Seksas ir tekstas

Prieš sėsdama rašyti šį gedulingą straipsnį, išgėriau kavos, įsijungiau patefoną ir užsidėjau džiazo plokštelę. Dabar ore skraidžioja Tsyochio Yamamoto trio garsai. Džiazas gražiai dera prie temos apie Hughą Hefnerį. Gal ne visi žino, bet Hefneris savo laiku labai prisidėjo prie džiazo populiarinimo ar, galima sakyti, legalizavimo tarp baltųjų. Tai vyko Niujorke septintajame dešimtmetyje. Dabar sunku įsivaizduoti Niujorką be džiazo, o dar sunkiau – be sekso. Juk serialas „Seksas ir miestas“ iš ten. Kai prieš dešimtmetį vaikščiojau Manheteno gatvėmis, apėmė jausmas, kad matau gyvus personažus iš šio serialo. Tuomet dar nebuvau laikiusi rankose žurnalo Playboy, todėl ryšio tarp jų nepastebėjau.

Po kelių metų Melburno knygų komiso parduotuvėje aptikau krūvelę senų žurnalų su kiškučių ausytėmis ant viršelių. Tai pagavo mano žvilgsnį, tad stabtelėjau, panėriau pirštus tarp puslapių, ėmiau skaityti turinius. Norėjau pirkti visus, bet prie kasos nusinešiau tik du: 1974 m. ir 1987 m. numerius. Kodėl būtent šiuos? Pirmiausia, jeigu ne seksas 1974-aisiais, nebūčiau gimusi 1975-aisiais. O vėlesnis numeris pasirodė įdomus dėl to, kad jame buvo straipsnis apie pirmąjį Playboy, kuriame publikuotos dar visai jaunutės, labai organiškos ir charizmatiškos Merilyn Monroe nuotraukos.

Po šių pirkinių susidomėjau Playboy reiškiniu. Kaip nuo tų laikų pasikeitė erotikos estetika? O straipsnių turinys – ar literatai vis dar svajoja patekti į žurnalo puslapius? Po savaitės, nusprendusi, kad reikia atlikti tyrimą iki galo, nuėjau į spaudos kioską ir įsigijau naujausią Playboy numerį (buvo 2012 m. vasara). Pastebėjau esminį skirtumą, žymintį moters kaip erotinio objekto evoliuciją: dingo „krūmai“ ir atsirado implantai. Visa kita, šiame kontekste, tik smulkmenos.

Bet tekstai, tekstai! Atsivertusi senuosius Playboy pamačiau, kad tekstų paklodės savo dydžiu nenusileidžia plotams nuogybės ant šilko paklodžių ar kur kitur. Kaip susijęs seksas ir tekstas?

Playboy puslapiuose radau pavardes tokių autorių, kaip Vladimiras Nabokovas, Johnas Updike’as, Joyce Carol Oats, Saulas Bellowas. Straipsniuose aptariami Ayn Rand ir Jackas Kerouacas. Šriftas smulkus ir tankus, puslapiai dideli. Daug puikios kokybės interviu, kuriems skirta daug laiko, finansų ir pastangų. Gal koks trečdalis straipsnių priskiriami rubrikai Humoras, gausios iliustracijos, į akis tučtuojau šoka karikatūros su nešvankybėmis. Niekas neverčia tekstų skaityti, galima tik žiūrėti į paveiksliukus ir „būti su savimi“. Bet jeigu norisi apkaltinti tuos, kurie mėgsta seksą, pasidavimu žemiausiems instinktams, primityvumu, lėkštumu ar neapsiskaitymu, turi prikąsti liežuvį ir apsimesti, kad nežinai, jog literatai užsiėmę dviem pamatinėmis jėgomis: Erosu ir Tanatu. Beje, vartant senus Playboy, pakanka laiko prisiminti, kad visi mes mirsime. Ir kad tie liauni sultingi moterų kūnai, kokiais „krūmais“ ar braziliška depiliacija besipuoštų, per šitiek metų nuo publikacijos gerokai apvyto, o kai kurie jau ir supuvo.

Senieji Playboy yra įspūdingi ir dėl reklamų. Be abejo, rūkymas „tik pravėdina plaučius“, o brangus konjakas – puiki įžanga, einant žaisti į miegamąjį. Bet štai 1967 m., pristatant naują filmavimo kamerą Vivitar Super 8, detalėmis buvo „išrinkta“ ne tik kamera, bet ir mergina, vilkinti maudymosi kostiumėlį. Kitaip tariant, kameros modelis ir mergina-modelis puikiai tilpo vienoje nuotraukoje, o naudojimosi instrukcijos viena kitą papildė. Nereikia sakyti, kokiai tikslinei auditorijai buvo skirtas ir pirmasis, ir antrasis objektai.

