Pasauliniu šedevru pripažintame Akiros Kurosawos filme „Septyni samurajai“ (1954) įtaigiai ir gan sukrečiančiai parodoma, kas yra nuskriaustasis, koks jis yra iš tikrųjų, po aukos kauke. Veiksmas vyksta XVI a. Kaimas nusisamdo samurajus tam, kad jie išgelbėtų nuo banditų, besigviešiančių atimti derlių. Po didelio mūšio ir didelių aukų (ir iš samurajų pusės), paaiškėja, kad valstiečiai nesakė visos tiesos, nepasitikėjo nei samurajais, nei kuo nors kitu. Jų veiksmai buvo savanaudiški ir jie nejaučia dėl to sąžinės graužimo. Toks pasaulis, reikia suktis, jei įmanoma pasinaudoti kito kilnumu – pasinaudok. Prastuomenė nebūtinai yra auka, ji gali būti išnaudotoja, engėja, smurtautoja. Filmą žiūrint kyla įvairių jausmų ir minčių, bet tikrai neįmaoma nesusimąstyti: žiūrėk, ką gelbėji. Net jeigu prašo.
Džiugu, kai žmonės nori padėti vieni kitiems. Sociumas, kuriame apstu atjautos ir įmanoma atsiremti į kaimyną sunkią valandą, teikia ramybę ir pasitikėjimą pasauliu. Visgi nėra taip, kad gyvenimas būtų ištisa šventė, draugų vakarėlis. Nėra taip, kad visiems tiktų tos pačios vertybės. Aklas tikėjimas liberaliosiomis vertybėmis mane neramina. Bet gal turėtų kaip tik raminti? Žmogus nepasikeitė. Apskritai, žmogaus psichinė santvarka labai lėtai keičiasi. Dėl to vis dar skaitome senovės tekstus ir žiūrime nespalvotus filmus.
Daug aistrų kelia kintanti moterų padėtis visuomenėje. Privačiame pokalbyje apie postfeminizmą bandžiau garsiai suformuluoti iš mano pačios reakcijos į problemą kilusią hipotezę, kad kai kuriems žmonėms feminizmas jau gali būti atgyvena, praeitis, nebeaktualu. Tiek pavieniams žmonėms, tiek ir grupėms taip jau gali būti. Jaunajai kartai, pavyzdžiui, gal ne visai, bet tai daliai, kuri augo su kitomis vertybėmis, kitoje kultūrinėje aplinkoje, ir sykiais net nebesupranta, apie ką vyksta karas, kas tas priekabiavimas ir smurtas lyties pagrindu. Jie neieško lygybės, nes nežino, kas ta nelygybė. Ar įmanoma, kad tai jau egzistuoja tarp mūsų?
Gali iškart kilti susirūpinimas, ar nebus atmestos pirmųjų feminizmo bangų iškeltos problemos, nes kai kurios grupės vis dar patiria neteisybę ir priespaudą… Gerai, o kas, jeigu tai neatmeta jų poreikių ir problemų sprendimų? Tiesiog pripažinkime, kad ne visoms grupėms tai buvo aktualu, ne visoms vis dar aktualu.
Mano klausimas toks: ar mes žinome, kaip gyventume „po revoliucijos“? Kai neliks problemos, neliks to „karo“? Ar nėra taip, kad kovojama užsimerkus, bėgama į priešininkų pusę su ginklu rankose ir neatjaučiama, nemąstoma apie tai, kas vyksta kitoje barikadų pusėje. Kas, jeigu laimėsim? Kas, jeigu jau laimėjom.
Vyksta aršios grumtynės su konservatyviai nusiteikusiomis žmonių grupėmis. Pridursiu: kariaujama taip, tarsi būtų įmanoma pergalė prieš kažką, tarsi įmanoma išties pakeisti pasaulį, išjudinti žmogiškųjų santykių paradigmą. Tarkime, kad tai neįmanoma! Bet jei jau kovojama mirtinai „iki pergalės“, tai papasakokite, kaip jūs matote ateitį, artimiausią, kol tos konservatyvios žmonių grupės vis dar gyvos, gyvi jų vaikai, būtent taip, būtent tokiomis vertybėmis mitę ir subrendę.
