Kokie košmarai šiais laikais kamuoja didžiųjų pasaulio kompanijų vadovus? Vienas dažniausiai pasitaikančių siužetų galėtų būti štai toks: ima koks nors gudročius ir sugalvoja naujovę. Iš pradžių visi iš jo juokiasi, o paskui kaip išprotėję puola pirkti. Ir štai, nors šiandien įmonė verta šimtų milijardų, rytoj ją gali ištikti „Kodak“ ar „Blockbuster“ likimas. Pirmoji neįvertino skaitmeninės fotografijos ir bankrutavo, o antroji, užsiėmusi videonuomos verslu, nenumatė, kad netolimoje ateityje niekas nebeis į nuomos punktą pasiimti kasetės, o tiesiog užsisakys „Netflix“.
Nuo tokios nepalankios įvykių sekos bandoma apsisaugoti: technologijų raidos prognozėmis užsiima begalė firmų, JAV universitetuose net ruošiami šios srities specialistai. Įdomu tai, kad vienas aptariamos disciplinos pradininkų yra lietuvis, Niujorko politechnikos universiteto profesorius Romualdas Šviedrys.
Norint atsakyti į klausimą apie ateinančius metus užtenka dabartinių vartotojų apklausų ir kitokių jų elgsenos tyrimų, tačiau galvojant apie penkmetį, dešimtmetį ar ilgesnį laikotarpį visos turimos metodikos pasirodo beveik bejėgės. Tiesiog ateities vartotojas, kurį būtų galima tyrinėti, dar neegzistuoja. Būtent todėl pastaraisiais metais ateities technologijų prognozių rinkoje labai daug dėmesio susilaukė amerikiečių kompanija „SciFutures“, įkurta rašytojo, verslo konsultanto ir vizionieriaus Ari Popperio. „SciFutures“ į klausimą apie laukiančias technologijas ir jų poreikį atsako pasitelkdama netikėtą įrankį – mokslinės fantastikos literatūrą.
Ši netikėta idėja A. Popperiui gimė lankantis rašymo kursuose Kalifornijos universitete. Būtent čia jam tapo aišku, kad mokslinė fantastika turi tai, ko trūksta bet kokiam moksliniam tyrimui – žmogiškosios realybės perspektyvą, parodančią, kaip vienos ar kitos technologijos bus priimtos kasdieninėse praktikose. Kitaip sakant, literatūrinis tekstas yra tinkamiausias būdas suprasti, kaip dabartis (tai, kas žinoma) virs ateitimi (tuo, kas dar nežinoma). Be to, meninis pasakojimas – žymiai efektyvesnė priemonė įtikinti klientą nei paprasti duomenys. Pasakius, jog ateityje žmonės drabužius pirks tūbelėse lyg kremą, ryte juos užsiteps, o vakare tiesiog nusipraus, pašnekovas tiesiog purtys galvą, nes tai jam atrodys visiška nesąmonė. Tačiau jei ši inovacija atsiras grožiniame tekste, kuriame bus matyti, kaip tai keičia visą žmogiškąją tikrovę (nelieka dėvėtų rūbų, anūkės nebegali vestuvėse vilkėti močiučių vestuvinių suknelių ir pan.), tuomet jau galima pagalvoti – gal tai išties nebloga verslo idėja?
Kultūros istorija rodo, jog tai, kad literatai gali atspėti ateities technologijas – jokia naujiena. Legenda yra virtęs 1956 m. amerikiečių rašytojo Philipo K. Dicko apsakymas „The Minority Report“, kuriame buvo papasakota apie gestais valdomą kompiuterį. Basas Ordingas, vienas iš pirmojo „iPhone“ gestais valdomos vartotojo sąsajos kūrimo grupės vadovų, interviu yra pripažinęs, kad minėtas P. K. Dicko tekstas buvo vienas iš jų įkvėpimo šaltinių. Tačiau duomenų valdymas gestais – ne vienintelė idėja, atsiradusi iš šio trumpučio literatūros kūrinio. Paskaičiuota, kad jis tapo pagrindu porai šimtų įvairių technologijų patentų, nuo „Kinect“ iki liečiamojo ekrano planšečių. Taigi, galima sakyti, jog šis tekstas sujungė mokslinę fantastika ir realias technologijas.
