Danų literatūroje Kasparas Collingas Nielsenas pasirodė 2010 m. ir už novelių rinkinį, kartais ir romanu vadinamą, „Kopenhagos kalnas“ („Mount København“) iš karto pelnė nuo 2004 m. teikiamą „Danske Bank“ premiją už geriausią literatūrinį debiutą. Po trejų metų išleistas ir į Danijos visuomeninio transliuotojo premijos už geriausią metų romaną sąrašą patekęs „Danų pilietinis karas 2018–2024“ (Den danske borgerkrig 2018–2024) užtvirtino ir galinčio rašyti, ir noriai skaitomo autoriaus reputaciją. K. C. Nielseno romanas tais metais nusileido Erlingo Jepseno „Pietų Jutlandijos fermai“ („Den sønderjyske farm“), bet laimėjo 100 tūkstančių daniškų kronų vertės Skaitytojų prizą, įsteigtą Danijos bibliotekų asociacijos ir nuo 1749 m. leidžiamo dienraščio „Berlingske“, buvo gerai perkamas Danijoje, parduotas į dešimt šalių.
2017 m. pasirodė „Europietiškasis pavasaris“ („Det europæiske forår“), o užpernai K. C. Nielsenas išleido „Kai dinozaurai buvo maži“ („Dengang dinosaurerne var små“) ir paskelbė viešai, kad literatūrinius užsiėmimus kuriam laikui atideda. Jis sutiko tapti profesionaliu kalbų rašytoju (taleskriver) Danijos aplinkosaugos ir energetikos ministrui, ir tai yra etatinis, nuo rinkimų rezultatų nepriklausantis darbas valdiškuose namuose, kur per metus išdirbama ir 20 metų viršvalandžių, – priešingai lietuviškam įsivaizdavimui, kad valstybinis sektorius yra malonus nelabai ko veikimas. Daniškame literatūros pasaulyje buvo ir atvirai neigiamų reakcijų į tokį nacionalinės literatūros numylėtinio sprendimą, neva menas privalo likti nuošalyje nuo politikos, tad, logiškai, ir nuo visuomenės. 2021 m. vasario 3 d. šis autorius skaitytojams pranešė, kad po pusantrų metų ir parašytų 142 politinių kalbų itin kompleksinėje aplinkosaugos ir klimato kaitos politikoje grįžta prie literatūrinės kūrybos.
K. C. Nielsenas interviu įvairioms Danijos medijoms yra sakęs, kad nuo 10 metų amžiaus manė esąs rašytojas, kuris tiesiog ilgokai nebuvo nieko publikavęs. Rašinėjęs šį bei tą daugelį metų, bet nei vieno skelbtino kūrinio nepabaigęs, kol jo sugyventinė Line, vieną dieną nebeapsikentusi jo nuolatinių burbėjimų apie vietinės literatūros nuobodumą, atšovė, kad jis pats tada tegu sėda ir parašo romaną, žybtelėsiantį jų nacionalinėje XXI a. literatūroje. Kaip buvo lieptas, taip padarė: sėdo ir parašė. Uoliai ir skalsiai, kaip daugelis jaunesniųjų dženekserių (Gen Xers), pastudijavęs universitetuose filosofiją ir verslą, pradėjęs neblogą medžiaginę sėkmę žadėjusią karjerą finansų sektoriuje, kasdien anksti rytais prieš tarnybą ir vėlai vakarais po tarnybos per nepilnus metus parašė jau į knygą panašėjantį rankraštį, bet apie šiuolaikinės danų literatūros būklę bambėjo ir toliau.
Autorius jį išsiuntė iš karto šešioms leidykloms. Iš vienos netrukus sulaukė atsakymo, kad bandymas neblogas, bet publikavimui vis tik netinkamas. Dar po pusmečio pretendentas į naująjį tenykštės literatūros žvaigždiną sulaukė telefono skambučio iš „Gyldendal“ redaktorės Jannes Breinholt Bak, kad nuo 1770 m. Kopenhagoje veikianti leidykla nusiteikusi svarstyti jo debiutinės knygos publikavimą. Tokias naujienas per metus kasmet apie pusantro tūkstančių rankraščių gaunanti leidykla praneša vos keliems siuntėjams. Kad prasidėtų triumfališkoji rašytojo biografijos dalis, reikėjo palikti finansinį saugumą ir bendrą gyvenimo stabilumą laidavusį darbą tarptautinėje draudimo firmoje. Tapęs rašytoju pilnu etatu, K. C. Nielsenas, nuolat palaikydamas ryšį su savo redaktore, mėnesį kitą plušėjo prie rankraščio, kol ant viršelio galų gale nutūpė ne vieno danakalbio rašytojo išsvajotoji „Gyldendal“ gervė, pati savaime sėkmės negarantuojanti.
