgariai, kaip laukuose burzgiančius traktorius ir iki horizonto nusitęsusias kiaulides. Galbūt tai bus mažyčiai ir ekologiški ūkiai, kuriuose tos pačios lyties hipsterių šeimos iš tam tikro skaičiaus asmenų augins pomidorus, kanapes ir kmynus, vakarais keps grilinėse vegetariškas dešreles ir steikus. Savišvietai šie žmonės žiūrės kokybiškus serialus ir dokumentiką per „Netflix“, o kartu su jais gyvenantys gyvuliai turės lygiai tokias pačias teises ir joks žmogus nebus už juos lygesnis.
