2019 metų vasarą per Europą nuskambėjo antraštės apie dar neregėto stiprumo karščio bangas. Aš buvau Paryžiuje, kai liepos 24 dieną, ketvirtadienį, miestą išmušė 42.6°C – aukščiausia temperatūra sostinėje nuo 1873 metų, tai yra nuo to laiko, kai pradėti kaupti nuolatiniai duomenys. Ateityje tokia temperatūra nebekels įspūdžio, tad svarbu ją aprašyti fenomenologiškai. Jau nuo savaitės pradžios karštis grasino pasiekti 40°C. Per naktį nespėjus miestui atvėsti, ryte tuojau prilipdavo nauja karščio masė. Ketvirtadienį apie ketvirtą valandą ryto saulė patekėjo prie 25°C. Kai po kelių valandų ėjau į nacionalinę biblioteką, buvo jau virš 30°C. Žmonės judėjo nuo šešėlio iki šešėlio, vengdami skaisčiai apšviesto ploto, kuriame, kaip buvo skelbiama, pabuvus ilgiau nei keliolika minučių, staigiai padidėja saulės smūgio rizika. Apie aštuntą valandą vakaro išėjusius iš bibliotekos pasitiko 40°C. Vidurnaktį temperatūra dar laikėsi virš 30°C. Tą savaitę „rytas“, „vakaras“ ir net „naktis“ kaip būties sąvokos, išreiškiančios daugiau nei laiko tarpą, nustojo egzistuoti. Vakaras dažnam yra metas, kai galima sustoti, atsipalaiduoti, susitelkti ir taip suteikti savo dienai užbaigtumo. Tačiau prie 40°C vakaras tėra nesibaigiančios dienos tęsinys. Diena tęsiasi ir naktį. Lietuva didžiuojasi savo sezonine kultūra, kuri atsispindi net mūsų mėnesių pavadinimuose ir kurią geriausiai apibūdina Donelaičio „Metai“. Tačiau ateityje galbūt teliks tik „vasara“ ir „žiema“. Saulelė nebebudins svieto, ji smūgiuos.

Klimato kaita atsineša su savimi būties skirtumų niveliaciją. Lygiai kaip vidutinių platumų klimato kraštuose sunyksta „rytas“ ir „vakaras“, sunyksta ir augmenijos bei gyvūnijos (įskaitant žmoniją) įvairovė. Ištisos gyvenvietės yra pasmerktos kylančio vandens lygio, kuris dėl tirpstančių ledynų augs nenumaldomai bent kelis šimtus metų, milimetras po milimetro pasiglemždamas visus pasaulio krantus vienu metu. Didėjanti sausrų, potvynių ir ekstremalių orų tikimybė apvienodins Žemės paviršių, paversdama ištisus plotus dykynėmis. Tačiau reikia pabrėžti, kad klimato kaita eina išvien su kultūrine ir politine niveliacija, įsigalėjusia su aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose Margaretos Thatcher ir Ronaldo Reagano įtvirtintu neoliberalizmu. Nenuostabu, kad pirmieji pranešimai apie klimato kaitą pasirodė būtent šiuo laikotarpiu. Tiesa, tyrimus užsakė naftos gigantas „Exxon“, kuris, sužinojęs apie šį fenomeną, pradėjo remti dešimtmečius trukusį klimato kaitos neigimą. Grėsmė pelnui nusvėrė grėsmę planetai. Kaip politinis korporacinės klasės projektas, skirtas išmontuoti pokario socialinės apsaugos struktūras ir apeiti profsąjungas bei darbininkų teises, neoliberalizmas subordinavo visas visuomeninio ir privataus gyvenimo sritis, įskaitant etiką, kultūrą ir politiką, finansų ekonomikai. Atsakymų į socialinius klausimus buvo pradėta ieškoti versle, tiesos – rinkoje. Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų ir tarptautinių finansinių institucijų palaikomas korporacinis elitas primetė šį politinį projektą jėga, tiesiogine ar netiesiogine, beveik visoms kitoms šalims. Taip atsirado „globalizacija“ ir buvo sukurtos sąlygos netrukdomam turto ir pelno judėjimui pasauliniu mastu. Europos Sąjunga didžiuojasi savo keturiomis pagrindinėmis laisvėmis: asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimu. Tik viena iš jų turi kažką bendro su gyvu žmogumi. O ir pats žmogus dažnai tampa „preke“ arba „paslauga“. Nemažai autorių visapusišką neoliberalizmo įtaką žmonių gyvenimui įvardija „postmodernizmo“ terminu. Fredricui Jamesonui postmodernizmas yra būtis esamajame laike, kur tampa sunku suvokti istoriją bei įsivaizduoti ateitį, nes viskas nuo meno iki socialinių santykių yra pakeičiama ir permainoma – kaip kapitalas. O Jonathanas Crary susiejo neoliberalizmą su miego panaikinimu. Miegas yra bene vienintelė žmogaus veikla, kuri negali būti išnaudojama pelnui, bet kapitalistinė dabartis gali ją sutrumpinti, pertraukti, o ateityje specialių vaistų dėka visai panaikinti: tokiu atveju žmogus būtų naudingas 24/7. Šiandien apie pusę viso pasaulio žmonių būna paveikti nemigos. Lyg karščio banga, dabartinis gyvenimas atima iš mūsų „naktį“.

