Nenumarinamas meilės romano žanras

Nuo 2011 m. leidžiamas internetinis žurnalas apie knygas „The Los Angeles Review of Books“ kartą per ketvirtį publikuoja ir popierinį tomą. Pradėtas kaip bendro pobūdžio literatūrai skirtas priedas, jis nuo 2016 m. leidžiamas, kaskart renkantis vienam numeriui vieną temą. Rašydama užpernai gana akademinį, – užsibuvimo universitetinėje aplinkoje pašalinis poveikis toks būna, – straipsnį teminiam „LARB Print Quaterly Journal: No. 19, Romance“, Cailey Hall suaipėjo, kad anksčiau ar vėliau kiekvienas, skaitantis meilės romanus (romance novels) privalo pasiaiškinti, kodėl iš vis liečiasi prie tokios literatūros. Savąjį pasiteisinimą C. Hall tame straipsnyje pateikė.

Sakytina, kad jokia kita rašymu grįsta estetinės kūrybos forma neturi tokio gyvastingumo, kada reikia išjudinti menkiausiai magias literatūros mylėtojų aistras. Norui nugaišinti meilės romanus nieko nereiškia, kad, pavyzdžiui, Charitono Afrodizijiečio „Charėjas ir Kalirojė“, berods, seniausias Europos – kitaip sakant, graikų – prozos kūrinys, kaip tik dabar pradedantis skaičiuoti savo trečią tūkstantį metų, yra meilės romanas. Pavardinti galima būtų ir daugiau Vakarų literatūros klasikos lentynoje nugarėlių, kurios yra meilės romanų, net jei nepriekaištingai ir neatitinka žanro dabartinio apibrėžimo. Tuo ir baigtinas padejavimas, kad senukai kraunami ant rogučių išvežimui į kruopščiai praretintus miškus.

Pašaipa meilės romanams atsirado iš karto su 1740 m. Londone išleistu Samuelio Richardsono romanu „Pamela, arba atpildas už dorybę“ (Pamela: or, Virtue Rewarded), kurį po poros metų jis pratęsė romanu „Pamela nurimusi“ (Pamela in her Exhalter Condition). Pirmąjį S. Richardsonas parašė dviejų leidėjų prašymu, sugalvojusių pasiūlyti pirkėjams pavyzdinių laiškų kolekciją. Berašant tekstai susidėliojo į XVIII a. skaitytojų itin mėgtą epistolinį romaną su moraline žinute. Jo populiarumas to meto Europoje kuteno ir Mozartą, ir Voltaire’ą, ir Goldonį, ir kitus. Kol vieni paneuropinę romano sukeltą beprotybę (Pamela craze) išnaudojo savajai sėkmei, kiti nedelsiant pakilo į kovą su blogu skoniu.

Antipamelistai, iškaitę po perukais, teikė argumentus, kodėl tokio pobūdžio literatūra yra blogai.  Didžiausias kaltininkas, kaip lengva nuspėti, buvo meilės romanų skaitytojai, kurie, be abejo, buvo riboti tiek savo estetiniu išprusimu, tiek ir intelektiniu išsiugdymu – kažkokie nevaldomi. Neverta skubėti su išvada, kad kritikai tada buvo, ar dabar yra, vien vyriškiai. XVIII-XIX a. žanro skaitytoją dėl meilės romanų pomėgio atakavo ir moterys, išsakydamos tokius pačius argumentus kaip ir vyrija. Šiandien ši kritika – pirmiausiai feministiniai svarstymai; dažnusyk jie yra ir tos ideologijos neviltis, kad moterys, pasirodo, nėra taip visuotinai linkę aklai pasiduoti jos primetinėjamai savimonei, kaip visų bangų ir raibulių aktyvistėms norėtųsi.