Žodis „vertybės“ sukelia šiurpą. Gal būtų daug ramiau, jei pripažinsime, kad tuo pat metu egzistuoja skirtingos, tik tam tikrai grupei būdingos ir priimtinos vertybės, ir nei vienos grupės vertybės nėra geresnės, tobulesnės, progresyvesnės. Tiesa ta, kad mes nežinome, kas bus po „revoliucijos“. Projektas eina va banque ir gali ištikri fiasco. Revoliucionieriai visada rizikuoja tiek savo, tiek grupės gyvybe ir ateitimi. Istorija primena daug sudužusių gražių iliuzijų.
Planetoje vienu metu egzistuoja skirtingos homo sapiens bendruomenių rūšys, galima net sakyti, kad gyvenama skirtinguose laikmečiuose, įvairaus lygio civilizacijose. Taip, vienu metu. Tas ką norima pakeisti, kur norima pakeisti, kuriame laikmetyje? Sukonkretinus tikslus ir numatomas pasekmes, gal taptų aiškiau ir tas karingas balso tonas pritiltų. Iš visų pusių.
Toliau svarstau apie liberalių („progresyvių“) žmonių poziciją visuomenės keitimo atžvilgiu. Ir apie tai, kada liberalumas perauga į kairumą („leftizmą“) ir ne šiaip, o kraštutinį – su polinkiu į komunizmą, o tai jau kalba apie sistemos keitimą laužiant, ir netgi režimą (taip jau būna su visais „-izmais“). Labai svarbus klausimas: kiek leidžiama ir norima kištis į kito gyvenimą? Tai apie kontrolę.
Neišeina iš galvos Zygmundo Baumanno pastebėjimas (knygoje „Globalizacija“) apie bendruomenės glėbį, įsivaizduojamą jo saugumą, tuo pat metu ir globiantį, ir uždarantį, teikiantį aiškumo rėmus, ir atimantį laisvę keistis. Rėmai įgalina veikti laisvai. Rėmai, tapę auksinėmis kalėjimo grotomis, atima galią veikti (mintis irgi veikla). Tokiu atveju, lieka uroboriškumas: cikliškas gamtinis gyvenimas, užtikrinantis viena – prasitęsimą, reprodukciją, tas pats per tą patį iki laikų pabaigos. Čia pastebėkime, kaip norisi kuriai nors pusei prilipdyti blogio etiketę, pareikšti, kad laisvė yra neabejotinas pavojus arba bendruomenės saugumas yra neabejotinas kalėjimas. Ne, šiandien, čia, šitame tekste, viskuo abejokime. Neikime į kraštutinumus.
Uždarajai, tradicinei bendruomenei priešpastatoma atviroji, naujoji bendruomenės sąranga. Tačiau ar nėra taip, kad abiem atvejais esama tiek saugumo pojūčio (išlaikant senus ar susikūrus naujuosius rėmus), tiek dusinimo (akylai stebint ir primygtinai keičiant vieni kitus)? Politkorektiškumas, tapęs kalbos (minties) inspekcija, nustoja savo funkcijos apsaugoti. Atsiradus policininko rolei, laisvas žmogus renkasi arba konformisto, arba maištininko rolę.
Geras britiškas patarimas: negali išgelbėti žmogaus nuo savęs. Jeigu tai tinka privataus gyvenimo (santykių su artimaisiais ir giminaičiais) lygmenyje, ar neįmanoma to pritaikyti ir platesniame sociumo, net globaliame kontekste? Pažvelkime į pažeidžiamas socialines grupes – „pašalpines“ moteris ir vyrus kalėjimuose, pavyzdžiui.
Artimoje aplinkoje esu girdėjusi retorinį šūksnį (esu kilusi iš prastuomenės): kodėl manęs niekas neišmokė tvarkyti šeimos biudžetą?! Man prisimena ir vieno filosofo pasakojimas apie tai, kad kaliniams trūksta socialinių įgūdžių – jie kilę iš šeimų ir aplinkos, kur įgyti to nebuvo įmanoma. Tuomet ateina į pagalbą valstybė, tiesianti pagalbos ranką per savo agentus: organizacijas ir žmones, kurie labai mėgsta padėti kitiems, pamokyti kitus, kaip gyventi. Šiek tiek, ne per daug, stumtelkime mintį ir gausime šitai: kištis į kitų gyvenimus.
