Politiniai debatai, kuriuos pralaimi visi

„Užsičiaupk, žmogau“, – rinkiminių debatų metu dabartiniam JAV Prezidentui neapsikentęs sako Joe Bidenas, kandidatas lyderiaujantis artėjančiuose prezidento rinkimuose. Jis sako tai su intonacija ir veido išraiška žmogaus, kuris išnaudojo visus galimus argumentus ir priemones, kuris stengiasi išlaikyti orią laikyseną ir laikytis debatų taisyklių. Bet, kaip kartais tėvai nebeturi kantrybės ar argumentų įkyriai klausinėjančiam vaikui, taip ir Joe Bidenas išsieikvojo.

Užsičiaupti JAV Prezidentui buvo dėl ko: nepagarba oponentui ir žiūrovams, kariuomenės žeminimas, nesugebėjimas išreikšti nepritarimo smurtu ir rasine neapykanta garsėjančioms organizacijoms ir pagrindo neturinčios abejonės dėl rinkimų skaidrumo. Nesugebėjimas sekti debatų taisyklėmis yra tik dar vien išdava daug platesnio įsitikinimo, jog jis esąs aukščiau taisyklių: mirtingųjų standartai, užtikrinantys demokratinį valdymą bei skaidrumą, jam negalioja. Tai buvo ne debatai ir net ne suaugusiųjų pašnekesys, o paauglių ginčas daugiabučių kieme. Kaip sakė vienas Financial Times komentatorius, debatų nelaimėjo nė vienas, iš tiesų – pralaimėjo visi.

Tuo tarpu Lietuvoje kaip karuselėje vakarais sukasi partijos – vyksta debatai prieš Seimo rinkimus. Nors debatai kultūringesni ir daugeliu atveju prasmingesni, nei JAV kandidatų į prezidentus, išjungus televizorių po transliacijos, burnoje lieka kartus poskonis. Vieni kandidatai nesugeba net atsakyti į jiems užduotą klausimą, kitų abstraktus žodynas sudaro įspūdį, kad jie žino apie ką kalba (nors iš tiesų greičiau yra priešingai). Dar kiti, matyt, atėjo į debatus aiškintis asmeninių santykių su moderatore bei nacionaliniu transliuotoju. Labiausiai stebina partijų gausumas ir kaip greit jos susilieja į vieną pilką masę. Ir čia prasiskverbia tikrasis šių rinkimų cinizmas: nesant naujų politinių veidų (neskaitant Laisvės partijos, užimančios labai tikslingą ir specifinę nišą), populistinės centro dešinės partijos susijungia į vieną ideologinį veltinį, kuris, atrodo, kaip užsikirtusi plokštelė kalba apie tradicinę šeimą, tradicinės vertybes ir tautinę valstybę, bet neturi jokių pasiūlymų, kaip spręsti realias problemas.

Kalbant apie tradicinę šeimą, nuošalyje paliekama tūkstančiai žmonių, lyg jų poreikiai neegzistuotų. Kalbant apie ankstyvą švietimą, kalbama, kad sprendimą reikėtų palikti šeimoms, taip nuošalyje paliekant tūkstančius vaikų, kurių tėvai negali ar nenori prisiimti atsakomybės už savo vaikų išsilavinimą. Kalbant apie tradicines vertybes, niekas tiksliai nenori įvardinti, kieno konkrečiai yra tos vertybės ir ką daryti tiems, kurių vertybės yra kitokios. Viešųjų ryšių agentūrų apšviesti politikai žino, kad lietuviams svarbu tautiškumas ir, siekdami mandatų, ciniškai kartoja tas pačias abstrakčias idėjas, konceptus, praradusius bet kokias sąsajas su realybe ir kasdieniu žmonių gyvenimu. Arba žada nerealius dalykus, rodydami politinį neišprusimą ar pagarbos rinkėjo intelektui trūkumą. Vietoje to, kad detaliai aptartų problemas ir pateiktų savo pasiūlymus, jie randa būdus, kaip kiekvieną klausimą susieti su komunikacijų specialistų pasiūlytomis frazėmis apie šeimą, vertybes ir tautą.

Politikos tikslas yra ir turėtų būti viešųjų problemų praktinis, idėjinis ir vertybinis sprendimas. Jis pirmiausia turi prasidėti nuo pagarbos ir supratimo, kad kalba eina apie realius žmones ir jų gyvenimus, o ne apie abstrakčią tautą ar šeimos idealą, kuriuo, deja, didelė dalis šalies nebegyvena. Debatuose vis girdime apokalipsės pranašus skelbiant, kad Lietuva nyksta ir išnyks, kad reikia gelbėti tautą, skatinti gimstamumą, mažinti emigraciją. Bet pirmiausia reikia politikos, kuri prasidėtų nuo praktinių problemų ir principinių jų sprendimų, o ne nuo atgyvenusios Lietuvos vizijos. Politika turi būti principinga, bet ne abstrakti. Valstybei reikia ne kartoninių trafaretų Seime, o žmonių, kurie sugebėti vystyti tikslingus sprendimus. Kitu atveju – pralaimėsime visi.

Nuotr. iš Pexels cottonbro