Užuot tapęs mano tyrimo objektu, jis tapo mano tyrimo vadovu.
Istorijos doktoranto, maždaug 2000-aisiais rašiusio disertaciją apie sovietmetį, padūsamas prie alaus bokalo
Su Rusijos agresiją bandančiais atlaikyti ukrainiečiais jaučiu kur kas didesnę ir svarbesnę bendrystę, nei su tautiečiais, kurie pamuštą Rusijos tanką katedros aikštėje apibarstė gvazdikais.
Istorikas Antanas Terleckas
Kartą vienas Vytauto Didžiojo istorijos profesorius papasakojo vieną savo atsitikimą. Teko jam vertinti stojančiųjų į VDU istorijos specialybę egzaminų atsakymus. Perskaitė jis vieno abituriento atsakymą apie Vilniaus universitetą, kuris, šiaip jau, buvo visai neblogas, „stipriam aštuonetui“. Parašyta, kada įkurtas, kas įkūrė, koks istorinis kontekstas ir kokia šio įvykio reikšmė, žodžiu, atsakymas labai netgi neblogas. Tačiau profesorių pribloškė pats paskutinis sakinys: „Tačiau pagrindinis Lietuvos universitetas yra ne Vilniaus, o Vytauto Didžiojo universitetas, nes jį įkūrė Vytautas Didysis“. Tas paskutinis sakinys kažkokiu nuostabiu būdu nubraukia viską, kas parašyta aukščiau, ir atveria kelią įvairioms interpretacijoms ir minčių plėtotėms, kurios, nors ir nebūdamos istoriškai teisingos, yra nepalyginamai įdomesnis užsiėmimas, nei rutininis atsakinėjimas į šabloninį klausimą.
Panašiai ir Kristinos Sabaliauskaitės laiške „Vilniaus merams (buvusiems, esamiems, būsimiems): ar ilgai dar teršime gražųjį Vilnių nepavykusiais paminklais?“ (nuoroda) kelios išsakytos tezės sukėlė nepalyginamai daugiau emocijų, pasamprotavimų ir atvėrė galimybių interpretacijoms, negu labai paprasta pagrindinė šio teksto mintis – beveik visi Vilniuje esantys paminklai yra negražūs. Kas tiesa, tas ne melas, ir netgi nėra akivaizdžios faktinės klaidos, kaip Vytauto Didžiojo įkurto universiteto atveju, tačiau sužavėjo šiame laiške paaiškinama negražių paminklų atsiradimo priežastis. Pasak laiško autorės:
„Tai yra faktais grįsta, nepaneigiama tiesa: su Vilniaus kultūra, su atminties įamžinimu Vilniuje susiję sprendimai, deja, per visą Nepriklausomybės laikotarpį buvo ir yra priimami dažniausiai ne vilniečių, todėl dažnai turi liūdnų pasekmių, nejaučiant miesto, jo nesuprantant, jam pakenkiant. Iš visų Nepriklausomybės laikotarpio Vilniaus merų kol kas turėjome tik vieną, gimusį Vilniuje“.
„Matote, su tuo „jautimusi vilniečiu“ yra kaip su įstojimu į klubą: negana pačiam jaustis klubo nariu – reikia, kad ir likusieji klubo nariai rekomenduotų, paliudytų patikimumą ir priimtų į savo tarpą. Tai nulemia miestui nuveikti darbai, jo supratimas, pagarba jo istorijai“.
„Tendencija vėlgi bendra: žutbūtinis noras mieste palikti savo pėdsaką, pažymėti teritoriją, įsiamžinti, užuot tvarkant, saugant ir puoselėjant miestą. Tai tipinė invazinių provincialų jausena – ryškiai pažymėti teritoriją Vilniuje (kad ir paminklais), užuot tvarkant ir išsaugant tai, kas jame sena, vertinga, bet griūva ir byra.“
Paprastai kalbant, suvažiavo čia į Vilnių visokie patvoriniai ir sau paminklinių balvonų prisistatė. Vienintelis Vilniuje gimęs meras, tuometinio LDDP flango deleguotas senas komunistas Gediminas Paviržis, šias pareigas ėjo vos kelis mėnesius, o tai tikrai nepakankamas laiko tarpas susigražinti nuostabųjį Vilniaus stilių.