Viena socialinė grupė siekia išgelbėti kitos grupės žmones nuo jų pačių, sumažinti jų (nu)kentėjimą. Tai daroma įvairiais būdais: ir duodant pinigų, ir pramogų, ir gydymą, ir išsilavinimą jų vaikams. Šitai labiausiai vertinčiau, nes užaugę vaikai turi šansų patys save išgelbėti, be pašalinių įsikišimo – šitie asmenys turės galimybę rinktis, nes jau matys, iš ko galima rinktis. Gelbėti visus – absurdiška, ir netgi norisi paklausti, kodėl išvis reikia tai daryti. Tam, kad būtų ramesnė sąžinė? Patiriamas malonumas? Nepakanka savų rūpesčių? Misija. Ko ir kodėl siekia misionierius?
Platesnė tema: kam gelbėti badaujančius kito žemyno vaikus? Jie turi tėvus. Tėvai nuolat kariauja. Arba per mažai kariauja, nesugeba apsiginti. Kai kurių laikmečių civilizacijos gimdo vaikus pagal schemą: daugiau pagimdysi, daugiau išgyvens, nors ir daugiau mirs (ir jie teisūs). Staiga į sceną žengia misionierius ir prisidengęs kilniaisi tiksliais gelbėja juos nuo savęs, galbėja nuo mirties, kuri mums visiems neišvengiamai ateis. Kitaip tariant, gelbėja nuo gamtos dėsnių. Ar tai humanizmas?
Ar tai kažkas kita, kitu vardu. Nes kas gi nesugeba atskirti savo problemų nuo kitų problemų? Kas gi priima kaip asmeninį įžeidimą tai, kad kitas gyvena kitaip, savaip, ir nelaimi, o nusispjovęs ant tavo įsitikinimų ir tvarkos? Kas mano, kad visi pasaulio vyksmai yra „apie jį“? Narcizas. Vakarų pasaulio narciziškumas bado akis.
Dzenbudisto neįsivaizduoju einančio į misiją ir užkariaujančio (taip taip) kitą šalį tam, kad atvestų į nušvitimą. Tik kryžiuočių mentalas tai leidžia (sau). Gelbėjant kitos šalies vaikus staiga ir pasipelnoma (taip netyčia, nematomai) – išvežama šalies naftas, deimantai, dar kas nors… (Filmas „Karalių naktis“ priminė apie kolonizmą tuo, kad kaliniai kalba prancūziškai. Afrikos džiunglėse – kokio velnio, kai pagalvoji.) Kam Romos bažnyčiai Afrika? O kodėl gi ne, ši firma visur nori turėti akcijų.
Taigi grįžtu prie pradinio klausimo: kas turi teisę kištis į kito gyvenimą su kilniu tikslu padėti, išgelbėti nuo gyvenimo, nuo skausmo, nuo likimo, kylančio iš paties asmens sprendimų? Ar tas, kuris gelbėja, prisiima atsakomybę už gelbėjamojo klaidas ir pralaimėjimus?
Tatai kilo iš to prieštaravimo, kalbant apie postfeminizmą: priminomo, kad nepamirštume nuskriaustųjų moterų. Taip, galvokime apie jas. Leiskime joms žinoti, kad esame pasirengę padėti. Kai mūsų to paprašys. Jei paprašys. Jei galėsime padėti, jei turėsime laiko. Nes esame užsiėmę savimi.
Čia įdomiai įsipina tam tikrų žmonių grupių viktimizacija. Tiek žmonių, tiek asmenų statymas į aukos poziciją yra dviprasmiškas reikalas. Mėgstama ir patiems atsistoti į aukos poziciją. Net labai gal nesuvokiant, kodėl taip daroma, intuityviai. Mat „gulinčio nemuša“. Juk aukos negalima ne tik dar labiau skriausti, negalima ir kritikuoti. Auka atsiduria už diskurso (problemų tematikos) ribų. Nes ne ji diskutuoja (gina savo poziciją) – kur jau ten ginsiesi, jei guli parblokštas – diskutuojama apie ją. Ragus suremia tie, kurie gina, ir tie, kurie skriaudžia. Virš aukos galvos vyksta karas, kuriame iš anksto, visada laimi… auka. (Kurosawos filmo valstiečiai!)
