Pilnatis am Feierabend

Nuo tos akimirkos, kai sužinau, kad dešimčiai dienų esu siunčiama į karantiną, pajauntu, kaip tarsi pakylu. Lyg būčiau dronas, keliais sparnelių apsisukimais šaunantis į viršų ir imantis stebėti viską, kas vyksta apačioje. Be jokios emocijos ar vertinimo, tik dėl aukščio išgrynintas vyksmo stebėjimas. Lyg tai būtų vienintelis šiuo metu svarbiausias veiksmas – tyliai burzgiant ramiai stebėti.

O atlikti reikia dar daug. Iki tos akimirkos, kai įeisiu į savo butą dešimčiai dienų. Ir liksiu jame būti.

Pirmiausia perskaitau nurodymus iš mokyklos. Sūnaus klasėje kažkam nustatė koronę. Asmuo neminimas. Sūnų išleido tiesiog tą akimirką namo, kai atėjo žinia, kad kažkieno testas buvo pozityvus. Iš tiesų apie būsiantį karantiną sužinojau pirmiausia iš jo, kai jis paskambino man jau iš namų.

Mokyklos nurodymuose yra paskelbtas pandemijos reikalų telefonas, kuriuo skubiai skambinu. Jau beveik pirma valanda dienos, penktadienis ir tuoj su trenksmu prasidės vokiečių mylimasis Feierabend. Nemanau, kad šį žodį galima išversti, jis – vokiškojo gyvenimo aksioma. Mūsuose būtų tiesiog darbo pabaiga, čia gi – kasdien švenčiama mažytė šventė, darbui pasibaigus. Panašu į procesą, kai gyvatė išsineria iš vienos savo odos – vokietis iš dirbančiojo tampa privačiu asmeniu. O dar ir antrasis advento sekmadienis. Nieko už kelių akimirkų nurodytu telefonu numeriu jau nerasi.

Matau save iš viršaus. Skubiais pirštų judesiais spaudau nurodytą numerį, širdis truputuką daužos. Prisistatau, pasakau, ką žinau, klausiu, ar teisingai suprantu, kad man irgi reikės karantinuotis. Taip, viskas teisingai. Man leidžiama dar užvažiuoti apsipirkti. Groß einkaufen, kaip sako vokiečiai, kai pusę parduotuvės karučiuose išsiveži namo.

Groß tai groß, toliau birbiu lyg būčiau dronas. Moteris kitame laido gale mane bando guosti, kad vaiko kitame kambaryje aš neuždarysiu, nes jis dar tokio amžiaus, kai su mama glaustinėtis reikia. Tarp eilučių – jei sirgs jis, sirgsiu ir aš. Gerai, supratau. Skambinui šefei. Jai jau sunkoka tvardytis, nes suaugusiųjų mokykloje, kurioje dirbu, tai viename, tai kitame kurse kas nors užkimba su korone. Jos pačios šeima ką tik persirgo, jie kitoje žemėje gyvena, kelios valandos automobiliu nuo mūsų, ji net kažkuo padėti negalėjo, galėjo tik laukti. O dabar dar ir aš: rašymo projekto pabaiga, iki metų pabaigos nebaigiami dėstyti du vokiečių kalbos kursai, kas reiškia krūvą biurokratijos. Gaunu nurodymus, kur pristatyti laiškus iš sveikatos reikalų centro, kurio pavadinimo nemoku išversti, vienu žodžiu – Gesundheitsamt. Atsisveikindama klausia, ką žadu namuose veikti. Atsakau, kad nuobodu man nebus, sūnus turės kasdien po kelias valandas mokytis savarankiškai, o man vien nebaigto projekto reikalų savaitei užteks. Ji žino, kad aš be darbo sunkiai galiu.

Birbiu viršuje toliau. Iščiustinu savo darbo stalą, kad gėda nebūtų – jei ką. Čia yra pirmasis ir ryškiausias požymis, kuo skiriasi vakarų žmogus nuo rytų – tereikia į darbo stalą pasižiūrėti. Vakariečiai, sulaukę Feierabend, atsikelia nuo darbo stalo ir užrakina biuro duris. Rytiečiai, taip pat ir vokiečiai iš Rytų Vokietijos, smulkmeniškai susidėlioja visus daiktus, sužiūri visus galus, net šiukšlių dėžę patikrina. Mes kažkokie išmuštruoti, kažkokie dėl visko susirūpinę, ypač dėl to, kas ką pagalvos, nors, žinoma, ne be išimčių.

Dar visus savo mokinius informuoju, kelis laiškus išsiunčiu, atsisveikindama iki karantino pabaigos. Kol viską, ir mūsų virtuvėlę, ir tualetą, ir radiatorius, kad būtų nustatyti tinkamu režimu savaitgaliui, sužiūriu, neturiu laiko pagalvoti, kas iš tiesų įvyko. Tik įsėdusią į automobilį LIDL’o link apima mane nežinios liūdesys.

Kas bus su mumis, jeigu bus? Bimbia ir bimbia man ausyse, kol vairuoju, sunkiai bematydama, kur.

