Kai vasarą su bičiuliu nuvažiavau į Rūdninkus siekdama padėti migrantams, susipažinau su vietos bendruomene. Praktiškai įžengiau į svetimą teritoriją: idėjiniai priešai, moraliniai oponentai, vėliavos su užrašais „MIGRANTAMS NE!“ mane baugino ir pykdė. Atrodo, visi intelektualai atsitvertų nuo tokios bendruomenės pasitelkdami atšaukimo kultūrą (cancel culture).
Pasienyje gyvenantys žmonės irgi nepasitiki: jų situacija žiniasklaidoje pristatoma iškreipiant ne vieno bendruomenės nario poziciją – bent taip girdėjau. Rūdninkų bendruomenė įsteigė saugios kaimynystės būrius. Policija taikų protestą prieš migrantų perkėlimą į vietos apylinkes pasitiko ašarinėmis dujomis, o kitą savaitę pareigūnai jau stovėjo su bendruomenės nariais, budinčiais naktimis ir stebinčiais, ar jų teritorija ir namai saugūs.
Šiai bendruomenei aš irgi esu kitas, svetimas. Pasigirsta klausimai: iš kur jūs atvažiavę? Nevietiniai? Galiu juos suprasti, jie pervargę nuo to, kas juos nuolat pravardžiuoja antivakseriais ir rasistais.
Kultūros centre kaba informaciniai plakatai apie šioje apylinkėje gyvenusius žymius žmones ir istorinius įvykius. Negalėjau ko nors daugiau juose suprasti, nes visos iškabos buvo lenkiškos.
Žmonės verda arbatą ir kavą vieni kitiems, šnekasi rusiškai, lenkiškai. Mums prisistačius, vien dėl mūsų ima šnekėti lietuviškai.
Vieni nenori svetimšalių savo kaimynystėje, nes jaučiasi nesaugiai dėl didelės jų persvaros, kitiems neramu, nes pirmą kartą turi rakinti savo namus ir automobilius. Jie pažįsta vieni kitus ilgą laiką ir į kiekvieną atvykelį žiūri įtariai, nes kiekvienas nepažįstamas kitas kelia pavojų.
Šios bendruomenės akyse ne daug skiriuosi nuo migranto, nes aš visiškai svetima.
Čia gyvena įvairūs žmonės: iš kaimo dar neišvažiavęs jaunimas, namo iš užsienio grįžę emigrantai, Vilniuje dirbančios, o čia gyvenančios šeimos, vietinės bobulės.
Į vieno žmogaus X5 BMW įsėdome apsukti apžvalgos ratą po apylinkes, kuriose naktį budi bendruomenė. Kai migrantai bėga iš stovyklos, apie juos tik pranešama policijai, susilaikoma nuo bet kokios intervencijos, kaip man sakė. Vyrai su naktiniais žiūronais stebėjo girią ir ežerą, per kurį iš migrantų stovyklos gali būti bandoma pabėgti.
Man pasiūlė „Pringles“ traškučių ir parodė nuotrauką, kaip su vienu migrantu susidūrė stotelėje, davė jam šiltą striukę ir bandelę.
Jie kalba apie tai, kad niekas neužtikrino bendruomenei saugumo, kaip nesaugu žinant, jog migrantų yra apie tūkstantį, o vietos gyventojų tik keli šimtai: „Jei migrantų būtų tiek, kiek mūsų, aš nebūčiau prieš, jei mums būtų nemelavę valdžios pareigūnai, jausčiaus kitaip…“
Viena bendruomenės aktyvistė garsiai pasisakė nenorinti, kad tamsiaodžiai kalbėtų lietuviškai. Bet pati lietuviškai ji kalbėjo tik su mumis, tarpusavyje visi šnekėjosi rusiškai ir lenkiškai.
