Budistų pasakojime apie sodą miestas ruošėsi Naujųjų metų šventimui, o karališkasis sodininkas, norėdamas atsitraukti nuo darbo, paprašė sode gyvenančių beždžionių, kad šios pasirūpintų augalais, kol jo paties nebus – kad palaistytų jaunuosius medelius – ir už tai jos galės vaišintis sodo vaisiais. Sodininkas beždžionėms parodė vandens rezervuarą, perdavė kibirus ir ramiausiai išvyko. Kitą dieną, vos pradėjus laistyti, beždžionių vadas nusprendė, kad šitaip laistant yra švaistomas brangus vanduo. Jis liepė beždžionėms išrauti medelius, įvertinti jų šaknų ilgį, pagal tai pripilti į duobutes vandens, po to įkišti medelį atgal žemėn. Beždžionės buvo įsitikinusios, kad taip nušauna du zuikius – kad laisto sodą ir taupo vandenį sykiu – optimizuoja procesą. Kai išrauti medeliai nudžiūvo, jos net nematė tame savo kaltės. Šio pasakojimo moralas yra toks, kad net ir geriausiais norais grįsti dalykai, patekę į netinkamas rankas, bus sugadinti.
Apie meno dalykų naudą diskutuota dar Antikoje, ją randame dar idealistiniame, vėliau – neotomistiniame, egzistencialistiniame, humanistiniame požiūryje. Kokybiškas meno dalykų mokymas ir jo integravimas į ugdymo procesą šiandien įgauna pagreitį Vakarų kultūrose ir pažangiose šalyse. Lietuvoje jo svarba ministerijų ir popierinių strategijų lygmenyje pabrėžiama (Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“, Valstybinė švietimo 2013–2022 metų strategija), tačiau, deja, ten ir lieka. Epizodiškai, tiesa, vyksta viena kita konferencija, labiau ar mažiau vykęs projektas (gal sėkmingiausias jų 2014–2015 m. vykusios „Kūrybinės partnerystės“). Bet iš esmės šiame lauke pokytis nevyksta – konferencijų dalyviai išsiskirsto, projektas tampa „projektu“, kurio tikslas dažnai būna, neslėpkim, – priemonė išsimokėti honorarus. Neaptarinėsime čia ir labai skirtingo lygio „edukacijų“, kurios vyksta muziejuose ir meno įstaigose, kai darbuotojai šalia esamų funkcijų turi „kažką sugalvoti vaikams“.
Grįžtant prie konkrečių veiksmų, prie švietimo ekspertų, požiūris keičiasi veik kardinaliai – dauguma švietimo įstaigų vadovų apskritai laikosi racionalistinės, pragmatistinės pozicijos ir vertingais laiko tik empiriškai pagrįstus, „kietuosius“ mokslus, akcentuoja STEM disciplinas (mokslas, technologijos, inžinerija, matematika). Štai keletas citatų iš atsakingų švietimo pareigūnų viešų pasisakymų: „Negalime jaunimui meluoti dėl <…> humanitarinių mokslų neperspektyvumo“ (Švietimo ministras); „kažkodėl abiturientai <…> nori būti manekenais iš socialinių mokslų“ (prestižinės gimnazijos direktorius): „šie [humanitariniai] mokslai <…> nėra tokie sudėtingi“ (vieno iš pagrindinių universitetų rektorius). Suponuojama nuomonė apie socialinių ir humanitarinių mokslų menkavertiškumą. Jau net nebeminėsime aršių diskusijų socialinėse medijose apie „durnelius mokinius, nebemokančius matematikos“.
Tiesa, esama ir pačių ugdymo įstaigų kaltės – jose pridygę keistų programų – šiuolaikinės medijos, kūrybinės industrijos, paslaugų dizainas ir pan. Savo aprašymuose tos programos neatrodo blogai, bet klausimas – kaip jos įgyvendinamos? Vienas dėstytojas yra man prasitaręs: „Žinai, kai perėjau iš tiksliųjų į socialinius mokslus, ilgą laiką negalėjau patikėti, kad viskas, ką besakysi socialiniuose moksluose, yra tiesa.“ Tik jam ši aplinkybė buvo glaudžiai susijusi su atsakomybe – vieni į tokias programas ateis „kažką padėstyti ta tema“, o kiti sugebės atverti tikrai unikalias galimybes tiesos paieškų link.
