Man internetai jau siūlo pasižiūrėti „Tarnaitės pasakojimo“ ketvirtąjį sezoną. Visgi nežinau, ar darysiu tai, nes po pažiūrėtų trijų sezonų įspūdžiai greičiau neigiami.
Reikalas tas, kad ilgainiui ėmiau jausti nebesuprantąs, apie ką visa tai. Taip, aš suprantu, kad šita frazė „nesuprantu apie ką čia“ yra nuvalkiota ir dažniausiai vartojama tais atvejais, kai gal ne tiek nesupranti, apie ką čia viskas, kiek nežinai, ką apie tą viską parašyti. Na, bet kažką visgi parašysiu.
Geras dalykas, kad serialas yra toks, sakyčiau, stilingas. Spalvų jame nedaug, bet jos ryškios, niūrios, daug raudonos ir būtent tai suteikia vaizdui kažkokio žiauraus tvirtumo. Panašiai, kaip ir žudantis jame vaizduojamo totalitarinio režimo paprastumas.
Be to, šiame seriale Elizabeth Moss yra nuostabi. Nepakartojama. Aš žinau, kad yra aktorių, kurie gali prieš kamerą nuoširdžiai juoktis arba verkti, tačiau nuo šiol, pamatęs Elizabeth Moss vaidybą, žinosiu, kad yra ir tokių, kurie sugeba savo akių obuoliuose išsproginti nuo kančios kraujo pritvinkusias kraujagysles. Tas josios kruvinos neapykantos ir nevilties kupinas žvilgsnis lydi visus sezonus. Tas žvilgsnis, manau, padarys ją viso pasaulio „handmaid“ (aš gal versčiau, šiuo atveju, ne „tarnaitė“, o „gimdyvė“ – irgi netikslu, bet vis tiek geriau), panašiai kaip Vaiva Mainelytė mums yra „velnio nuotaka“ visiems laikams, tiesa, tik Lietuvos mastu. Bet tai irgi neblogai, juolab, kad niekaip nepavyksta įsivaizduoti Mainelytės su tokiom akim.
Netgi ta proga nepatingėjau bent paviršutiniškai pasidomėti Elisabeth Moss biografija – pasirodo, ji praktikuoja scientologiją ir save identifikuoja kaip feministę. Manau, kad tai tikrai padėjo jai šitaip įsikūnyti į savo vaidmenį.
Dabar dėl ko aš nesupratau, apie ką ten viskas.
Visų pirma, nesupratau pagrindinio tikslo, dėl ko „Gimdyvės istorijoje“ egzistuoja tas „Jokūbo sūnų“ totalitarinis režimas. Yra tokių dalykų, kuriuos a priori tenka atleisti visokių distopijų kūrėjams ir vienas iš jų – nenuoseklus pradinis pasakojimas, kaip visgi „va iki viso to dasigyvenome“. „Gimdyvės istorijoje“ mes žinome, kad dėl užterštumo ir visokių kitokių priežasčių (o gal ir ne dėl to, tiesiog lygiagrečiai su tuo) drastiškai sumažėjo gimstamumas. Taigi, sekta besivadinanti „Jokūbo sūnūs“ užgrobė valdžią JAV ir, sakykim, „nacionalizavo“ vaisingas moteris, kurios iki tol turėjo kelias santuokas (čia, kaip Agnė Zuokienė pasakytų, „iš maišytų šeimų“), turėjo homoseksualių polinkių ir visaip kitaip gyveno nuodėmėje. Tos moterys buvo paverstos „gimdyvėmis“ ir priskirtos prie padorių, tačiau nevaisingų, šeimų, kad pagal atitinkamą ritualą būtų apvaisintos, tada vaikas iš jų bus atimtas ir perduotas tai šeimai, o pati gimdyvė vėliau keliaus į kitą padorią šeimą, kad vėl pagimdytų ten kūdikį.
Atleiskit, kad taip neišsamiai ir apibendrintai pasakoju, bet čia rašau daugiau orientuodamasis į tuos, kurie jau matė pirmus tris sezonus, ir nėra noro viską perpasakoti. Yra Wikipedia, o aš noriu kuo greičiau pereiti prie tų dalykų, kurių joje nerasite.
