„Tepraėjus keleriems metams, cenzūros – ir valstybės, ją sukūrusios, – nebeliko. Cenzūra krito pirmoji – gal dėl to, kad buvo lengviausiai išspiriamas valstybės ramstis, o gal buvo paaukota kaip pėstininkas“, – knygos „Rašytojas ir cenzūra“ (Vaga, 1992) įžangoje rašo vertėjas Arvydas Sabonis. Po šito pareiškimo praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų, spaudoje pasirodė toks jaunos menininkės (projektas, pagimdęs žodį verktiniai) nusiskundimas: „Buvo labai juokinga – per naktį tapau tėvynės išdavike. (…) Tik tuomet suvokiau, kad Lietuva nėra tokia laisva, demokratiška ir priimanti įvairias nuomones, kaip galvojau. Manau, kad šis projektas daugeliui padėjo atmerkti akis ir suprasti, kad gyvename visuomenėje, kurioje kuriantys žmonės turi save cenzūruoti, nes kitaip tampa valstybės priešais.“
Tas pats žodis, tas pats emocinis krūvis, skirtingos reikšmės ir kita cenzūros kilmė. Pagal apibrėžimą cenzūra – draudimas ką nors išsakyti garsiai, publikuoti ar demonstruoti viešai. Sovietinė cenzūra buvo palaikoma milžiniško, į grybieną panašaus tinklo, kurio pagrindinis grybas, jeigu galima taip sakyti, buvo valdžios viršūnė, sovietinių funkcionierių žiedas, nuleisdavęs direktyvas eiliniams. Cenzūra spaudė iš viršaus, ir kiekvienas žemesnis sluoksnis atsakomybę perkeldavo aukštesniam. Čia tiktų panaudoti Hannah’os Arendt banalaus blogio apibrėžimą ir kalbėti apie totalitarinės kaltės tirpdymą sluoksniuose: kiekvienas niekdarys tik vykdo aukštesniojo niekdario valią. Lietuvių rašytojų skubiai išleista susimestinė knyga apie sovietinę cenzūrą liudija tą patį: kaltas visada kitas, kalta aplinka, valdžia, bet ne pats. Dauguma prisiėmė aukos vaidmenį, kurio neatsižada.
Pastebėkime cenzūros vadinimą „lengviausiai išspiriamu valstybės ramsčiu“. Įdomu, kaip tas ramstis toliau deformavosi? Kaip priėjome prie šiandieninių pareiškimų apie cenzūrą? Ar tiesa, kad kai kuriuos dalykus mūsų valstybėje uždrausta ištarti garsiai ar parodyti?
Lotynų kalba īnfāns reiškia „negalintis kalbėti“. Turėdami tai omenyje, kiek kitaip juntame žodį infantilumas. Ar ne taip galime apibūdinti viešąjį savo šalies diskursą: dar negebantis kalbėti, nepagaunantis, kas yra disputas, vis dar infantilus vapėjimas, pilnas reikšmingų (arba tuščių) nutylėjimų? Skaitant daugumos viešųjų asmenų, o ypač intelektualų, kūrėjų pasisakymus, dažnai aplanko jausmas, kad kažkas nesakoma iki galo. Net tada, kai kuriama baimės atmosfera, sėjama panika, užsiimama fobijų puoselėjimu ir konspiracijos teorijų išvedžiojimu, nujaučiamos „skylės“, kurias ir pavadinčiau šiuolaikine cenzūros forma. Tik ar tai yra cenzūra „iš viršaus“, ar mes ją patys susikuriame?