Grįžkime prie meno dalykų pačiame mokymosi procese – visgi kodėl kai kurios šalys į tai investuoja? Įrodyti meno praktikų poveikį tikrai nelengva: reikalingi ilgalaikiai, tęstiniai, brangūs tyrimai, nėra tikslių tyrimo instrumentų. Momentinį menų poveikį mokymuisi nustatyti sunku ir gal net neįmanoma. Nepaisant šito, pažangios valstybės (Australija, Didžioji Britanija, JAV, Kanada, Šveicarija, Japonija) nemažai į tai investavo ir, matyt, ne atsitiktinai. Gauti šių tyrimų rezultatai aiškiai patvirtino meno dalykų naudą kitiems mokymosi rezultatams – tai pačiai matematikai, raštingumui ir kt. Visgi neišplaukime į neapibrėžtas sąvokas, likime prie konkretumo – tai koks iš tikrųjų yra tas meno poveikis mokymui? Ar jis yra? Kokie atlikti moksliniai tyrimai? Ar šie tyrimai reprezentatyvūs, ar svarūs jų argumentai?
1995 m. JAV mokslininkas Jamesas Catterallas pradėjo tęstinį tyrimą. Dešimt metų stebėjo 25 tūkst. moksleivių, tyrinėjo atsirandančius ryšius tarp meno praktikų ir akademinių disciplinų. Dar po dešmties metų tyrimą pakartojo. Ilgas ir nuoseklus darbas, atliktas vadovaujantis „kietais“ moksliniais metodais, davė vertingų vaisių – menais užsiimančių moksleivių ir studentų akademiniai rezultatai buvo gerokai aukštesni nei kitų. Tiriamieji, kurie ir suaugę toliau praktikavo menus, buvo sėkmingesni – geriau mokėsi ir dirbo, buvo labiau aktyvūs profesiniame ir socialiniame gyvenime negu tie, kurie menais užsiimti nustojo. Mokslininkas šio tyrimo rezultatą įvardino kaip kokybinį žinių, gebėjimų, požiūrių pokytį, atsirandantį žmogui aktyviai dalyvaujant bet kokioje meno veikloje. Jis iškėlė hipotezę, kad menų praktikavimas žmogaus asmenybę veikia kaip intelekto augimo ir vystymosi skatulys, kaip varančioji jėga aktyviai veikti. O priežastis paprasta – menu užsiimantys moksleiviai ir studentai turi gerokai aukštesnę savivertę ir didesnę motyvaciją veiklai.
Australai Tanya Vaughan ir Brianas Caldwellas tyrinėjo Berno (Šveicarija) ir Melburno (Australija) moksleivius. Šveicarijoje stebėta, kaip muzikavimas veikia akademinius pasiekimus ir IQ. Moksleiviams buvo sumažintas matematikos ir kalbų mokymosi valandų kiekis, atitinkamai įterpiant daugiau muzikos pamokų. Tyrimo pabaigoje muzikavę moksleiviai pasiekė ženkliai geresnių matematikos ir kalbų įvertinimų, lyginant su tais, kurie nemuzikavo. Įdomi detalė – visiškai nepakitę išliko tik sportinių disciplinų rezultatai. Tų pačių mokslininkų 2011 m. Australijoje vykdytas tyrimas atskleidė ir socialinę menų praktikavimo naudą. Buvo tiriami aukšto nusikalstamumo rajonų moksleiviai. Ir čia, kaip ankstesniuose tyrimuose, menų programos dalyviai pasiekė ir kitų dalykų aukštesnių akademinių rezultatų. Ypač didelis pokytis įvyko iki tol prastai įsisavinamuose matematikos ir technologijų dalykuose. Bet įdomiausia šiame projekte buvo tai, kad būtent tomis savaitės dienomis, kai vykdavo menų pamokos (tyrimo programa), lankomumas mušė rekordus. Net ir nepažangiausi moksleiviai tomis dienomis noriai ėjo į mokyklą.