Didžioji dalis tų, su kuriais kalbėjau, nesitaškė rasistiniais komentarais ar šlykščiais, vulgariais pasisakymais, jie tiesiog buvo nusivylę tuo, kad jų žodžiai yra iškreipiami… Panašu, kad žmonės labiau norėjo susiburti ir įdomiau leisti vasaros vakarus, na, gal pažaisti „indėnus ir kaubojus“. Bet labiausiai – užtikrinti savo saugumą. Jie pasiūlė mums arbatos, ir niekas nesibūriavo su beisbolo lazdomis.
Supratau, kad mūsų medijose ar intelektualų ratuose jie, kaip ir migrantai, tampa iš konteksto išimtu vaizdiniu.
Ši bendruomenė yra Lietuvos kitas, o aš jiems reprezentavau visą tą Lietuvą, kuri iškreipia jų žodžius, nutyli detales, sušluoja po vienu stereotipu – rasistai antivakseriai.
Kol su mumis juokavo, siūlė kavos ir sausainių, beveik spėjau pasijausti jaukiai, stebėdama lenkiškus užrašus ir bandydama suprasti ką jie šnekasi tarpusavy, bet štai atsisukusi pamačiau dar kitus „MIGRANTAMS NE!“ ir „LIETUVA LIETUVIAMS“ plakatus. Negalėjau tuo patikėti.
Nei vienas tų, su kuriais bendravau, išskyrus minėtąją grupės aktyvistę, nepasisakė prieš migrantus: jie kalbėjo ape nesaugumą, apie tai, kaip bendruomenė turi susivienyti, kad pasijustų saugi, tačiau nei vienas jų nesakė, kad Lietuva neturi priimti migrantų – kai kurie net išsakė norą su jais susipažinti, kadangi dauguma patys grįžę iš emigracijos, pagyvenę Didžiojoje Britanijoje, supranta, kodėl žmonės nori gyventi geriau, saugiau…
Kai kurių supratimu, šie migrantai nori gyventi geriau, ypač todėl, kad jų šalyse siautėja karai. Jie nesimėtė rasistiniais komentarais, tačiau tas plakatas – jis buvo rasistinis, negalėjau to suprasti. Kaip ir negalėjau Rūdninkų žmonėms uždėti vieną etiketę, nes tai būtų nesąžininga.
Šie žmonės nebuvo nusiteikę agresyviai, nesimėtė nepagarbiais komentarais, ir net neatrodė, kad jie prie mūsų – laisvamanių miestelėnų – kažką nutyli. Jie mūsų nebijojo, jie kalbėjosi, pasakojosi, siūlė arbatos. Tačiau tas plakatas su raudonomis raidėmis, tas plakatas baugino.
Praradau amą ir mano galvoje ėmė suktis (neprisimenu kieno) eilutės: aš stoviu su ginklu, kad nuo šių žmonių apsiginčiau, aš stoviu su tuo pačiu ginklu, kad juos ginčiau.
Baugino faktas, kad negaliu šitų žmonių matyti kaip rasistų, negaliu priskirti jų vienai, menkinančiai kategorijai. Tai būtų tas pats, kas sakyti, jog migrantas yra pavojus ir nepriimti jo į savo kaimynystę. Nesakau, kad reikia nusisukti nuo pažeidžiamiausių grupių. Nesakau, kad reikia priimti ar suprasti rasistą. Tačiau yra skirtumas tarp pavojingos, agresyvios grupės ir bendruomenės, kuri jaučiasi nesaugiai. Taip, panašumų yra, tačiau nematydami skirtumų produkuojame dar vieną tuščią bekontekstį vaizdinį apie kitą, tam, kad užpildyti savo tapatybę.
Taip kaip vakarų medijose kuriamas migranto vaizdinys, panašiai kuriama ir idėjinė visuma rasistų antivakserių, kurie gyvena čia, pasienyje.
* * *
Žmonės išranda tokias kategorijas, kad nerimo aplinkoje pasijustų saugiai. Išrandama kategorija kitas, suteikianti tapatybę savam. Tapatybės sąvoka ir domenas yra nuolat pildomi apsibrėžiant kitą.
