M stotis

Patti Smith "M Train", Bloomsbury 2015.
„I wrote to give myself something to read.“
(Parašiau, kad turėčiau pati ką skaityti.)

Patti Smith „M Train“

Perskaičiau Patti’ė Smith „M Train“. Labai lėtai buvo skaitoma ši knyga. Atidėliojau visą rytą paskutinį skyrių, ir gal be reikalo, nes kai skaičiau popiet, jau buvau pavargusi. Paskutinė proga gerti juodą kavą su Patti’e.

Šios knygos idėja paprasta ir nuostabi: rašyti save. Būti savyje. Ką reiškia būti Patti’e Smith? Štai galima pagyventi jos galvoje. Ji miega, sapnuoja, klajoja sapnuose, kalbasi su personažais, prabunda, apsiprausia veidą, apsivelka vis tuos pačius (vyriškus) drabužius, leidžiasi laiptais žemyn, Niujorkas, Septintoji aveniu (berods), eina į savo nuolatinę kavinę ‘Ino, atsisėda prie savo nuolatinio stalelio, užlenda už kavos aparato, jos stalelis kampe, ji paprašo baristos, kaip visada, juodos kavos, skrebučio ir alyvuogių aliejaus dubenėlio, o kartais jau ir neprašo, nes tas žmogus žino, ko ji atėjo. Jis mato nuotaikas. Jeigu Patti’ė ant servetėlės darosi sąrašą, vadinasi ruošiasi keliauti. Ir iškeliauja. Dažnai.

Palieka namie tris kates. Kas jas prižiūri, neaišku. Toks jausmas, kad jos savarankiškai tame bute gyvena, nes yra antgamtiškos katės, kaip ir jų antgamtiška šeimininkė. Bet kai ji grįžta, visuomet laiku paduoda katėms maistą, išplauna dubenėlius ir pripila švaraus filtruoto vandens, paskui pati, stovėdama prie kriauklės (kaip įsivaizduoju) valgo iš skardinės sardines. Atrodo, kad tos sardinės ne žmonių, o kačių maistas, bet autorei toks tinka.

Vakar neištvėrusi pasigaminau Patti’ės Smith receptą, nes vienoje vietoje, lyg tarp kitko, tarsi kalbai pagražinti, rašoma, kad eidama namo ji nusipirko spagečių, česnakų, svogūnų laiškų, ančiuvių skardinėlę, grįžo ir pasigamino maistą (būtent, ne vakarienę, ne spagečius tokius ar anokius, o maistą – meal). Nusipirkau vakar ančiuvių ir spagečių, visa kita radau namuose. Nuo savęs pridėjau pusę avokado ir šlakelį šviežiai spaustos citrinos sulčių, petražolių, raudonojo čili pipiro ir įtarkavau itališko kietojo sūrio. Buvo taip skanu, kad norėjosi apsiėsti, o tai jau būtų ne pagal Patti’ės principus, kaip suprantu, nes ji yra visą gyvenimą liesa, tarsi vis dar badautų taip, kaip jaunystėje, kai tik atvyko gyventi į Niujorką.

Kiek knygos išleidimo metu jai metų? O, tik šešiasdešimt aštuoneri! Ji puikiai atrodo bet kuriame amžiuje. Šiuo metu ji visai žila, baltu, vis daugiau istorijų raukšlėmis pasakojančiu veidu. Niekada nesisvaigino kvaišalais, bet mėgsta išgerti su draugais. Vieną skyrių užbaigė sakės tostu į visų rašytojų valkatų garbę: „Už tai, kad vieną dieną būčiau priskirta jums!“ Rašytojai ir valkatos – taip puikiai dera!

Atrodo, jai reikia tiek mažai, bet turi ji tiek daug. Ne turto, bet stebuklų, nes įvairiausi dalykai nusitinka jos kosmose. Patti’ė gyvena be laiko – kai patenki į bet kurio žmogaus galvą, ką gali atrasti pirmiausia, tai kad joje nėra laiko. Viduje mes belaikiai. Tik išorėje kintame tarsi bangos: nestovime, neišliekame.