Įprastinė literatūros kritika ypatingai nebešnirpščia meilės romanų pusėn, tuo labiau nesivargina atsikirsti tekstais kaip Henry Fieldingas savuoju „Ponios Šamelos Endriūs gyvenimo apologija“ (The Apology for the Life of Shamela Andrews) 1741 m. Ji tiesiog ignoruoja ne visai miniatiūrinių apimčių ir įtakų žmonijos rašytinę veiklą. Kam stengtis, visi teisingi seniausiai žino, koks šlamštas yra meilės romanai! Pasirinkimas šiais laikais sotus, lai šita kramtoškė smegenims teguli ant bruko. Nesvarbu, keistai, kad arogantiškas trūkčiojimas pečiais baigėsi tuo, kad literatūros kritika, atrodo, nelabai ir turi sutarimą beigi supratimą, pagal kokius kriterijus reikėtų vertinti meilės romanus kaip tiesiog literatūros žanrą.

Sklandžiai menkstančios reputacijos akademija nuo meilės romanų nusisukti neskuba. Daugialypis tyrimų objektas patogiai imlus mokslinių straipsnių gamybos industrijai. Vis tik ir tame diskurse su savom madom ir citavimo skaitliukų dalybų taisyklėmis teigiamų išvadų apie meilės romanus nėra apstu. Jokių nėra apstu. Šiltai ir saugančiai apgaubiantis meilės romanus verkšlenimas persiliejęs į universitetinius tyrimus, tad ir to pobūdžio pamąstymai prasideda nuo atrepetuoto padūsavimo apie žanro kraštiškumą. Mėginantys pasisakyti jo naudai, atrodo, jaučiasi didvyriais, rimtai rizikuoją savo reputacija ir karjera, nes kalbėjimas iš nepuolimo laikysenos atvožia galimą akademinio tyrėjo asmeninį prielankumą šiam žanrui.

Tuo tarpu meilės romanai grožinėje literatūroje stūkso nepajudinamu aukštoju. Niekur nedingo nei jų skaitytojai, nei jų rašytojai. Patyręs žanro entuziastas savo perskaitytų knygų sąraše pavadinimus skaičiuoja šimtais, tokios literatūros skaitymui gali skirti ir vieną ar net daugiau dienų per savaitę. Šių romanų autoriai nuo skaitytojų neatsilieka produktyvumu, jis yra įstabus: tame būryje vis dar lyderiauja Kathleen Lindsay (1903–1973), Barbara Cartland (1901–2000) ir Ursula Bloom (1892–1984) su atitinkamai 904, 669 ir 560 romanais. Legendomis jau tapusios Jackie Collins (1937–2015), Nora Roberts ir Danielle Steel, pardavę 500 mln. (32 romanai), 400 mln. (209 romanai) ir 800 mln. (146 romanai) egzempliorių.

Thomo Heroldo Freiburge įkurta knygų rinkodaros įmonė „Book Ad Report“ teigia, kad 2019 m. knygų leidyboje pajamingiausi buvo meilės ir erotiniai romanai, generavę 1,2 milijardo eurų, o jų pagrindinis konkurentas – detektyvai ir trileriai – gerokai atsiliko su 615 milijonų eurų, kaip ir religinė literatūra su panašia metine apyvarta. Žanras yra apaugęs „Kaip uždirbti iš meilės romanų rašymo“ konsultaciniu korpusu, o kur dar interesų organizacijos kaip RWA (Romance Writers of America) ar RNA (Romantic Novelists‘ Association) su metiniais ataskaitiniais susirinkimais, profesiniais žurnalais, premijomis, specializuotais knygynais ir visais kitais gerai veikiančiai rašytojų sąjungai būdingais ypatumais.

XVI-XVII a. mėginimai įtikinti pirkėją rinktis knygas minkštais viršeliais baigėsi epizodais apie inercijos viršenybę prieš inovaciją, o XIX a. įperkamos knygos buvo kaprizingos dėl nepatogaus šrifto, teplių spaustuvių dažų ir tiesiog ribotų galimybių knygas nusipirkti. 1930-ųjų ekonominės depresijos metu Johno Holroydo-Reece’o, Maxo Christiano Wegnerio ir Kurto Enocho „Albatross Books“ Vokietijoje, Alleno Lane’o „Penguin Books“ bei „Pelican Books“ Britanijoje ir Roberto de Graffo „Pocket Books“ Amerikoje sudėliojo knygų minkštais viršeliais leidybos abėcėles. Išlygintas, sanserifinis (sans-serif fonts), 181 x 111 mm dydžio neklaužada atvyko į parapiją.

