Menas ir realybė (1): Šokti kreivomis linijomis

Ant lovos kristi neskauda – bent ne tiek, kiek skauda krentant ant kietų grindų šokių salėje. Pavasario pradžioje, prieš užsidarant teatrų ir šokio studijų durims, turėjau pradėti modernaus šokio kursus, skirtus jau kiek pažengusiems šokėjams (t. y. bent kelis kartus susimušusiems kelius ir alkūnes besiverčiant ir besivoliojant ant žemės, nerangiai, cepelinų pėdomis ir pervirtų spagečių rankomis bandžiusiems atkartoti mokytojų šokio judesius). Nežinau, kokia buvo paskata pradėti šokti modernų šokį jau gerokai po ketvirčio amžiaus krizės – tiesiog neturėjimas ką veikti, nuobodulys ar kūrybinės veiklos ir fizinės iškrovos poreikis biurokratijos ir institucijų dominuojamame gyvenime. Net jei tos biurokratijos ir institucijos – universitetai, vis dar esu įtikėjusi iliuzija, kad universitetai yra truputį geresnė biurokratija, ne tokia nužmoginanti, ne tiek pasidavusi rinkos logikai. Bet griežti akademijos procesai ir griežta kasmetinė darbotvarkė sudeda kasdienybę į dėžutes, kurias neretai norisi išmainyti į šokių salę.

Iš šalies žiūrint atrodo, kad tai tik dar viena neišsipildžiusios vaikystės svajonės simuliacija, bandymas sufabrikuoti jausmą, kad dar ne viskas prarasta, kad dar galiu kažką nauja išmokti, paguoda sau, kad nesu pasenęs obuolys, kad dar galiu pradėti dalykus iš naujo. Žinoma, dalykus pradėti iš naujo galima ir reikia visą gyvenimą, bet linijinio gyvenimo progreso paradigma (mokykla, universitetas, darbas, šeima, būsto paskola) taip giliai įsėdusi pasąmonėje, kad ją labai sunku iškrapštyti. Asmenybės vystymasis – norime tikėti, jog kasmet tampame labiau subrendę, geresni, geriau įvaldę visus tuos suaugusiųjų gyvenimo triukus. Tiesios linijos suteikia ne tik struktūrą, bet ir saugumą. Bet gyvenimas retai kada vystosi tiesia linija: netikėtai mus palieka gyvenime svarbūs žmonės, netikėtai nuviliame save, negauname svajonių darbo, nepasiekiame metų metus planuotų tikslų. Šiuo atveju šokis leidžia tiesiogiai pajausti vienos krypties ir dimensijos gyvenimo ribotumą ir šaltumą. Jis primena, kad žmogiška ne tai, kas yra suplanuota, o atvirkščiai – tai, kas netikėta, ko negali numatyti.

Trys XX a. vidurio JAV kultūros grandaichoreografas, modernaus šokio pradininkas Merce’as Cunninghamas, jo gyvenimo ir kūrybos partneris, avangardinės muzikos kūrėjas Johnas Cage’as ir dailininkas, koliažų kūrėjas bei ankstyvasis pop menošalininkas Robertas Rauschenbergas – bandė išstumti tiesias linijas iš meno, kultūros ir gyvenimo. Visi trys menininkai vienu ar kitu metu bendradarbiavo Merce Cunningham Dance Company, kiekvienas per savo kūrybinį mediumą ieškodami, kaip išeiti iš to saugaus gyvenimo, iš realybės, kuriose žmonės gyvena įsikibę numatytos tvarkos, struktūrų ir viduriniosios klasės saugumo. Visi trys ieškojo garso, judesio ir dailės improvizacijų, atsitiktinių procesų generuojančių netikėtumą, unikalų gyvenimo momentą, o ne jo kopiją. 2019 m. dokumentiniame filme apie Merce’o Cunninghamo gyvenimą (rež. Alla Kovgan), choreografas sako nenorintis kurti meno, kuris padėtų žmonėms pabėgti nuo realybės. Jis nori kurti meną, kuris pastatytų žmones į tokią poziciją, kad jie norėtų grįžti atgal į realybę po meno, ieškodami saugumo ir ramybės. Šokis, kitaip nei nudailintos romantinės komedijos, nerodo gyvenimo, kokį norėtume gyventi. Modernus šokis taip pat neseka pasakų ir neina paklusniai paskui muzikos ritmą, kaip, tarkim, tai daro baletas. Judesys šiuo atveju neatstovauja realybės, bet kuria jai alternatyvą: judėti taip, kaip atrodo nenatūralu ir keista, kaip niekas nebūtų numatęs ar planavęs. Iki sekundžių suplanuotose biurokratiniuose gyvenimuose mes dažnai bandome save apgauti, kad nenuosteklumas, atsitiktinumas ir neužtikrintumas yra tarsi liga, kurios reikia atsikratyti. Bet Cunninghamo šokis kuria erdvę, kurioje atsitiktinumas išlaisvina, atpalaiduoja ir leidžia žmonėms susijungti draugėn, nutolti nuo struktūruoto ir suplanuoto gyvenimo. Ir ne tik tai – šokio netikėtumas paruošia gyvenimo netikėtumams, kuris ilgainiui prasiskverbs pro šiandienos biurokratines struktūras, pelėsiu aptraukusias kasdienybę.

