Kur daugelis šiuolaikinių rašytojų refleksyviai pasirinktų ironiją, Knausgaardas išlieka gilus ir visiškai nuoširdus, nebijantis išsakyti universalų nerimą, nebijantis atrodyti naivus ir keistas.
James Wood
Šiomis dienomis itin retas ir vertingas yra Karlo Ove’ės gebėjimas būti visiškai čia ir dabar, sąmoningai suvokiant savo paties egzistenciją.
Zadie Smith
Kas, jeigu apie motinystę ir jos frustracijas dejuotų moteris, sudirgusi dėl to, kad reikia gaminti vakarienę ir skalbti, arba moteris, trokštanti tik užsidaryti kuriam laikui viena ir rašyti?
Siri Hustvedt
Prieš dešimt metų sėkmingą literatūrinę karjerą pradėjęs, dar gana jaunas (trisdešimt devynerių) autorius sėdo rašyti trečiojo romano, kurio jau laukė leidėjai, pasirinkęs temą – savo tėvo mirtį. Pradžioje jis mėgino kurti fikciją, naudodamas pramanytus vardus, perkeldamas asmeninę patirtį istorijon apie kitą žmogų, kitą šeimą ir tos šeimos netektį. Tačiau toks pasakojimas rodėsi netikras: „(…) mane vimdė vien mintis apie išgalvotą veikėją išgalvotame siužete, mano reakcija buvo fiziologinė“, – atviravo jis vėliau autobiografinio romano puslapiuose.
Ištiko krizė. Nepasitikėdamas romano forma apskritai, rašytojas kažko laukė. „Fikcija neturi vertės, dokumentinis pasakojimas neturi vertės. Vieninteliai žanrai, kuriuose mačiau vertę, kurie vis dar teikė prasmę, buvo dienoraščiai ir esė, literatūros tipai, kuriuose nereikėjo naratyvo, kurie buvo apie nieką, kurie buvo tik balsas, tavo paties asmeniškas balsas, gyvenimas, veidas, žvilgsnis, kurį galėjai sutikti. Kas yra meno kūrinys, jei ne kito žmogaus žvilgsnis? Nukreiptas ne virš mūsų, ne po mumis, bet tame pačiame akių lygmenyje. Menas negali būti patiriamas kolektyviai, niekas negali, menas yra tai, su kuo esi vienas. Sutinki tą žvilgsnį vienas.“
Karlas Ove’ė Knausgaardas nusprendė rašyti apie save. Jis sėdo ir dešimtyse puslapių išliejo paauglystės išgyvenimus. Tai buvo iš esmės tekstas apie nieką: jokio siužeto ar situacijų, tiesiog buitinės smulkmenos, kasdienybės realijos. Ir tik po šio išsiliejimo jis pradėjo rašyti apie tėvo mirtį – tokią pat tikrą, kaip gyvenimas. Reikšminga detalė: rašydamas naudojo tikrus vardus – pagaliau juk tai tekstai sau, o jei taip, viskas galima. Ir būtent toks pasakojimas skambėjo tikroviškai ir nuoširdžiai, atrodė gyvas ir vertas kitų dėmesio. K. O. Knausgaardas išsiuntinėjo eskizą keliems draugams, artimiesiems ir tik iš jų reakcijos suvokė, ką padarė. Dėl to, ką ir kaip jis parašė, vėliau teks samdyti advokatus ir gintis teisme.
Pasirodo, sakyti tiesą nėra visai legalu. Žmogus, gebantis būti kraštutinai atviras ir nuoširdus, nusipelno dėmesio, bet ir smerkiančiųjų daugėja proporcingai. Gali rašyti nuosavos gėdos kroniką, tačiau nesiek jos su kitų žmonių tikraisiais vardais.
Mano pažintis su K. O. Knausgaardo šešiatomiu romanu „Mano kova“ (norv. Min Kamp) prasidėjo nuo antrosios knygos „Įsimylėjęs vyras“ (skaičiau anglišką vertimą A Man in Love). Pirmasis teksto srautas – knygoje nėra skyrių, ji parašyta srautais – apie tai, kaip šeima su dviem mažamečiais vaikais vyksta atostogauti. Iškart įtraukia atviras pasakojimas apie dirginančią, klampią, karščio ir troškulio nualinto vyro, dviejų vaikų tėvo, būseną. Jis norėtų dirbti, o ne atostogauti, tačiau nusileidžia moters pageidavimui, tiksliau, visuotinai priimtoms normoms, kad šeima turi leisti vasaros atostogas kur nors užmiestyje, nors su vaikais tai labai sunku pavadinti poilsiu. Tai pragaras, o pasakotojas – kankinys. Netrukus sužinome, kad jis yra rašytojas, kuriam reikia laiko ir erdvės vienatvei, kūrybai. Visa tai reikės išplėšti, išsikovoti. Tokia jo kova.
