1943-ieji, Antrasis pasaulinis karas. Vyksta viena svarbiausių Rytų fronto kovų – Kursko mūšis. Vokietija patiria nesėkmę, ir vienas po kito seka kariuomenės pralaimėjimai Rusijoje. Įvyksta Teherano konferencija. Vokietijos valdžia uždaro Vilniaus universitetą, Balys Sruoga suimamas ir išvežamas į Štuthofo koncentracijos stovyklą… Pasaulis verčiasi aukštyn kojomis ir Clarice’ė Lispector išleidžia romaną „Arti laukinės širdies“.
Ši žydų kilmės autorė, gimusi Ukrainoje 1920 m., po Pirmojo pasaulinio karo šalį užgriuvus negandoms, mirus motinai, su šeima emigravo į Braziliją. Debiutinis romanas išleistas, kai jai buvo tik dvidešimt treji. Tiek skaudžios ir, atrodytų, trumpos gyvenimiškos patirties Virginia’os Woolf meistrystės ženklus savyje talpinančiai rašytojai pakako, kad sukurtų šedevrą. C. Lispector plunksna išlašina klampius žodžius, praturtinančius ne tik jos pačios kūrybinį, bet ir kitų, jos romaną skaitančių, gyvenimą.
Romanas „Arti laukinės širdies“, net neabejoju, negali būti pristatytas iš vienos perspektyvos. Jis talpina tokią gelmę, kurioje kartą įmerkęs dvasią negali likti nepaveiktas. Teks vis iš naujo permąstyti, atrasti nepajustus literatūrinius potyrius, norėsis gilintis į pateiktas nuorodas ir išjausti viena kitą vejančias mintis. Mat, visa, kas yra romane, apjuosta meistrišku, intelektualiu gebėjimu pasakoti ir aprašyti – puslapiuose glūdi gilūs išgyvenimai, gali būti įskaitomos fenomenologijos apraiškos, egzistencializmo idėjos, Spinozos intertekstas, o Jameso Joyce’o eilutės, panaudotos romano epigrafe – dar vienas diskusijų laukas, romano skiriamasis ženklas.
Suteikta unikali galimybė įkristi į romaną pasiruošus. „Uraganas Klarisė“ – taip pavadintas įžanginis tekstas, kurį parašė biografas Benjaminas Moseris. Ypač aktualu, jei tai – pirmoji pažintis su rašytoja ir jos kūryba. Nors skaitymas susijęs su laisve susidaryti nuomonę tik iš savo patyrimo, vis dėlto įžangoje paminėti faktai apie romano atsiradimą, įvertinimą, rašytojos kūrybos ir asmenybės bruožus yra itin svarbūs. Ne kartą minimi literatūros kritikų pasisakymai apie tai, kad rašytoja apdovanota „gluminančiu kalbos sodrumu“ (p. 11). Ir ne veltui, nes skaitant romaną nereikia ilgai laukti, kol sakiniai pagaus ir nuves nebeskaičiuojamais puslapiais į priekį.
Pirmasis skyrius tampa vartais į impresionistinį romano „Arti laukinės širdies“ pasaulį. Nuo pat pirmųjų sakinių jis stebina savo ritmiškumu, melodingumu ir V. Woolf dažnai naudoto sąmonės srauto užuomina. Sakiniai glumina, leidžia suprasti, kad nieko šiame kūrinyje atsitiktinio, paprasto nebus: „Ir užuodė, tarytum prie pat nosies, įšilusią, iškapstytą žemę, sausą ir be galo kvapnią, kur, gerai žinojo, o taip, raivosi sliekas, dar nesulestas vištos, kurią paskui suvalgys žmonės“ (p. 19). Sakinių struktūros autentiškumą papildo minties šuoliai: „Ji jau spėjo aprengti lėlę, spėjo ir nurengti, vaizdavosi kaip ši eina ir ten sužiba tarp kitų. Žydras automobilis pervažiavo Arletės kūną, ją ištiko mirtis“ (p. 20-21). Arba toks srautas: „Taip, taip, taip buvo, nebėk nuo savęs, nebėk nuo savo rašysenos, kokia ji lengva ir siaubinga, voratinklis, nebėk nuo savo trūkumų, mano trūkumai, šlovinu juos, gerosios mano savybės tokios menkutės, panašios į kitų žmonių, mano trūkumai, mano neigiama pusė graži ir gili kaip bedugnė“ (p. 125). C. Lispector, taikydama visas minėtas priemones – ritmą, melodingumą, minties šuolius, sąmonės srautą, meistriškai išlaiko skaitytojo dėmesį, nors aplink zuja nevaldomų minčių sūkurys.