Šeštojo dešimtmečio JAV rašytojo ir intelektualo James’o Baldwino idėjos ateina į galvą matant nerimo pritvinkusį neapykantos diskursą, kuris, stebėtina, bet eina iš tos terpės, kuri kovoja ar bent jau postuluoja kovojanti už lygias teises, smerkia rasizmą ir nusistatymą prieš migrantus, tuo tarpu niekinandami bet kokią iš diskurso iškrentančią mintį, niekinandami provincijos gyventojus ir sumetantys, primygtinai sušluojantys visus po viena kategorija „needukuotas rasistas antivakseris“…
Kalbėdamas apie rasizmo problemą Amerikoje, Baldwinas teigė, jog žmonės ir valstybė turi sau atsakyti, kodėl jiems reikalingas tas atmestas kitas: „Cause I’m not nigger, I’m a man. But if you think I’m a nigger, it means you need it. And you got to find out why.“
Galbūt ir mes turėtume atsakyti, kam mums taip reikalingas „pavojingasis migrantas“, bet ir tuo pačiu susiprasti, kam gi reikalingas „needukuotas rasistas antivakseris“. Nekviečiu suprasti ir atjausti agresyvių neonacių rasistų, tiesiog kviečiu savo žiaurumą atpažinti tuos, kurie šioje visuomenėje reprezentuoja toleranciją, priėmimą, kovą dėl mažumų teisių.
Ar kiekvienas pasienio gyventojas, į kurio gyvenvietėję norima atkraustyti svetimšalius ir tasai gyventojas nenori tokių kaimynų, yra agresyvus neonacis? Galbūt reiktų paklausti savęs, kodėl kuriame tokią visaaprėpiančią savęs pačių kitybę, kalbame ir elgemės žiauriai, bet apkamšome tai teisuolio, laisvamanio, arba išprususio teoretiko teise atskirti tamsą ir šviesą.
Panašu, kad taip pat kaip nerimo ir baimės vedini žmonėms suteikiame vieną pavojingo migranto nelegalo tapatybę, taip nerimo ir baimės vedini žmonėms, kurie nėra visiškai su mumis, sukuriame totalinę „needukuoto rasisto antivakserio“ tapatybę ir jos profilį pritaikome kiekvienam, kuris su mumis nesutiko. Ir jei žmogus dėl įvairių niuansų patenka į tokį profilį, legitimuojamas vos ne bet koks jo purvinimas ir neapykanta jo atžvilgiu. Juk tai ateina iš teisiųjų pusės. Bet pala, o tikrai? Kuri čia ta pusė? Jei ir vienas, ir kitas žmogus šlykščiais neapykantos žodžiais kalba apie kitą, skirtumą padaro tik tai, jog vienai grupei kitas yra migrantas, o antrai – „kaimietis lietuvis“.
Susirandame kitą, kurio sąskaita sukuriame save. Pasmerkiame žmogų dėl jo pozicijos laiko momente, nesigilindami į aplinkybes, nežinodami to individo konteksto, socioekonominės padėties, auklėjimo ir augimo sąlygų. Nesakau, kad reikia imti ir išteisinti kiekvieną agresyvų žmogų, rasistą, mizoginą ar bet kokį kitą neapykantos grupės narį. Bet tikriausia atsikratyti porblematiško diskriminuojančio elgesio visuomenėje ir paskiruose individuose turėtų būti mūsų cancel kritikos tikslas.
Nurašydami visus kitus žmones po viena kategorija, pamesdami niuansuotumą ir kontekstą, mes užkertame bet kokį kelią to žmogaus pokyčiui. Nes žmonės eis ten, kur yra priimti, kur jiems suteikiama erdvė rasti bičiulystę, ir kai kuriems žmonėms ta erdvė bus neapykantos grupė.
