Pavojinga! Gatvės fotografas

Aš nemoku fotografuoti studijoje. Aš nemoku fotografuoti žmonių. Aš nemėgstu režisuoti kadrų. Aš… nenoriu.

Dokumentinė fotografija mane lydi gerus penkerius metus, nuo tada, kai pradėjau domėtis dokumentika kaip kino žanru ir įsigijau savo pirmą fotoaparatą – juostinį Minolta. Pagauti unikalų kadrą buvo mano kasdienos tikslas, priklausomybė nuo juostinės fotografijos išskirtinių bruožų – saldi ir nuolatos troškinanti – nepaleisdavo iš savo gniaužtų, ir neatrodė, kad greitu metu kas pasikeis.

Mokyklos laikais, ar, na, ne karantino laikais, namo parsinešdavau dešimtis naujų nuotraukų. Kai praeitų metų kovą kirtis kovidas nukirto tą malką, prilaikančią laiptinės duris į šviesų pasaulį, norint nenuprotėti, teko imtis katino pozicijos. Tai yra, stebėti aplinką nuo palangės.

Nedaug veiksmo kieme tebuvo. Daugiau, matyt, šalia „Maximos“ įėjimo ar prie „Lidl‘o“ kasų, bet tik ne kieme. Medžiai dar net negalvojo apie prisikėlimą, o žmonės jau seniai užstatė vienas kito automobilius, nes koks skirtumas, vis tiek visi ant sofkių prie telikų. Taip ir leidau savo dienas stebėdama tą vėjelio judesį tarp šakų, ar du besiriejančius katinus prie kaimyninio daugiabučio laiptinės.

Bet vieną dieną grindinį nušvietė saulė, ir žmonės, kaip pabaksnoti tarakonai, išbėgo į laukus kojų raumenų pramiklinti. Įvyko mano ilgai lauktas kadras: jame senučiukas tvarko savo mašiną, atlenkęs kapotą visam pasauliui, tyliai ramiai, nieko netrukdomas užsiima varžtais ir atsuktuvais, veikiausiai ruošiasi pas anūkus ar gal puikiai pažįsta terminą „prokrastinacija“. Per kelis metrus nuo jo žengia trisdešimtmečių porelė, niekur neskuba, veikiausiai eina pažiūrėti į Nerį arba jaučia nenumaldomą norą užsikrėsti virusu. Senuko galvelė iš po barikados tik šast – priminimas, kad jis dar negyvena vienkiemy, perskrodžia jo mintį. Spėju, kad su pavydo žvilgsniu jis tą porelę palydėjo.

Man patinka dokumentinė, būtent, gatvės fotografija, nes fiksuojant kadrus ir vėliau į juos žiūrint, galima visą knygą sudaryti. Ji kalba daug daugiau nei bet kokia kita fotografijos rūšis, mano manymu. Ji yra apie tikras, žmogiškas, gyvenimiškas istorijas, ne fantastikas. Dviračio joje nebeišrasi, bet kiekvienas nuotraukos personažas visada bus savitas ir unikalus, kaip snaigės, kaip žmonės, nepakartojami žmonės. Galima nuo tokios nuotraukos nusigręžti ir kalbėti apie žemą jos meninę vertę, bet aš niekada nesutiksiu su tokiomis pastabomis. Meninė vertė kuriasi tada, kai pasakojama istorija.

Kovą, kai šis kadras nugulė į asmeninius archyvus, supratau, kad visgi negebu būti be kūrybos. Tas fotografavimas mane pildo, nesuprantu kaip ir kam aš tai darau, bet, pasirodo, dėl to tampu mažiau irzli ir liūdna. Galbūt reikėtų tai vadinti tiesiog iškrova. Kažkas savo baką iškrauna ant kompo klaviatūros, kažkas maigo saksofono natas, o aš tikriausiai savą energiją atiduodu fotoaparato galią paleidžiančiam mygtukui. Juk karantino metu galėjau mėgautis apmokomomis atostogomis ir „Netflix‘o“ prenumerata, bet… man reikia ir pasaulio. Galbūt ta pro-langinė fotografija man bent kažkiek atstojo bendravimą su aplinka.