Penktajame romano tome, pavadinimu „Some Rain Must Fall“ („Turėtų palyti“), pasakojama apie dešimtmetį, praleistą Bergene, amžiaus tarpsnyje nuo devyniolikos iki trisdešimties. Tai studijų ir „užsikabinimo“ metai. Kelissyk įsimylima ir sutinkama pirmoji žmona. Atveriami norvegų literatūros užkulisiai: gerai užsuktas leidybos variklis, egzistuoja kritika, redaktoriai ieško naujų autorių ir aktyviai padeda jiems. Sužinome, kad su jaunu rašytoju leidėjas susitiko šiam dar nepateikus nė puslapio, nes jį pagyrė kitas jaunasis debiutantas. Redaktorius perskaitė K. O. Knausgaardo kritinius straipsnius spaudoje ir pakvietė pasikalbėti. Dešimt minučių dėmesio, ir jau pasiūlymas: kai parašysi ką nors, atsiųsk man. O, kokį entuziazmą sukėlė! Parašęs pirmą šimtą puslapių, iškart nusiuntė. Redaktorius ilgai neatsakė, ir jaunuolis ėmė save graužti už tai, kam pateikė nesąmonę. Bet štai atėjo laiškas: puiku, nuostabu, laukiu likusio teksto, ir jau galime planuoti knygos išleidimą! Ką jūs manote – rašytojas sėda ir išpila dar du šimtus puslapių. Vėl siunčia leidyklai. Jam iškart siūlo knygos pavadinimą. Nors romanas nebaigtas, redaktorius nuramina, kad galėtų jį publikuoti net ir tuo atveju, jeigu autorių partrenktų autobusas. Po to – dar trys mėnesiai sunkaus darbo. Jaunuolis it apsėstas pluša, pamiršęs viską pasaulyje (jo žmonai tai nepatinka). Galiausiai įvyksta knygos pristatymas, dalyvaujama festivaliuose, susitikimuose su skaitytojais… K. O. Knausgaardą iškeikia kai kurie kolegos: debiutantas rašo prastai, bet užtat koks gražus! Vienas garbus autorius net griebia už kiaušų tikrąja tų žodžių prasme. Šiltas gildijos priėmimas! Po kurio laiko romano teises nuperka anglai… Paskui stoja ilga pauzė – ar pavyks rašyti toliau? Žinome, kad pavyks. Knygoje naujas kūrybos procesas „užsiveda“ prieš pat pabaigą – skyrybas su pirmąja žmona ir išvykimą iš Bergeno.
Skaitant visa tai, intrigavo viena potemė – literatūra kaip vyrų žaidimas. K. O. Knausgaardo moterys – kasdienybei ir seksui. Su merginomis jis valgo, žiūri kiną, miega, merginos rašytoją traukia iš girtuoklystės. Jis bando būti geras žmogus – ir tampa geresnis, kai įsimyli. Užtat vyrai yra jo kompanionai, sielos draugai, intelekto maitintojai, kolegos. Moterys trukdo menininkams kurti, nors padeda nenuskęsti buityje. Vidinis veiksmas, konfliktai, intrigos vyksta tik tarp vyrų. K. O. Knausgaardas skaito vyrus autorius, semiasi iš jų įkvėpimo, mėgdžioja, kalbasi su jais per literatūrą. Moterų toje terpėje tarsi nėra arba jos tik šmėkšteli ir dingsta. Tiesa, Bergeno rašymo kursuose moterų būta, tačiau, šiems pasibaigus, jų nebegirdėti. (Turbūt išėjo padėti savo vyrams kurti.) Vienos bendrakursės darbą K. O. Knausgaardas begėdiškai nuplagijavo. Nors netinka sakyti „begėdiškai“, nes jam visgi buvo gėda, taip smarkiai, kad anuomet neprisipažino ir spiriamas prie sienos. Vėliau išpažino kaltę, aprašė.