Po savaitgalio kaime su bičiule Agatha Christie leidyklos „The Bodley Head“ sekretorius A. Lane’s (1902–1970) grįžinėjo iš Ekseterio į Londoną. Jis rimtai suirzo, traukinių stoties kioskuose aptikęs tik žurnalus ir itin geltoną literatūrą. Pasiūlymas leisti klasiką ir gerą pagal to meto supratimą šiuolaikinę literatūrą patogiu formatu, už prieinamą kainą, platinant ne tik knygynuose ar paštu, nepatiko savininkams. „Penguin Books, Ltd.“ 1935 m. A. Lane’as įkūrė, panaudodamas savo kapitalą, ir per pirmuosius metus 10 romanų pardavė bendru 1 mln. tiražu. Beje, pats pirmasis pavadinimas jo dešimtuke buvo A. Christie „Paslaptingas atsitikimas Stailze“ (The Mysterious Affair at Styles, 1920; lietuviškai 1992).

R. de Graffui (1895–1981) kultūrinio snobizmo nepakąstoje Amerikoje buvo nesunku surasti tris partnerius leidykloje „Simon & Schuster”, iš karto pamačiusius komercinę sėkmę minkštuosiuose viršeliuose. Jie nerado priežasčių, kodėl knygos negali būti pardavinėjamos kioskuose, vaistinėse, tabako parduotuvėse, užkandinėse, nekalbant apie traukinių ir autobusų stotis. Perduodant knygų pristatymą į prekybos vietas periodinės spaudos platintojams, knygų asortimentą galima buvo reguliariai atnaujinti, o kainuoti knyga turėjo monetą – 25 centus. 1939 m. įkurta „Pocket Books“ per pirmas 8 savaites pardavė 0,325 mln. egzempliorių, o rudenį A. Lane’o „Penguin Books“ atidarė atstovybę Niujorke.

A. Lane’o ir R. de Graffo įdiegta naujovė buvo ne pačių minkštųjų viršelių ir jų prieinamumas populiariose vietose atradimas. Tą buvo išmėginęs kad ir Louis Christophe François Hachette (1800–1964) 1826 m. įkurtoje „L. Hachette et Companie“, 1840-aisiais pradėjęs leisti geležinkelių biblioteką (bibliothèque des chemins de fer) ir knygas pardavinėti stotyse ir viešosiose bibliotekose. Brito ir amerikiečio idėjos genialumas buvo suvokime, kad knyga, pritaikius tinkamą kainodarą ir išnaudojus po nosim buvusius pardavimo kanalus, tebuvo smulki prekė, įsigijama žioplinėjant, rausiantis, atsidavus pirkimo impulsui, dėl kurios, ją pametus ar sugadinus, nesisielojama, bet tiesiog nusiperkamas pakaitalas. Tokioms leidėjų ambicijoms minkštieji viršeliai tiko nepriekaištingai.

Antrasis pasaulinis karas (1939–1945) minkštiesiems viršeliams buvo deguonies smūgis, o „Penguin Books“ ir „Pocket Books“ pakylėjo į nacionalinių institucijų lygį. Kol per vėlai atsibudusi Europa, besimurkdanti politinių ideologijų turinyje popieriuje ir radijuje, iš paskutinųjų gelbėjo savo istorines bibliotekas, Amerikoje literatūros pasaulis 1942 m. įkūrė Karo laiko knygų tarybą (Council on Book in War Times). Dėka iš leidėjų, rašytojų, bibliotekininkų ir kitų skaitymo svarba neabejojusiųjų sudarytos CBW tarpininkavimo tarp JAV Vyriausybės ir knygų platintojų bei kooperacijos su Karo informacijos tarnyba (Office of War Information) kariškiams ir civiliams Europoje perduota 122 mln. knygų minkštais viršeliais.

