Kauno senamiesčio po Eliezerio Heimano (1910–1944) ir Vytauto Martinkaus, berods, rašytojams per daug ir nereikėjo. Jis šen bei ten, aišku, šmėkštelėdavo ir net tuose saikinguose apsireiškimuose pasirodydavo geresnėje būklėje už variacijas neretai kokčios autorinės žiūros dailės darbuose. Vis tik senamiestis kaip kultūrinės vaizduotės vieta priklauso Vilniui. Kaunas yra visų pirma naujamiesčio ir senųjų priemiesčių kosmosas, o vietinio senamiesčio stipriausia sąsaja su literatūra – naujomis čerpėmis raudonuojantis Lietuvių literatūros muziejus Rotušės užnugaryje, labiau Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932) namas nei Kristupo Zigmanto Paco (1621–1684) ir Simono Siručio (1698–1774) rūmas. Tad priderėtų krykštauti, kad Vaivos Rykštaitės (Justė Winder) ketvirtasis romanas „Lizos butas“ yra apie romano herojės keliolika M. Daukšos gatvėje pragyventų metų.
Oficialioji kultūrinė spauda „Lizos butą“ įstangai peržengė tokiu pat plačiu žingsniu kaip ir trečiąjį V. Rykštaitės romaną „Trisdešimt“ prieš trejus metus. Tuo tarpu leidyklai „Tyto alba“ teko pradinę 2500 egzempliorių partiją papildyti 1500, ir nebūtinai tiek jau užteks. Lietuviškoji knygų blogosfera romaną pastebėjo ir sutiko teigiamai. Nenuneigti, kad romanas pateko į grupinę simpatiją pirmajam dešimtmečiui po Nepriklausomybės atkūrimo, kaitintos MO muziejuje praėjusią žiemą vykusios parodos „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“, nors autorė viešai sakė, kad sutapimas, ji pradėjusi rašyti romaną keleriais metais anksčiau. Gal dėl to ne vienam magėjo gretinti jį su Rimanto Kmitos „Pietinia kronikomis“ (2016) apie Šiaulius, Povilo Šklėriaus „Mano tėvas, mano sūnus“ (2017) apie Alytų, Virginijos Kulvinskaitės (Virginija Cibarauskė) „Kai aš buvau malalietka“ (2019) apie dabartinę sostinę, irgi pasakojančius apie tą pasiutusį dešimtmetį.
Knygoje bent kaip kurių skaitytojų laukė atpažinimo džiaugsmas, santūriai atitariantis parodos salėse net penkis mėnesius skambėjusius didžiadecibelinius klyksmus, it būtų į jas įžengę Thomas Andersas ir Dieteris Bohlenas, gyvesni nei gyvi, o ne po nosimi pakištas vėlyvojo sovietmečio skurdas, viskas ir vykę ne muziejuje, bet turguje. Patiko tos detalės romane: rusicizmais dekoruota kasdienė kalba, pažįstama ne tik kauniečiams, namų langas kaip komunikacinė linija, ką nors iškrapštant iš namų į kiemą arba ką nors grąžinant atgalios ir kitos – bendrai patiko, nes dar buvo juokinga ir lengvai skaitėsi, kaip dermingai kartoja e-knygyno „knygos.lt“ vieno sakinio recenzijos. Romano plunksniškumu suabejota visgi buvo. Pavyzdžiui, tinklaraščio „Mano knygų pasaulis“ autorė Dovilė įspėjo nedvejodama: „Lengvumo pojūtis skaitant romaną – tik pirmasis įspūdis“. Panašiai mintijo ir „Perskaičiau“ rašanti Ieva, ir inkognito išliekantis knygų blogosferos veteranas, iš po kurio klaviatūros pilnėja „Knygų lentyna“.