Su mirusiaisiais bičiuliais Patti’ė draugauja dažniau, nei su gyvaisiais. Susidaro įspūdis, kad tie mirusieji tebegyvena jos galvoje. Štai antras dalykas, kurį gali atrasti, patekęs į kito žmogaus galvą: tai vieta, kurioje niekas nemiršta. Todėl reikia atsargiai įsileisti į save dalykus, žmones, vaizdinius…

Patti’ė – piligrimė. Mistikė, medialė, šamanė. Ji meldžiasi už mus visus. Ji yra pati sau dievas, religija ir tikinčioji.

Skaitau ir svarstau: kaip nuostabu gyventi tame pačiame laiko lauke, kaip ir ji. Patti’ė atėjo pas mane per atsitiktinumą – laimėjau loterijos prizą. Kai buvau neseniai atskridusi gyventi į Melburną, nusipirkau keletą bilietų į tarptautinį menų festivalį, kuriame pankroką dainavo ir Patti’ė, bet į jos koncertą nenuėjau, nes nežinojau, ką ji dainuoja. Tačiau sudalyvavau loterijoje. Tereikėjo parašyti e-mailą ir gali laimėti kokią nors dovaną. Laimėjau dokumentinį filmą apie Patti’ę Smith – taip mudvi susitikom. Man pasirodė, kad esame tarti senos pažįstamos.

Tada pirmą kartą išgirdau jos užkimusį balsą, dainuojantį, beveik rėkiantį: „Horses, horses, horses!“ Tada pamačiau fotosesijas, kurias fotografavo jos mylimasis Robertas Mapplethorpe’as – dabar irgi mano mėgstamas fotografas, atrastas dar anksčiau, per meno istorijos knygą „The Body Image“, kur buvo juo nuotraukos.

Labiausiai įsimintina scena iš dokumentinio filmo apie Patti’ę – jos pasakojimas apie tai, kaip teko prisisioti į butelį nuo limonado, skrendant triviečiu lėktuvu. Kitas įsimintinas kadras – iš jos interviu Youtube, kur sako, kad Niujorkas ją sugundė, sužlugdė, pagimdė, prikėlė, sukrėtė – tai yra miestas, kurio jai reikėjo. Kilusi iš mažesnio miesto, Niudžersio, po mokyklos baigimo kurį laiko dirbo fabrike. Tam, kad suvoktum, jog niekada gyvenime nenori dirbti valandinio darbo, turi tai išbandyti.

Ko reikia, kad imtum gyventi kitaip, negu tie fabriko žmonės, tai yra, laisvai? Būti laisvam. Valgyti mažiau, ir atrodys, kad šaldytuve vis per daug maisto, nes mums juk reikia tiek nedaug. Galbūt pakanka tik skardinės sardinių per dieną? Ir tik gerti juodą kavą be cukraus kasdien, daug kartų?

Patti’ės knygoje daug kas persipynę. Tikrovė, realybė, atsiminimai, vizijos… Lankomi rašytojų kapai, patiriami tikri ir išgalvoti nuotykiai, kalbamasi su gyvais ir mirusiaisiais. Nuvykti į kalėjimą Lotynų Amerikoje, kuriame svajojo kalėti Jeanas Genet, paimti iš ten akmenukų, nuvežti juos ir įkasti ant Genet kapo Prancūzijoje… Beprotybė arba tikras, pilnas gyvenimas. Arba viskas kartu.

Gyventi savo gyvenimą, paralelinį, laisvą, kupiną nuotykių, kurie išties yra tavo sapnų ir svajonių gyvi įsikūnijimai – tai prašmatnu. Toks žmogus galėtų būti vadinamas „šventuoju“ – jo nesugadino šiuolaikinės technologijos, tačiau jis kuo puikiausiai palaiko ryšius su visais – per metafizinį kanalą. Patti’ė jaučia tai pati, tai jaučia ir aplinkiniai, dovanojantys jai dar daugiau stebuklų – ir ji pati yra stebuklų generuotoja.

May you live hundred years, Patti!