Nepaisant to, kad vėliau vedė rašytoją, poetę, apie jų intelektinius santykius sužinome mažiau negu apie dalyvavimą žmonos gimdymuose. Žmona yra jo vaikų motina ir kūrybos stabdis. Didžiausias kūrybos pagalbininkas – artimas bičiulis, vardu Geiras.
Norvegų kilmės amerikietė rašytoja Siri Hustvedt, regis, pastebėjo šią potemę. Niujorke vesdama K. O. Knausgaardo knygos pirmojo tomo pristatymą, uždavė feministinį klausimą: „Ši knyga apie vyrus… Apie obsesinį ryšį, meilę ir neapykantą sunkaus charakterio tėvui, kuris galėtų būti pavadintas neįmanomu tėvu. Taip pat apie dviejų brolių artimą ryšį. Sesuo yra, bet beveik nepasirodo. Motinos charakteris gan blankus, bet akivaizdžiai daug ramesnis ir sveikesnis nei tėvo. Dvi žmonos – tarsi buitinio peizažo dalis drauge su vaikais, įkyriais jų balsais, pokalbiais telefonu… Su draugėmis sieja seksualinės patirties istorijos, jos yra mylimosios arba paauglystės susidomėjimo objektai. Su moterimis neužmezgamos intelektinės draugystės, nepastebėjau jokių moterų literatūros įtakų, išskyrus galbūt Julios Kristevos, kuri romane minima, jei neklystu, du kartus… Man išties smalsu, ar jūs sąmoningai rašėte tokią vyrišką istoriją?“
Autoriaus atsakymas toks: „Kai rašiau, apie tai negalvojau. Tiesiog rašiau. Bet tai knyga apie tapatybę, apie vyrišką tapatybę, todėl, žinoma, tėvas ir brolis yra svarbūs, bet tai… iš tiesų tai ne… Turėjau daugiau parašyti apie mamą, bet negalėjau, taigi čia tam tikras trūkumas arba… tiesiog buvo neįmanoma apie tai kalbėti. Kadangi mano tėvas miręs, o mama dar gyva, buvo neįmanoma apie tai kalbėti. O kitas dalykas tas, kad man labai artimus žmones – mamą ar žmoną, ar kitus – sunku išgirsti, sunku pamatyti. Bet jei santykiai yra labiau konkurencingi, įmanoma tuos žmones pamatyti, nes per tai atsiranda ryšys. Todėl mano knygose tų, kurie man kažką duoda, kaip mama, mano žmona, negalima pamatyti, sunku apibrėžti…“
Kai S. Hustvedt išėjo iš knygos pristatymo, mintys galvoje toliau sukosi: ką reiškia „konkurencingi santykiai“? Kodėl rašytojo santykiai su moterimis nekonkurencingi? Kodėl moteris nedaro įtakos, neveikia romanuose, tampa nematoma tarsi gorila aikštelėje? (Viename iš psichologinių tyrimų žmonėms, žiūrintiems krepšinio varžybų vaizdo įrašą, užduodama skaičiuoti kamuolio perdavimus, niekas nepamato, kad penktoje minutėje į aikštelę išbėga žmogus, persirengęs gorila. Kaip keistai beskambėtų, mūsų visuomenėje ir literatūroje, kuri ją atspindi, vis dar nepastebimos moterys, nes dėmesys – kitur.)
