Susipažinimą su brazilų rašytoja Clarice’a Lispector pradėjau nuo jos paskutinės, priešmirtinės knygos „Žvaigždės valanda“ („A Hora da Estrella“, 1977). Tikėjausi, jog tai keista proza. Taip ir buvo. Geriausiai ją apibūdinantis žodis – keista. Ar dažnai galima apie prozą sakyti, kad ji podraug ir gera? Nes gera. Ir keistai gera.
Lispector – Ukrainoje gimusi žydė, Antrojo pasaulinio karo metais tėvų atvežta į Braziliją ir ten užauginta. Kuri kalba jos gimtoji? Turbūt ne portugalų. Negalima sakyti, kad literatūrinė kalba keista todėl, jog rašytoja jos nevaldo. Ne, kalba keista todėl, kad laisva. (Ar nebuvo knygoje frazės, kad laisvė yra pragariška?) Būti laisva, rašyti laisvąja kalba, pasirodo, yra drąsu – tai savo pristatyme pažymi Lispector knygų vertėjas ir jos biografijos autorius Benjaminas Moseris.
Kūrinys nedidelės apimties, galima būtų sakyti, kad tai tik ilgoka novelė, ir visgi jame telpa visas pasaulis, o gal ir daugiau. Autorė atsitraukia nuo žemės, pakyla į kosmosą ir iš ten kalba. Ji nusileidžia į savyje glūdintį aguonos (psichikos) grūdelį ir kalba iš ten. Autorė kalbasi su savimi, su savo archetipine dalimi. Ar jos veikėja yra jos kompleksas? O gal demonas? Mergina, neturinti kūno, dabarties ir ateities, mergina, kuri netaps moterimi, kuri mirs skaisti, mirs dar mergaitė, mergina, neturinti savasties. Kas tai? Aš nežinau.
Trikdantis personažas. Bet – jaudinantis. Nors knyga manęs neįtraukė ir neapsėdo taip, kaip būtų apsėdusi, jeigu būčiau aštuoniolikos (o tikiu, kad būtų buvę būtent taip, nes jaunimas atsiliepia į Lispector prozą karščiausiai), visgi pajutau gailestį ir begalinę simpatiją tai merginai Makabėjai, kuri neturi nieko, išskyrus tyrumą, beprotišką tyrumą, kuris kitame kontekste galėtų būti pavadintas šventumu.
Tačiau Lispector kontekstas nėra religinis ar ezoterinis. Nors jos žodyne esama mistikos pėdsakų, visgi, jeigu ezoterikams nepriskiriame C. G. Jungo, neturėtume vadinti ezoterine ir jos. Tai ne „bėgančios su vilkais“ variantas ar koeljiška pasaka suaugusiems. Tai pernelyg nuoga, pernelyg žiauru, pernelyg tikra ir pernelyg laisva, kad būtų naivu ar primityvu, ar infantiliška. Brandu ir tragiška. Tai priešmirtinė knyga, po kurios Lispector vieninteliame (!) TV interviu pasakė: „Manęs nebėra, aš jau mirusi, kalbu iš savo kapo.“
„Žvaigždės valandos“ pasakotojas – vyras, rašytojas, jaučiantis neapsakomą poreikį iškalbėti, išlieti, išsprogdinti Makabėjos istoriją, antraip bus negerai, jis prisipažįsta: „Aš pats susprogsiu.“ Pasakotojas vis kartoja apie savo poreikį istoriją išrašyti – jį tai stebina, šokiruoja, tačiau neįmanoma sustoti, privalu tik toliau klausinėti savęs: kas yra Makabėja, kodėl apie ją turiu pasakoti, kodėl elgiuosi su ja taip žiauriai? Užuot sukūręs laimingą istorijos pabaigą – nužudau.
Apmąstymai, kas yra moteris, paraleliški klausimui: kas yra rašymas? Įdomu, kad rašymo procesus čia išgyvena vyras. Šiuo būdu jis mato moterį, išrašo, o gal perrašo ją. Tai sudėtingas nėrinys, tas vyro matymas ir moters autorės aprašytas, sukurtas, pamatytas gyvenimas.