Apstu epizodų, kai jautiesi pilnavertis istorijos dalyvis, kamputyje besiklausantis, jaučiantis, matantis tiesiogiai. Stebintis pagrindinės veikėjos Žoanos vaikystę, jos virsmą į moterį ir kartu gvildenantis gyvenimo prasmę, vienatvės, ryšio su kitais ir savimi, laisvės, amžinybės, pasitikėjimo, tikėjimo ar netikėjimo klausimus, kurie veržiasi it ugnikalnis, liejasi į sąmonę visu karščiu. Todėl kai kuriomis dienomis romanas gali tiesiog iškristi iš rankų. Gali būti romano žodžiais: „diena buvo tokia kaip kitos ir gal dėl to atrodė tarytum gyvenimo sankaupa“ (p. 29), kai sąmoningai norėsis stabtelti ir permąstyti. Reikės pertraukos. Taip, tai C. Lispector žodžių magijos rezultatas.
Naratyvo epicentre esančios pagrindinės veikėjos Žoanos gyvenimas pristatomas it dėlionė, atsisakoma chronologinio pasakojimo. Romano skyriuose pasirodo vis kiti veikėjos gyvenimo tarpsniai, sutikti žmonės, išgirsti pokalbiai, turėtos patirtys, regėti ir išjausti vaizdai:„Tetos namai buvo prieglobstis, į kurį vėjas ir šviesa neįsibrauna. Moteris atsidususi atsisėdo laukiamojo prieblandoje, kur tarp masyvių tamsių baldų blausiai švytėjo įrėmintų žmonių šypsenos. Žoana liko stovėti pamažu uosdama tą šiltą aromatą, pakeitusį aitrius pajūrio kvapus, malonų ir stingų. Pelėsiai ir saldinta arbata“ (p. 43). Kiekviena detalė, istorija tampa atspirties tašku šuoliui į jaunos moters besiformuojančią savimonę, atsiradimą gyvenimo, santykių kryžkelėje.
Žoana jautri, su begaliniu smalsumu neria į aplinką: „Laisvė, kurią kartais jausdavo. Ji kildavo ne iš aiškių apmąstymų, bet iš būsenos, kurią nulemdavo suvokimas, pernelyg organiškas, kad jį sudėstytum į konkrečias mintis“ (p. 50). Ilgainiui skleidžiasi išgyvenimų ir jausmų sankaupa, kyla poreikis saviidentifikacijai: „Kaip keista, kad neįstengiu pasakyti kas aš. Tikriau tariant, įstengiu, tačiau negaliu to daryti. Visų pirma bijau tai ištarti, nes vos prabylu, ne tik neišreiškiu, ką jaučiu, bet netgi tai, ką jaučiu, pamažu virsta tuo, ką sakau“ (p. 28). Visa, kas giliai įkritę į pasąmonę, reiškiasi klampia gyvenimo prasmės apmąstymų srove: „Amžinybė – ne vien laikas, o kažkoks įsišaknijęs gelminis tikrumas, kad neįmanoma jos įtraukti į kūną, neįmanoma dėl mirties; negalėjimas peržengti amžinybės yra amžinybė; amžinas taip pat yra absoliutas, kone abstraktaus grynumo jausmas. Iškalbingai apie amžinybę bylojo negalėjimas žinoti, kiek dar žmogiškųjų būtybių gyvens po jos kūno, kuris vieną dieną pasirodys nutolęs nuo dabarties bolido greičiu“ (p. 50). Nors pasakojama iš vieno personažo perspektyvos, galima įžvelgti žmogaus susietumą su kitais žmonėmis, siekį santykyje neprarasti savęs.