Savo straipsnyje „Rašytojo sutramdymas“ poetas Marcelijus Martinaitis rašė, kad šių dienų kuriančiai asmenybei per sunku prasimušti pro storą sukomercintos viešumos luobą: „Tyla, tylėjimas, nutylėjimas yra gerai veikianti naujoji cenzūra. Rašyk ir sakyk ką nori, tavęs neišgirs ir nesiklausys tie, kurie turėtų išgirsti.“ Nutylėjimai – nenauja cenzūros priemonė, ją gerai iliustruoja pavyzdys, kai pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais buvo „nutylėtas“ Ričardo Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“. Šitoks pareiškimas, žinoma, gali sukelti abejonių: ar tai tiesa, jei romanas parduotas šimtų tūkstančių tiražu, jį perskaitė arba apie jo egzistavimą žino beveik kiekvienas pilietis, šiandien jo naują leidimą rasime knygynuose, o senąjį – bet kurioje komiso parduotuvėje? Bet faktai įdomūs: publikavus šį „iš stalčiaus ištrauktą“ R. Gavelio opusą, pasirodė tik viena recenzija. Ją parašė Valdemaras Kukulas, anuomet dirbęs dienraščiui „Respublika“. R. Gavelis vėliau tapo to dienraščio nuolatiniu autoriumi, jo publicistika buvo aštri ir nepatogi. Tad gal nereiktų stebėtis – o gal visgi reiktų? – kad R. Gavelis savo kūrybinės veiklos laikotarpiu negavo jokių literatūrinių apdovanojimų, iki šiol nerasime ir išsamios jo biografijos. Pasidomėjusi, kaip šitai aiškinama akademiniame sluoksnyje, nustebau gavusi atsakymą, esą R. Gavelio kalba nebuvusi vaizdinga, per mažai „literatūrinė“, todėl jo kūriniai nėra tokie jau meniškai vertingi. Tokio atsakymo net nekomentuosiu – atsiverskite bet kurį šio autoriaus romaną ir rasite vaizdingą, gyvą žodį. Dar viena įdomi smulkmena yra ta, kad tik prieš kelis metus atsirado pirmoji šio milžinišką įtaką lietuvių kultūrai padariusio žmogaus kūrybos tyrėja – jaunosios kartos literatūros kritikė dr. Jūratė Čerškutė.
„Ne be reikalo vienas iš svarbiausių bruožų, pagal kuriuos atpažįstamas totalitarinis tekstas, yra nutylėjimai: kai kurie asmenys ir kai kurie įvykiai (netgi dauguma asmenų ir įvykių) laikomi niekada nebuvusiais“, – rašė Tomas Venclova. Žodžio stabdymas, tildymas, naikinimas visomis priemonėmis – viena populiariausių temų distopijose, o distopijos šiuo metu patiria keistą ir, sakyčiau, nerimą keliantį renesansą.
Praėjus vos dviem savaitėms po naujojo Amerikos prezidento išrinkimo, bestselerių sąrašuose šoktelėjo dvi knygos: Margaretos Atwood „Tarnaitės pasakojimas“ ir George’o Orwello „1984-ieji“. Pirmoji išleista 1986 m., o antroji dar senesnė – 1949 m. Derėtų prisiminti ir neprarandantį skaitytojų susidomėjimo Ray’aus Bradbury’io romaną „451 Farenheito“ (1953) ir jau galime apžvelgti laisvės žudymo metodus: iš žodyno trinami žodžiai, deginamos knygos, draudžiama ne tik skaityti, bet ir ištarti kai kurias su individo laisvėmis susijusias sąvokas. Šių pasakojimų pagrindiniai konfliktai vyksta tiek viduje, tiek ir aplinkoje: kvestionuojama žmogaus laisvė ir politinės sistemos santykis su laisvu žodžiu. Atpažįstame, kaip diktatūros, ideologiniai režimai riboja išraiškos formas, visų pirma imdamos kontroliuoti tai, ką žmonės sako, o po to – ką mąsto. Tai, kad šios trys knygos išlieka aktualios, rodo, jog represija vis dar krypsta į tuos, kurie geba artikuliuoti idėjas. Paradoksalu, bet bandymai drausti knygas liudija apie nemažėjančią žodžio svarbą. Tuo galima būtų ir džiaugtis, jeigu jie nedažnėtų.
Kodėl šiais laikais taip svarbu skaityti ir diskutuoti apie žodžio laisvę? Tai viena labiausiai pražiūrėtų sričių Lietuvoje. Nerasime nė vieno profesionalaus rašytojo, kuris pagirtų Lietuvos žurnalistiką, ir žurnalisto, kuris pagirtų lietuvių literatūrą. Tai labai bloga diagnozė abiem sritims, o labiausiai – tai mokyklai, kuri ugdo profesionalus, neturėdama nei įrankių, nei žmogiškųjų resursų. Nes kaip išmokyti studentus kritinio mąstymo, laisvos minties ir drąsaus rašymo, jei pats tokio dalyko nesi įvaldęs? Eskapistai negali išmokyti, kaip rašyti aktualiai. Laimė, interneto laikais nebeturime žūtbūtinai siekti „oficiozų“ platformos. Tinklaraštininkai tapo laisvojo žodžio skleidėjais. Dar daugiau – jų kalba nėra tikrinama inspekcijų, ji nenorminama, todėl internetas tampa gyvojo žodžio erdve. Vienintelis humaniškas atsakas į kalbininkų represijas gali būti dar laisvesnis kalbėjimas ir nepriklausomų kūrybos platformų steigimas.
