Kultūra per lengvai gali tapti ideologiniu įrankiu, propagandos platforma – visi režimai tai žino. Rašyti publicistiką, turint išankstinį nusistatymą, galima greitai ir lengvai, visi publicistai tai žino. Daug sunkiau yra pasisakyti bet kuria aktualia tema ar iškilusiu degančiu klausimu, kai tavo pradinė pozicija: aš nežinau. Tai užima laiko, tai reikalauja daug didesnių pastangų, netgi finansinių išteklių, ir intelektinio sąžiningumo. Viešojoje erdvėje išlikti nepriklausomu intelektualu yra sudėtinga, tačiau įmanoma.
Mano asmeniniu įsitikinimu, kultūra privalo išlaikyti balansą, nedarydama nuolaidų jokiai ideologijai, jokiai politinei krypčiai. Kultūra – viešoji erdvė, įgalinanti monologus, diskusijas ir polemikas, kurių dalyviai pagarbiai sutaria nesutarti. Iš esmės tai reiškia, kad, girdėdami kito tiesą, mes nesusikuriame iliuzijos, jog esame teisūs ar teisesni. Tokio pokalbio metu išvada viena – mes nežinome, niekas nežino tiesos, nes vienos tiesos nėra. Manau, tik taip įmanoma likti dalykų viduryje. Kurti stiprų centrą – labai svarbi kultūrinė misija.
Prieš metus, kai pradėjome kurti Magaziną, ar netgi dar seniau, kai vaikščiojau visiems kalbėdama, kad turiu svajonę ir ieškau bendraminčių, neįsivaizdavau, kaip toji svajonė atrodys įkūnyta, kokie džiaugsmai apims ir kokios problemos iškils. Žmonės, kurie labai palaikė pradžioje, kažkodėl nutolo, o vietoj jų priartėjo kiti, mažai ar visai nepažįstami. Gerų dalykų buvo daugiau, negu blogų ar nemalonių, tačiau vienas iš tokių sunkesnių redaktoriaujant – sakyti „ne“. Atsisakyti. Apsispręsti ir neatsiprašant, kartais net nepaaiškinant (nes neprivalau) – atmesti pasiūlymą, idėją, nuomonę.
Mano vaizduotė nesiekė taip toli, kad įsivaizduočiau, jog gausime straipsnių iš visuomeninės organizacijos PLJS, kurios (dėl tam tikrų nesklandumų laiku nepublikuotam) leidiniui rašiau ir aš pati. Paskelbti (jau senokus) tekstus, kuriuos rašė pasaulio lietuvių jaunimas, atrodė tauri misija. Skaitydavau juos tik tada, kai dėdavau į puslapį. Susidarė įdomus vaizdas: užsienyje gyvenančių ir studijuojančių lietuvių pažiūros beveik išimtinai kairiosios arba, kaip mes dabar (ne veltui) vadiname naujoviškai – leftistinės. Net pakilusiu iš nuostabos antakiu nesustojau publikuoti tų straipsnių vieno po kito, laikydamasi principo „nors nesutinku su tavimi, mirsiu už tavo teisę kalbėti“.
Iš organizacijos narių esu girdėjusi, kad tai nėra politinė organizacija, vadinasi, ir leidinio sudarytojai nenorėjo sąmoningai užpilti rinkinio vienos ideologijos spalva. Taip jau išėjo. Gali būti, kad būtent nesąmoningumas arba kitų pusių nematymas mums kartais uždengia akis ir imame manyti, kad viskas gerai, kad visa yra „savaime aišku“, arba „čia tik nuomonės“. Tai akloji zona, burbulas, kuriame šilta ir patogu būti teisiam ir negauti tiesioginių kitos pozicijos iššūkių.
Viena didžiausių pamokų per praėjusius metus, kurias gavau iš Magazino – tai, kad „čia tik nuomonė“ nebūna. Net ir centras yra pozicija politinių ideologijų atžvilgiu. Bet tokiu atveju, kai reikia rinktis poziciją – manydama, jog tai sunkiausia, renkuosi buvimą nei kairėje, nei dešinėje, o dalykų viduryje. Kaip pasakytų Aristotelis: in media res. Tai gera vieta siužeto pradžiai – šit kur mes save pagauname po vienerių Magazino metų.