Kai Hefneriui viename interviu pakartojo feminisčių kaltinimą, esą jis žiūri į moteris kaip į objektus, pleibojus šūktelėjo: „Betgi jos ir yra objektai!“ – ir tučtuojau nukreipė kalbą į moterų išsilaisvinimą, teisę į laisvą seksą, abortus ir visokias kitokias iniciatyvas, padedančias žmonėms jaustis suaugusiais. Išties, nėra nieko keisčiau, negu vieni suaugusieji, nurodinėjantys kitiems suaugusiesiems, kaip jie turėtų jaustis savo kūne, kaip turėtų elgtis su priešinga lytimi ir dar daugiau – kaip jie turėtų elgtis su savimi ar kitais nuogi, privačioje aplinkoje, lovoje. Žiūrėti į moterį kaip į objektą ar kaip į subjektą – juk tai priklauso nuo situacijos, judviejų santykio. Kodėl gi moterys negalėtų žiūrėti į vyrą kaip objektą? Po dvidešimties metų nuo Playboy pradžios, kitam vyrui (!) kilo mintis leisti Playgirl žurnalą, bet jis nepatyrė tokios sėkmės, nepaisant to, kad iki šiol su pertrūkiais egzistuoja. Tiesiog Playgirl auditorija gana greit liovėsi būti moteriška. Paaiškėjo, kad į nuogus vyrus labiausiai geidžia žiūrėti… kiti nuogi vyrai.

Kalbant apie Playboy ir literatūrą: vienas iš feminisčių kaltinimų – kad žurnalas ne tik pademonstravo, bet ir sustiprino vyriškos literatūros pirmenybę prieš moterišką. Jame reprezentuojama vyriška literatūros platforma. Kaip moteris išstatoma vyriškam žvilgsniui (male gaze), taip ir moteriška proza paklūsta vyrijos literatūriniam kanonui su jo rašytomis ir nerašytomis taisyklėmis.

Bet moterys dirbo ir tebedirba Playboy, ir ne tik pusnuogiais modeliais. Garsios autorės Margaret Attwood, Joyce Carol Oats, Ursula K. Le Guin, Nadine’ė Gordimer, Annie’ė Proulx, Doris Lessing ir feministė Germaine Greer dažniausiai minimos šiame kontekste.

Nestebina, kad Vladimiras Nabokovas, Jackas Kerouacas ar Philippas Rothas rašė Hefnerio žurnalui. Vyrai niekada nevengė temų, susijusių su seksu. Jiems visada buvo leidžiama jaustis džentelmenais, kurie, kaip Jamesas Bondas, miegamajame palieka vieną patekintą (be abejo) moterį tam, kad kitame miegamajame rastų kitą nepatenkintą ir jai „padėtų“. Bet kai Playboy turinyje pamatai tokias pavardes, kaip Margaret Atwood ar Germain Greer, nejučia pakyla vienas antakis ir imi ieškoti, kodėl yra taip. Žinoma, moterys skaito vyrų auditorijai skirtus žurnalus lygiai taip pat, kaip aistringai serga žiūrėdamos pasaulinius futbolo ar krepšinio čempionatus, bet visada iškyla klausimas, ar tai yra nuoširdus susidomėjimas? Gal mes, moterys, tik norime patikti vyrams, tapdamos jų „draugeliais“, demonstruodamos, kad mėgstame vyrų žaisliukus? (Kadaise šitaip žaidė heteros, Senovės Graikijos kurtizanės, trumpai nusikirpdavusios plaukus tam, kad iš nugaros taptų panašios į berniukus.)

Kai Nabokovas išsiuntė savo „Lolitos“ rankraštį leidykloms, atsiliepė tik prancūzai. Jis žinojo, kad amerikiečiams tema taip pat įdomi, bet žinojo ir kokius tabu neatsigręždamas pervažiavo. Buvo akivaizdu, ką pakutens auditorijos sąmonėje romano protagonistas, svajojantis apie paauglės kūną, numanė, kad tai bus skandalinga, o skandalas atneš šlovę ir tokį „pasmerkimą“, kuris knygą pavers bestseleriu. Galima tik spėlioti, kokią sėkmę toks kūrinys būtų atnešęs moteriai.

Dvidešimtojo amžiaus kultūrai reikėjo tokių sukrėtimų, kaip „Lolita“ ir Playboy, kad taptų įmanoma kalbėti apie libido vis laisviau. Tiek kinas, tiek literatūra pamažu tapo tomis platformomis, kuriose garsiai prabylama apie sekso tabu. Jei anuomet nebūtų pasirodęs Playboy, ar skaitytų desperatiškos namų šeimininkės „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ šiandien? Playboy normalizavo daug dalykų, kurie buvo už ribos.