Jei paimsime vieną momentą laike ir užfiksuosime tai kaip nekintančią asmens būklę, jei paimsime vieną dalyką, kurį žmogus padaro, ir už jį ištremsime žmogų amžiams, jei nesuteiksime jam galimybės atgailauti ir atpirkti savo klaidas, jis nueis ten, kur bus priimtas, ir tai bus tamsioji pusė.
Ar mes, tie, kurie visus be atrankos (ar tai neapykantą kurstantis nusikaltėlis, ar provincijos gyventojas, nepasitikintis valdžia ir su baime žvelgiantis į svetimšalius) linksniuoja rasistais, primityvais, neišsilavinusiais ir antivakseriais, išties norime, kad žmonės pasikeistų, ar norime, kad jie sustingtų laike ir viename bekonteksčiame vaizdinyje? Kad galėtumėm gerėtis ir mėgautis savimi kaip teisuoliais, o kitus laikyti menkesniais?
Vyksta kažkokia teisuoliškumo pornografija. Jei nesukursime erdvės, kur eis buvę rasistai, išėję iš nacionalistinių neapykantos grupių, kaip mes galime tikėtis, kad kažkas paliks tokias grupes?
Jei neturime būdo suteikti mizoginui šansą persiprogramuoti ir pasikeisti, ir reintegruotis į visuomenę, kaip galime tikėtis, kad jis pasikeis? Jei patys nematome savo panašumų su tais, kuriuos taip atvirai smerkiame, kritikuojame ir pašaipiai šlykštimės, kaip tikimės augti kaip visuomenė?
Jei nebepaliekame vietos klysti ir iš tų klaidų mokytis, tada ką bandome pasiekti su visais savo viešais ir privačiais pamąstymais apie antivakserius rasistus, su visa savo teorija ir kritika? Ar norime išaugti savo primityvumą ir neadekvačias baimes kaip individai ir visuomenė, ar tiesiog kaifuojame nuo to, kad kažkas susimovė? Rodyti pirštu ir stebėti, kaip kitas dega ant laužo… mmm.
Jei visos mūsų kritikos bei tikrasis mūsų feisbuko peticijų skelbimas ir heštegų dėjimas, komentarų, pasisakymų tikslas yra suvokti neteisybes ir užkirsti joms kelią ateityje, turime humanizuoti visą atšaukimo kultūrą ir atsakyti į klausimą: kam mums reikalingas toks ištremtas, atšauktas, neišperkamas kitas, telpantis į menkavertę, kontekstą ir niuansus atmetančią kategoriją, į vieną pavadinimą, kuriuo viskas pasakyta… deja, žymiai daugiau apie mus nei apie juos.
* * *
Komentuodamas migrantų antplūdį į Europą iš trečiųjų šalių, Slavojus Žižekas teigia: „Akivaizdu, jog šių žlugusių valstybių gausėjimas nėra tik nenumatyta nelaimė, bet ir vienas iš būdų, kaip didžiosios valstybės vykdo savo ekonominį kolonializmą“. Migrantų krizė dėl karo, dėl klimato nelaimių, ar dėl kitų negandų, neretai yra tiesioginio Vakarų pasaulio įsitraukimo į tuos regionus, padarinys. Tačiau tokia krizė įvardijama kaip migrantų ar pabėgėlių krizė, priskiriant visą atsakomybę tiems regionams. Lietuva taip pat yra šios krizės sukėlėja. Tuo tarpu nelegalus migrantas tampa drobe, ant kurios tapomas visuotinis nerimas.
T. J. Demosas pastebi, kad migrantai nuolat kaltinami, kaip neva patys atsakingi už savo perkėlimą, arba vaizduojami kaip stichinių nelaimių aukos. Migrantai neatpažįstami juridiškai ir politiškai, jų neatpažįstamumas tokiu būdu suponuoja jų priklausomybę nuo Vakarų pasaulio, jie profiliuojami kaip aukos arba tokios krizės kaltininkai. Medijos produkuoja tokius migrantų vaizdinius, kurie neturi konteksto ir yra gryni efekto sukelėjai, pramoga, vaizdinys be konteksto.