Galbūt įspūdingiausias – tiek apimtimi, tiek resursais – projektas, pavadintas LTTA (Learning Through The Arts), pradėtas 1994 m. Kanadoje. Tyrimui vadovavo mokslininkės Katharine Smithrim ir Rena Upitis. Projektas startavo su 6 tūkst. moksleivių, jų tėvų ir mokytojų, tęsėsi 20 metų ir išaugo iki 200 tūkst. tiriamųjų apimties. Į projektą įsitraukė Kanados Karališkosios konservatorijos menininkai – dailininkai, šokėjai, muzikantai, aktoriai. Bendromis pastangomis menai buvo integruoti į kalbų, matematikos, istorijos ir gamtos mokslų mokymąsi. Pamokos vykdavo dalyvaujant moksleiviams, dalyko mokytojui ir menininkui. Geometrija buvo apjungta su šokiu, matematika su muzika, istorija – su drama. Moksleiviai iš LTTA projekto pasiekė ženkliai aukštesnių akademinių rezultatų, lyginant tyrime su nedalyvavusiais. Pasibaigus tyrimui net 90 % projekto dalyvių – moksleivių ir mokytojų – pareiškė norą toliau užsiimti menų dalykais, nes buvo įsitikinę, kad šitai jiems padėjo veiksmingiau ir kokybiškiau mokytis viso kito.
Apibendrinant daugelio kitų mokslinių tyrimų rezultatus akivaizdu, kad kokybiškai organizuotas menų mokymasis teigiamai veikia kitus intelektinius ir akademinius pasiekimus (išskyrus fizinę veiklą), taip pat ir STEM: gerina skaičiavimo sugebėjimus, raštingumą, minčių dėstymą, skaitymo ir žodinių testų atlikimo rezultatus, teigiamai veikia IQ. Ypatingai stiprūs tarpusavio ryšiai atsiskleidė, stebint muzikos ir matematikos, judesio ir skaitymo sinergiją.
Įdomu, jog laikas, skirtas menams, patrumpinus apimtį kitų akademinių dalykų (iki tam tikros ribos), ne tik nepablogino pastarųjų rezultatų, bet atvirkščiai – padidino motyvaciją mokytis. Menų atsiradimas žmogaus dienotvarkėje vienaip ar kitaip skatina knygų skaitymą, padeda ugdyti savybes, reikalingas situacijose, kur nėra apibrėžtumo. Meninė veikla padeda atsiskleisti besimokančiojo asmenybei, motyvuoti moksleiviai noriau eina į mokyklą, o svarbiausia – kokybiškos menų ugdymo pamokos kelia moksleivio savivertę. Tai netiesioginis, neįrodomas procentais ir skaičiais, bet neginčijamas menų poveikis – jis argumentuojamas tik spindinčiomis jaunojo kūrėjo akimis.
Žinoma, čia kalbame tik apie kokybiškas ir įtraukiančias pamokas, esant abipusei pagarbai tarp ugdytojų ir moksleivių. Sunku būtų įsivaizduoti motyvuotą mokinį per muzikos pamoką aprėktą dėl to, kad nedrįsta dainuoti ar tai daro blogai, arba jaunuolį, kurio piešinį dailės mokytoja parodo visai klasei, nes „šitaip tai jau tikrai negalima piešti karvės“. Vienintelis meno pamokų vertinimas turėtų būti, ar moksleivis turėjo galimybę kurti, tuo procesu džiaugtis ir pagaliau – ar ta pamoka praturtino jo suvokimą apie muziką, dailę, literatūrą, šokį ir kt. Kokybiškos menų praktikos sužadina emocinį, fizinį, socialinį bei dvasinį potencialą, kuris apskritai skatina žmones būti labiau žmonėmis, pačia geriausia šios sąvokos prasme. Užsiimančio menais – daile, muzikavimu, šokiu, drama – žmogaus mąstymas tarsi atidaromas, meno pagalba išlaisvinima, gerėja mąstymas, sklandžiau sprendžiamos problemos. Beje, šitai galioja ne tik moksleiviams.