Apie būtinybę ištarti tiesą ir žmogaus balso svorį savo esė „On Humanity in Dark Times“ („Apie žmogiškumą sunkiais laikais“) kalbėjo H. Arendt: „Pasaulis nėra žmogiškas vien todėl, kad jį sukūrė žmonės, ir jis netampa tokiu vien todėl, kad jame skamba žmogaus balsas. Pasaulis žmogišku tampa tik tuomet, kai tas balsas tampa žmogiškojo diskurso objektu. Kad ir kaip bebūtume paveikti pasaulio įvykių, kad ir kaip giliai jie drumstų ar stimuliuotų, jie tampa mums žmogiški tik tada, kai galime apie juos diskutuoti su savo bičiuliais. Tai, kas negali tapti diskurso objektu – kažkas tikrai didinga, tikrai siaubinga ar keista – gali rasti balsą, kuris išsakys tai pasauliui, bet tai nebus visai žmogiška. Tik kalbėdami apie juos, sužmoginame dalykus, kurie vyksta pasaulyje ir mumyse. Kalbėdami mokomės būti žmonėmis.“
Ezopinė kalba pati savaime nėra represuojanti. Ji gali būti tiek totalitarinės, tiek demokratinės aplinkos meninė priemonė. Ir visgi neraminti turėtų situacija, kai apie tam tikrus reiškinius visuomenėje įmanoma kalbėti tik pasitelkus ezopinės kalbos uždangą arba kai po publikacijos autorius jaučia nerimą ir nesaugumą, gal net sulaukia baudžiančios reakcijos ar nutylėjimo.
Vienas itin skaudus ir trikdantis cenzūros atvejis Lietuvoje – Neringos Dangvydės pasakų knygelės uždraudimas, dėl kurio netekome galimybės diskutuoti apie menines jos sukūrimo priemones (o aptarti būtų buvę ką), nes viską užgožė diskusijos apie (ne)laisvę atvirai kalbėti apie seksualines mažumas. Ko gera, buvo prašoktas svarbus etapas: panašaus pobūdžio pasakų reikia ne tiek jaunam, kiek suaugusiam lietuvių skaitytojui. Beje, iki šiol profesionalios literatūros lauke turime labai mažai homoseksualių autorių, ne visi jie atvirai rašo apie savo patirtis, o jų kūrybos negalime laisvai komentuoti, jausdami įtampą dėl pačios temos pasirinkimo. Būtent šiai grupei tenka pasitelkti ezopinę kalbą tam, kad būtų išklausyta. Iš kai kurių komentatorių ir kritikų pasisakymų galima suprasti, jog toks slapstymasis ir veidmainiavimas mūsų visuomenei patogus. Daugiausia pasipiktinimo sukelia tiesioginis dalykų įvardijimas. Atvirą kalbėjimą bandoma sumenkinti kaltinant meninių priemonių skurdumu, pernelyg atpažįstamu realizmu, reikalaujama rašyti „metaforiškai“ ar „literatūriškai“ (kūrybinio rašymo aplinkoje tai keiksmažodžiai).
T. Venclova teigė, jog be cenzūros tikriausiai neįmanoma išsiversti: „Kiekviena visuomenė, kol ji lieka visuomene, tam tikru būdu riboja rašytojus ir menininkus. Netgi ten, kur viskas leista, savotiškos (ir anaiptol ne visada švelnios) cenzūros vaidmenį vaidina mados bei rinkos mechanizmai. Bet ar įmanoma absoliuti cenzūra, absoliuti kontrolė?“ Kitas klausimas: kiek menininkai riboja patys save, net jei valstybė ir nesikiša į kūrybos laisvę? Ar lengva rašyti visą tiesą, jei esi įvaldęs formulę „aštuoniasdešimt procentų tiesos, dvidešimt procentų melo“?
Šiandien nemaža dalis tų, kurie valdo žodį, gali būti pavadinti konformistais. Jie kiekviena proga mėgsta išpažinti savo nepriklausymą ideologijai, nepilietiškumą, politinių pažiūrų neturėjimą, pasyvumą visuomenės atžvilgiu, visgi tikėdamiesi socialinės apsaugos ir privilegijų, nes tiki ir bando įrodyti, kad menas turi rūpintis tik menu. Čia reiktų nepainioti: demokratiška visuomenė nenori pirkti autorių balso, bet pageidautų, kad autoriai analizuotų ir katalizuotų reiškinius.