Pasienio teritorijose gyvenančiųjų akimis migrantas galbūt yra savo būklės kaltininkas, galbūt auka, bet nemaža dalimi ir pavojus.
Šią vasarą atrodė, kad dažnas žmogaus teisių gynėjas, liberalus ir laisvamanis Lietuvos pilietis pasirinko lengvąjį būdą: atmesti tokią bendruomenę, kaip neprogresyvią Lietuvos dalį. Juolab, kad tos pačios bendruomenės nariai važiuoja į protestą prieš galimybių pasą – needukuoti, rasistai, antivakseriai. Tačiau toks povandeninis kategoriškumas, pridengtas intelektu, toks miglotas altruizmas, žiūrintis tik į vieną pusę, man nejučia sukelia idėjinį skilimą.
Galbūt vertėtų gilintis ne į medijų produkuojamą migranto profilį, bet į sąlygas ir kontekstą, kuriame randasi migrantas. Susikalbėjimo krizės kontekste vertėtų ne atmesti kiekvieną kitokį lietuvį kaip rasistą, bet įsigilinti į situaciją.
Pažįstama dichotomija – savas ir svetimas. Tik dabar matyti skirtingi savumo ir svetimumo lygiai. Ar nelegalas migrantas su aukštuoju išsilavinimu ir remiantis Vakarų pandemijos valdymo politiką, gal net ir LGBT+, yra labiau savas, ar labiau svetimas, lyginant su Rūdninkų gyventoju, kuris ryte važiuoja į mitingą prieš skiepus Vilniuje, o vakare protestuoja prieš jo kaiminystėje statomą migrantų nelegalų stovyklavietę?
Manau, tam tikrame sluoksnyje lengviau suprasti paverstą savu migrantą, nei žmones, gyvenančius toje pačioje valstybėje. Tačiau panašu, kad kitą įmanoma suprasti tik tada, kai paverčiame jį auka, kurią reikia išgelbėti.
Italų filosofas Giorgio Agambenas sugretina Vakarų visuomenėje paplitusį nerimą dėl terorizmo ir paniką dėl viruso. Atrodytų, kad terorizmas – esminga priežastis ar pretekstas imtis išimtinių priemonių, panašiai kaip epidemijos panika, ar… migrantų krizė. Kitas, ne mažiau trikdantis veiksnys, yra paskirus žmones apėmusi baimės būsena, kuri pastaraisiais metais akivaizdžiai išplito ir virto kolektyvine panika. Atsirado nerimą išreiškiančių situacijų poreikis, o tam pandemija arba migrantų antplūdis suteikia idealų pretekstą. Galbūt kolektyvinis nerimas kaltas ne tik dėl perdėtai baimingos reakcijos į migrantus, bet ir dėl perdėtai baimingos reakcijos į migrantų skeptikus. Visuomenės susiskirstymas į „indėnus ir kaubojus“ tampa nerimo išveika, nerimo, kurio pretekstas yra vieniems migrantas, o kitiems – atsisakantysis skiepytis.
* * *
Vasarą važiuodama į pabėgelių centrus jaučiau karo stovį. Iki tol nebuvau mačiusi kariškių su pilna amunicija tiesiog gatvėje, ant perėjos įrengusių patikros punktus. Užtikrinti saugumą? Saugumas – nuo ko? Greičiau tai visuomenės nerimo išveika, kai migrantų krizė ir pandemijos aplinkybės tampa pretekstu, išimties padėtimi.