Utopija yra visų pirma kolektyvinis pabandymas išeiti iš esamojo laiko, būdas atsikovoti „naktį“. Thomas‘o More‘o fundamentaliame tekste „Utopija“ (1516), Utopija yra toli gražu ne dangaus karalystė Žemėje su gražiais socialiniais santykiais, teisingais įstatymais ir materialiniu gerbūviu, o labiau būdas įgauti kitokias vertybes, kitokią būseną pasaulyje. More‘o iš senovės graikų kalbos sudarytas terminas „utopija“ dažnai ne visai tiksliai verčiamas kaip vieta, kuri neegzistuoja. Priešdėliu u- More‘as iš tikrųjų sutraukė dvi galimas reikšmes: ir ou-topos („ne vieta“), ir eu-topos („gėrio vieta“). Tai gali būti arba gėrio vieta, kuri (dar) neegzistuoja, arba bevietystė, kuri yra ir gėris. Šiame straipsnyje turėsiu omenyje abi kombinacijas. Nėra vienintelio garantuoto būdo, kuris išvestų iš esamojo laiko, bet apmąstyti utopiją valstybiniame lygmenyje atrodo patogiausia, nes valstybė riša gyventojus pamatiniu būdu per savo kultūrą ir infrastruktūrą. Lietuvis tiesiog yra tas, kuris tam tikrą metą – kritinį laiko tarpą – praleido lietuviškos kultūros ir infrastruktūros terpėje (ta terpė gali būti specialiai kuriama diasporoje), kaip anglas yra tas, kuris praleido kritinį laiko tarpą angliškoje terpėje. Baziniame lygmenyje žmogus piliečiu tampa erdve ir laiku, o ne pasu, įstatymu, kilme, papročiais ar kalba. Tame pačiame žmoguje šios terpės gali pintis su kitomis terpėmis. Taip ir su utopija: kiekviena šalis turi atrasti savo erdvės ir laiko specifiką, per kurią būtų galima įvesti utopinę būseną. Tada būsime pasiruošę persipinti su kitomis utopijomis, judėdami pasaulinės federacijos link. Tokios mintys apima skaitant Jamesono pasiūlytą Amerikos utopiją ir Kōjino Karatanio Japonijos utopiją. Prieš svarstydamas, kokia galėtų būti specifinė Lietuvos utopija, trumpai aptarsiu Jamesono ir Karatanio tekstus. Teigsiu, kad Lietuva gali įgyvendinti savąją laikydama istorinę Lietuvos žydų (litvakų) kultūrą pamatiniu lietuvybės sampratos elementu.