Tiek grįžusieji namo į Ameriką, tiek pradėjusieji atkūrinėti nuolaužomis virtusius namus Europoje liko turį suformuotą supratimą, kad skaitymas – visai neblogas laisvos minutės užpildymas. Paula Rabinowitz knygoje „Amerikietiškas bulvarinis skaitalas“ (American Pulp: How Paperbacks Brought Modernism to Main Street, 2014) argumentavo, kad būtent tuo metu knyga kaip lengvai perkeliamas fizinis objektas suformavo demotinį skaitymą (demotic reading) – anksčiau privačiu užsiėmimu buvusi veikla, be vargo perėjo į viešą. Knygas galima buvo skaityti transporte, paplūdimyje, kavinėje, parke, kariniuose barakuose ir apkasuose, vonioje, pakelės sustojime, – knygos ir skaitymas nustojo būti bibliotekų ir privačių seklyčių įkaitais.

Idealistiškesni „Peguin Books“ ir žemiškesni „Pocket Books“ siekiai dideliam segmentui visuomenės į rankas įdėti knygas pavyko. Komercinę minkštųjų viršelių sėkmę mėgino išnaudoti ir kiti rinkos žaidėjai, – tokių leidėjų kiekis didėjo sparčiai. Tarp pastarųjų buvo ir aukštais svaičiojimais savęs neapsunkinantys leidėjai, norėję tiesiog išnaudoti naujas galimybes ir žinoję, kokios gero skonio visame kame sergėtojų neįleidžiamos į viešąjį diskursą temos bus paklausios. Minkštųjų viršelių pirmeiviai asortimentą formavo iš, jų supratimu, geros literatūros, dorą saugančios grupės kilo į savo kovas su, jų supratimu, trečiaisiais, per knygų turinio, anot prancūzų, kokybės vulgarizavimą (vulgarisation de qualité) silpninusių visuomenės moralinį atsparumą.

Minkštieji viršeliai leidybos versle buvo trikdanti inovacija ne tik dėl rašytinio žodžio prieinamumo padidėjimo. Vienodas formatas, vienodas viršelio grafinis sprendinys – Europoje santūrus, Amerikoje žaviai kičinis, vienoda kaina galiojo tiek klasikui, tiek dienos genijui, tiek vienadieniam talentui. Pasak Davido Earle’o „Atgaunant modernizmą“ (Re-Covering Modernism: Pulps, Paperbacks, and the Prejudice of Form, 2016), ne vieno to meto autoriaus literatūra puikiai tiko minkštųjų viršelių sampratai. Modernistai dažnai sąmoningai buvo skandalistai, erzino publiką tiek savo elgsenomis, tiek savo kūrinių forma ir turiniu, tad minkštieji viršeliai ir jų kūryba buvo jei ne danguje, tai bent jo gonkose sudaryta sąjunga.

Šitame leidybos industrijos sujudime, dalinantis galią, finansus ir skaitytojų akių obuolius, 1949 m. Kanados provincijoje pasirodė nedidukė, iš karto turėjusi savo platinimo tinklą leidybinė firma „Harlequin Books Ltd.“ Iš pradžių pagrindiniai pavadinimai jų kataloge buvo kulinarinės knygos, detektyviai, populiarių romanų perpublikavimas, kurie dėl turėtos spaustuvinės įrangos buvo knygos minkštais viršeliais. 1953 m. leidykla pradėjo publikuoti meilės romanus apie medicinos personalą, o 1957 m. „Harlequin“ pradėjo perleisti britų „Mills & Boons“ knygas, dėl viršelių, dar kietų, išvaizdos nuo tų pačių 1930-ųjų vadintų rudosiomis knygomis (the books in brown).