Tačiau palangės pozicija man yra labai švelni, tupint komforto zonoje. Vos tik turiu galimybę išeiti į lauką ir fotografuoti atmosferos pokyčius, man pasidaro sunku kvėpuoti. Iš tiesų per daug kalnų ir duobių peršokt turiu, kad galėčiau sugeneruoti energiją savo sekančiam gatvės kadrui. Aš bijau pagalvoti, ką galėtų man pasakyti ta bobulė, kuri taip kietai atrodo ir aš taip norėčiau jos atvaizdo savo archyve, bet ji, man palietus fotoaparatą, žengtų platų žingsnį manęs link ir pagrūmotų pulsuojančiu iš pykčio kumščiu. Kietas ir neįprastai šiuolaikinis gatvės fotografas Remis Ščerbauskas, kurio kadrai man kelia pavydą, sako taip: „Jei prašyčiau leidimo fotografuoti, tai jau nebūtų gatvės fotografija. Tai būtų pozavimas ir prarastų visą prasmę. Jei nėra akimirkos, spontaniškumo, jei žmogus tave pamato kaip fotografą – viskas keičiasi ir kadras sugadintas. Pavyzdžiui, veide atsiranda šypsena, kuri yra visiškai nereikalinga. Man asmeniškai gatvės fotografija yra momentas, kurį tu pamatai.“ Ir jis visiškai teisus. Ir taip – gatvės, dokumentinė fotografija skiriasi nuo mados, reklamos, daiktų, vestuvių ir dar belekokio kito žanro. Tačiau tam reikia daug drąsos, kartais, tiesą sakant, smegenys leidžia pagalvoti tokį šūdą, kaip „reikia būti vyru, norint…“.

Studijoje, ar kad ir gatvėje, fotografuoti modelį yra visai kas kita. Viskas tampa surežisuota ir netikra, nors ir lengva – viską padarai pats, serija susilipdo per valandą, galima atsisveikinti ir varyti namo. Dokumentika geba parodyti žmogų iš tos pusės, kurios jis niekada nemato, iš tiesų, juk net ir žiūrėdami į veidrodį esame kitokie nei kito žmogaus akyse. Remis man pritaria: „Aš noriu žmogų nufotografuoti taip, kaip jis savęs nemato, kaip jis savęs neeksponuoja. Man asmeniškai yra gražu, kai žmogus atsipalaidavęs, kai jis nesirūpina, kad jį kažkas fotografuoja, kai jis nedirba prieš objektyvą, o yra tikras miesto gyventojas, kurį mes kasdien matom. Jis nepozuoja, nes juk kai mes gatvėje sutinkame žmones – jie yra tikri, jie nepozuoja.“

Ne vieną kartą manęs yra paklausę, kodėl mano kadrai yra būtent juodai balti. Gatvėje fotografuojant yra būtina matyti nespalvotai. Kai nuotraukoje dominuoja vos dvi spalvos, aiškiau matosi kontrastas tarp jų ir lengviau galima išryškinti objektą, kuris situacijoje yra svarbiausias. Fotografas Martynas Slapšys, kuriantis projektą „Kauno kronikos“ ir mėgstantis žaisti su šviesos ir šešėlio kontrastu, viename interviu savo supratimą išreiškia šiais žodžiais:  „Man labai patinka juodai balta fotografija, nes ji parodo esmę. Spalvos išblaško, atitolina nuo esmės, jos reikalingos informacijai perteikti, o ne jausmui sukurti. Tačiau svarbiausia, kad juodai balta fotografija leidžia sukurti stipresnę emociją. Praktikuojant ją, dažnai reikia kitaip mąstyti, projektuoti savo kadrą, ieškoti įdomių sprendimų ir pan., kad įspūdis būtų stipresnis.“ Man tai, kad turiu įdėti daugiau proto kuriant savo nespalvotą kadrą, yra labai žavu. Ir tuo pačiu ironiška – visuomet juodą ir baltą spalvas asocijavau su minimalizmu. O čia, norint apžavėt žiūrovą, turiu prisiminti, kad dirbu tik su dviem spalvom!

