Pasiplaukiojims su akmeniu ant kuojas

Labiausiai mane užknis tas jausmas, kad dar neatradau, dėl kokiuos veikluos ryte noriečiau keltis ir toliau su džiugesiu eit anos tęst… Ta darbine rutina kažkaip tyliai įkalin nuo 8 val. iki 17 val. Nesvarbu, kad nesiedu visada kaip kelms, vaikštau ir per miestą prasieinu, bet tas jausmas – nesi visiškai laisvas. Atruoda, net mažiau manęs viduj pasidara, kad jau ir taip į dežutę bandau įgrūst dar vieną dežutę.

Pagrindinis dalyks – kaip nenusimušt nuo savęs, nuo sava puojučių ir nuorų, kaip vis dar noriet ir nuorant daryt ką nuori nesidairydams aplinkui, dešimt kartų netikrindams, ar kas neskambin, ar kažkuo nepamiršai ir pan. Tiesiog nesiblaškyt, susikaupt ir tikiet, kad niekam tu čia neįduomus su sava stresais, kad šioj akimirkoj tas, ką tu darai, ir yra svarbiausia.

Pirmą kartą po septynių metų meditacijas praktikas galiu pasakyt, kad nenoriejau grįžt į kasdieninį gyvenimą. Ir dabar dar vengu tam tikrų minčių ar veikluos, katra galietų suaktyvint tą smegenų dalį, kur labai intensyviai ir globaliai viską banda sujungti ir dar susivokti, o aš kaip čia?

Tikriausiai ka gyvenime dažnai vengu to „čia ir dabar“ puojučia, nes tikrai ne visada jaučiuosi daranti tai, ką nuoru daryt. Ir tas stengimasis nebūt „čia ir dabar“ mane truputį atitrauk nuo susinervinima, kad gyvenims ein, o aš čia kažkur plaukioju vis dar nesusipratusi.

Džiaugiuos, kad atsiskyrima metu buva tokių vietų, kur jaučiaus supratusi, visu kūnu pajutusi pačius banaliausius dalykus, apie kuriuos visi žina, bet kaip susitarę dažniausiai negalvuoj ir nekreip diemesia.

Pamoka nr. 1

Nustuot galvoj pūst burbulus. Pasiimi šiaudelį ir iš muila birzgala bandai išpūst kuo didesnį burbulą, džiaugies, grožies, o jei dar aukštai skrend… Bet koks likims muila burbula? Visi žina. Tai ar verta tiek daug diemesia, pastangų ir gyvenima iššvaistyt tų burbulų pūtimui? Tiesiog nustuok. Daba. Imi ir nustuoji. Gyvenims trumps. Ans ein į priekį, o ne atgal. Niekada nebūsi jaunesnis, nei kad esi šią akimirką. Ir pastangas būt šiolikmete ilgainiui im atruodyt ne tik nebrandu, bet ir gana juokinga. Turu galvoj pvz. muoterį, kuri mana, kad reik tik atitinkamuos apranguos, makiaža ir šukuosenas ir viskas būs kaip mokykloj – normalei; arba vyrą, katras pagaliau įkuopes į penktą dešimtį susirand seksi pupą pagaliau (visada norieja, bet buva išmuokyts rimtas muoteris rinktis) ir prisiperk sulankstomų peiliukų, pliešytus džinsus ir praded į soliariumą lakstyt ir iškart tamp vėl kaip niolikinis. Galvuodama apie tai kažkodėl prisiminiau filmą „Gravitacija“, kur tiesiog tu esi vienam išmatavime ir kartu gali matyt save ir sava gyvenimą kitame laike ir kartu bandyt suprast, kad čia viens ir tas pats tava paties gyvenims. Kažkokia šizofrenija, katroj daugybė (įskaitant ir mane) karts nuo karta plūduriuojam. Reik tik sustabdyt viską. Kaip kaip. Tiesiog STOP. Ir išlipi iš to durna filma siužeta.