Jei ne jau minėtoji „Danske Bank“ premija debiutantams, visa istorija galėjo greitai virsti dar vieno talentingo, nesizulinančio metų metais literatūrinėje aplinkoje rašytojo atveju. Knyga parašoma, atsainiai pastebima, nes visai nepastebėti solidžiausios leidyklos naujienų būtų nepraustaburniška, parduodamas vienas kitas tūkstantis egzempliorių, po to literatūrinis įvykis tykiai atgula dūlėti į XXI a. pirmojo ketvirčio nacionalinės raštijos archyvus, laukdamas kokio nors bakalauro ar magistro dėmesio. Premija, žinia, buvo gauta, tada visiems visko prireikė, ir visa kita vėliau – tik sėkmingos literato biografijos epizodai.
Pandeminiais 2020 metais 1200 egzempliorių tiražu su rašytojos ir vertėjos Ievos Toleikytės pagalba romanas kaip „Europos pavasaris“ lietuviškam skaitytojui atėjo iš Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos. Laiku pastebėtas ir kiek per daug entuziastingai išverstas romanas lietuviškos leidybos metu nukentėjo ir kitaip. Grafikos dizaineris Andreasas Kjærgaard‘as yra rašytojo knygų dailininkas nuo „Kopenhagos kalno“, sukūręs ir „Europietiškojo pavasario“ apipavidalinimą. Viršelį ir plakatą dailininkas komponavo iš 15 skirtingų šaltinių, bet lietuviakalbis skaitytojas buvo apsaugotas nuo Jano Brueghelio jaunesniojo (1601–1678) pavasarinių gėlių juodame fone ir dronu virtusio vabzdžio. Kam tie tamsūs senobiniai kambariai ir Nyderlandų natiurmortų semantikos, juk pavasaris, Europa, tad linksmumas, pozityvumas, gyvūnėliai, o štai istorijai ar sudėtingesnėms prasmėms vieta kultūros kariotiškėse. Progresyvus pokytis nebus sustabdytas.
Autorius minėjęs, kad rašydamas negalvojąs apie literatūros istoriją, tiesiog rašo, kaip jam atrodo, kad reikia konkretų kūrinį rašyti. Anotaciškai visgi kalbant, „Europietiškasis pavasaris“ vienu ypu yra distopinis, politinis, kriminalinis, magiškai realistinis, šiek tiek istorinis, pornografinis, egzistencinis romanas apie dirbtinį intelektą, valgymo sutrikimus, civilizacijų sandūras, sapnus, viduriniosios klasės snobizmą, žmogaus teises, gyvūnų teises, gamtą, šiuolaikinį meną, žudymą ir kaip kurį kitą šių dienų Europos galvos sopulį, nelygu skaitytojo gebėjimai bei geiduliai.
Jau išverstas ir į norvegų, prancūzų, suomių, švedų, vokiečių kalbas laikmečio aktualijas atliepiantis idėjų romanas vienų buvo džiugiai sutiktas kaip įrodymas, kad Europos šiaurinė periferija sugeba nukopijuoti įtakingą provokatorių (Houellebecq nordique), tad prototipas vis dar gali; kitur politikus prie sienos pradėjo remti vietiniai poetokratijos šalininkai, kad štai kaimynai tai moka tokius romanus rašyti, ir juos ten skaito tenykščiai politikai; kažkurioje kitoje parapijoje girdisi čepsėjimas ties grafiškai išrašytomis intymiomis scenomis, it internetas neveiktų, ar rašytojo stilius įvardinamas kaip belenkoks. Kai visko tiek daug, kiekvienas ir užganėdinamas.
Istorija prasideda toje 1980-ųjų pankų Kopenhagoje, kurią skaitytojas Lietuvoje pažįsta iš 2005 m. publikuoto Martino Hallo romano „Paskutinis romantikas“ („Den sidste romantiker“, lietuviškai 2008). Iš senosios sostinės Roskilės (Roskilde) į dabartinę atsikraustęs Stigas įsigyvena aplink legendinį barą „Floss“ besitelkusioje kompanijoje. Joje visi sutartinai nekentė hipių, aptarinėjo kiekvieną Davido Bowie‘io (1947–2016) krustelėjimą, grojo, dainavo kokioje nors grupėje arba paskui kurią nors iš jų zyliojo, dėvėjo tik juodus levakus, laukė atominio karo, nemojo ranka į nelegalius farmacinius preparatus, netoleravo hierarchijų ir išguidavo kaip parsidavėlį bet kurį, žioptelėjusį apie karjerą ar įvaizdį. „… [G]al tokie jie ir buvo – apsėsti“ (p. 17).