Romano istorijos pasakotoja Gintarė, gimtajam miestui atsukusi nugarą iš karto po matūros, jauna moteris, riktuoja prisiminimus apie savo gyvenimą Kaune. Tai – laikas nuo rudenėjančių 1988 m., kada su mama Saulita ir tuomečiu patėviu ji, trimetė, iš vieno kambario buto kol kas nenudrengtame daugiabutyje Šiaurės prospekte persikrausto į pirklio name senamiestyje buvusiose arklidėse įrengtą butą, iki mokyklos baigimo, Lietuvai tampant Europos Sąjungos nare. Kas nutinka Gintarei po išėjimo iš Lizos buveinės į savąjį suaugusio žmogaus gyvenimą, skaitytojui atveriama taupiai. Težinoma, kad studijų metais Vilniuje ji pagaliau susitinka su savo biologiniu tėvu Gintaru Sudeikiu, perleidžia mamos vyrų tipologiją per save, net trumpam išteka vien tam, kad išbandytų skyrybas, o tada jau nutaria „viską pradėti iš naujo ir rimtai – lyg pereiti į kitą kompiuterinio žaidimo lygmenį“ (p. 262). Tas naujas lygis, pasibaigus bandomajam suaugusio žmogaus gyvenimo etapui, yra gyvenimas emigracijoje, vaikų auginimas su kitataučiu, knygų rašymas ir mėginimas kažką padaryti su ištrynimui nepasiduodančia praeitimi.
„Atmintis – kaip aktorė, trokštanti atlikti net jai nepriklausančius vaidmenis. O tada žiūrinėja, kaip ten kas atrodė, kol galiausiai ir pati patiki, kad buvo – viskas taip ir buvo. Nežinau, kaip kiti, bet aš atsiminimuose matau save iš šalies – lyg stebėčiau iš viršaus, kartais iš šono, ir niekada savame kūne“ (p. 71), vienoje pasakojimo vietoje filosofuoja Gintarė. Iš pabirų epizodų jos susikurtas vientisas prisiminimas apie pirmuosius 20 savo gyvenimo metų yra gyvenimas Kaune kaip gyvenimas dugne, nepaisant mamos nuolat deklaruojamos meilės dukrai ir pirmojo atkurtos Nepriklausomybės dešimtmečio virpulių. Saulitos devizas „Beprotystėje yra tiek daug grožio!“ (p. 27) ir įvardina, į kokią peklą yra patekęs vaikas jau prieš gimdama. Tebūnie seno pastato kiūrantys vamzdžiai ar pro skyles perdangose atkurnantys etatiniai sunkmečių palydovai tarakonai. Gintarė sudėlioja tokią savo vaikystės ir paauglystės versiją, kad kas gi belieka, tik susikirsti su savo kūnu, o skaitytojui, prieš pradedant apžiūrinėti išnarą, neprošal netoliese pasidėti korvalolų.
Pastūmus į šalį stereotipinę 1990-ųjų ženklų sąranką, „Lizos bute“ vyksta šeimos, savo ruožtu esančios giminės visete, istorija. 1985 m. pavasarį į ten įpuolusi Gintarė ją sužinos dalimis, ir ne tik dėl to, kad vaikas daug ko nesupranta, o paauglys vis dar kai ko nesupranta, nes kol kas nelabai įdomu. Suaugę, žinantys daugiau ir matantys toliau nei mergaitė, kai ką jai pasakos dozuotai, o kai ko nepasakos, net ir paprašyti. Populiari išmintis sako, kad kiekviena šeima turi savo paslapčių, nors nei vienam antropologui ar sociologui nepavyko šios hipotezės patikrinti ir įtikinamai įrodyti. Kartų ryšys yra asimetrinis, ir paprastai vyresnieji yra galios pozicijose, iš kurių jie kontroliuoja įkandin einančiųjų tapatybių emisijas. Kol šeimoje ar giminėje yra paslaptis, jos nežinantys yra tik daliniai grupės dalyviai, it ne visai iš tikrųjų nariai.
Nepriklausomybės išvakarėse vyresniosios kartos, dabar tapę nebyliomis, karštančiomis žuvelėmis kaip kaimynė antrame aukšte, begali atsidusti dėl balažin į kur nukicenusį pasaulį. Ką jie manė darą saikingai, jų vaikai apglėbė kaupiai, kaip kada apversdami moralę, kaip kada padidinami jos tąsumo koeficientą. Net akivaizdžiai žlungant okupacinei sistemai, 1991 m. sausio 22-25 d. vykdytos finansinės reformos dienomis, medžiaginių gyvenimo patogumų neniekinančiai Saulitai nesugaudžia nauji karilionai. Kalbėdama apie nomenklatūrinę giminės tetą Rožę, ji užtikrintai postringauja, kad lanksti moralė yra puiku: „[M]ama sakė, kad teisingai daro, kas, kad Lietuvos politinių kalinių dukra? Ne veltui jos tėvelis kovojo už laisvę, tikrai ne veltui, bet išlieka prisitaikantys, o kaip kitaip?“ (p. 44). Nors Nepriklausomybės atgavimo metu Saulita yra vos trisdešimt perkopusi moteris, ji jau rambi, liekanti praėjusiame laike.