Nujaučiama, kad Makabėja yra autorės alter ego. Ne tik todėl, kad gyvena toje šalies dalyje, kurioje yra gyvenusi Lispector. Ne tik todėl, kad Makabėja, kaip ir autorė, yra anksti netekusi motinos, našlaitė. Kad laikmetis tarsi Lispector vaikystėje – karo dvokas tvyro ore. Badas, nepriteklius, tamsuma, kuri išties lydėjo autorę nuo pat gimimo. Pokaris – potrauminis metas, ir vėl mirties, tik dar baisesnės, dvasinės mirties, laikas. Lispector motiną karo metu išprievartavo kareiviai, ji taip niekada ir neatsitiesė, sunkiai sirgo, gyveno trumpai. Istorinės ir politinės aplinkybės knygoje neturi didelio svorio, bet veikia tarsi gravitacija.
Tai ne feministinis kūrinys. Jis neria giliau negu feminizmas. Tai ne tik moters likimo tragizmas, bet mirštančio žmogaus tragizmas – romane miršta mergina, o tikrovėje miršta autorė (rašydama ji jau sirgo vėžiu). Išleidusi šią knygą, gyveno tik maždaug pusmetį. Jai rašyti jau buvo sunku ne tik psichiškai, bet ir fiziškai. Gal todėl kūrinyje nėra vientisos linijos, bet yra tiesus punktyras. Struktūra aiški, preciziška, minimalistinė ir daro brilianto įspūdį – tai yra mažas šedevras. Kalba defragmentuota – pasikartojimai, sprogimai (skliausteliuose), foninė muzika (dabar groja fortepijonas, dabar – smuikas).
Ir ankstesniuose savo kūriniuose Lispector naudoja tas pačias priemones. Skaičiau, kad kituose romanuose – taip pat veikėjų vidinis monologas, sąmonės srautas. Tačiau, kaip ir šiame kūrinyje, jis yra suvaldytas ir nuoseklus, tik, atvirkščiai negu tikrovėje, paklusdamas literatūrinės fikcijos dėsniams, teka iš apačios į viršų, iš šaltesnės vietos – į karštesnę. Bet galiausiai viskas suteka, atitinka, baigiasi.
Rašytojas vyras irgi yra autorės alter ego. Tai primena faktą, kad mes, moterys, rašome vyrų aplinkoje, stovime ant vyrų literatūros platformos. Kai kurios teoretikės (pvz. Camille’ė Paglia) atvirai pripažįsta, jog rašo vyriškai ir dėkoja vyrų pasauliui už pamatą savo amatui. Kitos literatės tuo nesitenkina: Virginia Woolf, Marguerite’a Duras ieško „kambario sau“, moteriško rašymo. Ieško ir randa. Rado savo kambarį ir Lispector.
Beje, šių autorių moteriška proza neprimena lietuvių moteriškosios. Pastarųjų rašymas visgi vyriškas, net jei ir labai jausmingas ar „protu nesuvokiamas“.
Lispector proza nėra nei vyriška, nei lyriška. Ji žiauri. Tamsi. Baisi. Draskanti. Sudaužyta ir surinkta iš gabaliukų. Rėkianti proza. Teisinga jos apimtis: daug tokio teksto skaitydamos neištvertume net mes, moterys. Kažkodėl šitos knygos vertėjas yra vyras ir įžangos žodis rašytas vyro – Colmo Tóibíno.
Ar knyga „Žvaigždės valanda“ yra šokiruojanti? Taip. Bet šokiruojanti ne kuo kitu, o savo keistumu ir tuo, kad keistumas gali derėti su aiškumu. Struktūra gali būti sudėtinga ir paprasta vienu metu. Šokiruoja tai, kur grimzta naratyvas. Juntamas autorės nervas. Prozos žūtbūtinumas. Ir netgi, sakyčiau, literatūros beprasmiškumas mirties akivaizdoje. Stebina net ir tai, kad tokios prozos literatūros istorijoje žinome mažai – o turėtų būti daugiau, gal net daugiausia. (Turbūt todėl, kad moterys pradėjo rašyti palyginus neseniai…) Atsivėrimai ir išsivertimai. Toks rašymas yra sunkesnis negu racionalus, išskaičiuotas ir profesionalus, kurį nesuklystum pavadinęs nuobodžiu.