Svarbiausia ten tada buvo tikrumas, ką bedarytum, o vertingiausias užsiėmimas gyvenime – menas: „<…>[Š]eimoje karta iš kartos buvo darbininkai arba ūkininkai, bet vaikai dabar gyveno visai kitokius gyvenimus mieste, kur viskas ėjo pirmyn ir aukštyn ir kur meno pasaulis buvo paskutinioji urbanizuoto žmogaus vystymosi stadija. Menas buvo ir viršum universiteto, ir viršum verslo pasaulio, lyg kokia nirvana, kurios visi siekė, ir žmonės, priklausę menininkų bendruomenei, sėkmingi menininkai, 80-ųjų pabaigoje ir pačioje 90-ųjų pradžioje vis dar buvo laikomi paslaptingais genijais“ (p. 80). Tegu tas pasaulis suguro narkotikų miglose, Berlyno sienos dulkėse, interneto švytėjime ir globalizuotuose finansiniuose srautuose, bet kol gyvenimas ten vyko, viskas buvo iš tikrųjų, ir viskas buvo didinga.
Į pasakojimą skaitytojas pakviečiamas kiek kitur – vis Kopenhagoje, bet trimis dešimtmečiais vėliau nei didelių plaukų, didelių pečių, didelių jausmų ir didelių politinių įvykių 1980-ieji. Jau gerokai per pusamžį persivertęs Stigas yra galerijos, įkurtos uošvio padovanoto kapitalo dėka, savininkas. Nei vietinio, nei tuo labiau tarptautinio dailės pasaulio elito dalimi jis netapo, bet meno rinkoje įsitvirtino. Tarp visų menininkų ir menininkais save laikančiųjų, kuriuos atstovauja jo galerija, Stigas turi vieną aukso kiaušinius dedančią žąsį su kiaušiniais – tapytoją Christianą Funderį. Tegu ir ne pasakiškus, bet vis tik šiokius turtus krovė abiems pastarojo paveikslai, kuriuos parduoti nereikėjo ypatingų pastangų, nes toks menas galėjo kaboti ant didelių vilų ir ambasadų sienų, nieko per daug neerzindamas.
1990 m. tame pačiame bare „Floss“ sutikta būsima žmona Elisabeth, vėliau metusi gydomąją mediciną ir perėjusią į grynuosius smegenų tyrimus, apgalvotai konstravusi savo karjerą, yra patekusi į vieną procentą labiausiai pasaulyje vertinamų savo srities žinovų, ir tai ne toks menkas pasiekimas, užsiimant mokslu mažoje šalyje su visai kitokiais finansiniais šaltiniais nei didžiuosiuose pasaulio tyrimų centruose. Jei ne jųdviejų dukters Emos dešimtmetį trunkančios psichoemocinės problemos, trijulė būtų vadovėlinė, net šiek tiek senamadiška, viduriniosios klasės šeima, pati verta tapti kokio nors paveikslo tema. Kita vertus, šie laikai nebūtų šie laikai, jei tik pavieniai dalyvautų nesibaigiančiame trauminių patirčių, individualių ir grupinių, baliuje.
Didelius finansinius išteklius valdantis tarptautinis koncernas nupirko salą Lolandą, joje nugriovė daugiabučius. Anksčiau tose vietose gyvenę žmonės buvo iškeldinti, nes netiko prie naujo peizažo ir veiksmo jame pagal jokius parametrus. Iš statybinio laužo saloje buvo suformuotas natūraliai išrodantis, bet išties dirbtinis kalnas, o aplink jį – saldus romantinis peizažas su mielais nameliais siaurose gatvelėse ypatingai didelės bioįvairovės miško ir ekologinės žemdirbystės apsuptyje. Tokios saugomos, tiesiogine prasme taip pat, bendruomenės (gated community) branduolys – mokslinių tyrimų centras RAID (Research in Artificial Intelligence and Drones). Elisabeth gauna kvietimą kraustytis su visa šeima į pasakų miestą, o kadangi ji yra mokslininkė, jiems būtų pritaikyta nuolaida nuo privalomos 10 milijonų kronų įmokos norintiems apsigyventi patiuninguotame Lolande.
