Čekų kilmės medijų teoretikas Vilémas Flusseris yra sakęs, jog fotografas laisvas tik tose ribose, kurias jam nustato fotokamera: židinio nuotolio, diafragmos bei išlaikymo trukmės ir kitų mechanizmo veikimo parametrų jis negali peržengti, tik pasirinkti kažką iš siūlomų variacijų ir paspausti mygtuką. Todėl V. Flusseris teigė, jog mechanizmas reglamentuoja galimybes patirti pasaulį, ir kartais taip intensyviai, jog kūrėjas telieka tik pagalbine įrenginio funkcija – panešti ar nublizginti.
Fotografijas mąstytojas vadina techniniais atvaizdais, nes jų atveju labai daug priklauso nuo fotokameros. Perkėlus žvilgsnį prie literatūros istorijos, galima tikėtis analogiško termino „techninis tekstas“, kuriuo, sekant V. Flusserio logika, būtų pavadinami tekstai, parašyti ne ranka, o kokiu nors įrenginiu – spausdinimo mašinėle ar kompiuteriu. Tuomet pradėtume stebėtis – negali būti, jog rašomoji mašinėlė ar skaitmeninis aparatas svarbūs literatūros istorijai, jog nuo jų bent iš dalies priklausė parašytų tekstų pobūdis. Tačiau, atidžiau žvilgtelėjus, matyti, jog mechanizmas visuomet buvo aktyvus rašytojo partneris, kurio poveikis literatūros istorijai – ypač kalbant apie Lietuvą – dar laukia savo tyrinėtojų.
Paprastai manoma, jog pirmasis literatūros kūrinį ne ranka, o spausdinimo mašinėle parašė Markas Twainas. Toks įsitikinimas susijęs su paties kūrėjo autobiografine 1904 metų pastaba, jog tai jis pirmasis pasaulyje panaudojęs spausdinimo mašinėlę meninio teksto suvedimui, o „Tomo Sojerio nuotykiai“ (1876) buvo pirmasis literatūros kūrinys, ištisai parašytas spausdinimo mašinėle. Tiesa ta, jog M. Twainas buvo pirmasis spausdinimo mašinėlę nusipirkęs rašytojas – vieną ankstyviausių kompanijos „Sholes and Glidden“ gaminių jis įsigijo 1874 metais. Bet romanas „Gyvenimas prie Misisipės“ (1883) dar buvo parašytas ranka, tad „Tomo Sojerio nuotykiai“ vargu ar spausdinti mašinėle. Vis dėlto, broliui M. Twainas laiškus rašydavo mašinėle, atsiprašinėdamas, jog reikia būti genijum, kad suvaldytum tą įrenginį.
Johnas Updike’as iki pat mirties 2009 metais rašė savo spausdinimo mašinėle „Olivetti MP1“, pagaminta 1932 metais Italijoje. Žurnalistų standartiškai paklaustas apie planuojamus kūrinius, jis kartais atsakydavo taip – rašysiu, kol veiks mano rašomoji mašinėlė. Likus keliems metams iki mirties, „The Boston Globe“ skaitytojai sunerimo – kūrėjas pranešė, jog, nors visi spausdinimo mašinėlės klavišai dar puikiai veikia, tačiau vežimėlis – įrenginys, kontroliuojantis popieriaus lapo poziciją – jau kartais stringa. „Jei suges, netaisysiu ir neberašysiu“, – pareiškė žurnalistams J. Updike’as. Aparatas, laimei, nesugedo.
Hunterio D. Thompsono santykis su savo „IBM Selectric“ buvo ne mažiau asmeniškas. Kartą jis šią rašomąją mašinėlę įmetė į sniego pusnį Kolorado valstijoje ir dar sušaudė iš pistoleto. Ištraukus iš sniego paaiškėjo, jog, nepaisant nieko, ji puikiai veikia. Po trejų metų rašytojas pistoletą jau nukreipė į save ir nusišovė.
Kaip matyti, spausdinimo mašinėlių ir jų savininkų santykis pasaulinėje literatūroje – gana gerai dokumentuotas. Tačiau ar yra žinoma, kas pirmąjį grožinį kūrinį parašė kompiuteriu?
