1960 m. Japonijoje pasirodo „Meilė Tėvynei“ – vienas iš žinomiausių Yukio Mishimos kūrinių. Šioje novelėje rašytojas, kaip visada, demonstruoja savo stilistinę meistrystę, bet dėmesį traukia ne forma, o turinys. Pasakojimo pagrindu paimtas japonų armijos ultranacionalistų mėginimas įvykdyti valstybinį perversmą 1936 m. Pučistų sambūryje atsiduria ir leitenantas Takeyama Shinji. Perversmas baigiasi sukilėlių pralaimėjimu. Taigi jaunasis karys nutaria įvykdyti seppuku, tradicinę savižudybę, perskrodžiant sau pilvą kardu. Apeiginėje ceremonijoje jį lydi gražuolė žmona Reiko. Novelėje sutuoktiniai iš pradžių astringai mylisi, o po to – pirma jis, paskui ji – nusižudo.
Po šešerių metų Mishima ekranizuos šitą istoriją ir suvaidins leitenantą Takeyamą. Žiūrovai ekrane matys rūsčią, be jokių pagražinimų teatro Nō sceną ir tikslią seppuku eigą: prapjautą pilvą, teatrališkai iš burnos kapsinčias putas, lavoną juodo kaip rašalas kraujo klane.
1970 m. visa įvykių seka pasikartos dar sykį. Šį kartą tai bus nei literatūrinė, nei kinematografinė kūryba. Kartu su paramilitaristinės organizacijos „Skydo draugija“ narių grupe Mishima įsiverš į Savigynos pajėgų vadavietę ir, pasakęs kalbą, šaukiančią Japoniją dvasiniam atgimimui, įvykdys seppuku.
Christiano Krachto „Miruoliuose“ (Die Toten, 2016) nei karto neminimas Mishimos vardas, tačiau jau nuo pirmų šio trumpo, itin kodensuoto romano puslapių jaučiame jo buvimą. Sunku su kuo kitu susieti pirmąją „Miruolių“ sceną. Maždaug 1930-ųjų pradžioje apniukusiame, lietingame Tokijuje, niekuo neišsiskiriančiame name jaunas kariškis, įvykdęs kažkokį nusižengimą, nusprendžia save nubausti ir sumokėti aukščiausią kainą. Kaip Takeyama ir Mishima, jis persirėžia pilvą kardu.
Vienas skirtumas: per skylę pertvaroje viską fiksuoja šalta kameros akis. Visgi filmo įrašas veda prie kito veikėjo, kuris tarsi iš Mishimos romano. Jo savininkas – Masahiko Amakasu, Japonijos užsienio reikalų ministerijos tarnautojas, užsikrovęs ypatingos misijos naštą. Jo užduotis yra sukurti „celiulioidinę Berlynas-Tokijus ašį“, t. y. iš Vokietijos atsivežti naujausias kino technologijas ir režisierių, kuris padarytų japonų kinematografo proveržį. Amakatsu tikslas yra apsiginti. Amerikos produkcija užgožia vietinius filmus meniškumu ir „pasakojimo belaikiškumu“. Jis rašo pilną diplomatinių meilysčių laišką Alfredui Hugenbergui, stambiausios vokiečių kino firmos „Universum Film AG“ šefui, ir kartu siunčia nedidelį paketėlį su seppuku įrašu – „geresniam Japonijos supratimui“.
Šis neįprastas priedas gali pasirodyti gan stulbinantis, bet greit suprantame, kad Amakasu sumanumas nėra atsitiktinis. Krachtas trumpai aprašo jo vaikystę, ir skaitytojas greitai susivokia, kad japonas visada išsiskyrė iš savo bendraamžių. Kaip ir Mishimos veikėjus, jį traukia grožio ir kančios, mirties ir meilės ekstazės samplaikos. Būdamas vaikas jis įsivaizduodavo savo laidotuves ir patirdavo seksualinę palaimą. Nutaręs ką nors nubausti, jis nesismulkina dėl priemonių – kankina besišaipantį studentą, kuris padegė nekenčiamos mokyklos pastatą. Jo akyse griovimo veiksmas slepia neįžodinamą žavesį.
Žinoma, Krachto „Miruoliai“ nėra tik variacijos Mishimos kūrybos tema. Šveicarų rašytojas pasižymi drąsa apjungti kultūrinius tropus, ir tai savo naujausiame romane jis taip pat demonstruoja. Per Amakasu personažą Krachtas į siužetą įveda japoniškas temas. Savo ruožtu Emilis Nėgelis, šveicarų režisierius, kurį „Universum Film AG“, atsakydama į laišką iš ministerijos, siunčia į Tekančios Saulės šalį, leidžia autoriui parodyti visą grupę veikėjų, susijusių su vokiečių kultūra. Ko tik čia nėra! Prieš vykdamas į Japoniją, kur ketina kurti filmą, sukrėsiantį pasaulinį žiūrovą, Nėgelis susipažįsta su jau minėtu spaudos magnatu ir prodiuseriu Alfredu Hugenbergu. Berlyne jis bičiuliaujasi su kino kritike ir ekspresionistų globėja Lotte Eisner, žinomu publicistu ir kino teoretiku Siegfriedu Kracaueriu. Eina per barus kartu su aktoriumi Heinzu Rühmannu ir Putzi pravardę turėjusiu Ernstu Hanfstaenglu, vokiečių verslininku, dvigubu agentu, o vėliau – Hitlerio patikėtiniu. Su Knutu Hamsunu jis nesėkmingai mėgina tartis dėl interviu.
