Paribio literatūros trauka: kodėl skaitome apie skurdą ir purvą?

Pasak senos klišės apie literatūros vertę ir svarbą, dažnai vartojamos atsakant į pragmatikų siekį suskaičiuoti rašymo vertę, literatūra padeda skaitytojams pabėgti į kitus pasaulius, kai realybė yra nepakeliama, skaudi ar nuobodi. Turbūt nėra geresnio laiko „pabėgti“ į tuos kitus pasaulius, kaip 2020-ieji, kai esama realybė yra ir skaudi, ir nuobodi. Tai rodo ir jau pačiomis pirmosiomis karantino savaitėmis padidėję knygų pardavimai.

Eskapizmo literatūroje galima atrasti įkvėpimą ir nuotykius, bet galima rasti ir tuos, kuriems sekasi blogiau nei skaitytojui. Žvelgdama į šiais metais jau perskaitytų knygų sąrašą, pastebiu, kad nemažą jo dalį sudaro knygos, kuriose herojai murkdosi tam tikram purve, – gyvena nelaimingą ir skurdų gyvenimą ar bando išsikapstyti iš nesėkmių lavinos. Štai šiais metais Lietuvoje išleistame Virginia’os Despantes nuostabaus vertimo romane „Vernonas Subutexas“, pagrindinis herojus, nusigyvenęs Paryžiaus rokeris, pasak dar vienos klišės galiniame viršelyje, gyvena „visuomenės paribiuose“. Prieš Subutexą sekė dešimtajame dešimtmetyje sukurti Škotijos socialinės realybės portretai „Morvern Callar“ ir „How Late It Was, How Late“, bei šių metų Booker Prize ilgojo sąrašo sudėtyje esantis „Who They Was“. Pastaroji ypač sudomino, nes autorius Gabrielis Krauze‘ė (lenkų emigrantų sūnus) – anksčiau buvęs aktyvus Londono gaujų narys – studijavo literatūrą universitete, kuriame šiuo metu dirbu. Šių metų sąrašą papildo Jordy‘ės Rosenberg „Confessions of the Fox“nuostabi istorinė žymaus Londono vagies translytė interpretacija. Ir vėl – nepriteklius, skurdas, nusikalstamumas.

Tai, ką vadinu skurdo ir purvo literatūra arba paribio literatūra, dažniausiai vaizduoja jaunus ar pagyvenusius vyrus, kurie dėl įvairiausių priežasčių, – vidurinės klasės vertybių atmetimo, nelaimės ar sisteminių jėgų – atsiduria skurde, o neretai priklausomybių ar nusikalstamumo pančiuose. Jie atitrūksta nuo sistemos, nepasiduoda konvenciniams gyvenimo būdams, jei dirba – tai tik nuobodžius ir menkai apmokamus darbus. Bet dažnai jiems dėl to nekyla problemų, jie atsipūtę, iš dalies net džiaugiasi, kad atsikabino nuo Didžiojo Brolio. Kitiems šios literatūros herojams sekasi mažiau: juos apleidžia šeima ir draugai, išduoda tiek daug žadėjusi gerovės valstybė ir jiems belieka guostis su tokiais pat bėdžiais, dažniausiai vagimis ir prostitutėmis. Šios literatūros trauka nėra nauja, o aš nesu vienintelė, kuri tą trauką jaučia. Bet iš kur ji? Kodėl mums norisi skaityti ne tik žmogiškosios dramos istorijas, bet nepritekliaus, priklausomybės ir nusikalstamumo patirtis – ir ne tik rūškanotais 2020-aisiais?