Vyrai Saulitai yra utilitarinis gyvenimo atributas: vienas perkraustys į norimą butą, padarys remontą, kitas – padarys euroremontą, pavėžins po kurortus ir pasamdys tarnaitę, dar kitas – tą, dar kitas – aną, o greta egzistuos ir meilužiai. Buities pagerinimas bus dažniausiai Saulitos minimas įkainis vienam, antram sutuoktiniui, besivylusiems susilaukti ir judviejų bendro vaiko, nors ji ras ir kitų būdų sustabdyti šeimos pagausėjimą, – ji niekada su nieku daugiau vaikų turėti ir neketino, tiesiog pamiršdavo pranešti tiems vyrams iš anksto ir nedviprasmiškai. Gintarė nuolat girdės, kad „absoliučiai visi vyrai yra nedėkingi kuiliai, atskridę iš kitos planetos, kitas narodas, kuris mūsų, moterų, niekada nesupras. Niekada, mano turte, ir nesitikėk iš jų nieko. Ypač – supratimo“ (p. 63), nors jų irgi reikia, ypač kai net nesistengi išmokti vairuoti ar susivokti, už ką reikia balsuoti per rinkimus, nesugebi nuo stalo nuvyti kiauliškai besielgiančių vaikų ar paprasčiausiai susisiūti prairusią chalato kišenę. Toks gyvenimas bus nusėtas verkiančiais vyrais, įskaudintomis moterimis ir tyliai įtūžusiais jų paaugliais. Tik anokia bėda, tos vyrų sužeistos širdys, kas gi sakė, kad kam nors turi būti lengva gyvenime.
Liberalus Saulitos supratimas apie motinystę ir vaikų auklėjimą šiandienos Lietuvoje atidarytų bylą vaikų teisių apsaugos tarnyboje, pradžiai. Gintarės nesibaigiančiame šaržavime skandinami epizodai yra šaižūs: motinos, patėvių, jų draugų, kaimynų, giminaičių, bendradarbių pijokystė; mergytės išpuvę dantys ir užjuodęs kūnelis; motinos iniciatyva kartu su dukra žiūrima homoerotinė pornografija; prie incesto artėjantis suaugusios moters nuogo kūno demonstravimas paaugliams posūniams; laukimas, kada kažkelintas jos vyras baigs kitame kambaryje diržu plakti savo paauglį sūnų; ėjimas su netikru broliu ir tikru rašteliu pardavėjui parnešti alaus po eilinių išgertuvių besiblaivantiems tėvams. Savo kūnu vaikystės nebejuntančios Gintarės galvoje kaip tyčia yra labai daug kūno ir jo išskyrų – spermos, šlapimo, vėmalų. Kieme irgi ne kitaip – berniukai po grupinio sekso su vietine gatvės prostitute pasigauna venerinę ligą, netrukus kaimynų nepilnametė dukra pradeda lauktis, o mokykloje nuobodu ir tiek. Kaip tik tokiose romano vietose ir gali skaitytojui prireikti lašiukų nuo širdies, juk Saulita – anglų kalbos mokytoja prieš Kovo 11-ąją ir po jos. Sveiki atvykę į lietuvišką mokyklą, Lietuvos ateitį.