Aštuntojo dešimtmečio publikai, pratusiai prie gana vienareikšmiškų ir plokščių meno interpretacijų, Cunninghamo šokis atrodė mažų mažiausiai keistas. Gastrolių metu Paryžiuje, į sceną iš publikos skrido pomidorai ir kiaušiniai. Dar ir šiandien nemažai žmonių vengia modernaus šokio, nes nežino, kaip jį interpretuoti, kaip susieti su savo gyvenimu: sunku atsekti vieną emociją ar įvykį, norisi klausti aplink esančių žiūrovų: gal kas žino, ką tai reiškia? Ką jis turėjo omenyje?Intuityvai ieškome tiesioginių sąsajų tarp šokio ir realybės, reprezentacijų, naratyvų ir socialinių žinučių. Filme pasakojama apie vieną svečią iš Indijos, žiūrėjusį Cunninghamo pasirodymą Londone. Po pasirodymo šis klausia choreografo: ar jūsų šokis Amerikoje yra populiarus? Na, bando paaiškinti Cunninghamas, mes dažniausiai pasirodome universitetų salėse ir panašiai. Ne, ne ne, patikslina klausiantysis, turiu omeny, ar žmonės šoka jūsų šokį po vakarienės… Klausimas atveria ne tiek aštuntojo dešimtmečio tuštumą ar autentikos trūkumą, bet tiksliai nurodo Cunninghamo tikslus: šokis nėra tik pasirodymas, jis neinterpretuoja gyvenimo, bet savo netikėtumu ir linijų lankstumu yra pats gyvenimas.

Šokis neatkartoja realybės, jis tiesiog vyksta. Tai audiovizualinė patirtis, kaip ir gyvenimo kasdienybė. Merce’ui Cunninghamui labiausiai rūpėjo pats judesys ir judėjimas erdvėje, sugebėjimas neprarasti judėjimo, būdingo katei, išlaikant impulsyvumą, lankstumą, netikėtumą. Pauzės, sustojimai, sulaikymai yra svarbu jo šokyje, tai – dalis atsitiktinumo. Pats Cunninghamas teigė, kad jis tiksliai nežino, kada jo paties asmuo ir choreografiniai nurodymai turi įsiterpti į tą atsitiktinumą, o kada jam pridera duoti kelią kiekvieno šokėjo individualumui ir sugebėjimui kurti, atlikti mažas asmenines improvizacijas. Choreografo ego neturi įsiterpti į paties gyvenimo eigą, į besiridenančius lošimo kauliukus. Kiek akučių iškris, toks bus ir šokis.

Galbūt tai mane labiausiai ir vilioja. Kiekviename žingsnyje yra tikimybė, kad nukrisi – gal krisi ant lovos, gal krisi ant grindų, galbūt taip stipriai, kad atsistoti ir atsitiesti užtruks daug laiko ir pastangų. Tiesių linijų institucinis gyvenimas sukuria iliuziją, kad galime apsisaugoti nuo netikėtumo, kad galime kažkaip išlipti iš kreivų linijų gyvenimo, pilno niuansų, sudėtingų judesių ir nenumatytų pauzių. Gal dėl to ir einu šokti, kad nuolat sau apie tai priminčiau. Ir kad po to norėtųsi grįžti į tvarkingą gyvenimą. 

Šįvakar, kaip ir kiekvieną trečiadienį ateinančias penkias savaites, aš žiūriu į kompiuterio ekraną ir matau mokytoją rodančią šokio judesius. Krentu minkštai ant jogos kilimėlio. Kažkiek pasiilgau mėlynių, kurias užsistatydavau šokių salėje ant grindų, vėl ir vėl, be pertraukos. Mėlynės ne tik kad tampa nebesvarbios, kūnas pasidaro per kietas rastismėlynėms. Mozoliai užsitrina, oda sukietėja. Neketinu saves apauginėti: tai nėra pauzė, poilsis ar atgaiva nuo mano tiesių linijų gyvenimo. Šokis kuria reikšmingą savo paties realybę, kitokią ir kitaip, realybę kreivomis linijomis, kuri yra tokia pat svarbi, o gal net ir labiau žmogiška, negu realybė, kurioje gyvename nuo aštuonių iki penkių.

Nuotr. aut. Elgin Akyurt iš Pexels