Ar Playboy įvedė moteris į vyrų pasaulį ir leido joms būti lygiavertėms? Joms leido būti emancipuotoms tiek, kad galėtų rinktis, ar būti emancipuotų vyrų meilužėmis, ar motinomis ir žmonomis. Literatūros bare dar ilgai nevyko sukrėtimai. Tos literatės, kurių darbai buvo publikuoti Playboy, atvirai nerašė apie seksą. Jos kūrė tarsi apsimesdamos, kad viskas gerai, kad yra lygios su vyrais autoriais – tereikia būti talentinga ir sunkiai dirbti, o tada jau įrodysi, jog esi meistrė, gausi pripažinimą ir įvertinimą. Nei Atwood, nei Oats negarsėja kaip feministės, bet jų kūryboje liečiamos moterims aktualios temos, ypač smurtas prieš jas. Atwood „Tarnaitės pasakojimas“ savo laiku atrodė skandalingas, ir netgi jos vyras (taip pat rašytojas), perskaitęs rankraštį, perspėjo: atsargiai, pakliūsi į bėdą. Šiandien šis romanas jau nesukelia diskomforto, nešokiruoja, tai greičiau tikrovės metafora, negu distopija (bent man).

Dabar jau žinome, kad to nepakanka, kad moterims iki šiol tenka siekti ne tik vyrams leistinos seksualinės laisvės, bet ir vyrų literatūrinės laisvės.Be to, pats autoritetas, vertinant kūrinius ir juos apdovanojant ar kanonizuojant, pagal apibrėžimą yra patriarchalinis konstruktas. Visai įmanoma, kad daugiau matriarchatinių bruožų įgavusi kultūra išvis neužsiimtų vertinimu. Iš čia kyla nors patirti, kaip skirtingai atrodytų literatūra, atplėšus ją nuo patriarchalinės platformos. Kas, jeigu išvis būtų grįžta prie sakytinės literatūros, nerašytų pasakojimų? Gal atgyveno pati literatūros kaip teksto forma? Kai taip pagalvoji, dvidešimt pirmas amžius ima atrodyti kupinas pažadų, jog daug dalykų iš esmės pajudės.

Su Playboy susijusi australė Germaine Greer – klasika tapusi jos knyga „The Female Eunuch“ („Moteriškas eunuchas“) pasirodė 1970 m. – ne literatė, ji feministė, skandalistė, einanti prieš srovę net feminizmo atžvilgiu: atvirai deklaruojanti savo seksualinę laisvę, teisę į sprendimus, su kuo miegoti ir kaip dažnai miegoti. Greer buvo „groupie“, atvirai keitė vyrus, pasisakė už pornografiją ir grupinį seksą. Su Playboy ji susidėjo iš išskaičiavimo – tai bene vienintelis būdas būti išgirstai itin plačios auditorijos. Jos nutolimas nuo Playboy (ir Hefnerio kentėjimas nuo savo paties įvaizdžio pastaraisiais keliais dešimtmečiais, nes juk niekas seniai nebesižavėjo pižama vilkinčiu apgailėtinu seniu, kuriam vis dar suvaidinama zuikučių orgija) parodo, kad priežasties tarp pornografinių nuotraukų ieškoti geros literatūros ar aktualios publicistikos seniai nebėra.

Pagavau save: pirminis impulsas rašyti apie Hefnerį straipsnį iš moters pozicijos buvo toks nostalgiškai atgyvenęs. Noras pabūti lygia su vyrais, bent savo vaizduotėje, bent jau vieno straipsnio rėmuose pačiai įtikėti, jog rašyti pozityviai apie vyrą, kuris fetišizavo moteris didelėmis krūtimis ir peroksidiniais plaukais, vis dar yra drąsu… Laimei, jau ne. Playboy is dead? Norisi dėti klaustuką, kad sakinys nuskambėtų filosofiškai. Kai miršta žmogus, kuriam virš devyniasdešimties, reikia sakyti: „Ką gi, jis nugyveno puikų, ilgą gyvenimą“. Hefnerio atveju norisi pridurti: tikėkimės, ties šia simboline riba prarado aktualumą ir Šaltojo karo laikų artefaktas – savaime suprantamus dalykus įkyriai propaguojantis žurnalas. Literatams nebereikia gultis greta nuogų moterų tam, kad būtų pastebėti. Moterims nebereikia rašyti taip, kad patiktų vyrams ekspertams. Playboy is dead, now let’s play!

Publikuota žurnale „Nemunas“ 2017 nr. 10