Kaip rašytoja, esu įpratusi daryti meninius sprendimus (suprasite tai, perskaitę mano ką tik publikuotą romaną „Akys chimeros“) ir teigti meninę tiesą. Kaip Magazino redaktorei, nepaisant to, kad seniau apie tai nesusimąsčiau, neišvengiamai teks daryti sprendimus dėl politizuotų straipsnių, kurie neatitinka centro pozicijos arba nesiekia būti viduryje. Nemanau, kad tai diskriminacija ir nemanau, kad vienos ir kitos politinio spektro pusės leidinių šiuo metu trūksta. Atvirkščiai – jų yra šiurpiai daug. Tai, kas vyksta viešojoje erdvėje, jau kuris laikas vadinama kultūros karais. Manau, kad priešiška situacija randasi tuo atveju, kai įvyksta skirtis tarp dviejų pusių, kai brėžiama linija ir prasideda apsišaudymas kaltinimais. Daugiausiai žalos sukelia kitos pusės diskreditavimas ir atsisakymas suprasti esminę žmogaus prigimties savybę – paradoksalumą – šviesiąją ir šešėlinę pusę, kurios neegzistuoja po vieną. Mieli utopistai, niekada šiame pasaulyje žmogus netaps angeliškai švarus ir jūsų utopijų tobulai neįgyvendins.
Visai įmanoma, kad ne visada būsiu teisi ir ne visad man pavyks išbalansuoti ant lyno. „Bijau, kad centras neišlaikys“, – amerikiečių rašytoja, eseistė ir publicistė Joana Didion dokumentiniame filme apie jos gyvenimą („The Centre Will Not Hold“, 2017), išsakė tokį būgštavimą, kuris buvo ją apėmęs hipių laikais, iš arti matant ne vien euforinę sex & drugs & rockenroll revoliuciją, kai žmonės tiesiog pasileido ir pasiuto, ir iš šalies toks visuotinis laisvės proveržis galėjo atrodyti gražus ir teisingas. Rašytojai paskutinį tašką padėjo jos namuose surengtas žvaigždžių vakarėlis (atėjo Janis Joplin ir panašūs iš to rato), kurio metu, užlipusi į savo dukros kambarį patikrinti, ar viskas gerai, ant grindų ji rado švirkštus. Ne, tai nėra gerai. Rašytojai šitai sukėlė stiprią reakciją – nesakau atmetimo, ne tas žodis – dar didesnį norą aiškintis, kur yra centras, ar išlaikys centras.
Kol kas centras vis išlaiko. Būtent jam reikia daugiausiai palaikymo kultūros karų laikais.
Pernai buvau skeptiška dėl „cancel culture“ realumo, netikėjau, kad man kas nors gali priekaištauti dėl mano kalbos, uždrausti man vartoti kokius nors žodžius, tačiau iš vieno jauno žmogaus sulaukusi net trijų pastabėlių, tapau įtraukta ir dabar jau tikiu, kad tai egzistuoja. Pagavau save nutylint, kad neįsivelčiau į konfliktą. Blogiausia, ką šis pamišęs jaunimas daro sau ir kitiems, tai įvaro siaubą ir atima pasitikėjimą net artimiausia aplinka, o tai užmuša saviraiškos laisvę. Vėlgi išoriškai daug kas atrodys patraukliai – ak, mes tokie bendruomeniški ir ekologiški, mes gi norime būti geresni už savo tėvus ir protėvius, mes nežudome (net maistui) ir nesityčiojame (net jeigu tai humoro šou), mūsų organizacija atstovauja tuos, kurie tyli (net jeigu garsiai nepritarė mums)!
Ar tikrai tylintieji nori, kad juos atstovautumėte? Jūs patys susiteikėte teisę ir įsigalinote. Ačiū, manęs neatstovaukite. Aš rimtai.
Pasilieku sau teisę vadintis nenormalia ir pamišėle, nors neturiu psichiatro diagnozės. Jeigu turite dėl to problemų (pasirodo, kai kas turi) – eikit velniop. Jei kas nors ims manyti, kad žiūriu į kurią nors bendruomene apsiskelbusią grupę žmonių iš aukšto, pasiskolinsiu komiko Ricky Gervais atsakymą: aš į visus vienodai žiūriu iš aukšto (I look down on everyone equally). Nesutinku su tavo nuomone, bet tu turi teisę kalbėti, todėl ir sau pasilieku teisę kalbėti, net jeigu tu iš manęs ją norėsi atimti.