Moters potyriai ir pasaulio suvokimas magiškas, aplinkos poveikis neįsitenka kūne, geriasi į dvasią: „Bet kai kambarį švelniai nušvietė aušra, iš patamsio išniro švieži daiktai, ji pajuto į patalą įsirangiusį naują rytą ir atsimerkė.“ (p. 41). Pasaulio reiškiniai skverbiasi tiek į Žoanos gyvenimą, tiek į skaitytojo mintis: „Sustojo ir, žingsniams nutilus, girdėjo, kaip juda tyla. <…> galvodama apie gyvastį, kurios įgyja negyvi daiktai, sumišę su kitais, gležnai gyvais, kaip pasaulio sukūrimo pradžioje“ (p. 163). Ji savyje talpina ir subtilią nuojautą, kuri tęsiasi viso naratyvo metu, veikėjų dialoguose: susidaro įspūdis, kad kūrinyje visuomet yra kažkas trečias – nematomas, negirdimas, bet visada juntamas, visada esantis. Gal tai pats gyvenimas, o gal viltis ar visa supanti tyla. Šis trečias tampa intuicija, liudininku, žmonių išgyvenimus apčiuopiančiu, užtvirtinančiu jausmu.
Kuriamas pagrindinės veikėjos vidinis pasaulis (kuris, manoma, itin artimas pačiai C. Liscpector) ne retai atsiremia į egzistencialistinės filosofijos idėjas. Kitas romane tampa Žoanos apmąstymų apie gyvenimo prasmę atspirtimi, todėl Jeano-Paulio Sartre’o mintis „<…> idant įgyčiau apie save kokią nors tiesą, turiu pereiti per kitą. Kitas yra būtinas manajai egzistencijai.“ (Citata iš J.-P. Sartre’o „Egzistencializmas – tai humanizmas“) tampa itin artima. Verta paminėti ir tokią romane atrastą mintį: „Dabarties tragedija – tai bergždžios žmogaus pastangos prisiderinti prie savo paties susikurtų dalykų”, kuri glaudžiai siejasi su Alberto Camus idėja: „Žmogus visuomet yra savo tiesų auka. Sykį jas pripažinęs, jis nesugeba iš jų išsivaduoti. <…> Bet normalu ir tai, kad jis stengiasi išsiveržti iš pasaulio, kurį pats susikūrė“ (citata iš A. Camus knygos „Sizifo mitas“). Ši prieiga dar kartą skatina susimąstyti apie unikalią C. Lispector, kaip kūrėjos, galią, kuri traukia iš pasąmonės kažką labai gilaus, nematomo, kažką, kas vienija visus žmones.
Leidykla „Baltos lankos“ romaną lietuvių kalba (ačiū Audriui Musteikiui, išvertusiam knygą iš portugalų kalbos) išleido 2020 m., kai praėjo šimtas metų nuo Clarice’ės Lispector gimimo. Ši rašytoja vis dar tarp mūsų: jos romanas, išverstas ir perleistas, gyvena ir kuria ryšį su kitais. Dar daug skaitytojų susilies su rašytoja literatūrinėmis gijomis ir patekę į savo paties egzistencinę gelmę, galbūt pagaus akimirką, kaip aš, kad spėtų pagalvoti:
Kažkas paėmė universalią Gyvenimo plunksną ir rašalu išlašino pasąmonės gylius kapt kapt kapt stebiu visa tai iš šono