Stigas nešvyti entuziazmu persikelti į provinciją, kada jo visas verslas yra sostinėje, bet dailės pasaulis – jau nebe tas kaip kadais. Dabar reikėjo rimtai reaguoti net ir į galerijoje pabarstytas pjuvenas, taikstytis su menininkais, kuriems kiti reikalai svarbesni už darbinį susitikimą su galerijos savininku, mieliau tarškančiais apie savivaldybės nutrauktą paramą nei kūrybą, reikalaujančiais vieną patalpos sieną padidinti net keturiais centimetrais, svarstančiais keisti galeriją, jei tas padėtų pažinti kraštus, kurių sekso papročiai kol kas nepatirti, ar metų metais tapančiais spalvotus apskritimus, – ir visus tuos niekus rimčiausiai pripažinti esant menu. Nutolę dienos, kada Stigas per vieną naktį tapo Kopenhagos alternatyvaus meno nekarūnuotu karaliumi, nors galvojo, kad viso labo padėjo nuolatiniam „Flosso“ lankytojui Mogensui surengti jo tapybos kūrinių vienintelę parodą „Mirštančiojo klyksmas“ – paprasčiausiai padėjo, kaip bičiulis bičiuliui, Mogensui numirti, 1983 m. nuo AIDS.
Metų metais gydytojai negali padėti Emai, ir net patys psichologai nebetiki religijos, didžiųjų ideologijų atlaisvintą vietą žmogaus gyvenime mėginančiu užimti vienu socialiniu mokslu. Jos naujasis psichoterapeutas pirmojo susitikimo metu tiesmukai ir pasako: „Esmė, kad psichologija yra bullshit. Melas, fikcija. Joje nėra nė lašo tiesos. Tai tiesiog pasakojimas, tapęs autoritetingu pasakojimu apie žmogų, ir mes naudojame jį, kada mėginame suprasti mūsų pačių gyvenimą. <…> [T]urime skirti laiko savo problemoms. Turime užtęstai jas apmąstyti ir tik užtrukdami ties jomis galime pajudėti gyvenime į priekį. <…> Esmė, kad tai yra fikcija. Psichoanalizė yra fikcija. Apgaulė. Tai tiesiog pasakojimas, dėl kurio sutarėme, kad jis yra tiesa, iš tikrųjų visiškas melas“ (p. 128-130). Tik susitarus galima metų metais mokėti už pasisėdėjimus minkštuose balduose, kad suaugę žmonės suprastų, jog anoreksija tėra gamtos suvokimą praradusio žmogaus noras kontroliuoti mirtį ir per tai – pačią gamtą, nors ir be to aišku.
Kopenhaga dega. Politikai, ir ne tik Danijoje, nebepajėgūs jokiai politinei kūrybai, mieste ir priemiesčiuose įkuria getus, įvesdami judėjimo kontrolę imigrantams, nenorintiems net karta po kartos pakankamai integruotis į danų kultūrą. Pageidaujantys galėjo būti perkelti į kitas Danijos vietoves, kai kurie pasiūlymu ir pasinaudodavo, o kiti likdavo getuose, vildamiesi, jog jie kada nors bus panaikinti. Kariškių patruliavimas Kopenhagoje, į urbanistines riaušes išvirstantys reguliarūs imigrantų ir danų susikibimai yra naujoji jau ne visai tokios ramios ir pasiturinčios šalies kasdienybė. Sproginėja Kopenhaga, sproginėja ir visa Europa, taikiniais tampa ir žmonės, ir menas – po vieno kryptingo teroristų išpuolio europiečiai nebeturi ir kultinio Leonardo da Vincio (1452–1519) paveikslo „Mona Lisa“.
Vieną ypatingą getą Vyriausybė įrengia rytinėje Afrikoje išsinuomotame žemės sklype, tik be jokios pasiturinčios viduriniosios klasės kokybės, ir ta gyvenvietė, paskaičiuota trečdaliui milijono žmonių, skirta tiek labiausiai besišiaušiantiems imigrantams, tiek ir pabėgėliams, kurias pagal tarptautines kvotas Danija privalo priimti. Iš Danijos deportuotieji po kurio laiko gali sugrįžti, jei Frederikstade jų elgesys ir požiūriai pasikeičia. Tai buvo sudėtinga, nes gyvenvietė „iš esmės buvo nelaiminga vieta, pilna frustracijų kamuojamų žmonių, ir čia vyko galybė vidinių kovų tarp gaujų, skirtingų religinių grupių, šeimų ir etnininių grupių“ (p. 291), bet įmanoma, kaip parodys į ten savanoriauti išvykusios Emos sutiktas Milatas, tereikia tinkamos priežasties.