Bet aš visuomet taip, kai sunku ir labai neramu, kai liūdatis užeina ar slogulys lyg būtų tamsiausias debesis – pakylusi lyg dronas imu suktis dar greičiau. Akimirksiu. Keičiu kryptį, vos nenutrenkiu ant dviračio nuo šalčio susirietusio senjoro, sukdama staigiu judesiu automobiliu į žaislų parduotuvę. Man reikia LEGO paketo, geriausia ne vieno. Sūnui.

Gal ir nusižengiu taisyklėms, bet trumpam užsimirštu, beieškodama tinkamų žaislų. Aš puikiausiai žinau iš tų praeities dienų, slogių ir baisingų slegiančių, kad turiu dabar kuo ilgiau užsibūti veiksme. Tik jame mano baimių, gal visai nepagrįstų, atlydys.

Į LIDL’ą su karučiais įvažiuoju greičiu, kuris gerokai viršija limitą, leidžiamą penktadienio popietę. Ir vėl vos spėju pristabdyti priešais senjorę – močiutę balta galva ir ką tik iš kirpyklos, nes dar matyti prieš antrąjį advento savaitgalį ką tik išimti bigudukai. Jei mirti dėl koronės, tai tik su sutvarkyta galva – tipiškai vokiška toji močiutė.

Iš viršaus lyg dronas skenuoju parduotuvę: duona, pienas, mėsa ir šaldyti produktai. Brrr bimbiu toliau. Saldumynai, čipsai, pusfabrikačiai ir vynas. Brrr prie tualetinio popieriaus, kuris, ačiūdie, neišpirktas. Prie kasos nubirbenu. Brrr vos nustygstu vietoje laukdama, kol galėsiu iškrauti savo groß Einkauf.

Į kasą, matau, iš duonos skyriaus lėtais žingsniais, lyg apgalvodamas kiekvieną savo judesį, pro žmonių minią iriasi aukštas juodaodis vyras. Jo rankos – ilgesnės nei vidutinės, dailiai nuaugęs, jei būtų kur Amerikėj gimęs, būtų gal koks NBA čempionas. Bet jis, akivaizdžiai, pabėgėlis iš Afrikos, prieš kelis metus nutūpęs po ilgos kelionės per kontinentus ir vandenynus Vokietijoje, tame pačiame užkampyje, kur ir aš gyvenu.

Jį stebėdama bandau prisiminti, iš kurios Afrikos šalies kilę tie aukšti, ilgarankiai vyrai… Niekaip negaliu atsiminti, lyg iš Sudano, o gal iš Senegalo, bet iš tiesų nebežinau. Kai ateina mano eilė, stebiu jau nebebirbdama, tik tyliai sukaliodamasi viršuje, kaip jaunas vyras, skenuodamas mano prekes, jas ne šiaip stumia – jis jas tiesiog apkabina. Visu savo juodu delnu uždengia vieną produktą po kito.

Negaliu atsižiūrėti tų rankų. Pamirštu, kad tie delnai gal ne vieną savo likimo draugą iš vandens į valtį atgal traukė, kad šis žmogus galėjo kitur gimęs tapti žvaigžde, o dabar sėdi jam akivaizdžiai ankštoje LIDL’o kasoje. Toks jausmas į jį žiūrint, lyg Sabonis, mažių mažiausiai Marčiulionis skenuotų prekes.

Kai ateina laikas susimokėti, susikalbame be žodžių, kuriuos, visai be reikalo, reikalauja kasininkui pasakyti parduotuvės taisyklės: prašau įdėkite banko kortelę, įveskitą kodą, bla bla bla. To jis nesako, nes dar tiek vokiškai nekalba, kad tokius beprasmius dalykus prisimintų. Kalbos mokantis laimi pragmatiškoji kalbos prigimtis: sakyti tik tiek, kiek reikia ir nė žodelio daugiau. Kai ateina man laikas su karučiais nusiirti, didžiadelnis vyras atsisuka į mane, įsispiria akimis ir šypsosi šypsosi šypsosi… Pro juodą jo kaukę nematau jo lygių, baltų dantų. Bet jie ten. Švyti.

Išstumdama savo karantino prekių kalną iš parduotuvės pagalvoju, kad ir valstybei, priėmusiai tokią krūvą pabėgėlių vienu kartu, ir patiems pabėgėliams išėjo į naudą tuomet, kai buvo rasti būdai, kaip greičiau integruotis į darbo rinką. Didžiadelnis turbūt neturi kitos galimybės pasilikti šalyje (dėl savo statuso), tik dirbdamas. Tokių pabėgėlių pas mus – mažuma. Visiems kitiems sumokami net kelis metus besitęsiantys kalbos kursai. O dirbti prireikia tuomet tik kaži kada, po kelerių metų gyvenant sau ramiai šioje šalyje.