„Harlequin“ sprendimus apie Šiaurės Amerikos rinkai siūlomus romanus priiminėjo savininkai Mary Northwood Bonnycastle, apsistodavus prie kuklių istorijų, ir Richardas Bonnycasle’as (1903–1968), kuriam labiau patiko erotiškai skalsūs. Abu tipai meilės romanų rodė gerus pardavimus, Richardo skoniui tikę nešė kiek geresnius pelnus, bet ilgainiui „Harlequin“ tapo vanilinės romantikos sinonimu. Galų gale „Harlequin“ įsigijo savo partnerį „Mills & Boons“ 1972 m., palikdamas jai redaktorines teises. 8-ojo dešimtmečio, leidybos istorijoje įvardinamo kaip minkštųjų viršelių revoliucija (paperback revolution), pabaigoje sektoriuje 10 proc. visų parduodamų knygų buvo minkštais viršeliais, o „Harlequin“ teko 16 proc. tos rinkos.

Šiandien, kada daugiau kaip pusė visų parduodamų grožinės literatūros knygų yra minštieji viršeliai, o varžytuvės vyksta tarp popierinių ir elektroninių leidinių, tradicinių leidyklų ir savilaidos atsitikimų, „Harlequin“ valdyti 16 proc. nuo 10 proc. minkštųjų viršelių rinkos neatrodo itin daug. Kita vertus, žinant, kiek daug širdingų pastangų visuomeninių aktyvistų grupės ir leidybos sektorius iš vidaus dėjo minkštųjų viršelių judros sulaikymui, tapatinant fizinę knygos formą ir jos pardavimo vietą su tam tikra estetika, savo ruožtu atitinkančią tam tikrą socialinę grupę ar klasę, šiųdieninis raginimas švęsti liepos 30-ają kaip minkštųjų viršelių dieną atrodo pamatingas, nors iniciatyvos kilmė pranykusi interneto platybėse.

„Harlequin“ skatytojams tiekė meilės romanus minkštais viršeliais, kurie vadinami serijaliniais (category romances). 50-60 tūkstančių žodžių tekstai, telpantys į maždaug 200 puslapių mažo formato knygą, dar vadinti tiesiog arlekinais. Popieriniai serialai nuo pirmųjų M. Northwood Bonnycastle patikusių istorijų medikų aplinkoje pasipildė ir apie kaubojus, ir pabrėžtą jausmingumą, ir panaudotais įtampos elementais. Minkštųjų viršelių meilės romanų – nebrangių, lengvai transportuojamų, parduodamų specialiuose metaliniuose stovuose būtinųjų prekių vietose, kartą per mėnesį siūlant naujas istorijas – neišvengiama dedamoji buvo ir fizinės būklės tiesioginė įtaka pačiam pasakojimui.

Istorikas Josephas McAleeris, parašęs leidyklos „Mills & Boons“ istoriją (Passion’s Fortune: The Story of Mills & Boons, 1999), pastebėjo, kad tipiškas „Harlequin“ meilės romanas laikosi tikslios formulės, kaip konstruojamas trumpojo serijalinio meilės romano pasakojimas. Rašytojas žino, o skaitytojas nujaučia arba irgi žino, kas ir kada knygoje atsitiks, o kuriame puslapyje prasidės laiminga pabaiga („Boy meets girl, boy loses girl on page 56, and, by page 180, the book would end with a marriage proposal“), tačiau tik autorius žino, kaip viskas nutiks. Akivaizdi serijalinių meilės romanų aplinkoje vištos ir kiaušinio kankynė – ar skaitytojas pats taip norėjo, ar buvo įjunkintas – pašaipoms palieka erdvės pasireikšti.