Aukos laikysena irgi būdinga narcizams, beje. Tik kito porūšio.
Jeigu jums pasisekė užkibti už žodžio „narcisizmas“ ir sugūglinot jį internete angliškai (jie dar vadinami „narcs“), turbūt supratote, kad tai pandeminis reiškinys. Virš 72 mln. paieškos rezultatų gal ir nešokiruoja (per didelis, protu jau neaprėpiamas skaičius), bet išties įdomu paklausti savęs, kas atsitiko, kad gražus mitas su žavingu ir tragišku personažu tapo toks įdomus mūsų (žinoma, Vakarų) civilizacijai? Ką tai galėtų reikšti?
Prie šito reiškinio priėjau tyrinėdama savo asmeninę situaciją. Iki tol narcizus įsivaizdavau stereotipiškai, atsižvelgdama į išorinius bruožus: įsimylėjęs save, pompastiškas, arogantiškas, egoistiškas, siekiantis dėmesio tipas, kurio pilna socialinių tinklų erdvė. Tokių veidų daug matome, jie atrodo groteskiškai – ančiukų lūpytės, nerealistiškai perkreipti veidai, vos atpažįstamas žmogus… Akivaizdu, kad kiekvienas nori atrodyti daug gražesnis, negu manosi esąs, tačiau įvyksta atvirkščias dalykas: iškraipytas veidas atrodo apgailėtinai ir tai dar labiau pabrėžia skirtumą tarp iliuzijos ir tikrovės.
Gal ir galima sekundei patikėti, kad žmogus mato save gražesnį (estetine prasme), gal ir galima įsivaizduoti, kad būtent toks rakursas dažniausiai matomas veidrodyje, o atvirkštinis portretas, kurį pateikia negailestinga fotokamera, toks šokiruojantis, kad bandome sulipdyti kuo simetriškesnį, kuo tobulesni autoportretą. Deja, stebėtojui jis ima atrodyti nesimetriškas ir ne tik kad ne tobulas, bet greičiau bjaurus.
Panašiai, kaip nėra lengva išmokti agresyviame žmoguje matyti bailį – o būtent tai ir iššaukia jo agresyvų santykį su pasauliu ir kitais – nėra lengva narcizo istorijoje nepamesti tragedijos esmės: narcizas nemyli savęs. Tai, kad jis įsižiūrėjęs į savo atvaizdą, nėra meilė sau. Tai suicidinis susirakinimas su tuo, ko negali turėti, negali priimti, negali paleisti. Narcizas, klūpintis prie vandens telkinio, miršta iš troškulio ir alkio. Tai nėra istorija su gera pabaiga, tai – perspėjimas.
Apie narcizines motinas (kitą plačiai paplitusį reiškinį) nežinojau to, kas slypi po paviršiumi. Dabar žinau, kad nesu patyrusi saugumo ir meilės tuo savo gyvenimo laikotarpiu, kai formuojasi psichiniai mechanizmai, kuriantys kompleksus ir padedantys juos įveikti. Gimdytojai man suteikė pieno, bet negalėjo duoti medaus (pagal Erichą Frommą) – gebėjimo pasitikėti savimi, mylėti save, džiaugtis ir mėgautis gyvenimu. Šito teko mokytis pačiai, turėjau savyje tiek vitališkumo, kad nei išoriniai pavojai, nei iš vidaus kylanti savinaika, nepražudė manęs.
Apsidairiusi supratau, kad esu apsupta narcizinių žmonių. Youtube pastebėsite, kiek daug psichoterapeutų siūlo paslaugas ir patarimus žmonėms, kurie yra pasyviai priklausomi nuo savo narcizinių partnerių. Tai labiausiai skaudina ir labiausiai akivaizdu. Ne iškart pastebėjau, kad narcisizmas yra spektrinis reiškinys – vieni yra daugiau, kiti mažiau narciziški, nukentėti galima įvairiais lygiais ir stiprumu. Ne visi psichoterepeutai primena problemos dualumą: tango šokama dviese – priklausomasis suteikia progą narcizui atsiskleisti ir veikti savuoju, jam patogiu, režimu. Priklausomasis dažnai irgi narcizas.