Taigi, palikime šios distopijos susikūrimo klausimą siužeto (ir knygos) autorių sąžinei, nes apie tai, kaip galėjo viena sekta taip operatyviai užgrobti JAV, neverta net spėlioti – šalį, kuri pati yra visokių nesuskaičiuojamų krikščioniškų sektų lizdas, kurios išdidūs ir laisvę mylintys sūnūs savo namų apsaugai renkasi ne kokį apgailėtiną pistoletą, o tiesiog nešiojamą kulkosvaidį ar bent jau snaiperinį šautuvą. Na, atsitiko, tai ir tebūnie.
Žiūrint šį serialą man nuolat kirbėjo pagrindinis, esminis klausimas – na, gerai, šmikiai, o kaip tada tas gimstamumas jūsų šalyje, ar padidėjo? Tiesiog man buvo labai keista laukti, kol kaip nors bus paaiškinta, apie ką yra visa ši „Gimdyvių“ instituto istorija. Iš pat pradžių bausmių žiaurumo kartelė buvo užkelta labai aukštai – viena gimdyvė pasakė režimo jai priskirtai prižiūrėtojai fuck you ir už tai jai buvo išlupta akis. Klausimas mano būtų paprastas: ar tokios bausmės nekenkia būsimam poreikiui pastoti ir pagimdyti?
Susidaro toks įpūdis, kad visa totalitarinė sistema yra nukreipta į tai, kad šios moterys, kurios kažkaip dar liko vaisingos, kuo greičiau nustotų tokiomis būti ar bent jau persileistų. Ar tikrai, norint paskatinti natūralų gyventojų prieauglį, yra tikslinga bandomas apvaisinti natūraliu būdu moteris versti vykdyti mirties bausmes kitiems asmenims, užmėtant juos akmenimis, tuo pačiu parodant joms, kas atsitinka tiems, kurie nepaklūsta režimui, t. y. tai, kas gali atsitikti ir joms pačioms.
Dar vienas keistas dalykas – kiek yra tų gimdyvių? Viename epizode gimdyvė susiprogdina ir kartu pražudo kitas toje pačioje patalpoje buvusias gimdyves. Ta proga buvo atšauktos tos gimdyvės, kurios už nepaklusnumą buvo ištremtos į katorgą su kastuvais kasti nuodingų medžiagų. Tuo pačiu iš ten grįžo ir toji, kuriai pačioje pradžioje išlupo akį – jeigu būtumėte štai tas komanderis, kuris prievartauja šias gimdyves, spėju, pabandytumėte duoti kažkam kyšį, kad jums paskirtų nors kiek normalesnę (na, atsiprašau, čia gal aš pernelyg savo iškrypusiais standartais vadovaujuosi ir gal kyšio jūs neduotumėte). Bet negi toks gimdyvių deficitas šalyje?
Tiesą pasakius, net ir dabar nesu tikras, ar supratau viską iki galo – jeigu po tokio sprogimo, kurio metu daugiausia galėjo žūti kelios dešimtys gimdyvių, reikėjo likusias grąžinti iš katorgos, tai kiek jų apskritai yra šioje distopijoje? Šimtas, du šimtai? Jeigu taip, tai kokia apskritai prasmė kalbėti apie kokį nors šios pavergtų moterų kastos poveikį JAV dydžio valstybės demografinei situacijai?
Galbūt tiesiog įvyko žiaurių mizoginų sąmokslas, kurio lyderiai visuotinio nevaisingumo epochoje nusprendė sau ir kitiems, kad ir (savi)apgaulės būdu, įrodyti, jog jie vis dar vaisingi. Bet tuomet visa ši istorija yra tiesiog siauro rato elito reikalas. Tačiau, jei viskas yra šitaip, tai išplėtokite, paaiškinkite tai.
Pakartoju klausimą siužeto autoriams – tai kaip ten su gyventojų prieaugliu toje distopijoje? Manote, kad va šitie dalykai su gimdyvėmis situaciją valstybės mastu pagerina? Tikrai?