Kurį laiką meilės romanai, kuriems autoriai parinkdavo istorines aplinkybes (historical romance novel) ar kurie buvo rašomi ir leidžiami kaip savarankiški, neturintys tęsinio (single-title romance novel arba stand alone romance novel), pasirodydavo kaip garbingesnės kietų viršelių knygos, kol Kathleen E. Woodiwiss (1939–2007) nepradėjo ieškoti leidėjo savo pirmam romanui „Liepsna ir gėlė“ (The Flame and the Flower). Kaip būna leidybos industrijoje, romaną atmetė daugelis agentų ir leidėjų, mat 600 puslapių visiems atrodė per didelė apimtis vienetiniam meilės romanui. Nepaisydama patarimų pertvarkyti tekstą, jį trumpinant, K. E. Woodiwiss kreipėsi į 1941 m. įkurtą minkštųjų viršelių leidėją „Avon Books“ Niujorke.

Kiekvienoje legendoje, kuria apkerpėja kuris nors bent kiek mažiau eilinis įvykis, neapsieita ir šioje be atsitiktinumo. Autorinės teisės, siekiant perleisti kūrinius, pradėjo sudaryti didoką visų kaštų dalį, ir leidyklos ieškojo dar nepublikuotų autorių. Buvusi ketvirtokų mokytoja, redaktorė Nancy Coffey tokių „Avon Books“ atsiųstų rankraščių stirtoje pastebėjo solidžių gabaritų aplanką. Po to savaitgailio N. Coffey žinojo, kad pagaliau buvo romanas, užhipnotizuosiąs skaitytojus kaip Margaretos Mitchell (1900–1949) „Vėjo nublokšti“ (Gone with the Wind, 1936; lietuviškai 1993), kadangi epinis pasakojimas apie XIX a. neturtingą našlaitę dar buvo prisodrintas ir tinkama akrobatika seksualinės revoliucijos nuovažų apimtai visuomenei. N. Coffey buvo teisi.

Ji aptiko romaną, kurio vien per pirmus penkerius metus bus nupirkta 2,85 mln. egzempliorių ir prie kurio net po pusės amžiaus nebus pastabos „išparduota“, vienas tiražas seks įkandin kitam. „New York Magazine“ 1978 m. vasario 13 d. numeryje replikuota, kad N. Coffey skaitytojui davė, ko jis norėjo, tajam dar net nežinant savo noro („a world that hadn’t known what it wanted till it got it“). Negana to, istorinis meilės romanas pasirodė, priešingai leidybos industrijos ir literatūros kritikos kanonams, kaip minkštieji viršeliai, užtvirtindamas debiuto minkštuose viršeliuose (paperback original) priimtinumą. Negana ano negana, romanas dėl energingesnių erotinių scenų pradėjo vadinamuosius korsažo plėšymo (bodice ripper) romanus.

„Harlequin“ sulaukė pirmo tvirto konkurento, bet toliau kietakaktiškai perleidinėjo britų autorių pūkuotus meilės romanus, tik savo siekio valdyti didesnę meilės romanų rinkos dalį netvardė. Motyvuodama, kad tuo metu „Pocket Books“ turėjusi „Simon & Schuster” nepakankamai stengėsi parduoti „Harlequin“ knygas, ji 1979 m. nutraukė berndadarbiavimo sutartį. Dėl meilės romanų du gigantai susirėmė iki šiol aistringiausiame Šiaurės Amerikos leidyklų kare, sumaitodami stereotipinį leidėjo kaip galantiško džentelmeno įvaizdį. 1984 m., abiems pusėms gerai nukraujavus, „Harlequin“ nupirko 1980 m. „Simon & Schuster” pradėtą itin sėkmingą, grafinių sekso scenų nevengusią meilės romanų seriją „Silhouette Romance”.

Didėjančią meilės romanų laviną 1980-aisiais mėginta inventorizuoti, taip bent iš dalies detaliau aprašyti meilės romaną kaip žanrą, nusakyti jo esmę ir įvardinti raiškos priemones. Nestulbina, kad pirmuoju kriterijumi imta būtent romanų apimtis ir grupuota nuo trumpų serijalinių iki vidutinių ir epinių vientomių. Pagrindiniais požanriais minėti istoriniai, šiuolaikiniai, įtempto siužeto, mokslinės fantastikos ir dvasiniai. Per juos braižytos trajektorijos pagal amžiaus grupes, dalinant skaitytoją į vyresniojo mokyklinio amžiaus nepilnametį ir suaugusį. Tada 1989 m. jau žinoma skaitytojui Jude Deveraux pareikalavo, kad „Pocket Books“ jos naująjį romaną „Riteris spindinčiais šarvais“ (The Knight in Shining Armour, 1989; lietuviškai 1998) išleistų kietais viršeliais…