S. Hustvedt tai pribloškė: „Netikiu, kad Knausgaardas iš tiesų mano, jog Kristeva yra vienintelė iš visų gyvųjų ir mirusiųjų moterų, gebanti gerai rašyti ar galvoti. Tai būtų absurdiška. Dėl to spėju, kad jam konkurencija, literatūrinė ar bet kokia kita, reiškia lygiavimąsi su kitais vyrais.“ Būdama ne tik literatė, bet ir mokslininkė, ji pastebi paraleles su kitomis sritimis, kuriose dominuoja vyriškoji lytis: „Ne vienintelis Knausgaardas nurašo moteris kaip nekonkurencingas. Gali būti, kad jis tiesiog yra nuoširdesnis negu literatūros, mokslo ir kitų sričių vyrija, nematanti ar negirdinti moters todėl, kad ji „ne konkurentė“. Nemanau, kad tik dėl tos priežasties moteris tampa nematoma kambaryje arba platesnėje literatūros zonoje, bet tai tikrai įdomi mintis, kurią galima apsvarstyti. Gal Knausgaardas tiesiog sąmoningai suvokia požiūrį, kuriuo kiti vyrai ir moterys besąlygiškai tiki, tačiau negali išreikšti arba nutyli?“
K. O. Knausgaardas yra prisipažinęs, jog vaikystėje kentė kiemo berniukų patyčias, nes buvo jausmingas, greit apsiverkdavo. Jis iki šiol jaučia kompleksą dėl to, kad pasirinko nevyrišką profesiją. „Apie jausmus nekalbu, – sakė jis viename interviu, – bet apie jausmus daug rašau. Skaitymas – moteriška, rašymas – moteriška. Taip galvoti beprotiška, tikrai kvaila, bet vis dar turiu tai savyje.“
Straipsnyje „No Competition“ („Ne konkurentės“) S. Hustvedt nusprendė išsiaiškinti: jei pati literatūra vyrų vadinama moterišku užsiėmimu, kodėl moterys atsiejamos nuo literatūrinės konkurencijos? „Visi mes, tiek vyrai, tiek moterys, vyriškumą ir moteriškumą įspraudžiame į metaforinę schemą, dalinančią pasaulį perpus. Mokslas ir matematika yra kažkas sunkaus, racionalaus, tikroviško, rimto ir vyriško. Literatūra ir menas yra kažkas minkšto, jausmingo, netikroviško, nerimto ir moteriško, – rašo S. Hustvedt. – Žinios ir operavimas skaičiais tokios stigmos neturi. Negi aritmetinių uždavinių sprendimas yra aktyvesnis? Negi vaikas neturi išmokti ir skaitymo bei rašymo? Negi skaitymo ir rašymo gebėjimai nėra gyvybiškai svarbūs, norint kažko pasiekti gyvenime? Ir kadangi tiek skaičiai, tiek raidės yra abstraktūs ženklai, belytės reprezentacijos, prietarai, nukreipti prieš skaitymą kaip moterišką užsiėmimą, yra šokiruojantys arba, kaip sakė Knausgaardas, „beprotiški“. Bet sąryšis yra asociatyvus. Viskas, kas susiejama su mergaitėmis ir moterimis, praranda statusą, nesvarbu, ar tai būtų profesija, knyga, filmas ar liga.“
Greta K. O. Knausgaardą šlovinančių straipsnių, tučtuojau kilo klausimų banga: kas, jeigu apie „moteriškas“ patirtis rašytų ne vyras? Ar taip pat sakytume, kad štai autorė „įminė didžiąją romano paslaptį“, atrado esminį klausimą: rašyti ar nerašyti, o gal „tiesiog gyventi?“, ne kartą užduotą moterims, kurios gimdo ir augina vaikus, bet literatūrai aukoja šeimos laiką ir visuomenės akyse tampa monstrais.
Nereiktų naiviai tikėti, kad Lietuvoje moterų literatūra priimama kitaip. Neretai žodis „moteriška“ ištariamas su menkinančia potekste, o norint pagirti sakoma: „Jūsų literatūra vyriška.“ (Nežinau, ar džiaugtis, kad esu tokį komplimentą gavusi.) Feministinio literatūros diskurso tyrinėtoja Solveiga Daugirdaitė yra pastebėjusi, kad sovietmečiu į jaunas rašytojas žvelgta skeptiškai, įsitikinus, kad jos „rašo iki vedybų“. Tiesa, pastarąjį dešimtmetį jau publikuota daugiau monografijų apie lietuvių rašytojas, tačiau situacija nekelia optimizmo: „Kūrėjos dažniau pristatomos kaip neracionalios, vaikiškos, spontaniškos, privačios, neryžtingos, jų moteriška savimonė tapatinama su motinyste ar aukojimosi siekiu, nutylint tuos jų veiklos ir asmenybės aspektus, kurie prasilenkia su stereotipinio moteriškumo samprata (menininkai vyrai taip pat gali būti neracionalūs, o menininkės siekis įsitvirtinti susijęs su „nemoteriškomis“ savybėmis – ambicijomis, tikėjimu savo išskirtinumu, saviraiškos siekiu).“ Taip pat pažymėtina, jog vyrų dalyvavimas literatūroje tiesiogiai proporcingas jos finansavimui. Sovietmečiu literatūra buvo stiprus propagandos įrankis ir valdžia ją dosniai rėmė, todėl dauguma autorių buvo vyrai. Nepriklausomybė sukeitė prioritetus, meno industrija neteko didelės paramos ir vyrijos dėmesio. Susidaro įspūdis, kad moterims leidžiama žaisti „vyrų literatūros“ lauke, tačiau sulaukti pagarbos ar įvertinimo – jau kitas reikalas.