Tuo tarpu Christianas, kurio gyvenimas, vienos parodos atidaryme sutikus Mią, pagaliau yra rojus žemėje, o tiksliau – nuo ekrano į realybę persiliejęs pornografinis filmas arba, kaip jis pats įtaria, pomirtinis pasaulis. Dar niekada jis nejautė tokio įkvėpimo tapyti ir dar niekada jo gyvenime nebuvo tokios atviros, su viskuo sutinkančios, laimingos moters, kuriai už geismą nereikėjo mokėti arba jos maldauti ir su kuria nereikėjo kalbėti nei apie meną, nei apie visus labiau už meną dominusias dailės pasaulio paskalas. Tobulas gyvenimas, kaip visad kad būna, apgaulingas: mergina ne tik pradeda lauktis jo kūdikio, dar, pasirodo, yra ir protiškai atsilikusi, – bet vis tiek tokia graži ir tokia pozityvi.
Christianui, ženkliai už Mią vyresniam, tokia įvykių dėlionė nėra parankiausia, tačiau ji yra ne tik jo pasija, bet ir gebėjimo tapyti priežastis, o jo iš žmonių lavonų išaugančius medžius vaizduojantys paveikslai tiesiog graibstomi. Stigas irgi supranta, kad be šios moters nei Christianas kurs, nei jis paveikslus pardavinės, tad nei vienas iš jų nieko ir neuždirbs. Nesklandumas gyvenimo vieškelyje suvaldomas greitai ir efektyviai, kai iš jos sesers, kurios verslas atsiradęs ant bankroto ribos, Christianui nuperkama teisė būti neįgalios moters globėju. Jam ir Stigui ši investicija atsiėjo po du šimtus tūkstančių kronų, ir teismas nedrebančia ranka, nemirksėdamas sudėliojo reikalingus dokumentus. Moralė – jau ne vienam pasauliui svetima dimensija.
Emą ištikusi krizė, Stigui imigranto suknežinta nosis dėl pirmojo noro atsiimti paskolintą žiebtuvėlį ir Elisabeth leidimas Stigui įsigyti šunį – malamutą Džeką, beveik vilką – galų gale ištempia jį iš abejojančios būklės dėl kraustymosi į kaimą. Juolab, kad buvimas gamtoje gali būti sveikiau dukrai nei psichologiniai papostringavimai su vaistų pagardais. Lolande gamtos netrūksta: gyventojai po teritoriją keliauja arkliais, kadais žmogaus prisijaukinti gyvūnai, nebeturintys išgyvenimo įgūdžių, stumiami iš įprastinių tvartų, ir jais rūpinasi jau ne žmonės, o dronai. Dronų RAID mokslininkai prikurdavo visokiausių, neva palengvinančių gyvenimą, – ir grąžinantį žmogų į tingaus nieko neveikimo būklę, ir galinčių remontuoti žmogaus kūną, kad galų gale nemirtingumas taptų realybe, mirtis būtų nugalėta visiems laikams.
Elisabeth džiaugiasi, kad yra vieta pasaulyje mokslininkams, kur jie gali tik tyrinėti ir kurti, negalvodami apie universitetinio pasaulio katorgą su dėstytojavimu, finansavimu valdomomis tyrimų temomis ir privalomais straipsniais indeksuotuose žurnaluose. Ji gerai žino, kad dirbtinis, bendrasis intelektai – neįmanomybė. Galima sujunginėti kompiuterius, imituojant kokio nors gyvo padaro smegenis, jie vis tiek nepradės elgtis kaip gyvas padaras. Nieko doro nepasiūlo ir technologijų implantavimas į gyvus organizmus, visi tokie eksperimentai teatskleidė, kad beždžionės manipuliuotas gentaines išvydavo arba užmušdavo, nebent stambesnė čipuota beždžionė užvaikydavo kitas savo žmogaus pastiprintu brutalumu. Tokie nepataikymai nieko daug nereiškia, nes technologijos tiesiog kuriamos, nesigilinant iš anksto į jų pasekmes ir poveikius, po to bus matyt.