Visa šita draugija leidžia skaitytojui pajusti sunkią XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios Vokietijos atmosferą. Žinantieji, kad visi, išskyrus Nėgelį, yra istoriniai personažai, gali įsivelti į siautulingą erudicinį žaidimą, kai įdomiausia aptikti „Miruoliuose“ nuorodas į tikrus įvykius ir jų dalyvius. Be jau išvardintų veikėjų, reikia paminėti Charlie‘į Chapliną, kurio triumfališka kelionė po Japoniją sutampa su Nėgelio atvykimu į Tokijų, ir patį Masahiko Amakasu, gana šlykštų veikėją (pvz. dėl to, kad kaip japonų kariškis jis leido kankinimus Mandžiūrijoje), bet, laimei, Krachtas romane esmiškai pakeičia jo biografiją.
Intertekstinės nuorodos, istoriniai rebusai, popkultūros klišių kryžminimas ir galų gale įmantri šio trumpo romano struktūra, atkartojanti Nō spektaklio tridalę struktūrą (pradžia lėta ir daug žadanti, vidurinė dalis šiek tiek greitėjanti, paskutinė staigiai pasiekia kulminaciją) – visa tai verčia klausti: ar „Miruoliai“ nėra tik eilinė literatūrinė šarada intelektualams? Iš dalies taip. Ir dėl to nėra ko įsižeisti. Literatūra taip pat pramoga, tad kodėl gi mums į ją taip nereagavus. Tuo labiau, kad Krachtas neužberia mūsų vardais ir faktais ir kuria savo romaną taip, kad nenorinčiam nereikėtų žaisti visomis šitomis erudicinės dėlionės kaladėlėmis.
Visgi Krachto romane esama šio to daugiau. Pirma, popkultūros klišės atveria mūsų ribotą kitų kultūrų suvokimą. Patinka mums perspaudimai, kai Nėgelis estetizuoja skurdų Japonijos kaimą. Šveicarų režisieriaus akyse japonai – priešingai nei europietiški valstiečiai – „persiėmę būtimi, Visatos aktualumu“. Jų skurdas pilnas harmonijos ir wabi sabi žavesio. Juokiamės panosėje iš tokio perdėjimo, bet tuo pat metu pagauname save, kad tokios Japonijos mums ir norisi. Vilioja mus egzotika, grįsta stereotipais, siūlanti aštrius pojūčius ir nepažintus dvasinius išgyvenimus.
Antra, „Miruoliai“ mums pasako šį bei tą įdomaus apie paties meno esmę. Ne be priežasties Krachtas rengia siužetą visų laikų filmui. Metai, kada Nėgelis atvyksta į Japoniją, kur įsitrauks į siautulingą įvykių sūkurį, yra 1932 m. Tai persilaužimo laikas ne tik dėl to, kad nacistai Vokietijoje užgrobia valdžia ir Mandžiūrijoje suformuojama marionetinė Mančuko valstybė, tapsianti japoniško militarizmo Azijoje simboliu, bet ir dėl pokyčio pačiame kinematografe. Garsinis kinas pakeičia nebylųjį kiną. Regis, nuo šiol nebus geresnio žinios apie supantį pasaulį perdavėjo, galinčio parodyti jį vienas prie vieno, tiksliai atspindėti realybę. Bet, kai romano pabaigoje, beprotiškame kūrybos gūsyje, Nėgelis mėgina kino juostoje užfiksuoti nediferencijuotą įvykių srautą – „piligrimus, einančius į vieną ar kitą šventyklą, automobilių avarijas, vienišas kaimo stoteles nakties šviesoje, sukumpusias kaimo moteris, padedančias nuimti ryžių derlių, vėjo siūbuojamas bambukų giraites, popierinį puodelį“ – jis patiria nesėkmę. Filmo žiūrėti neįmanoma. Kad parodytų gyvenimo tiesą, menas negali jo atkartoti. Jis turi išlikti dirbtinis, atrinkti, kartais perdėti ir turėti santykį su tuo, ką atfiltravo tradicija ir kultūra. Kaip nebylusis kinas ar Nō teatras.
Atrodo, ši keista savybė, sako Krachtas, itin akivaizdi tais momentais, kada manoma, jog menas turi parodyti mirtį ir kančią. Kaip sužinome iš „Miruolių“, išsiųstas į Vokietiją nedidelis kino juostos rulonėlis, įamžinęs seppuku, gulėjo „direktoriaus klasikinės, faneruotos raudonmedžiu, su pritvirtinta diskretiška žalvario lentele pašto dėžutės dugne“. Ar direktorius Hugenbergas išvis matė tą keistą įrašą? Ir jeigu taip, ar jis „geriau suprato Japoniją“? Ar nebūtų buvę geriau, jei jis būtų perskaitęs ką nors panašaus į Mishimos „Meilė Tėvynei“ ar pažiūrėjęs formos prasme tokį pat sudėtingą filmą, kaip šios novelės ekranizacija? Tikra mirtis ir tikra kančia nėra spektaklis. Jie tokie, kokie yra – skausmo, gleivių ir kraujo mišinys, „dehumanizuotas realybės paveikslas“.
Publikuota 2018-12-18 internetiniame portale kulturaliberalna.pl.
Piotras Kieżunas – kultūros žurnalo „Kultura liberalna“ ir portalo „kulturaliberalna.pl“ literatūros kritikos skyriaus vyriausiasis redaktorius. Varšuvos universitete studijavo sociologiją ir filosofiją. 2008–2015 m. dirbo Knygų institute Krokuvoje. Bendradarbiauja su leidiniais „Tygodnik Powszechny”, „Znak”, „Res Publica Nowa”, „Le Magazine Littéraire”.
Iš lenkų kalbos vertė Nomeda Repšytė.