Iš vienos pusės, ypač paauglystėje, knygos apie tuos paribio žmones traukia dėl panašios priežasties, kodėl skaitom Jules‘į Verne‘ą. Ne tiek nuotykių paieška, kiek atsvara tam vaniliniam saugiam gyvenimui, savotiškas maištas. Kai tau šešiolika, o tėvai neišleidžia tranzuoti po Europą, gali bent jau pasivažinėti su bitnikais ar gyventi per romantizuotas Charleso Bukowskio skurdo patirtis. Čia, žinoma, galima pridėti ir lietuviškas knygas, tokias kaip Jurgio Kunčino „Tūla“ar „Blanchisserie, arba Žvėrynas-Užupis“. Daugeliui saugiai augančių paauglių tokios knygos tikrai atveria suvokimą, kad yra būdų gyventi kitaip nei jų saugius darbus turintys tėvai. Skurde atsidūrę herojai neretai yra poetai ar menininkai, kurie kažkaip ignoruoja alkį ar tiesiog prasisuka, pašventę gyvenimus aukštesniems kūrybos tikslams. Bėda ta, kad dažnai tas suvokimas ir alternatyvaus gyvenimo būdo siekis baigiasi su aštuonioliktu ar dvidešimt pirmu gimtadieniu, pradėjus kalti egzaminams ir įstojus į teisės studijas. Didesnė bėda, žinoma, yra to paties skurdo romantizavimas, – būti paribiuose atrodo kieta, tai dažniau yra principinga laikysena, o ne nepasisekusio gyvenimo išdava. Tikroji žmogiškoji skurdo kaina yra užtušuojama, iš paauglių išauga žmonės, manantys, kad skurdas nėra tokia didelė tragedija, juk menininkai čia patys taip pasirenka, kitaip sakant – patys kalti.

Susijusi priežastis, kodėl skaitome paribio knygas, – norime tapatintis, nori būti kieti, kaip Vernonas Subutexas. Jo gražios žydros akys, krauju tekantis roko ritmas ir atsipūtusi laikysena iki pat pabaigos lyg ir maskuoja tikrąjį problemos mastą. Atsipūtimas ir atsakomybių stoka traukia. Kaip gatvės mada prasiskverbė į aukštosios mados užkulisius, kaip pogrindžio muzika surenka milijonus perklausų Spotifajuje, taip ir modernaus dekadanso literatūra išeina į plačiuosius literatūros vandenis – jos skaitymas kažką pasako apie mus pačius. Mes norim būti tokie žmonės, kurie skaito „Who They Was“ apie gaujų gyvenimą Šiaurės Vakarų Londone, nors gyvename gretimame iščiustytame Hampstedo rajone ir nesame net pasisveikinę su vienu iš Kilburno rajono gyventojų, o ką jau kalbėti apie jų „etninio maisto“ parduotuves (žinoma, kai kuriems kapitalizmo laimėtojams taip pat gera skaityti apie pralaimėtojus – tuos, kurie nesugebėjo prasimušti, vien dėl elementarios piktdžiugos ir ego paglostymo). Fetišizuojame skurdo literatūrą, nes ji suteikia pavojaus ir rizikos jausmą, kurio taip trūksta saugiuose gyvenimuose. Jei negalime gyventi tokių gyvenimų (nes baigus teisės studijas per daug sunku atsisakyti patogaus gyvenimo perspektyvų – ir dėl ko?), tikime, kad galime dalintistais gyvenimais, jei viešai išreiškiame simpatijas menui, asocijuojamam su paribių gyvenimais. Panašiai kaip ir rūkydami Marlboro iš dalies jaučiamės kaubojais, taip ir skaitydami „Vernoną Subutexą“, iš dalies dalinamės su juo patrauklaus pagyvenusio Paryžiaus rokerio gyvenimą.

Kitaip tariant – rinkodara. Paribio knygos parduoda gyvenimo būdą, tokį, kokio patys sau nenorime, bet kuris leidžia sukonstruoti ne tokią nuobodžią tapatybę. Marketingo strategijos priveda prie dar vienos priežasties, kodėl purvo ir skurdo literatūra traukia – tampame skurdo pornografijos (poverty porn) vartotojais. Jausmingas skurdo ir nesėkmės vaizdavimas drebina skaitytojų širdis ir kelia intensyvias emocijas, pasibaisėjimą ar nuostabą. Iš dalies tai kiek kitokia literatūra – dažniausiai apie Afriką – vaizduojanti kontinentą kaip pasmerktą murkdytis nepritekliuje ir ligose. Iš dalies ir Charleso Dickenso knygos gali būti apkaltintos skurdo pornografija: nelaimėlių berniukų gyvenimai „Oliveryje Tviste“ ar „Didžiuosiuose lūkesčiuose“, ištraukia iš skaitytojo ašarą ar dvi, suspaudžia širdį, o herojams pagaliau radus saugius ir turtingus namus, katarsis nudžiovina ašaras, skaitytojas to pakylėtas užsisako kitą autoriaus knygą.