Tylintieji, rašykite mums ir nebebūsite tylintieji. Magazino platforma laukia autorinės pozicijos, tačiau, užuodus ideologiją, gausite malonų neigiamą atsakymą, gal net patarimą (jei prašysite), kur jūsų tekstą priims išskėstomis rankomis.
Ragindama rimčiau pažiūrėti į mūsų rubriką Pagirios, kviečiu nepamiršti juoktis. Visų pirma iš savęs, bet ir iš kitų. Humoras padeda nesusireikšminti.
Magazinas važiuoja toliau ir nesustos dar bent metus. Naujienlaiškis ir toliau liks pagrindine bendravimo su auditorija priemone. Nuo kito naujienlaiškio priminsime apie vertus dėmesio senesnius tekstus, juos cirkuliuosime. Prenumerata ir toliau išlieka nemokama.
Magazino metų statistika: paskelbta 80 straipsnių, pusė jų rašyti specialiai mums, kiti – perpublikuoti iš kitur. Mūsų naujienlaiškį šiuo metu prenumeruoja 155 žmonės. Kiekvieną mėnesį skaitiniai buvo nesikartojantys: po penkis. Dvylika Magazino mėnesių.
Be redaktorės, Magazino aktyviausios autorės: Marija Antanavičiūtė, Nomeda Repšytė (visi jos reviu rašyti specialiai mums), Eglė Konagis, Audrė Gruodytė, Evelina Daciūtė. Savo tekstus mums patikėjo Saulius Keturakis ir Andrius Romaška. Debiutavo 6 Kauno kolegijos studentai. Viso paskelbėme trisdešimties autorių tekstus. Bendradarbiaudami su PLJS organizacija, paskelbėme 8 jų tekstus. Straipsniai buvo rašomi lietuviškai, žemaitiškai, šiaulietiškai, netgi angliškai su lietuvybėmis. Vienas pavadinimas – rusiškas žodis kirilica, kurio daugiaprasmiškumą buvo verta išlaikyti.
Rubrikai Laiškai iš pasaulio mintis siuntė autoriai iš Lietuvos, Vokietijos, Australijos, JAV, Didžiosios Britanijos, Italijos, Norvegijos, Kanados.
Mes išvengėme reklamos. Buvo svarstoma, kaip tvarkytis su finansine portalo puse, bet kol kas išvengėme ir finansų, neskaitant nedidelių reklaminių bei portalo palaikymo išlaidų (portalo dizaineris teikia paslaugas nemokamai – ačiū jam!). Išgirdome patarimą, kad reikia leisti skaitytojams mus paremti. Buvo pasirinkta lietuviška Contribee sutelktinio finansavimo platforma. Visa tai leidžia Magazinui dar netapti juridiniu vienetu ir išlikti maksimaliai nepriklausomais.
Kai dar tik kūrėme Magazino konceptą, skaičiau apie vieno seniai sekamo niujorkiečių žurnalo „n+1“ pradžią, kai jie svarstė, kodėl reikia dar vieno žurnalo, kai jų tiek daug? Šio leidinio nuolatinis bendradarbis Markas Greifas išleido savo esė rinkinį „Against Everyhing“ (Verso [sic!], 2017) – centro pozicijos šūkis? – kurios įžangoje yra toks sakinys: „Jei sukurtume erdvę nežinomiems autoriams, galbūt jie pasakytų ką nors, ko dar nesame girdėję?“ (If we made one venue for the unknown, might they say one thing as yet unsaid?)
Mūsų laikai nėra apokaliptiniai. Mes ne toje pačioje vietoje, kaip 1940-aisiais. Mūsų laukia kitokie sprendimai ir kitokia ateitis, nes dabartis smarkiai skiriasi, ir žinios (ypač apie save, apie savo „žmogiškumo“ puses) daug gausesnės, ir patirtis labai didelė. Mes (mūsų gimdytojai) išgyvenę. Mes turime istoriją – didelę, skausmingą ir kupiną tikėjimo, jog gyvenimas tęsiasi. Mes tęsiamės. Tam tikromis temomis pasisakant neįmanoma būti teisiu. Esama dalykų, kurie nepraranda savo parodoksalumo net ištyrinėjus juos iš visų pusių, net užsibrėžus būti nešališku, laikytis objektyvumo, atjungti savo emocijas. Tapti žiauriam vardan tiesos. Kurios nėra. Tėra tiesos paieškos. Tęskime!
Nuotr. aut. Elina Krima iš Pexels.