Po visais gintariukinimais ir gintarytinimais glūdi Saulitos savi neatsitiktiniai nutylėjimai. Dukra Saulitai kurį laiką bus masalas, ūgtelėjusią reikės palikti ramybėje, kad nesusivoktų, kodėl ji, sekmadieniškai išpuošta, vedžiojama į netoli namų esančias vietas, juolab, kad Saulitai tojo tikslo pasiekti nepavyks. Gintarei bręstant, motina pradės lieti epizodus, kuriuos dukra nebūtinai apie savo mamą norės žinoti. Paauglei motina mestels nuotrupą: „Tavo tėvas man suskaldė žandikaulį“ (p. 175), o toliau mergaitė gyventi su tokiomis žiniomis turės pati. Lūžo, tą specifinį traškesį atmintyje palikdami, kaulai, ir įvyko tai, be abejo, alkoholiniame apmaudo nirtulyje. Romano herojei, atrodo, teks luktelti, skaitytojui versti lapą po lapą iki paskutiniojo, kol įvyks šiokia tokia defragmentacija. Šeimos slėpinys, kurį metų metais žinojo mama Saulita ir močiutė Elena su bočeliu, ir trys mamos seserys, ir kaimynai Sudeikiai Slabodkėje, atsivers. Per paslapties dingimą Gintarė pagaliau taps visaverte šeimos ir giminės nare, viena iš jų. Standartinis feministinis interpretavimas negalės net žioptelti, nes rašytojos valia Saulita – iš tų laikų, kai moteris turėjo teisę ir galimybę visiems žmogiškiems veiksmams, su pliusu jie būtų ar minusu.
Išberbėjusi Kauno pilis ir Birštono gatvės perėjos požemis įrėmins Gintarei jos Senamiestį, pratęsdami niūrų Lizos butą ir M. Daukšos gatvės kiemą, kurio nevalyvumą, apleistumą ji pastebės paties pirmojo apsilankymo metu, kada dar tik buvo deramasi su buvusia cirko artiste dėl susikeitimo butais už papildomą solidžią priemoką. Kažkur bus upės ir jų Santaka, čia pat, už vos kelių žingsnių, veiks Kęstučio Navako (1964–2020) knygynas „Septynios vienatvės“, Kauno mažasis teatras (1992–2017), Alberto Stankevičiaus (1954–1997) dailės galerija „AlGalerija“. Meno pasaulio tuo metu tikėjimas, kad dabar jau viskas pagaliau įmanoma, neįsiskverbs į Gintarės atmintį, nors poezijos, kaip ir mamai Saulitai, norėsis ir reikės. Šviesumo bus pas močiutę Eleną ir bočelį savaitgaliais, per vasaros atostogas, o grįžus namo – ir vėl pelijantis gyvenimas ant šildomų marmurinių grindų ant vandens, kurį plytintį po visu butu aptiks antrasis patėvis, mėginęs didinti butą, kasantis žemyn į rūsį, nes penkiems trys kambariai darėsi ankštoki.
Gintarės kiemas grimzta, – po 1993 m. vasario 14 d. Prezidento rinkimų Kaunas tuštėjo žaibiškai, įspėdamas apie prasidėjusį masinį egzodą, į kurį politikoje ilgai bus numojama ranka, kol taps per vėlu. Po paaugliams perduoto užkrato Žibutė iškeliauja link Geležinkelio stoties, užsidaro ir sovietinė valgykla „Žibutė“, bet parduotuvė „Aladinas“ išliks. Keičiasi kiemo gyventojai: vienas po kito traukia į Ameriką, Angliją, Daniją, Rusiją, kiti parduoda turtėjantiems savo butus ir keliasi į erdvesnius kvadratus daugiabučių rajonuose ar kur. Pasakotoja taip pat padės Kaunui niekėti, ji iš jo išvyks neterminuotai, pirmai progai pasitaikius, kaip ir jos antros eilės pusseserė Jurga romane „Trisdešimt“. Ilgainiui iš senbuvių liks tik Saulita su savo ketvirtu ilgiau jos gyvenime užtrunkančiu vyru ir Esmeralda su pusiau čigoniuku, pusiau lietuviuku sūnumi Mantu, mokyklos laikais Gintarei buvusiu jos išsvajotuoju princu. Galų gale, vieną po kito nekilnojamo turto objektus superkantis naujasis elitas ir šeimininkaujantis kieme, it kitų gyventojų suvis nebūtų, nukirs senąjį ąžuolą, ir po batais trakšintys giliukai bus irgi tik prarasto laiko skardas.