Visi laiške dėstomi pasamprotavimai padvelkė ta nevaržoma devyniasdešimtųjų laisve, kai galėdavai per išgertuves darbe rėžti, kad bobos nemoka vairuoti automobilio, nes čia ne bobų darbas, ar kažką panašaus. Su tuo būdavo galima sutikti, būdavo galima ginčytis ar diskutuoti, tačiau tuomet dar nebuvo išvešėjusi slogi nūdienos atmosfera, kuri nepatogius klausimus drįstančius kelti intelektualus automatiškai pasmerkia atmetimo kultūrai.
O tokių klausimų kyla daug. Netgi paliekant nuošalėje klausimą, kiek realiai Vilniaus mero nuomonė lemia vieno ar kito paminklo atsiradimą, apskritai nuostabą kelia, kodėl šiuo laišku kreipiamasi būtent į Vilniaus merus. Juk, jeigu Vilniaus meras nėra gimęs Vilniuje, tai jis vis tiek nesupras, kodėl tie paminklai blogi, o jeigu jis yra jame gimęs, tai ir be to laiško žinos, kokio paminklo reikia Vilniui. Galbūt logiškiau būtų tokiu laišku kreiptis į rinkėjus, kad balsuotų tik už Vilniuje gimusį merą, arba į būsimas Vilniaus merų motinas, kad jos važiuotų gimdyti į Vilnių ir užkirstų kelią dar vieno invazinio provincialo atsiradimui šiame, kaip pasakytų Ričardas Gavelis, šventame Vilniaus mieste. Aišku, šiuo atveju vėl kyla grėsmė, kad į Vilnių gimdyti suvažiavusios moterys nelauks, kol paminklus pradės statyti pilnaverčiais vilniečiais tapę jų palikuonys, o imsis to reikalo pačios. Žodžiu, visaip blogai.
Šiais susiniveliavusiais laikais, kai netgi lytinė tapatybė pasitelkus chirurgo skalpelį konstruojama pagal pageidavimą, nuomonė, kad vilniečiu tapti vien tik noro nepakanka, turi tos žavingos archainės jėgos, gražinančios mus į Vilniaus masonų ložių laikus. Kas dabar bepasakytų, kur 21 a. pradžioje slepiasi tas elitinis klubas, kurio pritarimą turi gauti netgi tiesioginiuose rinkimuose vilniečių išrinktas meras?
Pavyzdžiui, Vilniaus katedrą suprojektavęs Laurynas Stuoka Gucevičius gimė Kupiškio rajone, Migonių kaime, tačiau nusiskundimų iš vilniečių šiuo pastatu girdėti neteko. Na, bet tiek to, kalba juk ne apie pastatus, o apie paminklus, o, be to, išimtis tik patvirtina taisyklę. Juolab, kad netoli Vilniaus Katedros pačiam Laurynui Stuokai Gucevičiui stovi paminklas, kuris yra labai šiaip sau. Tai neturėtų stebinti, nes paminklo autorius yra gimęs Anykščių rajone. Aš net suvirpu pagalvojęs apie iškylančią meninę harmoniją, jeigu paminklą Gucevičiui būtų sukūręs Migonyse gimęs skulptorius ir pastatytas jis būtų ten pat, Migonyse. Nėra gerai, kai Vilniuje visur yra pristatyta paminklų, kuriuos ne Vilniuje gimusieji suprojektavo ne Vilniuje gimusiųjų garbei.