Kalbant apie literatūros įtaką technologijų raidai, paprastai prisimenamas ir rašytojo Arthuro C. Clarke’o 1945 m. laiškas žurnalui „Wireless World“, kuriame jis siūlė komunikacijai panaudoti į geostacionarią orbitą iškeltus palydovus. Laiške, pavadintame „Peacetime Uses for V2“, A. C. Clarke’as išdėstė sumanymą vokiečių sukurtas raketas V2 panaudoti iškeliant į kosmosą specialius įrenginius ir taip pagerinant ryšių sistemos prieinamumą. Kitas rašytojas Williamas Gibsonas minimas kaip masinio interneto vartojimo pranašas. Jo 1984 m. romane „Neuromancer“ pirmą kartą sutinkamas terminas cyberspace. Orveliškais metais pasirodęs literatūros kūrinys dar buvo surinktas rašomąja mašinėle, tačiau būtent 1984-aisiais „Apple“ pristatė pirmąjį asmeninį kompiuterį. Virtualios realybės įrenginius gaminančios kompanijos „Oculus“ tyrimų padalinio vadovas Michaelas Abrashas už virtualios realybės idėjos populiarinimą yra dėkingas filmui „The Matrix“, o taip pat ir šios istorijos literatūrinėms ištakoms – jau minėtam W. Gibsono romanui „Neuromancer“ ir ypač P. K. Dicko dienoraštiniam tekstui „The Exegesis“, kuris pradėtas rašyti 1974 m., rašytojui ištraukus du protinius dantis. Po vizito pas stomatologą išgėręs nuskausminamųjų kūrėjas išvydo seriją vizijų, kurias nupasakoti prireikė beveik 6000 puslapių. Papildytosios realybės startuolis „Magic Leap“ rašytoją Nealą Stephensoną, pagarsėjusį 1992 m. romanu „Snow Crash“, pasikvietė būti futuristų – ateities spėjikų – grupės vadovu. Kitas šio autoriaus romanas „The Diamond Age“ tapo pagrindu „Amazon“ inžinieriams, kūrusiems pirmąją „Kindle“ elektroninę skaityklę.
„SciFutures“ nėra tiesiog pagal užsakymą fantazuojančių rašytojų bendruomenė. Literatūra čia – svarbiausias idėjų generatorius, kurį pasitelkus kuriamos verslo strategijos, gaminami ateityje numatytų technologijų prototipai. Net ir bendrovės verslo metodas įvardijamas kaip prototipų gaminimas pagal mokslinę fantastiką. Tiesa, šis metodas nėra „SciFutures“ atradimas. Jį sukūrė „Intel“ korporacijoje dirbęs ateities tyrinėtojas Brianas Davidas Johnsonas. Nuo 2016 m. „Intel“ palikusio ir Arizonos universitete dirbančio mokslininko užduotis buvo nustatyti, kaip po 10–15 metų žmonės naudos kompiuterius. Pirmojoje stadijoje kartu su antropologais ir etnografais tirta esama kultūros būklė ir jos tendencijos. Kitas žingsnis buvo suprasti, kaip kompiuteris gali dalyvauti šiuose kultūriniuose procesuose. O jau tada B. D. Johnsonas, pats būdamas mokslinės fantastikos rašytojas, imdavosi kurti ateities viziją, paprastai įgydavusią pusiau literatūrinio teksto pavidalą. Nes būtent mokslinė fantastika, tyrinėtojo manymu, yra geriausia priemonė suformuoti veikiantį idėjos prototipą, parodant, kaip įrenginys paveiks visą aplinką.
Pasitelkusi B. D. Johnsono sumanymą fantastiniame tekste sumodeliuoti žmogiškąją ateities realybę, „SciFutures“ šią idėją pavertė verslu. Dabar tarp įmonės klientų yra tokios korporacijos kaip „Pepsi“, „Samsung“, „Intel“, „Hershey“, „Visa“ ar „Ford“.
Geriausiai žinomas „SciFuture“ projektas – namų ūkio prekių tinklo „Lowe’s“ papildytos realybės patalpa „Holokambarys“. Kompanija buvo susidūrusi su problema: pirkėjas pasimesdavo prekių gausoje, be specialių ir brangiai kainuojančių konsultacijų neįsivaizduodavo, kaip įvairūs daiktai galėtų derėti prie jo būsto interjero, kaip jį būtų galima pakeisti. „SciFutures“ pasiūlė sprendimą – specialią patalpą, kurioje klientas, ant galvos užsidėjęs specialią įrangą, gali pamatyti, kaip jo namuose atrodys įvairios „Lowe’s“ prekės: dažai, tapetai, grindų danga, baldai. 2014 m. „Lowe’s“ parduotuvėse Kanadoje buvo įrengti du tokie kambariai, o idėjai pasiteisinus 2015 m. metais šiomis galimybėmis jau buvo aprūpintos devyniolika „Lowe’s“ parduotuvių Šiaurės Amerikoje.