Būdami prie Rūdninkų poligono negalėjome nei kiek prisiartinti prie migrantų ir paimti interviu. Pareigūnus mačiau kaip priešus, kurie traktuoja migrantus kaip nusikaltėlius. Aš ir migrantai – vienoje pusėje, pareigūnai – kitoje, pareigūnai… oponentai…
Pareigūnai prašė mūsų išvažiuoti, tačiau staiga patys turėjo pasišalinti, nes į poligoną buvo atvesdinta dar viena grupelė, peržengusi Lietuvos sieną. Nenorėdama provokuoti žmonių, pasitraukiau, bet pareigūnų vedimi migrantai agresyviai mėtė mums, stovintiems netoli užtvaros, replikas, ir vienas jų pradėjo sparčiai eiti prie manęs. Tas pats pareigūnas, kuris gan nemandagiai ir grasinančiai prašė mūsų išeiti, dabar atsistojo tarp manęs, mano bičiulio ir migranto – tikriausiai mus gindamas? Aš suprantu (jei tai įmanoma) to migranto pyktį – jį supykdė mano bičiulio kamera, jis gi ne zoologijos sodo gyvūnas – bet pareigūnas, kurį aš mačiau kaip savo kitą, atsistojo mūsų ginti.
Žmonės nėra „nelegalai migrantai laukiniai“ ar „kaimiečiai antivakseriai klounai“, bet kodėl mums reikia šitų kategorijų, kodėl mes siekiame juos suvaryti į tokį beprasmišką sąvokų gardą? Renata Salecl kalba apie tai, kad tokios asociatyvinės kategorijos, kaip terorizmas ir virusas, yra įsteigiami kolektyvinio nerimo. Nerimas nusiveja ir mus, kai pradedame nekęsti žmonių grupės kaip vienio. Salecl kalba apie šį amžių, kaip apie naująjį nerimo amžių, ir teigia, kad neturėtume pamiršti, jog ir praėjusiame amžiuje buvo taip: po kokios nors didelės socialinės krizės ateidavo nerimo amžius.
Kaip 2000–2010 m. visi bijojo elektroninių katastrofų ar pasaulio pabaigos, taip 2020-tieji atnešė ilgai paskirų individų sąmonėse besikaupusį nerimo bumą. Galima teigti, kad po konfliktų, karų ar ekonominių krizių viskas turėtų normalizuotis ir grįžti į senąją gerąją būseną, tačiau mes pripratome prie išimties situacijos, prie katastrofos būvio. Praeityje net pasibaigus karinėms krizėms, iškildavo kitos krizės, pvz. ekonominė, o svarbiausia – proto krizė.
Panašu, kad ir mūsų visuomenės griežtas pasidalijimas į savus ir priešus, rasistus ir gelbėtojus, antivakserius ir išsilavinusiuosius liudija ištikusią proto krizę, o su ja ir nuvilnijusį etinį/moralinį disonansą. Smerkti vieną grupę už neapykantos kalbą prieš migrantus, tačiau kartais su didesne panieka tą grupę pravardžiuoti, smerkti, nurašyti ir atšaukti.
Praeityje nerimo laikai atvėrė erdvę naujiems totalitariniams lyderiams. Pasak Salecl, Italijos fašizmas ir Hitlerio atėjimas į valdžią Vokietijoje buvo esminiai bandymai rasti sprendimą nerimo amžiui. Galbūt mūsų visuomenės skilimas į „indėnus ir kaubojus“ yra būtinas sprendimas nerimo amžiui, galbūt visa neapykanta, kurią demonstruoja viena grupė prieš migrantus, kita prieš migrantų skeptikus, yra būdas tvarkytis su nerimo perviršiu. O gal taip mes atidarome erdvę fašistinėms tendencijoms?
* * *
Poškonyse atvažiavau mėginti pasikalbėti su migrantais stovykloje, kurioje apgyvendinti vyrai, moterys, ir vaikai. Kalbėtis ar bet kaip kitaip komunikuoti su jais draudžiama visiems, net vietiniams. Lietuviai vaikai dviračiais prisiartina prie tvoros, už kurios jų bendraamžiai… Vienas berniukas stabteli ir mojuoja nuo dviračio vaikams kitoje pusėje. Bet mojuoti irgi negalima. Niekas iki galo nežino, kas galima, kas ne.