Statistikos apie šiuolaikinius meilės romanų skaitytojus gero skonio literatūroje ir bendrų visuomenės papročių vartininkus taip pat per dantį košia. Iš tų skaičių į pasaulį nežengia nei vienas iš ieškomų provaizdžių: senmergė su katinu, dėl erotinio dėmens stokos miegamajame tyliai nykstanti pusamžė moteriškė ar neaktualaus amžiaus gyvutė, kuriai tiesiog nelabai pasisekė visame kame. Meilės romano skaitytojas Vakaruose tik 84 procentais moteriškas, įgijęs daugiau nei įstatymu nustatytą išsilavinimo minimumą, savarankiškas ekonomikos dalyvis. Tebūnie nenuslėpta, kad vieno kito meilės romano viršelis paženklintas ir katės uodegos brūkštelėjimo, ir karstelėjusios ašaros dėl besibaigiančios santuokos plėmu.

Meilės romanui kaip grožinės literatūros žanrui šiandien keliamas tariamai nesudėtingas reikalavimas: tokio romano pagrindinė siužeto linija turi pasakoti meilės istoriją, o romanas turėti skaitytojui priimtiną pabaigą (romance novel is a subgenre in fiction that must contain two main components: a central love story, and an emotionally satisfying ending). Visa kita lieka rašytojo nuožiūrai ir jo sugebėjimui pažinti racionaliai ar intuityviai savo skaitytojus, įžemintus konkrečiame laike, konkrečioje visuomenėje su josios palinkimu tuo istoriniu momentu į konservatyvumą arba liberalumą. Meilės romanų tipologizacija vis tik tebegzistuoja. Nemenkstančioje žanro pasiūloje, bendrai nemažėjant ir knygų leidybos apimtims, kelženkliai reikalingi.

Itin didelių pokyčių meilės romanų sistematizacijoje neįvyko nuo 9-ojo dešimtmečio, tačiau tikslinimų būta. Nebeliko griežto atribojimo dėl apimties: arlekinai dabar nesuvaryti į vieną gardą, paliekant vidutinės ir epinės apimties meilės romanus laigyti žalesniuose kloniuose. Grupavimas į serijalinius ir vientomius išlieka, bet tiek vieni, tiek kiti gali būti tokios apimties, kokią mano tinkamą autorius, leidėjas ir skaitytojas. Kitas ženklus pokytis yra amžiaus grupėse, kur nuo suaugusių skaitytojų grupės atskelti išskirtiniai suaugusieji – 18-30 m. Anksčiau minėti požanriai – šiuolaikinis, istorinis, detektyvinis/įtampos, dvasinis/religinis, mokslinės fantastikos/spekuliatyvusis – vartojami ir toliau. Kietų ar minkštų viršelių parinkimas tėra komercinis klausimas.

Žanro žinovai, kruopščiau įsiskaitę 2013 m. ir į lietuvių kalbą išverstą, kelerius metus skaitytojų įvairiose šalyse dėmesį išlaikusią E. L. James „Atspalvių“ trilogiją (Fifty Shades of Grey, 2011; Fifty Shades Darker, 2012; Shades Freed, 2012), nesunkiai aptiko įvairių meilės romanų požanrių samplaiką. Jie dargi leidosi į debatus, ar trilogija vis dar priskirtina meilės romanams, ar jau erotiniams, ir kaip šie du žanrai, ar žanras su požanris, podraug gyvuoja. Tuo tarpu, kaip rodo 70 mln. nupirktų knygų egzempliorių 52 kalbomis, skaitytojus tokie akademiniai blusų kaustymai nei trikdo, nei, panašu, perdėm domina. E. L. James atliepė daugelio šiandienį emocinį nerimą, ir to visiškai pakako.