Įdomu tai, jog neutralią savo narių laikyseną mėgsta (ir skatina) autoritarinės institucijos. Kuo griežtesnė moralinė subordinacija, tuo ramiau, kai visi laikosi vienos nuomonės, „nesiskaldo“ ir neprieštarauja nei vieni kitiems, nei tiems, kurie gano mases. Tai iš dalies apsauginė reakcija, individo gebėjimas prisitaikyti prie grupės ir išgyventi. Tokį saugumą suteikia šiltas bendruomenės glėbys, atmetantis daugiabalsiškumą, suvienodinantis mąstymą, sunorminantis etines nuostatas. Nereikia ir sakyti, kad tokia visuomenė stagnuoja – tai, kas nekinta, vieną dieną tiesiog išnaudoja savo resursus ir smenga nebūtin. Išgyvena tai, kas yra lankstu ir vystosi, auga, nesutarimų ir disputų metu atranda naujas normas ir sociumo formas, mokosi sugyventi naujose aplinkybėse. Tuo, kad aplinka keičiasi, neleidžia abejoti jau vien klimato kaitos faktas.
Paminėjus klimato kaitą, tinka prisiminti politkorektiškumo skirstymą į liberalųjį ir konservatyvųjį. Pastarasis mėgsta neigti tai, kas laužo senąjį, atgyvenusį, tačiau kai kam atrodantį „bendruomenei saugų“, normatyvumą. Kai žodį politkorektiškas vartojame su teigiama potekste, turime omenyje bandymą apsaugoti silpnesnes visuomenės grupes, tautines ir seksualines mažumas. Tai bandymai koreguoti politinę atmosferą, įtraukti į visuomenės gyvenimą kuo daugiau nustumtų į paraštes žmonių, lygybės ir teisingumo siekis. Tačiau visi išvardinti dalykai, kaip puikiai žinome, nepatinka ir netinka tiems, kurie bando užkonservuoti senąjį pasaulio surėdymą. „Konservatyvusis korektiškumas“ atakuoja laisvą aukštąjį mokslą, moterų išsilaisvinimą, privilegijų atsisakymą. Būtent konservatyvioji visuomenės dalis mėgsta pasitelkti tildymą kaip cenzūros priemonę.
Tyla yra baisiausia cenzūra. Nutylėjimai, ignoravimai, apsimetinėjimai, jog kurio nors nepatogaus reiškinio nėra. Dažniausiai nepatogus autorius apeinamas argumentuojant, esą jis nieko neišmano, yra kvailys, todėl turėtų patylėti. Vietoj diskusijos tylėdami, užuot gydę žaizdą, paliekame ją atvirą ir stebimės, kad ji toliau pūliuoja.
Liberalusis politkorektiškumas kai kada gali atrodyti kaip apsaugos perviršis, tačiau jo garbę išgelbėja savikritika bei saviironija. Amerikietis satyrikas Jamesas Finnas Garneris parašė knygutę „Politically Correct Bedtime Stories“ („Politkorektiškos pasakaitės prieš miegą“), kuri buvo parduota virš 2,5 mln. tiražu ir išversta į 20 kalbų. Viena iš rinkinio pasakų – „Nauji karaliaus rūbai“ – visiems gerai žinoma; ji apie tai, kaip siuvėjas atvyksta į karalystę ir pasiūlo karaliui „nematomus“ drabužius. J. F. Garneris interpretuoja, kad siuvėjas yra nepolitkorektiškas šmikis, o karalius – visiška priešingybė, todėl nori ištremti jį iš karalystės. Paskutinis noras prieš tremtį: „Pageidaučiau, kad jo didenybė suteiktų man garbę pasiūti naują karališką rūbą. Su savimi atsivežiau ypatingą medžiagą, tokią retą ir ploną, kad ją gali matyti tik tam tikro tipo žmonės: politiškai korektiški, moraliai teisingi, intelektualūs, kultūriškai tolerantiški, nerūkantys, negeriantys, nepasakojantys seksistinių anekdotų, nežiūrintys per daug televizijos, neklausantys country muzikos ir nemėgstantys barbekiu.“ Apsirėdęs nematomais rūbais ir pamatęs save veidrodyje nuogą, karalius apsimeta, kad tą subtilią politkorektišką medžiagą gali matyti. Žinoma, gatvėje berniukas sušunka: „Karalius nuogas!“ Tačiau tuo pasaka nesibaigia, nes vienas sumanus valstietis atsako: „Ne, taip nėra. Karalius propaguoja laisvę nenešioti drabužių!“ Minia džiaugsmingai sušunka ir visi išsineria iš rūbų. Nudistų karalystėje niekam nebereikia siuvėjo paslaugų, todėl jis pats išeina.