Išvykimas iš nevilties miesto – sudėtingiau nei persijungimas į kitą lygmenį kompiuteriniame žaidime, ir transhumanizmas viso labo tik pažadas šviesios ateities. Tuo tarpu Gintarės kompanjonas – nedrąsa pasižiūrėti savo baimei į akis, vis ginant ją šalin linksmumo per daug nekeliančiu juokinimu. Emigracijos saugumo miraže Gintarė tėra pakeliui į atsakymą, tokį paprastą ir tokį sudėtingą; Saulitos mėgtos Justino Marcinkevičiaus miesto poemos „Siena“ (1965) žodžiais tariant: „Ak moterys, / atsiminimuose gyvenančios, / tiek daug atsimenančios ir todėl / tiek daug atleidžiančios! / Atsiminimai – / tai jūsų vystyklai / ir jūsų įkapės. Atsiminimai – / tai jūsų antras kūnas, / kuriame / jūs niekad neišnykstat / ir nemirštat“. Gintarės pasakojimas nutrūksta, neįtikinus skaitytojo, kad anksčiau ar vėliau viskas baigsis gerai. Jos vidinis atminties teatras mirga vaizdais, perdėm priartintais ir išdidintais, neišbaigtais, tarpusavyje prieštaraujančiais, vis menančiais mįslę devyngyslę. Filmas moters galvoje užstrigusi tarp dviejų polių: naują triratuką senelių namo kieme Slabodkėje išbandanti laiminga mergaitė, nuščiuvusi naktį besiklausanti mamos patėviui pasakymo sueities metu „Kodėl tu varai man į vidų? Aš nenoriu vaikiuko. <…> Jei nori vaikiuko, reik didesnio buto“ (p. 13).
Slėpiningasis Kreivarankis, recenzuodamas kultūros dvisavaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ parodą „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“, laidavo kad „[t]as laikotarpis tiesiog praėjo, kaip praėjo ir įprotis gliaudyti ir spjaudyti kepintas saulėgrąžas, nors kitados atrodė, kad tai yra amžina“. Gal tik dipukams ir ankstyviausiems trečiabangininkams smurto, skurdo ir sparčiai senkančio susitelkimo dešimtmetis pažįstamas iš nuogirdų, bet buvusiems vaikais ir paaugliais tas laikmetis niekada nebus viso labo perbėgimas per eilinį sidabro lauką be takų. Jie antrą kartą neaugs, neis į mokyklą ir kitų tėvų, besikapanojusių sueižėjusiame pasaulyje, kaip kuris sugebėjo, neturės. Ne visiems ateitis bus be 1990-ųjų. Kad ir kaip bravūriškai būtų rašoma apie tą laikmetį, sąžiningas, tad ir autentiškas, net jei ir kiek baikštokas, pasakojimas apie tai, kaip lengva buvo būti jaunam tada, prigaunantis skaitytoją kaip lengvai skaitomas, vis pažvengiant, nesugebės apeiti neparadinės laikmečio pusės, nepanaudojamos nei nostalgijoms, nei egzotikoms.
„Lizos butas“ ir „Trisdešimt“, tokia arba atvirkščia tvarka, istorija kaip besiplėtojantis pasakojimas per keturias vienos giminės kartas, – ir nieko baisaus, kad teta Rožė trečiajame rašytojos romane neturi sesers Elenos, tik žuvusį brolį – yra Kauno tarpukario nuoseklios ir nebeatšaukiamos griūties fiksacija. Šiuose romanuose kiekviena karta nuo jo tolsta vertybėmis, kasdieninio gyvenimo ritualais, vaizduote, o miestas susitraukia iki privačios, ankštos erdvės, iš kurios galima tik išaugti. Apie 1990-ųjų Kauną, taip neįtikėtinai staigiai sudilusį miestą, galvoti, kalbėti bet kokia proga ir kontekste yra grįžimas į ne kažkieno kito padaryto nusikaltimo vietą, ir toks pratimas niekuo nepanašus į užsibūrimą amžinajame žavesyje plevenančiu prieškariu. Dabar Kaune, ir toliau laisva valia, be atvangos save randuojančiame, apie tą niūrų jo biografijos epizodą yra ir visas romanas, kurį užvertus miestui reikia linktelti „turbūt atrodo, kad niekas tavęs nesupranta. Aš tave suprantu“ (p. 188), o į šiukšlinę krenta tuščias buteliukas nuo širdies lašų.