Neįtikėtina, bet „SciFutures“ klientams priklauso ir NATO. Nors daug detalių apie bendradarbiavimą neskelbiama, tačiau galima rasti informacijos, jog Šiaurės Atlanto karinį aljansą domina ateities kariavimo būdai. Susidomėjęs šia tema žurnalas „The New Yorker“ atskleidė keletą galimų scenarijų, kuriuos „SciFutures“ rašytojai pateikė kariškiams. Vienoje istorijoje hakeriai nulaužia išmanaus pistoleto kodą ir visos kulkos pataiko ne į priešus, o į saviškius. Kitoje dvylikamečiai Urugvajuje žaidžia kompiuterinį žaidimą, kuriame valdo dronų spiečių, raketomis apšaudantį karines bazes. Nors vaikai galvoja, jog tai simuliacija, vėliau paaiškėja, kad jie netyčia prisijungė prie karinio kompiuterių tinklo, kontroliuoja tikrus dronus bei leidžia tikras raketas. Aktualiausiai skamba „SciFutures“ sukurtas pasakojimas, kuriame į Estiją atvyksta Rusijos roko grupė. Informacija apie koncertą tiek Estijos, tiek Rusijos socialinėse medijose intensyviai komentuojama, iš pradžių tiesiog dalinantis įspūdžiais, tačiau paskui visa virtuali erdvė tiesiog užverčiama įvairiomis melagingomis naujienomis apie Estijos policijos sumuštus fanus iš Rusijos. Atmosfera kaista, ginti savo tautiečių jau rengiasi šimtai sportiškos išvaizdos nacionalistų skustomis galvomis. Ir staiga NATO socialiniuose tinkluose numeta „tiesos bombą“, kuri užčiaupia visus melagingų naujienų botus ir išsprendžia konfliktą.
Kaip atrodo „SciFutures“ darbas? Minimali užsakymo sukurti ateities verslo viziją suma siekia apie 50 000 JAV dolerių. Pasiryžusio tiek sumokėti už ateities spėjimą kliento pirmiausia paprašoma išsakyti savo baimes – kas, jo manymu, galėtų kelti didžiausią grėsmę jo verslui? Ši informacija perduodama rašytojų komandai. Per keletą dienų jie turi sukurti dviejų-trijų puslapių apimties istoriją, kurioje keletas veikėjų tam tikrame kultūriniame ir politiniame kontekste naudojasi technologijomis, galinčiomis pakeisti kliento siūlomas dabartines. Už pirmines tekstų versijas mokama iki 500 JAV dolerių. Tada pats A. Popperis su kolegomis atrenka kelias geriausiai pavykusias vizijas ir prašo jas išplėtoti.
Didelė „SciFutures“ rašytojų komanda sudaryta tiek iš pradedančiųjų, tiek iš mokslinės fantastikos žvaigždžių, tokių kaip Ken Liu. Kūrėjai yra surūšiuoti pagal pomėgius, charakterio bruožus, amžių ir daugybę kitų parametrų. Beveik pusė rašytojų turi techninį išsilavinimą. Kiekvieno konkretaus užsakymo atveju atrenkama grupė autorių, kurie geriausiai galėtų „pamatyti“ visą galimybių panoramą. Tačiau ateities spėjimas nėra gryna fantazija, iš kūrėjų visuomet tikimasi protingo balanso tarp tikroviškumo ir fikcijos.
Štai viena rašytojų – Brenta Blevins, Šiaurės Karolinos universiteto profesorė, tyrinėjanti ir dažniausiai rašanti apie virtualią ir papildytą realybę. Jos žodžiais, „SciFutures“ pasirinktas ateities technologijų prognozavimo būdas yra gerokai pranašesnis už visus kitus, nes literatūra – geriausias realybės simuliatorius, koks tik yra sugalvotas. Todėl užsakovas gauna ne tik įvairių gaminių idėjas, bet ir tų gaminių savotiškus išbandymus pasakojimu, parodančiu, kaip vienoje ar kitoje situacijoje ateities vartotojas elgsis, kokie bus jo įpročiai, psichologija.