Pasakos moralas nėra vienareikšmis, skaitytojui paliekama laisvė suprasti kaip nori, nebrukant vieno atsakymo. Liberaliam žmogui suprantamas ir neatsakyto klausimo viešas „pakabinimas“, ir sutarimas nesutarti, kai po diskusijos lieki su savo nuomone, neįžeidęs ir neįsižeidęs, teisus ir neteisus. Politkorektiškumas kartais neteisingai vadinamas cenzūra. Ne, tai nėra draudimas kalbėti apie kai kurias problemas ar žmonių grupes, tai susitarimas nenutildyti ir neįžeidinėti. Vienintelis dalykas, kuris neturi būti toleruojamas ir vienintelis poreikis, į kurį gali būti neatsižvelgiama, tai egoistinis kai kurių žmonių pageidavimas įžeidinėti tuos, kurie yra silpnesni ir negali apsiginti.
Kaip atskirti tai, kas yra korektiška ir kas yra puolimas ad hominem? Paklausti savo vidinio cenzoriaus. Šis psichikos „fakultetas“ atsakingas už tai, kad iš mūsų burnos neišskristų ar ant balto lapo, kuriame rašome, neatsirastų kažkas, dėl ko patirsime nemalonumų. Paprastai mes puikiai jaučiame, kada rizikuojame patekti į konfliktą su aplinkiniais, kas nuo to nukentės ir kokios laukia pasekmės. Ribos gali būti suvokiamos sveiku protu, kuris angliškai vadinamas common sense, verčiant pažodžiui – „bendras pajautimas“.
Kas būtų, jeigu vidinis cenzorius nutiltų? Galbūt imtume kalbėti taip, kaip sergantieji Tureto sindromu: tarp paprastų sakinių įsipintų keiksmažodžiai ir nešvankybės, pastoviai lietųsi kaprolalija (tai vadiname necenzūriniais žodžiais). Sutikę Tureto diagnozę turinčius žmones ar žiūrėdami vaizdo įrašus apie juos, negalime ignoruoti savo reakcijos. Puikiausiai suprasdama situacijos tragizmą, visgi juokiuosi, nes girdžiu tai, ko aš kaip suaugęs žmogus viešumoje negaliu sakyti garsiai, nes visa, ką pasakau, turi praeiti vidinę cenzūrą. Sergantys Tureto sindromu tarsi praranda šį filtrą.
Per didelė vidinio cenzoriaus kontrolė kuriant gali trukdyti labiau, nei padėti. Jei aplinkoje, kur neleidžiama daryti klaidų, nusišnekėti, būti kvailam, nepadoriam, necenzūriškam, iš mūsų reikalauja ištraukti švarų, nuostabų ir tuo pat metu originalų vaizdinį, geriausiu atveju pavyksta sukurti tai, ką jau kur nors matėme, skaitėme ar girdėjome. Tai nėra originalios idėjos. Tai klišės, štampai ir banalybės. Pasąmonės srautas – ne skaidrus šaltinis. Visgi iš jo į sąmonę ateina ne tik purviniausi, bet ir patys gražiausi vaizdiniai. Problema ta, kad, bijodami purvinų, užkertame kelią visiems vaizdiniams, netenkame priėjimo prie šaltinio, iš kurio galime semtis įkvėpimo.
Egzistuoja tiesioginis ryšys tarp cenzūros ir vaizduotės. Pradiniame kūrybos etape būtina pajusti laisvę nusišnekėti ir klysti, būti nekorektiškam ir įžūliam, nejausti tabu, spaudimo. Tik galutiniame kūrybos etape imamės cenzūros, atsižvelgdami į tai, kas priimtina mūsų aplinkoje. Kūrėjui yra svarbu, į kokius cenzūros rėmus jį spraudžia visuomenė, todėl jo paties pareiga tuos rėmus koreguoti ir protestuoti, kai jie imami veržti iš išorės (ar viršaus).
Norvegų autorius Karlas Ove’ė Knausgaardas savo paskaitoje apie tai, kodėl rašo, minėjo komišką teksto ir konteksto nesutapimą. Žiojinti praraja tarp žodžių rimtumo ir gyvenimo absurdo – būtent ši distancija – yra literatūros erdvė, ta vieta, kurioje susitinka tiesa ir aplinkybės, kuriose toji tiesa gimsta. Tai erdvė tarp vaizduotės ir tikrovės. Tarp tokio pasaulio, kokio norime, ir tokio, koks yra iš tikrųjų. Atviromis akimis žiūrėti į pasaulį – ir save – tokį, koks jis yra, necenzūrinį, nėra bailių ar eskapistų darbas.
Publikuota kultūros žurnale „Nemunas“ 2017 nr. 11.
Nuotr. aut. Aušra Barysienė