Geriau turbūt baigėsi bandymas sujungti žmogaus ir beždžionės biologijas, kaip tik tuo metu į reikalus nesikišo kokios nors mokslinę etiką vertinančios komisijos. Pusžmogį babuiną Feliksą augino kaip žmogų, lyg būtų Elisabeth ir Stigo vėlyvas vaikas ar grįžimas į jaunystę, kada Ema buvo mažytė. Nepaisant visų pastangų, Feliksui žmogumi tapti nesisekė, tad šeima jam pastatė atskirą namelį. Jo balkone penkerius metus jis stebėjo, vyną gurkšnodamas, per žiūronus kitus babuinus, o po to parašė autofikcinį romaną „Pranešimas akademijai“. Jis tapo didžiuliu bestseleriu visame pasaulyje, mat niekas dar nebuvo tokios prozos rašęs, ir skaitytojas buvo nusiteikęs iškeisti formos ir turinio estetiką į intensyvų narcizų aromatą. Po metų Feliksą rado laukinių babuinų teritorijoje nužudytą, nors eiti pas beždžiones jam buvo seniai uždrausta. Visgi tokių tyrimų toliau nebevystė, nes per daug vargo su tokiais pusžmogiais, ir kam jie iš vis tokie reikalingi, kaip ir tokio tipo rašliava.
Į salą jau atsikraustęs Christianas su Mia, parsisiųsta iš Tailando tarnaite visiems jų poreikiams tenkinti, vaikiškai atrodančia nepilnamete Pam ir bišonu Saulute. Jo gyvenimas, susitapatinęs su pornografiniu filmu, tęsiasi ir po dukters Karen gimimo, tik paveikslų tematika pasikeičia – vietoje medžių Christianas pradėjęs ciklą „Retarded Girl“, kuris yra tiesiog pertapymas fotografijų, padarytų centre jaunimui su fizine ir protine negalia. Stigas tądien žiūri į Christiano nebaigtą paveikslą ant molberto, „jausdamas jam ir visiems kitiems menininkams didžiulę neapykantą. Tie niekam tikę savanaudžiai nuliai, kurie neprisiima atsakomybės už jokį dalyką ar žmogų, kurie jaučiasi aukštai pakilę virš įprastų moralės normų, kurie net nejaučia pareigos palaikyti minimalią higieną“ (p. 336), pats stuporo ištiktas, metų metais negalintis nei pakeisti tos aplinkos ar ją palikti.
Šįkart nepalankią vyriškiams situaciją išsprendžia Džekas, ir Christianas gali susijungti su savo Mia, Pam, su pradėtais paveikslais, nes daugiau niekada jis nebebus įprastas žmogus. Neplanuotame šurmulyje Stigas pavagia Christiano puikių piešinių knygą, kurioje – apmatai meniniam performansui „Europietiškasis pavasaris“: jei skandinavų mitologijoje jaunas milžinas Ymeris žinda karvę Audhumlą, šiuolaikinėje mito interpretacijoje senyvus vyriškius turėjo maitinti trys prostitutės iš Rytų Europos. Piešinių autorystę Stigas priskiria sau, įkalbina pinigų stokojantį jauną menininką Emilį Schönemeyerį viešai deklaruoti, kad performansas – jo sumanymas, ir universitetinių studijų laikų draugas, direktoriaujantis svarbiame muziejuje, sutinka performansą įsileisti pas save.
Patyręs alkoholikas Džonas Rudolfas, kurį Stigas randa per tame pačiame adrese egzistuojantį barą „Floss“, prižadėjęs dalyvauti performanse, pakibo Hamburge, ir Stigui beliko atsiminti jaunystės laikų pasišventimą, susiimti ir meniniame veiksme sudalyvauti pačiam. Senas pankas – vis tik ne galiūnas Ymeris, iš kurio kūno atsiranda visas pasaulis ir žmonės, bet meninį veiksmą jis išgelbėja, nes kas ten galų gale supaisys, kaip viskas turėjo būti iš tikrųjų. Publikai tiko, sprendžiant iš ovacijų, ir bendrai įvykis sukėlė ne prastesnį ažiotažą kaip paroda „Mirštančiojo klyksmas“. Tiesa, Emilį, pasipiktinę tokiu menu vietiniai musulmonai mirtinai subado gatvėje, ir vaizduojamasis menas kala dar kelis paskutinius vinis į savo karstą.