Susipažįstam su vietiniu kaimo gyventoju, kurio vardas Giedrius. Antra popietės valanda, ant kaimo suoliuko jis geria alaus puslę ir rūko. Pasakoja, kad nuneša už tvoros ledų, nes jam skaudu matyti taip nieko neveikiančius vaikus. Su Giedrium mandagus ir pasienietis pareigūnas, ką tik mus pasiuntęs velniop, nes bandėme kalbėtis su migrantais („nepagarbūs miestiečiai ar žiniasklaida“). Giedrius yra kaimo bendruomenės dalis. Bendruomenės, pasisakiusios prieš migrantų atkeldinimą į jų kaimą. Tačiau Giedrius migrantams padeda tikriausiai daugiau, nei statistinis šios bendruomenės kritikas.
Kai antrą kartą sutikau Giedrių, jis buvo įkaušęs ir su kaimo bičiuliais stovėjo netoli kaimo parduotuvės. Šį sykį Giedrius buvo kiek agresyvokas, mestelėjo kelis komentarus apie tai, kaip aš būsiu jo žmona, tačiau supratęs, jog to niekada nebus, apsiramino ir vėl pasakojo, kokia situacija kaime su pabėgeliais. Jo bičiuliai išsitraukia pinigų, duoda vienam, kad nupirktų visiems migrantams ledų, o vaikams dar ir sausainių. Pasienietis paims nupirktus skanėstus, perduos migrantams.
Šiems bičiuliams su treningais, apsiblaususiems nuo alkoholio, nelabai rūpi politika ar migrantų situacija, jiems tik nepatinka, kad žmonės už tvoros sulaikomi, nieko neveikia, vaikai nuobodžiauja. Panašu, kad čia randame daugiau altruizmo, nei Vilniuje.
Giedrius eina taku šviečiant saulei, nešinas ledais ir keliais žaislais, pirktais kaimo parduotuvėlėje, ir vaikai už tvoros džiaugiasi jo atvykimu. Pareigūnas tik užmeta akį į atneštą maišą dovanų, nes Giedrius dažnai tokius užneša. Taip, toks lauknešėlis neišsprendžia migrantų gyvenimo gerinimo klausimo, nepadeda kovoti prieš neapykantą svetimšaliams ar panaikinti bekonteksčius migrantų profilius Vakarų visuomenėse. Tačiau Giedrius padeda.
Giedrius nėra Raudonojo kryžiaus darbuotojas, vienuolė ar socialinis enterpreneris, tačiau jis padeda labiau, nei mūsų dauguma, ir jis ateina iš grupės kitų, tų kitų, kurie yra įvardijami kaip menkesni.
Mes komentuojame socialinius simptomus, neatpažindami ligos. Mes bijome, taip pat kaip ir bijo kitas. Mes išrandame ir akumuliuojame kitą tam, kad išrastume save, bet išrasdami tą kitą tuo pačiu nužudome visa, kas tas žmogus yra ar kuo gali būti. Jei taip, gal vertėtų nustoti kurti savo tapatybę nuolat kuriant kitą, kad nevirstumėm žudikais? O gal žudikais buvome iš pat pradžių? Palestiniečių poetas Mahmoudas Darwishas daug savo kūrybos skyrė migracijos ir pabėgelių temai. Arabų poezija dar niekad nebuvo tokia aktuali Lietuvai, kurioje pasididžiuodami kritikuojame tuos, kuriais tampame.
I hum the melody of a song and he hums the melody of a similar song. I wonder: Is he the mirror in which I see myself? And turn to look in his eyes… but I don't see him. I hurry from the café. I think: Maybe he's a killer… or maybe a passerby who thinks I am a killer. He's afraid… and so am I.
(Mahmoud Darwish „He is quiet and so am I“)
Nuotr. aut. Pauline Raw iš Pexels