Pamoka nr. 2

Kaip visad, kai medituoji ilgesnį laiką, tai visokias smulkmenas gana greit nurimst ir liek tik svarbiausi, skausmingiausi klausimai, kuriuos kasdien užgož reikalų triukšmas. Vaikai ir vestuves. Irgi labai banalu iki pat naga juodyma, juk apie tai galvuoj visi, ir ant turgaus kuojines targavuojantis, ir banke kompiuteria klavišus spaudantis. Labai aiškiai pamačiau, kad nepelnytai daug energijas švaistau fantazavimui ir planavimui tuo, kas nežinia, ar įvyks. Kuo tada aš skiruos nuo Tara’os Westover knygoj „Apšviestoji“ senaja Westoveria, katram periodiškai užeidava pasaulia pabaiguos artiejima priepoliai ir tada visa šeima kaip bepročiai turiedava pradiet intensyviau konservuot persikus, nes reik kuo daugiau resursų užkaupt. Ir kaip aną ištika šoks, kai išpranašautą dieną nieka neįvyka. O tiek pinigų, pastangų įdieta. Į ką? Į neaiškios baigties įsitikinimus? Per daug įdieta, kad pripažintų, jog klyda ir imtų visai kitaip žiūriet į duotą gyvybę bei gyvenimą (aišku, ans buva ir tiesiog bipoliks, tai čia dar žiauresnis variants). Ans visą gyvenimą ruošies gyvenimui po pasaulia pabaiguos, po visko, užuot tiesiog gyvenęs dabar, o kai jau būtų buvusi ta pasaulia pabaiga, tai galietų sau ramiai numirt, kaip visi.

Yr laiks gyvent, yr laiks numirt. Ir aš pagalvuojau, kuo man reik, kad aš atsipeikečiau? A man reik išgirst kuokią šiurpią diagnozę, kad aš nustuočiau svaičiot ir kurt, kuo niera, ar aš tikrai nuoru, kad kažkas esminia ir šiurpaus su manim nutiktų? Ne. Nes kai nutink realybe (pvz. kai suvokiau, kad su nugara jau geriau nebus, gal būt nebent blogiau arba, kad mana skydliauke nykst ir ana visks – nebeataugs nauja, todėl reiks visą gyvenimą vaistus vartot, kad palaikyčiau normalų hormonų balansą), yra dar baisiau, negu kad fantazuojant. Tas jau yr. Ir aš labai bijau.

Tiesiog aiškiai pamačiau: kamuojantys klausimai apie santuoką ir vaikus yr visiškai sociumo įbrukta nuostata. Dar pamačiau vieną aspektą, apie kurį niekad nebūčiau pagalvuojus, kad mana partneriui tikriausiai labai skaudu girdėti, kad aš nesugebu džiaugtis esamais santykiais, mėgautis jų kokybe, o svaičioju apie santykius ar pilnavertiškumą ateity, kuri neaišku, ar bus. Ar mes – ar aš – iki tol tiesiog nenumirsiu. Kits susijęs dalyks – nutariau duot laisvę minčiai, kad ateity mes nebūtinai būsam kartu. Ši mintis man šuove į galvą, kai įpusiejau knygą „Sekso aušra“, kur labai aiškiai yra išdiestoma, kad kai kada žmuones, skatinami sociuma normų tiesiog klaikiai papuol į monogamijas gniaužtus ir kankinas šeimuose, išdaviniej po to su kitom/kitais, bet jokiais būdais nesiskir, o jei dar saka, kad dėl vaikų, tai išvis pati didžiausia nesąmone. Bet aš nenuoru tuo pasakyt, kad pulsam į kitų gliebius, jei jau prisileisu tą mintį apie tai, kad šitie santykiai gal būt neamžini. Jaučiuos nusimetus kažkokį sunkumą. Iš kur ans atsirada ir per kur užspaude – nežinau. Nes iki tol jausdavaus kaip plaukdama su pririštu akmeniu prie kojas: ans niera toks didelis, kad nugrimzčiau, bet ir ne toks mažas, kad visai nieka nejausčiau. Ir visad atruodydava, jei aš tą akmenį nusirišu, tai pakilsu į orą ir manęs nieks daugiau nebelaikys. Bet plaukant, jei nusimeti akmenį, tai plauki lengviau, bet vis dar esi vandeny ir imi jaust plaukima lengvumą ir malonumą.

Nu žuodžiu – gyvenims tur būt gyvs, judantis, pulsuojantis. Gal ir banaliai čia nuskambies, bet toks kaip upe – vasarą tek laisvai, gaiviai, anoj žuvys narda, vanduo skaidrus, rudenį pasidrumzuoj, atšaln, žiemą – leds, o pavasarį vėl srovie pramuš viską ir vėl viskas iki pat nuskaidriejima. O tu stuovi tuoj upėj kaip koks įaugęs medis ir fiksuoji tas patirtis. Tu tas pats ir upe juk nesikeit, keitas tik patirtys. Ir tas yra labai gražu. Tas yr labai šviežia. Ir šviežia nuolatos.

Netgi pačias gražiausias idiejas kartais gal labai skaudint, jei anų laikaus pernelyg stipriai įsikibus…

Publikuota tinklaraštyje Samogitian diary.
Nuotr. aut. Nandhu Kumar iš Pexels