Lolando bendruomenei didėjant, Stigas, supratęs, kad gamtos jis nepažįsta ir botanikos atlaso „Flora Danica“ išmokimui mintinai laikas jau praėjęs, atidaro galeriją. Joje nėra video menų, prasmingai naratyvinančių apie po miestą vasarą klejojantį slidininką, ar gatavų dėžučių, už kurių pažiūrėjimą reikėtų pirkti tūkstančius kainuojantį įėjimo bilietą, bet tris dešimtis menininkų ji atstovauja. Menininkai buvo reikalingi bendruomenei, nes gyventojai turėjo daug laisvo laiko, nutarė užsiimti menais patys. Taip pat RAID mokslininkai prikūrė dronų, kurie galėjo atkurti bet kurį žinomą meno šedevrą, bet jie nesugebėjo patys sukurti idėjų, tam vis vien reikėjo žmonių. Štai tokius eskizus ir turėjo kurti, ir noriai kūrė, neseniai reikšmingai konceptualų meną darę talentai, dabar tapę paruoštukų rengėjais ir saviveiklinės dailės būrelių instruktoriais.
Stigas pasiimdavo Džeką, eidamas pasivaikščioti arba pajodinėti, kartais lydint iš kažkur atsirandančiai šarkai, ir ne visada laikydavo jį ant pavadėlio. Nors išmoko daug augalų pavadinimų, vaikščiojo brangiais kaimo džentelmeno aprėdais, jo supratimas apie gamtą buvo negrįžtamai prarastas. Stigas nesuvokė, kad paukštis nebuvo tiesiog šarka, – ir iš viso tai buvo šarkis, vardu Vilhelmas, geriausias Džeko draugas. Jis toli gražu ne visada, pabėgęs savais keliais nuo šeimininko, užsiimdavo į laukinę gamtą išleistų triušių skerdynėmis. Su Vilhelmu jie veikė tai, ką bent jau anksčiau veikdavo tikri draugai: sėdėdami ąžuolo paunksmėje, svarstė didžiuosius filosofinius klausimus, dalinosi pamąstymais apie perskaitytas knygas, atviravo apie savo nerimus ir gėdas, klausėsi muzikos įrašų, įsmuko apžiūrėti dirbtinio kalno, kuris yra „neturtingų žmonių ištrynimo monumentas“ (p. 145), vidaus, kuriame tiek ir randa – inžinerines sistemas.
Džeko ir Vilhelmo draugystę ištinka išbandymas, kada Vilhelmui RAID mokslininkai Elisabeth prašymu sukonstruoja įrenginį, kad šarkis pagaliau galėtų apsiginti pirmiausiai nuo kačių: „Man čiuožia stogas. Negaliu suvokti, kodėl žmonės užsispyrę, kad aplink lakstytų tos psichopatės katės. Jei pasiūlyčiau, kad čia vaikštinėtų tigrai, turbūt žmonėms nepasirodytų labai linksma. Žmonės visai negalvoja apie mus, gyvūnus.“ (p. 235). Gana sudėtinga daugiafunkcinė gynybos ir puolimo sistema Vilhelmą atitolina nuo Džeko, nes jo poreikis bendrauti ženkliai sumenko, nebereikėjo Džekui jo, savo geriausiojo draugo, nuolat saugoti ir ginti. Susilpnėjusios draugystės metu ir Džekas atranda savyje, ką buvo pamiršęs – kad yra žudyti sugebantis vilkas, ne šiaip šeimos šuniukas.
Džeko ir Vilhelmo draugystė grįžta į įprastinę būklę, kada paaiškėja, kad ir Vilhelmas, prisiskaitęs kairiųjų filosofų Karlo Marxo (1818–1883), Michelio Foucault‘o (1926–1984), Antonio Negri bei Michaelo Hardto veikalų ir šiuolaikinių teroristų traktatų, naktimis pats medžioja – užsidėjęs veidą maskuojančią kaukę, šarkis puldavo katinus, ir naujieji lolandiečiai tą jau gerai žinojo, tad tadui blindai Vilhelmui dabar grėsė pavojus ne iš katinų ir sakalų, bet iš žmonių. Džekas atvėsina savo draugo revoliucinį įkarštį, paaiškindamas, kad gyvūnams likusi vos viena galimybė – būti įtinkančiais ir patinkančiais žmonėms, antraip visi bus pakeisti robotais. Savo gyvūniškos prigimties atsisakymas yra vienintelis įmanomas gyvenimo scenarijus bet kuriam gyvūnui.