Klausimas čia netgi ne tas, ar „Vilnius – vilniečiams“ (nes aišku, kad taip ir ne kitaip), o ar gali būti laikomas vilniečiu tas, kuris negimė Vilniuje, bet vilniečiu jaučiasi ir moka kurti gražius paminklus? Kitas klausimas – ar yra tikras vilnietis tas, kuris yra gimęs Vilniuje, čia yra gimę jo tėvai ir seneliai, tačiau jam labai patinka dabartiniai paminklai Vilniuje ir dar jis nori Vyčio Lukiškių aikštėje? Šiaip jau, netgi visus žydus sunaikinti pasiryžę naciai savo laiku taip ir nesugebėjo pateikti aiškių ir vienareikšmiškų kriterijų, pagal kuriuos galima būtų atriboti žydus (tokie „invaziniai svetimkūniai“, sveikos vokiečių ir kitų Europos tautų kūne) nuo visų likusių tautybių[1]. Netgi komisijos visokios buvo ir patvirtinimai visokie, tačiau nuo gyvenimiškos tikrovės tie atribojimai skyrėsi daugmaž taip pat, kaip fizinė Hitlerio išvaizda skyrėsi nuo įsivaizduojamos arijų rasės atstovo išvaizdos.
Šioje vietoje galbūt reikėtų šiek tiek savirefleksijos. Aš pats gimiau ir užaugau Panevėžyje, ten baigiau mokyklą, vėliau įstojau į universitetą Kaune, ten kurį laiką dirbau po studijų. Vėliau kiek blaškiausi, galiausiai nusėdau Vilniuje ir gyvenu jame jau antrą dešimtmetį. Manau, tokia trigubo lokalumo formulė yra itin dažnas reiškinys Lietuvoje – kažkur gimsti, tada pagal galimybes ir sėkmę įstoji mokytis, o vėliau pagal darbovietę keiti gyvenamąją vietą.
Tokiam invaziniam nomadui, kaip aš, pritaikius Sabaliauskaitės logiką, aš apskritai neturėčiau teisės pasisakyti jokio miesto sutvarkymo klausimais. Iš Panevėžio galutinai išsikrausčiau daugiau negu prieš dvidešimt metų, grįžtu ten itin retai ir kas kartą nustembu pamatęs naują pastatą, tačiau savo ateities su juo nesieju. Kokių paminklų reikia Panevėžiui aš nežinau, ir tiesą pasakius, man jau yra vienodai. Su Kaunu mano santykis daugmaž toks pats, o tikru vilniečiu taip ir netapau. Per tą laiką kiek gyvenu Vilniuje, niekuo nenusipelniau šiam miestui ir neatsirado nė vieno seno vilniečio, kuris pasakytų man, kad esu vilnietis. Šiaip vilniečiu buvau pravardžiuotas ne kartą, tiek dėl dabartinės gyvenamosios vietos, tiek ir dėl savo požiūrio į žmogaus teises ar žolės legalizavimą, tačiau tai darė mano seni draugai ar pažįstami iš Kauno ar Panevežio. Taigi jie nei gimusieji Vilniuje, nei jame gyvenantieji, atitinkamai, jų nuomonę mano urban priklausomybės klausimu galima laikyti niekine.
Tačiau pats problemą įžvelgiu kitur. Man nesvarbu, kad nėra pasaulyje miesto, kuriame turiu teisę pasisakyti paminklų klausimu. Man nelabai rūpės, jeigu tik tikri vilniečiai turės teisę Vilniuje merauti ir projektuoti jiems gražius paminklus. Man skaudu dėl to, kad šiuo metu čia suvažiavę, valdžią iš vietinių perėmę ir visur paminkliniais balvonais savo teritoriją nužymėję invaziniai provincialai mane ignoravo lygiai taip pat. Net ir jie manęs neatsiklausė. Girdėjau, kad kai jūs blogai pasielgiate su namie auginamu katiniuku, jis primyža jums į tapkes ne iš keršto (tokio jausmo jis nesupranta), o tiesiog pradėjęs jaustis nesaugus jūsų erdvėje ir stengdamasis pažymėti savo teritoriją toje vietoje, kur jūsų kūno kvapas juntamas labiausiai. Aš irgi noriu savo invazinio balvono Vilniuje! Ei, provincialai, kai statysite dar vieną, pasiimkite mane drauge!
[1] Jokiu būdu nenoriu šios komiškos situacijos nors kiek gretinti su Holokausto tragedija, nes tai yra visiškai skirtingi dalykai. Tiesiog pats bandymas atriboti tam tikrą žmonių grupę man pasirodė panašiai problemiškas.