Technologijų bei literatūros sąveikos tyrinėtojai sutaria, jog britų novelistas bei ilgametis „Playboy“ kelionių reporteris Lenas Deightonas yra pirmasis, parašęs literatūrinį tekstą įrenginiu, kurį būtų galima pavadinti kompiuterio prototipu. Pasakojama, jog 1968 metais IBM kompanijos technikas, taisęs L. Deightono spausdinimo mašinėles, nugirdo, jog rašytojo asistentei daug kartų tenka perspausdinti tuos pačius puslapius: įterpti papildymus, perkelti teksto fragmentus. Jis pasiūlė sprendimą ir po poros savaičių L. Deightonas nustėręs stebėjo, kaip darbininkai ardo langą, norėdami į namus kranu įkelti beveik šimtą kilogramų sveriantį IBM įrenginį „Magnetic Tape Selectric Typewriter“. Savo biografams jis vėliau prisipažino tą akimirką pradėjęs galvoti, jog naujasis rašymo būdas gal bus pernelyg egzotiškas. Tačiau jau 1970 metais pasirodė pirmasis kūrėjo romanas „Bomber“ („Bombonešis“), surinktas šiuo įrenginiu, kurį būtų galima laikyti kompiuteriu, galinčiu atlikti vienui vieną funkciją – rašyti ir išsaugoti tekstus magnetinėse laikmenose.
Pasiruošimas šiam romanui buvo sudėtingas, daug metų užtrukęs procesas. Kūrinio pasakojimas apima vieną 1943 metų britiškųjų oro pajėgų bombonešių skrydį į Vokietiją. Rašytojas surinko daug archyvinės medžiagos, aplankė vietas, virš kurių skrido bombonešių eskadrilė, pasikalbėjo su likusiais gyvais liudininkais, pakilo išlikusiu tų laikų bombonešiu. Viską papildė jo asmeniniai įspūdžiai iš karo metais patirtų bombardavimų. Užrašai buvo sužymėti įvairiais spalviniais kodais, nurodžiusiais susijusius medžiagos aspektus.
Pradėjus rašyti romaną tapo aišku, jog tai bus labai komplikuotas procesas. Jau mašinėle atspausdintus puslapius L. Deightonas vis taisė, įterpdamas naujos medžiagos ar pastabų. Tada sekretorei tekdavo vėl juos perspausdinti, o autorius vėl tekstą pildydavo. Atrodė, jog rašymas pasmerktas niekada nesibaigti. Tačiau viskas pasikeitė tada, kai IBM technikas įkalbėjo prozininką įsigyti specialų tekstams rinkti, redaguoti ir saugoti skirtą gaminį.
IBM MTST sudarė dvi dalys – rašomoji mašinėlė ir specialus elektroninis priedas, kuriame spausdinamas tekstas buvo verčiamas duomenimis ir saugomas magnetinėje juostoje. Nieko panašaus į ekraną nebuvo, tiesiog tekstas lape visiškai atitiko duomenis. Jei reikėdavo ką nors taisyti popieriuje, pakeitimai būdavo perkeliami ir į elektroniką. Rašytojas įsigijo patį brangiausią IBM MTST modelį už 10 000 dolerių, turėjusį net dvi magnetines juostas. Tai buvo kažkas panašaus į kompiuterį, kuriame vienu metu galima naudoti dvi atminties laikmenas, perrašyti duomenis viena iš kitos, kopijuoti teksto gabalus ir jais kaip tik nori manipuliuoti. Rašytojo asistentė net atrado būdą paženklinti kiekvieną teksto fragmentą specialia magnetine žyma, pagal kurią ji galėjo neklysdama susiorientuoti kuriamo romano džiunglėse.
Prisimindamas tą metą, L. Deightonas tvirtino esąs labiau konstruktorius nei rašytojas. Jis rašydavęs lėtai, niekada nuo pradžios iki pabaigos. Pagrindinis jo įrankis būdavo ne rašiklis, bet žirklės ir klijai. Užfiksuotus fragmentus jis karpydavo, iš atskirų gabalėlių klijuodavo tekstą, kurį paskui vėl karpydavo ir vėl klijuodavo. Todėl IBM MTST L. Deightonui atrodė tarsi specialiai jam sukurtas stebuklas, išvadavęs nuo nuolatinio klijų kvapo, tvyrojusio namuose.
Romanas „Bombonešis“ yra vadinamas geriausiu britų literatūros kūriniu apie Antrąjį pasaulinį karą, jį labai vertino tokie rašytojai kaip Anthony Burgessas. Tačiau literatūros istorijoje aptariamas tekstas svarbus ir dėl to, jog tai – pirmasis grožinis tekstas, išsaugotas magnetinėje juostoje elektroninių duomenų pavidalu. Pristatant romaną skaitytojams, ši aplinkybė ypač akcentuota: knygai parašyti buvo naudojamas „word processor“, mįslingai XX a. 7-ojo dešimtmečio kontekste skelbė „Bombonešio“ reklama.