Galutinis rezultatas užsakovui gali būti pateiktas tiek tradicinio teksto, tiek komikso forma. Tam, kad klientui būtų lengviau susigaudyti įvairių požiūrių panoramoje, „SciFutures“ literatūrinius pasakojimus papildo ir juos apibendrinančia infograma. Jos centre patalpinama esama technologija, o toliau koncentriniais ratais išdėstomi rašytojų sumanymai. Kuo toliau nuo centro – tuo idėja mažiau tikėtina. Pavyzdžiui, kompiuterio valdymas mintimis. Įdomiausia tai, kad, užsakovui pageidaujant, „SciFutures“ gali pagaminti veikiančius kūriniuose minimų įrenginių prototipus. Tam jie turi specialias dirbtuves, kuriose meistrai literatūrines fantazijas paverčia tikrove. Tačiau tokie užsakymai kainuoja labai brangiai.
Štai dar viena „SciFutures“ verslo istorija. Susižavėjusi 3D spausdintuvais, viena didžiausių pasaulio šokolado gamintojų, kompanija „Hershey“, sukūrė įrenginį, kuriuo kiekvienas, atsisiuntęs iš interneto receptą, gali atsispausdinti įmantriausių formų ir skonių šokoladą. Bedžiūgaujant iškilo klausimas – o kas toliau? Galima atsispausdinti neįtikėtinų formų maisto, bet negi ateityje pusryčius išties „gaminsime“ 3D spausdintuvu? Niekaip neradus atsakymo į šį klausimą, buvo kreiptasi į „SciFutures“, kuri firmai pasiūlė istoriją apie ateities žmonių mitybos įpročius. Vietoje įprastų lentelių ir diagramų gavę komiksą konservatyvūs įmonės akcininkai iš pradžių įsiuto, tačiau paskui suprato, kad kitokiu būdu į iškeltus klausimus ir nebuvo įmanoma atsakyti.
2017 m. garsi verslo konsultacijų bendrovė „PricewaterhouseCoopers“ firmų vadovams, siekiantiems inovacijų versle, paskelbė rekomendaciją skaityti mokslinę fantastiką… Ar visa tai reiškia, kad vartotojiška Vakarų visuomenė pagaliau susigriebė ir suprato, jog literatūra nėra vien tik pramogai ar kultūrinei tapatybei palaikyti? Jog literatūra gali išspręsti vieną svarbiausių šiandienos verslo problemų – kūrybiškumo lenktynes, siekiant suprasti, kokios technologijos ateityje turi galimybę tapti masinėmis? Galbūt ne šiaip sau „SciFutures“ parengta knyga apie ateities miesto modeliavimą „The City of the Future“ šiandien Kinijoje yra bestseleris, kuriame išsakytos idėjos dėstomos net mokyklose.
O gal pats metas įsižnybti ir pabusti iš sapno apie elektrines avis? Viena vertus, kaip sako A. Popperis, mokslinė fikcija ir mokslinis faktas šiandien išties yra atsidūrę labai arti, todėl mokslinė fantastika gali tapti puikiu įrankiu, ieškant sprendimų, kokiu verslu užsiimti ateityje. Kita vertus, visai neseniai buvo paskelbta, jog „SciFutures“ personalas sumažintas penkis kartus. Nors kompanijos įkūrėjas tai aiškina veiklos koncentravimu tik ties svarbiausiais klientais, dirbant su planetos lygmens projektais, o ne svarstant mažos priemiesčio picerijos likimą, socialinėse medijose jau pasklido daug komentarų, kad kažkas čia ne taip. 2018 m. minėtas „Intel“ futurologas B. D. Johnsonas kartu su garsiu prodiuseriu, septyniskart „Grammy“ laimėtoju will.i.am išleido romaną „WaR: Wizards and Robots“, kuriame laiko kelionės tampa priežastimi XV a. burtininkų ir XXI a. pabaigos robotų konfliktui. Nors pasakojime taip ir lieka neaišku, kas šiame kare laimėjo, atrodo, kad ateities klausimais dar kurį laiką teks kreiptis į burtininkus.
Publikuota žurnale „Nemunas“ 2019 nr. 8
Nuotr. aut. Jack Hawley iš Pexcels