Nuo Virginios Woolf laikų moterys kovoja dėl nuosavo kambario, jų atlyginimai (ar honorarai) menkesni, praktinių rūpesčių daugiau, bendroji – tiek vyrų, tiek moterų – literatūros platforma kuriama iš lėto. Vis dar gajus požiūris, jog kai vyras rašo apie save ar meilę moteriai, jis kontempliuoja pasaulį; kai moteris rašo apie save ar meilę vyrui – tai melodrama, bobiškas romanas, o vyras – moters pasaulio centras, su kuriuo būtinai reikia rasti santykį. Vyras savo romanuose yra protagonistas. Moteris net ir savo romanuose dažnai tėra auka, netikėtai prabilęs šalutinis personažas, nepilnavertės literatūros nedidvyrė. Savimi tikėti sunku net pačioms moterims.
Viename užsienio knygyne radau K. O. Knausgaardo žmonos Lindos Boström Knausgaard knygą. Paskaitinėjau anotaciją: tai šiuolaikinė pasaka apie tai, kaip tėvas iš savo galvos pagimdo dvylikametę mergaitę, kurią vėliau atiduoda prieglaudon, ten ji įsitraukia į Sekmininkų religinę sektą, pradeda kalbėti senovinėmis kalbomis, uždaroma į psichiatrinę ligoninę, ilgisi savo tėvo, kuris galiausiai ateina ir išgelbėja… Akivaizdu, kad nežinočiau rašytojos tokia pavarde, jeigu jos vyras nebūtų garsus. Be to, K. O. Knausgaardas jau atskleidė tiek daug šeimos detalių, kad negalėčiau pakelti to paties pasakojimo iš kito personažo perspektyvos. Be to, susidarė įspūdis, kad Linda (moterį iškart norisi vadinti vardu, ne pavarde, nes… taip jaukiau?) yra isteriška: vis regiu vaizdą, kaip ji trenkia savo vyrui per veidą už tai, kad jis pasiūlė neturėti vaikų, kad jiems nepersiduotų psichinė liga (Linda serga klinikine depresija). Pastelinių spalvų viršelis, suapvalinti knygos kampučiai, autorės veidas nuotraukoje: graži, protinga moteris, bet… Knygos nepirkau. Visa ta „genijaus mūzos“ situacija man pasirodė „neskani“.
Tačiau skandalais mintančią žiniasklaidą domina abi pusės. Australų apžvalgininkas Jamesas Buttonas stebėjo Knausgaardų porą Sidnėjaus prieplaukoje: „Spėliojau, koks jausmas, kai visiems atveri juodąją savo santuokos dėžę? Ji taip pat autorė, jos proza ir poezija yra publikuota. Kokią medžiagą jai naudoti, apie ką rašyti? Iš kitos pusės – o ką rašo jis? Man kilo daug klausimų, bet laikiausi atstumo, o jie gėrė ir rūkė, sėdėdami dviese kitoje pasaulio pusėje, toli nuo namų, atrodydami kaip bet kuri kita pora, bet galbūt labiau negu kitos poros pageidaujanti būti palikta ramybėje.“
1856 m. rašytoja George Eliot savo straipsnyje „Kvaili poniučių romanai“ teigė: „Laimei, neprivalome įrodinėti, kad proza yra literatūros žanras, kuriame moterys savo ruožtu gali būti lygios su vyrais.“ Regis, belytės struktūros iš raidžių, žodžių, sakinių, pastraipų – tai laukas, kuriame svarbi tik žmogaus būsenos refleksija, ir abi lytys turi veikti lygiomis teisėmis. Autoriai, kurie pasitelkę vaizduotę laisvai pasakoja iš kitos lyties perspektyvos, gali konkuruoti vienas su kitu, pamiršdami socialinius stereotipus. Jei žaidime vien vyrai, pralaimėjusiųjų pusėje – visi.
Publikuota žurnale „Nemunas“ 2017 nr. 12.
Iliustracija: Franz Dvorak paveikslas „Susimąsčiusi skaitytoja“