Praeitų metų spalį, prieš pat paskelbiant antrąjį karantiną, Kauno fotografijos galerijoje Donatas Stankevičius atidarė įdomią gatvės fotografijos parodą pavadinimu „At the bus stop“. Jis savęs nelaiko gatvės fotografu, bet, manau, ši serija sako ką kitą, nes, kiek pamenu, fotografuota buvo apie dešimtmetį. Taip, šis projektas labai stipriai kiša nosį į dokumentinės fotografijos skverną, tačiau visa jo pradinė mintis ir galutinis produktas yra labai kietas būtent gatvės fotografijos pavyzdys. Nepraėjus nė mėnesiui menininkas išleido ir serijos fotoalbumą bei surengė diskusiją kartu su antropologu Arvydu Grišinu ir fotografu, fotografijos tyrėju Tomu Pabedinsku.

Šitie vyrukai nagrinėjo tikriausiai kiekvienam fotografui bent kartą iškilusią problemą – keistą santykį tarp visuomenės ir fotografo. Tiesa ta, kad praeitame amžiuje fotografas gatvėje gal ir galėjo vieną kitą kumštį pasigauti, tačiau įstatymas jį saugojo, o šiais dešimtmečiais situacija visai kitokia. A. Grišinas pastebi žmogaus privatumo norą net viešoje erdvėje, nors iš tiesų fotografas nieko blogo nelinki: „Kodėl žmonės taip baidosi fotografo? „Būti įamžintam“, „būti nupaveiksluotam“, vien šie žodžiai suponuoja kažin kokį sustingdymą. Žinoma, galima kalbėti ir apie atvaizdo nusavinimą. Ir tai gąsdina šiuolaikinį žmogų, juk jis apie savo atvaizdą pratęs galvoti kaip apie išskirtinai privatų objektą, kuriuo disponuoja. Privati erdvė griežtai atskirta nuo viešosios, ir čia savo privatumo barelį tenka aršiai ginti. <…> Gatvės fotografijos vertė yra ne tik ta, kad fotografas pasigrobia kažkieno vaizdą, bet ir ta, kad vienas kitą matome. Atsiranda bendrystė. Gal nesam tokie, kokius norime save matyti, bet nesame ir tokie, kokius save norime matyti. Todėl atspindėjimas svarbus, ilgai jis buvo natūralus, o dabar užsisuka tokioje mašinerijoje, ieškant teisių ir ribų.“

Aš dažnai pagalvoju, ar galėsiu būti gera fotografe, jeigu tų ribų paisysiu? O jeigu nepaisysiu? Ar mano kūriniai, sukurti komforte, bus tokie patys geri ir vertingi, kaip žmogaus, kuris objektyvą kiša praeiviui į šnervę? O galbūt turėčiau pastoviai bijoti, galbūt tik baimėje gimsta šedevrai? Tokiais momentais verta atsisukti į kitus menininkus, nes gi negūglinsi „how to take photos when afraid to take photos“. Tame pačiame pokalbyje antropologas A. Grišinas dalijasi tokiomis nuogirdomis, kurios mane įkvepia: „Teko girdėti, kad Antanui Sutkui, kaip ir kitiems humanistiniams fotografams, svarbus bendradarbiavimas – kai autorius jaučia pritarimą. A. Sutkus minėjo, kad kai bendradarbiavimo nėra, jis nustoja fotografuoti, nėra įkvėpimo. Visiškai priešingas pavyzdys – Rimaldas Vikšraitis. Jis nebijo kontroversiškų situacijų, pats jas provokuoja, sulaukia priešiškų reakcijų, bet jos fotografo nesustabdo. Tai du kraštutiniai pavyzdžiai.“

Dokumentinė ir gatvės fotografija man visą gyvenimą bus prie širdies, žinau tai. Kad ir kaip aš kartais bijočiau tuo užsiimti, manau, kad ji ne veltui mane provokuoja. Aš lėtai ir po truputį mokausi būti truputėlį įžūlesne, fotografui tai visai sveika, kaip kokios morkos… O gal kada ir pati stotelėje sėdinčios bobulės paklausiu, ar galėčiau jos atvaizdą nusavinti savo juostiniu fotoaparatu. Tikiuosi, kad neprašys parodyti nuotraukos.

Nuotr. aut. Emilė Adelė Barauskaitė