Įdomu tai, kad šiandien toks įprastas terminas iš pradžių atsirado vokiečių kalboje. Vienas IBM Vokietijos padalinio vadovų Ulrichas Steinhilperis XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje kompanijos strategiją tekstą versti duomenimis ir kurti įrangą juos apdoroti pavadino vokišku terminu „Textverarbeitung“. Pažodžiui – teksto apdorojimas. Žinoma, tada niekam į galvą neatėjo, jog tai gali būti pritaikyta kur nors kitur, o ne didelių kompanijų ofisuose. Kad tokia technologija praverstų ir pedantui rašytojui, apsėstam faktų tikslumo, IBM inžinieriams ir vadybininkams nedingtelėjo. L. Deightono biografai pasakoja, jog jis paniškai bijojo, kad net mažiausias faktas ar įspūdis gali būti pamirštas ir nepatekti į rašomą romaną. Bijojo tiek, jog įsigijo vieną pirmųjų tuo metu tik pagal užsakymą gamintų nepertraukiamos srovės įrenginių. Jis užtikrino, kad net ir dingus elektrai visi duomenys būtų spėti išsaugoti.
Romane „Bombonešis“ nuskamba mintis, kad tai karas, kuriame žmonės gal net nedalyvauja, gal tik vokiečių ir britų bombonešiai savarankiškai skraido ir mėto bombas. Istorijos paradoksas – termino „Textverarbeitung“ autorius U. Steinhilperis karo metais skraidė vokiečių bombonešiais, Didžiojoje Britanijoje virš Kento buvo numuštas, paskui laikytas karo pabėgėlių stovykloje Kanadoje, iš kurios paspruko. Vėliau įsidarbino IBM ir sugalvojo „Textverarbeitung“ – skaičiavimo mašinų pritaikymo tekstų apdorojimui idėją, kuria pasinaudojo britas rašytojas, sukūręs vieną geriausių romanų apie Antrąjį pasaulinį karą.
Tačiau jei leisimės į pasakojimą apie kompiuteriu dirbusius literatus, tai toli gražu nebus vien tik maniakiškai didesnių techninių galimybių ištroškusi kompanija. Atvirkščiai, kai kurie jų netgi sąmoningai apriboja savo kompiuterių galias siekdami, jog skaitmeninis įrenginys kuo mažiau kištųsi į rašymo procesą. Pavyzdžiui, knygų sagos „Ledo ir ugnies giesmė“, pagal kurią statomas TV serialas „Sostų karai“ autorius George’as R. R. Martinas rašymui turi specialų kompiuterį su archajiška DOS operacine sistema, „WordStar 4.0“ teksto redaktoriumi ir be jokio interneto ryšio. Kaip sako kūrėjas, jis dirbdamas negalįs pakęsti niekieno patarinėjimų, o naujesnės programos nuolat siūlo gramatikos ar rašybos taisymus.
Pabaigai smalsu atsigręžti į Lietuvą ir pasižvalgyti po vietos rašytojų santykius su spausdinimo mašinėlėmis bei kompiuteriais. Straipsnio autoriui nėra žinoma, ar nustatyta, kas lietuvių literatūroje pirmasis savo tekstą parašė pasitelkęs mechanizmą. Tokių tyrimų, atrodo, dar niekas neatliko. Tačiau įdomu, jog Liūnė Sutema kūrė vokiška „Torpedo“, atrodo, tuo pačiu modeliu kaip ir Gabrielis García Márquezas. Viena iš paskutiniųjų Alfonso Nykos-Niliūno spausdinimo mašinėlių buvo „Olivetti Lettera 35“, tokia pati, kokia scenaristas Joe Eszterhas rašė scenarijų Paulo Verhoeveno filmui „Esminis instinktas“ (1992). Prozininkas Antanas Vaičiulaitis dirbo su „Smith-Corona Silent“, o Bronys Raila – su „Olympia De Luxe“, regis, šiuo modeliu yra kūręs amerikiečių prozininkas Donas DeLillo. Atmintyje dar išlikęs kauniečio rašytojo Augusto Tamaliūno 1997 metų pasakojimas apie siūlymus rašomąją mašinėlę pakeisti kompiuteriu. Jis sakė sutikęs, bet su viena sąlyga – kompiuterio klaviatūra turi skleisti tokius pačius garsus kaip ir spausdinimo mašinėlė. Tuo metu klaviatūros taip įgarsinti niekam nepavyko, tad A. Tamaliūnas ir toliau kūrė tik rašomąja mašinėle.
Publikuota žurnale „Nemunas“ 2018 nr. 5.
Nuotr. aut. Andrew Seaman iš Unsplash.