Kai namuose išlipu su pirkiniais, jau būnu susitaikiusi su savo dešimties dienų likimu. Betempiant popierinius pilnutėlius maišus – skambutis iš Gesundheitsamt. Jie norintys mane informuoti, kaip elgtis toliau. Į visus vyro prarūkytu balsu klausimus atsakau taip, ja, jawohl. Iš to, kaip jis formuoluoja klausimus, išgirstu, kad nedaug mokslų kandęs, nes net oficialioje aplinkoje kalba šnekamąja kalba ir užuot klausęs „sind Sie berufstätig?“, klausia „gehen Sie arbeiten?“, kas reiškia: „ar jūs esate dirbanti?“ vs. „ar jūs dirbate?“ – nors kontekste iš esmės tą patį. Tokio jo klausimo esu nustebinta, bet dar labiau savo įpročio vertinti žmones per jų kalbą. Filologas ir Afrikoje filologas, tenka man prisipažinti. Žmogus prarūkytu balsu atsisveikina nusistebėjęs, kad aš viską per mažiau nei dvi valandas jau žinau ir net susitvarkiau.

Šioje šalyje gyvendamas kai kuriuose srityse tampi didesniu vokiečiu už pačius vokiečius, išmoksti įsigilinti į jiems patiems kartais sunkiai įkandamas taisykles, išmoksti jų laikytis – be didesnių emocijų ir vertinimų, lyg būtum virš aplinkos skraidantis ir viską ramiai fiksuojantis dronas. Tik taip integracija ir gyvenimas šalyje su nežmoniška taisyklių našta daugeliui iš mūsų yra pakeliamas, o gal ir per ilgesnį laiką ir nebelabai slegiantis užsiėmimas. Nors gyvenimo laiko tokiems niekams vis tiek gaila.

Virtuvėje po spinteles išdėliojusi pirkinius galiu sau leisti ne iškart suktis aplink vakarienę. Dangau, kokia laimė, galiu pagulinėti su išmaniuoju telefonu rankose, nes vakarienės laikas šiandien nusikelia į kažkada. Feisbukas šį vakarą man palankus, nes didesnio skandalo nei su ponu Petru ir jo iki pusės nuogu mylimuoju karantino pradžios proga nesugalvosi. Dar ir visus video su tais abiem pasižiūriu. „Kas čia kalba? Čia Petras. Petras Gražulis“, – nuskamba taip, lyg būtų jis pats Džeimsas Bondas, užtiktas šįkart, ech, visai ne su blondine gražuole. Gražulio pasaulyje net gražuolės, o ypač birutės, jo paties liudijimu, turi psichologinių problemų. Ir jis, deja, ne vienas toks. Prieš kurį laiką buvo čia tokiam vienam veikėjui RAMU, kai ji ir tik ji buvo GRETA. Tas veikėjas, opozicijos naštos neatlaikęs, pasitraukė. Kuriam laikui, manau. „Mane persekioja Tapinas“, – šaukia Gražulis. Mane irgi persekioja Tapinas, nors ir feisbuke, šaukiu jam atgal.

Ne stebuklai čia kažkokie, kad mes, lietuviai, įpratę karts nuo karto pakilti nuo visko į viršų, lyg būtume dronai. Pabūti, kas bevyktų apačioje, kažkur aukštai, aukštai. Šitaip beskraidant lengviau mūsuose visokius lunatikus pakelti. Kaip ir rimus bei nerimus, atsėlinančius iš kažikur. Ir šiaip nuotaiką sau pasigerinti pabūnant ten, arčiau debesų. Jokie čia stebuklai, tik gyvenimiškoji patirtis, kuri pamokė, kaip gelbėti save, kai sunku.

Per likusias vakaro valandas man pavyksta, lietuviškai tariant, „susiveikti“ Netflixo slaptažodžius, su sūnumi atsižiūrime filmukų su Boss Baby, kol aš žmogaus, turinčio už mudu abu nuspręsti balsu, skelbiu laiką eiti miegoti.

Sūnus užtrunka valydamasis dantis, jau šildausi savo pataluos, kai jis visas nušvitęs atbėga. „Mama, mama, ateik.“ Tingiu jau eiti, sakau. „Prašau, mama, aš tau to negaliu nufotografuoti ir atnešti parodyti, ateik.“ Dievuliau, net nufotografuoti su išmaniuoju neišeina, kas čia galėtų būti? Ropštausi iš lovos, einu. Jis pasitinka mane, ima už rankos ir vedasi tamsoje į virtuvę.

„Mama, žiūrėk“, – rodo į stoglangį. Didelis, apvalėjantis, ryškus dangaus diskas skverbiasi pro langą į mūsų butą, ant medžio grindų palikdamas baltą ruožą, kuris nušviečia ir mus. Mėnulis! Toks ryškus, koks būna artėjant šalčiui.

Tyliai tyliai pasidžiaugiu eidama susikibusi už rankų su sūnumi į miegamąjį, kad jis ne tik žėrinčius ekranus vis dar mato. Bet ir pro langą šviečiantį mėnulį.

Vaikas greitai užmiega susisukęs į kamuoliuką prie mano šono. Mano paskutinė mintis prieš miegą: jei sirgsim, tai sirgsim abu.

Nuotr. aut. Jared Vega iš Pexels