Vilhelmas buvo suimtas, apkaltinas akies iškirtimu katinui, nuteistas ir pašalintas iš gyvenimo prailginimo programos. Tai reiškė, kad Vilhelmas, priešingai atranką į programą praėję gyvūnai ir žmonės, vieną dieną mirs. Jis pabaigia rašyti romaną, jį pavadina „Nedidelis traktatas apie intelektualaus paukščio gyvenimą. Apie mano draugystę su Džeku“, nes knyga suteikia nemirtingumą jos autoriui. Džekas, sugebėjęs nuslėpti savo šposus su kitais gyvūnais, už kuriuos irgi būtų nuteistas, jei prigautas, ir patekęs į amžino gyvenimo programą, pasirūpina, kad jo geriausio draugo romanas būtų išleistas 50 egzempliorių tiražu, surengia knygos pristatymą Stigo galerijoje, o Vilhelmą palaidojo karste po ąžuolu.
Elisabeth, Stigas ir iš Frederikstado sugrįžusi Ema su Milatu, jiems gimęs sūnus Ziggys ir Džekas gyveno amžinai ir, manytina, laimingai. Keistoka, bet nemirtingumą pasiekę žmonės telkėsi į klubus, kuriuose, būdami kito gyvūno kūne, žudydavosi arba kaudavosi iki oponento mirties. Jie naudojosi naujomis RAID tyrėjų sukurtomis technologinėmis inovacijomis. Lakstymas iš savo kūno į laboratorijoje sukurtą gyvūno kūną ir atgal į savąjį žmogiškąjį pavidalą buvo galinčių gyventi neribotai pagrindinis užsiėmimas, nes dirbti reikėjo nedaugeliui. Labai norintys ir įstengiantys įpirkti galėjo net persikūnyti į kitą žmogų ir taip patirti, pavyzdžiui, skurdžių gyvenimą arba dalyvauti kitų žmonių žudynėse. Kažkur pašaliuose tebeegzistavo menai, daugiausiai taikomojo pobūdžio.
Nemirtingumas atšaukia laiką, pasaulis sustingsta konkrečioje istorijos vietoje, dėl to „[v]yriausieji buvo jauni 80-aisiais, ir todėl būtent 80-ieji tapo vis ikoniškesniu laikotarpiu. Paskutinė jaunimo karta tarp privilegijuotų nemirtingųjų, kuri kadaise gyveno paprastai“ (p. 447). Amžinai jauni seni pankai, šiandieniniai pusamžiai dženekseriai, kurie, mirštant menui ir išskystant etikai, ir taip mokslui galint nevaldomai siautėti, atsimena ir moka. Stigas, paliktas tėvo ir nemylėtas motinos, bet dėl to negaištantis gyvenimo madingiems paistalams apie traumą, myli Emą, – jo gyvenimo laimingiausia akimirka yra gulėjimas greta keturmetės dukters, laukiant, kada vaikas įmigs. Kadais net nežinia dėl ko Stigą įsimylėjusi Elisabeth, galvojusi, kad mylėti nemylėtą yra pirmiausiai apie jos pačios galią, myli Stigą dėl to, kad jis myli jų dukrą bet kokiomis sąlygomis. Ema išmokyta ir išmokusi to paties. Taip paprasta.
Pristatydamas knygą skaitytojams, K. C. Nielsenas viešai ne kartą kalbėjo, kad „Europietiškasis pavasaris“ yra literatūrinė reakcija į dabartinį pasaulį, ypač Vakarus, kurie šiuo metu yra pasiruošę išmesti šimtus, tūkstančius metų savo patirties vardan nežinia ko. Atsukus nugaras organiškai, per visus nuopuolius ir pakilimus, susiformavusiai tapatybei lieka ne toks didelis asortimentas: dirbtina gamta, atrankiai galiojančios žmogaus teisės, netramdoma ekonominė, o ten ir socialinė asimetrija, savitikslis technologijų kūrimas, nors kažkam tai gali atrodyti kaip naujasis pavasaris ne tik Europai, bet pasauliui ir žmonijai. Reikia būti nepasiduodančiu romantiku, tebūnie net paskutiniu istorijoje, kad galėtum geraširdiškai tikėti, jog pavasaris Europai ir daugiabriauniui gamtos, ar Dievo, tvariniui žmogui ateina iš kitur – iš jos istorijos ir kultūros per naujojo Apšvietos amžiaus paradigmą, ir norėtum tuo įtikinti kitus meno pagalba, storoku, daugybę temų apėmusiu romanu, kuris yra ir labai labai juokingas.
As the smoke of our hopes rose high from the field / My eyes played tricks through the moon and the trees. Gi Klešai, ketvirtas diskas „Sandinista!“, 1980. Paklausysi grįžęs iš pasivaikščiojimo, Džekai, galėsi pasukt vinilą.
(Citatos iš romano lietuviško vertimo yra šiek tiek keistos.)