Keista, kad knygos, kurių autoriai iš tiesų buvo atsidūrę visuomenės užribiuose ir rašė knygas būdami už tų ribų arba sąmoningai atlikę tyrimus apie skurdą (Jacko Londono „Bedugnės žmonės“ (orig. „People of the Abyss“) būtų ankstyvas ir neblogas šio žanro pavyzdys), yra mažiau populiarios. Galbūt tokių autobiografinių knygų kaip Alexander‘o Trocchio „Cain‘s Book“, Jeano Genet „Vagies dienoraštis“ar prieš kelis metus perleista lenkų kilmės amerikiečio menininko Davido Wojnarowicziaus „Arti peilių“ (orig. „Close to the Knifes“) herojai ar net patys autoriai nesuranda laimingos pabaigos, happily ever after. Skurdas perkantiems knygas kietais viršeliais turi būti arti, bet ne per arti. Skurdas turi būti fikcija, nes realus nepriteklius netyčia gali moralizuoti ar nešti taip nepageidaujamas politines žinutes. Ramių gyvenimų literatūroje nėra vietos politikai.

Dažniausiai paribio literatūra yra nukreipta į skaitytoją, kurio tapatybė, patirtis ir santykis su pasauliu yra centre. Iš esmės tai beširdis ir nužmoginantis požiūris į tuos, kurie išgyvena skurdą realiame pasaulyje. Vernonas Subutexas keliauja nuo vieno draugo sofos prie kito, o psichologinės bei sveikatos pasekmės galiausiai jį pasiveja: sunku išlaikyti ne tik pastovius santykius su šeima ir draugais ar pastovų darbą, bet ir savigarbą, gebėjimą prašyti pagalbos, tikėjimą žmonėmis. Kitas atsakymas į mano klausimą yra būtent socialinės realybės supratimo ir empatijos skatinimas per meną. Oxfam, pavyzdžiui, turi sąrašą grožinių ir ne grožinių knygų, kurios gali padėti suprasti skurdą. Čia būtų galima išskirti sėkmingus kino bandymus: Andrea’os Arnold „Wasp“(2003), „Fish Tank“ (2009) ar „American Honey“ (2016) bei Keno Loacho filmus – nuo „Kes“ (1969) iki „I, Daniel Blake“ (2016). Šie kūriniai, panašiai kaip ir „Vernonas Subutexas“, parodo kaip skurdas yra išgyvenamas, kokia plati ir gili jo įtaka žmogaus santykiams su aplinkiniais ir savo paties suvokimui. Skurdas, kurį matome literatūroje, dažnai skiriasi nuo to, ką iš tikrųjų reiškia gyventi skurde modernioje visuomenėje. Net ir eilinis paribio literatūros skaitytojas turi labai mažai supratimo, kaip veikia pašalpų sistema, kaip net dirbantys žmonės gali atsidurti skurde, kokie jausmai lydi nepriteklių – pažeminimo ir gėdos, o ne kūrybinio polėkio ar principinės antikapitalistinės laikysenos. Ir dažnai toji paribio literatūra neprisideda nei prie tikslesnio ar geresnio tos patirties suvokimo, nei prie geresnio supratimo priemonių, kurios iš tiesų yra veiksmingos kovojant su skurdu.

2020-aisiais, uždarytiems mažuose butuose ir kambarėliuose, praradus draugų ar šeimos gyvybes, o gal patiems kapanojantis iš ligos, paribio literatūra neretai teikia paguodą. Bėdžiai, kuriems sekasi blogiau ir kurie šiaip taip kapanojasi gyvenime, gali įkvėpti ir paguosti. Tokiu metu, kai daugelis žmonių buvo pirmą kartą įstumti į nepriteklių, literatūra gali mokyti empatijos ir supratimo, tik reikia sąmoningai tą literatūrą atsirinkti. Pavojus visada lieka – skurdo patirties interpretacijos ir neretai romantizavimas fikcijoje gali iškreipti realių nepritekliaus patirčių suvokimą, ko pasekmės ataidi tikrovėje – per mūsų socialines ir bendruomenines veiklas ar politinius pasirinkimus.

Nuotrauka iš Pexels