Į galvą ateina palyginimai su kita knyga – „Skaitovė“ („La lectrice“). Tai dar vienas vyro (aut. Raymondas Jeanas) kurtas pasakojimas apie moterį. Apie merginą, kuri skaito žmonėms knygas pagal užsakymą. Tai trumpas erotinis romanas, savo laiku sukėlęs ažiotažą, pagal jį sukurtas to paties pavadinimo keistai erotiškas fimas, pastebėtas dar ir dėl to, kad pagrindinę veikėją suvaidino gražioji aktorė Miou-Miou. Tačiau šiais laikais, kai tiek daug moterų literatūros ir kino, skaityti arba matyti vien vyrų fantazijas apie moterų erotinius išgyvenimus – banalu.
Gal keistas ir visai smagus sprendimas – turbūt prancūzams tai pavyksta netyčia – veikėjai neturi moralinių stabdžių. Pagrindinė herojė yra ištekėjusi, tačiau skaitydama knygas užsakovui tučtuojau pajunta, kad nori su juo permiegoti, paklausia, ką apie tai manytų jos vyras, tas neprieštarauja, tik pataria: neprisidaryk bėdos. Miegoti gali, tik neprisirišk prie meilužio, kad nemestum manęs. Veikėja ramia širdimi miega su kuo tik nori, nors lyg ir supranta, kad mažo miestelio aplinkoje tokie dalykai jai tikrai gali pridaryti nemalonumų. Knygoje pavartotas žodis „susitepti“, turint omenyje reputaciją. Bet dingteli ir kita mintis apie tai, kas yra reputacija. Profesionalios skaitovės rūpestis: blogai, jei tave norėtų samdyti ne knygų skaitymui, o seksui – prisidengus skaitymu.
Visgi šios knygos esmė yra lytinė – skaitymas kaip preambulė erotiniam žaidimui. Ne visos istorijos linijos gali būti pavadintos erotinėmis, tačiau labiausiai pagauna ir įsimena būtent pastarosios. Moteris skaito knygas ir generolienei, ir turtuolės dukrelei – įdomu, kad tai du kraštutiniai moters gyvenimo taškai – būti turtingos, veiklios mamos naminiu gyvūnėliu ir būti sena turtinga našle… Kitos linijos: skaitoma verslininkui (su kuriuo miegama), neįgaliam paaugliui (bundantys geiduliai jį išgydo nuo paralyžiaus), vyksta konsultacijos su literatūros dėstytoju, kuris vos laikosi nepermiegojęs su savo buvusia studente (tarp jų – erotinė įtampa), skaitymas seniems iškrypėliams profesoriams – tai veikėją išveda iš pusiausvyros, ji atsisako toliau dirbti skaitove… Taigi visose situacijose erotinė skaitymo priežastis nugali literatūrinę.
Jeanas parašė knygą apie moterį kaip sekso objektą, nors ji yra pasakotoja, taigi galėtų būti subjektas. Taip išeitų, subjektas imasi avantiūros: paduoda skelbimą, siūlo savo paslaugas tam, kad tučtuojau vėl grįžtų į pasyvią ir saugią seksualinio objekto poziciją.
Dar viena knyga: įžymusis prancūzės Pauline’os Reage romanas „O“, kuris, sakoma, sukurtas norint įrodyti sau, kad moterys irgi geba rašyti labai atvirą erotiką. Autorė dangstėsi pseudonimu, tad ilgą laiką kritikai spėliojo, kuris iš rašytojų vyrų galėjo sukurti tokį šedevrą. Bet dabar jau žinome, kad rašė moteris. Autorės tikrasis vardas – Anne’ė Desclos.
Romano „O“ veikėja irgi, ko gero, yra ne subjektas, bet objektas – paklusdama savo mylimojo įnoriams, ji patenka į sadomazochistinę aplinką, kurioje svetimi vyrai daro su ja, ką tik nori. Tik žiūrėdama iš toli ir iš labai aukštai, galiu sutikti, jog visgi tai irgi moteriška literatūra, ir kad pati moteris kontroliuoja situaciją, kurioje vyras ją visiškai užvaldęs, nes juk virš viso to – autorė. Ji leidžia vyrui kankinti moterį, vadinasi, situacija valdoma? Vyras tampa įrankiu? Abejonių kyla. Gali būti, kad čia suveikė sena įprasta schema: moterys taip gerai įsijautusios į vyrų pasaulį, kad negali lengvai palikti savo mazochistinio vaidmens ir vergiškų prievolių.