Beje, pats totalitarizmas irgi pokvailis. Pvz. režimas suteikia galimybę gimdyvei akis į akį susitikti su atvykusiais kaimyninės Meksikos diplomatais. Gaila, kad rašiusieji siužetą nieko negirdėjo apie tai, kaip vyko SSRS gyventojų bendravimas su atvykusiais užsieniečiais. Prie sovietų Geležinė uždanga veikė kažkaip solidžiau, nors pats režimas tikrai nebuvo toks destruktyviai žiaurus ir fanatiškas.
Pokvailiai ir kaimyninių šalių gyventojai – pvz. Elizabeth Moss herojė perduoda savo meilužiui dingusių moterų laiškus ir tas slapta nugabena juos į kaimyninę Kanadą, o vietiniai, šiuos laiškus perskaitę, surengia mitingus prieš žmogaus teisių pažeidimus buvusioje JAV. Kokie dar dingusių žmonių laiškai, apie kuriuos visi tik dabar sužinojo? Karlai, nu jomajo, į pietus nuo Kanados viešai ant gatvės žibintų žmonės kariami už nesantuokinį seksą, katalikybės propagavimą, uždraustos literatūros laikymą ir panašiai, o jūs čia nuo kažkokių laiškų pakraupote. Neadekvatu visiškai.
Ir galiausiai trečią sezoną pasijutau uždarytas name, kuriame visi yra sąmokslininkai prieš režimą. Jei iš pradžių viskas fokusavosi į tai, kaip sekama ir kontroliuojama, kaip visi šnipinėja vieni kitus ir niekas niekuo nepasitiki, tai galiausiai viskas baigėsi vieno iš režimo kūrėjų name, kuriame visi yra sąmokslininkai. Ten būtų pakakę pasiklausymo įrangą įmontuoti bet kurioje vietoje bent pusvalandžiui, o paskui ramiausiai amputuoti kiekvienam gyventojui po tris keturias galūnes už bausmę.
Galiausiai manyje kažkas lūžo, kai Elizabeth Moss veikėja ėmė tartis su sąmokslininkų ryšininku dėl vaikų išgabenimo į saugią teritoriją, t. y. Kanados valstybę. Jinai pažadėjo, kad už pagalbą gelbstint vaikus atsilygins atiduodama unikalius Picasso, Sezano, Salvadoro Dali paveikslus, kurie, aišku, yra sukrauti tame pačiame sąmokslininkų name.
Stop. Čia žiūrėdamas susijautrinau.
O tai kaip šioje distopijoje galima parduoti Picasso paveikslą? Negi per aukcioną? O tai viskas ok, jeigu pvz. aš, iki šiol dirbęs barmenu, staiga imu prekiauti Picasso paveikslais? O tai šioje distopijoje Picasso‘as vis dar vertinamas ir, jei taip, – ar labai? O kiek tuomet prie šio režimo kainuotų Picasso paveikslas? O koks menas apskritai vertinamas šioje distopijoje? O kiek tokių paveikslų galima nusipirkti (parduoti) vienu metu? Palaukit, dzin tas Picasso‘as – o kaip toje distopijoje reikalai su privačia nuosavybe?
Palaukit! Nusispjaut į tą prieauglį. Ar pakilo po perversmo BVP? Kokia bausmė, jeigu pas tave namie randa Marxo veikalų? Kas atsitiko su JAV mormonais? Kaip sekasi Madonai? Kokie naujojo JAV režimo santykiai su Putinu? Negi karinės bazės patrauktos iš ES? Kas NBA čempionai? Ar siužeto autoriai Biblijoje skaitė kokių nors kitų istorijų be pasakojimo apie Abraomą – kur jų realizacija moderniame pasaulyje? Ką apie viską mano Popiežus, ES biurokratija ir Kinijos komunistų partija?
Išleiskite mane pagaliau iš to namo, kuriame aš esu uždarytas su Elisabeth Moss, kad ir kokia puiki ji bebūtų. Atsibodo. Juk aplinkui nuostabi totalitarinė distopija ir aš noriu ją pažinti nors kiek labiau.
Šį tekstą be autoriaus sutikimo perpublikuoti draudžiama.
Nuotr. aut. Anna Shvets iš Pexels.