JAV kariškio žmona, namų šeimininkė ir trijų sūnų mama K. E. Woodiwiss, parašiusi savo įsivaizduotą tobulą meilės romaną, begyvendama rančoje Minesotoje. Kažin, ar šiandien lengvai įmanoma grandiozinė sėkmė, viena ranka maišant ant plytos kliuksintį šaltienos puodą, kita barbenant klaviatūrą, o abiem kojom laikant užspaudus paradinio įėjimo duris, kad pasaulis nesiveržtų vidun. Turint omeny, kad trečdalis visos grožinės literatūros rinkos yra istoriniai meilės romanai, rašytojas turi atlikti parengiamąjį darbą, kuris kitąkart gali pasirodyti neįveikiamas be pagalbininkų, fone vykstant debatams, tai kuo gi istorinis romanas skiriasi nuo istorinio meilės ir kiek faktinio tikslumo reikia beletristikoje.

Išties ne tokia jau didelė yra grupė superautorių, iš kurių leidėjai tikisi, o kontraktais netgi įpareigoja, nuolatinio bestselerių srauto tiekimo skaitytojui. Kada komercinis siekinys pavirtęs bent jau priklausomybe išlaikyti, nors geriau nuolat plėsti, turimas rinkas, bet koks rizikos veiksnys tampa negeistinas. Keli patikrinti vardai, kol skaitytojai nesiunčia leidėjams signalo per leidyklų finansines knygas, yra ir ramesnis būdas išlaikyti įgautą poziciją.  Vis tik meilės romanų rinkos specifika, save formuojanti per besotiškumą daug anksčiau, nei tai tapo internetui priskiriamas bruožas, neleidžai ir meilės romanų leidykloms palaimingai snūduriuoti.  Didžiuosius meilės romanų vardus norom nenorom tenka apauginti ir mažiau žinomais, naujai ateinančiais autoriais.

„Harlequin“ ir „Simon & Schuster” karo vienas iš rezultatų buvo, kad skaitytojus pagaliau pradėjo pasiekti ne tik britų meilės rašytojų romantinės istorijos, nes pastaroji kryptingai dirbo su vietiniais, amerikietiškais, vardais. Praėjus keliems dešimtmečiams, leidėjams po Berlyno sienos griūties galėjus vystyti savo rinkas globaliu masteliu arba per meilės romanų originalią kalbą, arba per vertimus, žanras ir toliau vadintinas anglosaksiškuoju. Superautoriams pridurmais rikiuojasi autoriai daugiausiai iš Britanijos, Kanados ir vos kiek daugiau nei 4,5 mln. gyventojų teturinčios Naujosios Zelandijos. Kultūrinė asimetrija tarp rašytojų ir skaitytojų, net jei eitų kalba tik apie anglakalbį pasaulį, išlieka ne vien tik numanoma.

Gėdytas tris šimtus metų meilės romanas kaip kada reagavo į pokyčius, o kaip kada permainas jis generavo pats, nebūtinai, ne visada tikslingai. Tegu kol kas nėra valios pripažinti oficialiai, bet meilės romanas ir jo draugininkas detektyvas įtakoja literatūrinį pasakojimą ne mažiau nei kino industrija ir internetinis vaizdo turinys. Būdamas išties algoritmu besiremiantis pasakojimas, meilės romanas išliko labai atviras hibiridizacijai savo žanrinėse ribose ir itin tampriai sujungtas su savo skaitytoju, be jokių patosinių raginimų ir biudžetinių masažų palaikintis veiklą, kuri žmogui buvo, yra ir išliks sunkiausia – rašymas ir skaitymas. Kodėl tad meilės romano atveju vis verkiama ir dejuojama, ko slapstomasi pakampėmis? Aušra vienareikšmiškai įsidienojusi. Labas rytas.

Nuotr. aut. Jill Wellington iš Pexels