Moters vaidmuo senąjame patriarchaliniame pasaulyje yra pasyvus. Bet naujas pasaulis priklauso ne vyrams, o žmonėms, taigi tiek vyrams, tiek ir moterims. Geriausia, ką gali padaryti išsilaisvinusi moteris, pradedančioji feministė, tai visų pirmą imti rašyti taip, kaip rašo vyras, kalbėti vyro balsu, atsispirti nuo vyriškos platformos. Taip ji, užuot tapusi subjektu, užuot rašiusi moteriškai, ima rašyti vyriškai, tampa vyru, tampa subjektu, kuris stebi… moterį – objektą. Geriausiu atveju tai transgender proza, banalesnis paaiškinimas – lesbietiška. Bet tai ne moteriška proza, dar ne.
Nenuostabu, kad moteriškai prozai gimti reikia šimto metų, kaip prognozavo Virginia Woolf savo esė „Nuosavas kambarys“ („The Room of One’s Own“). Bet tiek ji, tiek Lispector, tiek Duras, o ir kitos – Anaïs Nin, Catherine’a Breillat, Christina Schutt, Elena Ferrante, „piratė“ Kathy Acker – padarė gerą pradžią. Tai buvo rašymas iš tamsos, iš gelmės, iš nuosavų išgyvenimų. Moters akistata su savimi tokia, kokia esi, kokią matai save, o ne kokią tave mato ir jau tūkstančius kartų yra aprašęs vyras.
Skaitydama tokias knygas, kaip Jeano „Skaitovė“, matau vyrą, jo žvilgsnį, kuris man irgi labai įdomus, tačiau negaliu to pavadinti moteriška literatūra. Vienintelis moters kelias į moterišką literatūrą – gilyn į savo psichiką, tai susidūrimas (sprogimas).
Lispector ėjo teisinga kryptimi. Ne sykį ji atvirai prisipažino, kad yra savamokslė – akademinėje aplinkoje nestudijavusi, kaip reikia skaityti, jai neįkalta, kas yra „gera proza“, ji mokėsi intuityviai, neprisisunkė „privalomosios“ literatūros istorijos, nenusilenkė kanonui. Laimei! Iš pradžių kritikai įvertino, kad tai mėgėja, o vėliau pripažino, jog ji – išimtis iš taisyklės, kone stebuklas. Išties stebuklas yra tai, kad Lispector klausėsi savo intuicijos ir nesidairė, net nesidomėjo tuo, kas jos nelietė. Dažniausiai apie tokias savamoksles rašytojas „be metodo“ sakoma, kad jų proza intuityvi. Šiuo atveju, tvirtinčiau, dar daugiau: Lispector proza – instinktyvi.
Kai pasaulį paliko pop žvaigdžė Davidas Bowie’is, vėl prisiminiau Lispector idėją jos knygoje „Žvaigždės valanda“: mirdamas kiekvienas tampa žvaigžde, tai metas, kai net pats mažiausias tampa dideliu, nes ištinka didis dalykas. O kai miršta didis… Bowie’is turbūt galvojo apie tą žvaigždės valandą, ir labai rimtai galvojo. Paskutinio albumo pavadinimas – „Blackstar“, išleistas jo gimimo dieną. Lygiai po dviejų dienų – mirimo diena. Kažkas pasakė: suplanavo savo mirtį kaip romėnas. Žvaigždės tapsmas kitokia žvaigžde – juodąja. Afrikiečių išmintis byloja, kad žmogus gyvenimą gali suvokti tik savo mirties valandą. Išties tai tinka ir mums, rašytojoms ir rašytojams. Ką reiškia tavo žodžiai, tavo išmintis, jei tai vis dar gyvojo, vis dar amžininko plepalai? Tu vaikštai tarp mūsų, tu toks pat kvailas, kaip ir mes, tu nežinai, kas tas gyvenimas, nes jį pažinti gali tik mirdamas. Kitas pavyzdys: prancūzų autoriaus Michelio Houellebecqo drąsa rašyti irgi slypi tame, kad jis sakosi esąs jau miręs, elgiasi taip, tarsi būtų miręs, rašo taip, tarsi būtų miręs. Kaip išdrįsti taip rašyti? Reikia bandyti.
Publikuota žurnale „Nemunas“, 2017 nr. 9