Gyvename pasaulyje, kuris tampa vis sudėtingesnis, o aplinka – vis labiau neapibrėžta ir nenuspėjama. UNESCO teigia, kad galimybė mokytis meno dalykų turėtų būti prilyginta žmogaus teisėms, o šios galimybės neturėjimas – šių teisių pažeidimui. Tai ypač pabrėžiama, jei kalbama apie menų praktikavimą miestuose – manoma, kad savo estetiniu poveikiu jis apsaugo nuo streso kupinos urbanistinės atmosferos ir sumažina gamtos trūkumą, todėl yra būtinas komponentas pilnavertei psichikai.
Taigi ar šiandien tikrai turime moksliškai įrodytą menų Ćnaudą akademinių dalykų mokymuisi? Ir taip, ir ne. Ne, nes šiandien dar sunku atsakyti kodėl, kokiu būdu tai veikia, tad edukologija, psichologija ir neuromokslai toliau į tai gilinasi. Mokymosi procese tebėra daug nežinomųjų ir atsitiktinumo, be to, mokslas taip pat klysta. Bet yra ir taip – tikrai yra žinoma ir moksliškai pagrįsta, kad tai veikia ir veikia teigiamai.
Harvardo, Kembridžo, Jeilio universitetai, prestižinės aukštosios verslo mokyklos jau integravo menus į „kietųjų“, STEM dalykų studijas. Vis daugiau šalių meno dalykus integruoja į formalų ugdymą tiek estetiniu (meno kūriniai interjere, aprangoje, aplinkoje), tiek instrumentiniu būdu (kokybiškas menų praktikavimas). Visgi čia greito investicijų atsipirkimo nėra, todėl net ir aukšto ekonominio lygio valstybėse trūksta stiprių visuomeninių ir politinių jėgų, kurios apjungtų, sklandžiai ir sistemiškai integruotų meno veiksnį į formalaus ugdymo sistemas. Ką jau kalbėti apie mūsų palyginus jauną (atgavus nepriklausomybę) valstybę. Deja, situacija kol kas – be išeities. Bet ar tikrai? Juk intuityviai žinome, kad ugdant asmenybę bent vienas meno dalykas yra būtinas. Nuo mažens dainuojame, niūniuojame kūdikiams, perkame vaikams spalvotų pieštukų ir popieriaus…
Prieš keletą dešimtmečių muzikavimas, šokiai, drama, literatūra žmogaus gyvenime užėmė panašiai tiek laiko, kiek dabar skiriama socialinėms medijoms. Tik optimizavus mokslo įstaigas, unifikavus procesus, standartizavus vertinimus – kai vertinama tapo tai, ką galima suskaičiuoti ir palyginti – didesnis dėmesys natūraliai atiteko „kietiesiems“ mokslams, STEM laukui. Su visa pasiekta pažanga (o ji neabejotinai yra) visgi prarandama kai kas svarbaus – ugdymo procese lieka vis mažiau galimybių žaisti (suaugusieji, teigiantys, kad tai nesvarbu, tegu meta į mane Minecraft akmenį). Saviraiškos apribotos arba jų neliko visai, tad prarandamas svarbus, strateginis visuomenės ir valstybės potencialas. Moksliniai tyrimai sako, kad jaunuoliai, kurių ugdymo procesas buvo praturtintas daile, muzika, šokiais, drama, – užauga kaip aukštos savivertės, veiklesni ir aktyvesni piliečiai, norintys ir gebantys savanoriauti labiau, nei tokio ugdymo neturėjusieji.
Jeigu neturime gero sodininko ar pinigų jam pasamdyti, tai puoselėti ir laistyti savo karališką sodą vis tiek galime ir, ko gero, privalome. Net ir geriausiais norais grįsti dalykai, patekę į netinkamas rankas, bus sugadinti. Tad tėvų ir pedagogų pareiga – neleisti beždžionėms išrauti medelių tik tam, kad galėtų pamatuoti jų šaknis. Laistyti reikia mums patiems, ir vandens turime lieti nepriklausomai nuo prigimtinių šaknų ilgio. Turime visiems užtikrinti kokybišką meninį ugdymą, būtiną save gerbiančios, pasitikinčios ir visavertės asmenybės vystymuisi.
Nuotr. aut. Kalpesh Patel iš Pexels