Narcizo bruožas: jis negali suvokti pasaulio kaip atskiro. Viskas pasaulyje yra apie jį patį. Visi prieš jį nusistatę. Visi nori skaudinti. Niekas neklauso, nesupranta, nemyli, visi yra kalti. Narcizas savo esme yra auka. Pasaulio netobulumo, pasaulio nemeilės auka. Tas, prieš kurį smurtauja pati tikrovė, išties gali manytis turintis teisę smurtauti prieš ją pats – gintis. Puolimas – geriausia gynyba.
Budistinis matymas liepia atsisieti. Vakarietis kišasi visur, kur tik įmanoma ir neįmanoma, su savo arogantišku požiūriu, kad žino geriau, kad yra aukščiau. Vakarų civilizacija padės kitoms civilizacijoms, laukiniams, barbarams, skurdžiams… Įsijungus bet kurį žiniasklaidos kanalą apie tai girdima nuolat. Be atsiprašymo. Be kruopelės sąmoningumo. Net be siekio nors kiek patylėti, sustoti ir pripažinti: mes irgi nežinome, kaip gyventi. Niekas nežino. Niekas neturi teisės mokyti kito.
Tuomet tektų pripažinti, kad pasaulis niekur nesirita, bet ir progresas (nei socialinis, nei ekonominis, nei dvasinis) neegzistuoja, o mes juk šitai tiek šimtų metų bandėme įrodyti sau ir kitiems. Kai kas gal net patikėjo.
Perdėta meilė sau yra nemeilės sau ženklas. Aplink apstu narcisizmo atvejų – stipresnių ar silpnesnių, visas spektras – sunkiausia yra nekreipti į juos dėmesio, nebandyti padėti jiems, atsiriboti. Akivaizdus tų žmonių aklumas sau, negebėjimas atskirti savo problemos, o ją lokalizavus, spręsti. Esu mačiusi groteskišką situaciją, kai žmogus, siekiantis gydyti kitus, pats yra chrestomatinis narcizas, tačiau tai neigia. Simptomiška: begalinis noras padėti kitiems, bėgant vis tolyn nuo savęs, slepiant savo nemeilę nuo paties savęs, veikia kaip pleistras ant žaizdos. Pūliuojančios.
Esu girdėjusi fantastiškų pareiškimų „aš neturiu problemų“, po kurio sekė ilgi pasakojimai apie mirtinai pavojingas kitų, ne savo, problemas. Mokydamasi nesikišti, tyliu. Vienintelis žmogus, kuriam reikia mano pagalbos, ir kurį išties turiu pareigą išgelbėti esu aš pati.
Visada šiek tiek priešinuosi apibendrinimams, kurie prasideda: seniau taip nebuvo, o šiais laikais… Ar tikrai seniau nebuvo narcisizmo? Pažiūrėjus į senovėje tapytus autoportretus arba užsakytuosius portretus – akivaizdu, kad buvo, ir daug. Panašu, kad žmonija, bent jau didžioji jos dalis, nuolat klūpo prie savo atvaizdo ištroškusi ir išbadėjusi. Akivaizdu, kad agapės (artimo meilės, pagal Aristotelį) atvejų – tiek sau, tiek savo artimiesiems – žmonijos istorijoje būta tiek mažai, kad visos vertos užrašyti ir garbintinos kaip pasaulio stebuklai. Tai nepaprastas reiškinys, su kuriuo susidūrę turime nusilenkti ir švęsti jo egzistavimą. Juo galima net tikėti.
Matau susipriešinusių visuomenės grupių iliuzijas apie juos pačius, matau beviltišką, groteskišką teisuoliškumą. Man kelia nerimą žmonės, kurie žino, kaip pakeisti visuomenę. Žinau tiek, kad nežinau. Tų, kurie žino, dar Sokratas patarė vengti: „Sek paskui tą, kuris ieško tiesos, bet kaip nuo maro bėk nuo to, kuris sakosi ją turįs“.
Nuotr. aut. Amine M'siouri iš Pexels.