Jamesonas reaguoja į nebesugebėjimą iškelti politinių alternatyvų rinkai ir į distopijų perteklių (ypač kine), kurių tikslas dažnai tėra priminti, kaip esą gera gyventi dabartyje. Jo tikslas dvejopas. Pirma, iškelti utopiją kaip terapijos formą, kaip atsivėrimą praeičiai ir ateičiai. Tai – būdas sukonstruoti modernizmo platformą postmodernizmo jūroje. Antras, pakloti konkrečius utopijos apmatus Amerikai. Amerikos specifika, pasak Jamesono, glūdi jos Konstitucijoje, kurią jis vadina kontrrevoliuciniu dokumentu, nes ji apibrėžia griežtas federalinės valdžios ribas ir palieka visa kita, kas nepaminėta, atskirų valstijų reikalui. Kadangi užkonservuotos federalinės valdžios ribos beveik nesikeitė nuo aštuonioliktojo amžiaus, o gana neapibrėžtos valstijų teisės gali vystytis kartu su istorija, toks dokumentas nėra lengvai pritaikomas moderniai epochai. Bandant surasti federalinę struktūrą, kuri leistų transformuoti visą šalį nesuklupus ties valstijų teisėmis, Jamesono dėmesį patraukia kariuomenė, funkcionuojanti kaip mini visuomenė su savo institucijomis, tarkime, bendra sveikatos draudimo sistema, kurios kol kas neturi kiti amerikiečiai. Visuotinė armija – toks jo pasiūlymas – yra tos mini visuomenės išplėtimas. Ji susidarytų iš absoliučiai visų piliečių, įskaitant pacifistus ir asmenis su negalia, tarnaujančių nuo šešiolikos iki šešiasdešimties metų. Visiems būtų surandamas viešasis darbas pagal jų interesus ir galimybes, visi dirbtų maždaug tris keturias valandas per dieną, visi gautų universalų bazinį atlyginimą. Visos valstybinio gyvenimo sritys nuo švietimo iki infrastruktūrų plėtros vyktų per visuotinę armiją. Po darbo, atidavęs duoklę visuomenei, amerikietis karys-pilietis galėtų daryti, ką nori: ugdytis, kurti, melstis, sportuoti, verslauti, gastroliuoti. Armija čia tampa nebe karinė, o ekonominė organizacija, kurios dėka išnyksta klasiniai skirtumai ir net pati valstybė, pasiekiamas egalitarizmas. Kriziniais laikais panaši santvarka susiklostydavo ir Europoje. Ar tai būtų Didžiosios prancūzų revoliucijos metu visuotinės karo prievolės suformuoti daliniai, Giuseppes Garibaldi raudonmarškiniai, Bismarcko Prūsijos kariuomenė, trumpam sumažinusios klasinius skirtumus ir išplatinusios bendrinę kalbą, nacionalinės armijos padėjo pamatus daliai modernių Europos valstybių. Daug pasako vien tai, kad Prancūzijos himnas „Marselietė“ yra revoliucinio karo žygio daina. Žinoma, tos europinės karinės formacijos būdavo trumpalaikės, orientuotos į vyriją ir atstovaudavo tam tikrai politinei organizacijai. Jamesono pasiūlyta visuotinė Amerikos armija apima visus tam tikro amžiaus žmones, yra netrumpalaikė ir veikia kaip savo pačios politinė organizacija – pati terpė, kuri visus jungdama viešąja beasmene jėga saugo būties skirtumus.

Karatanis siūlo iš pažiūros absoliučiai priešingą, Japonijos specifiką atitinkančią utopiją – visišką nusiginklavimą. Po Antrojo pasaulinio karo amerikiečių okupacinė kariuomenė primetė Japonijai naują Konstituciją (1947), įforminusią šalies perėjimą iš monarchijos į demokratiją, bet geriausiai žinomą dėl savo devintojo straipsnio. Devintuoju straipsniu Japonija pasiskelbia siekianti tarptautinės taikos ir atsisako teisės kariauti bei laikyti savo teritorijose kariuomenę. Pasak Karatanio, to straipsnio šaknys remiasi ne tik į Kelloggo-Briando paktą (1928), kuriuo buvo numatoma atsisakyti karo politiniais tikslais – nesėkmingai, deja, nes paktas nesustabdė dar vieno pasaulinio karo, – bet ir į Kanto amžinosios taikos idėją. Tiesa, amerikiečių karinės bazės vis dar lieka Japonijoje ir didžiąja dalimi yra jos išlaikomos; nuo šeštojo dešimtmečio Japonija jau turėjo „savigynos pajėgas“, o dar po kelių dešimtmečių „savigynos pajėgos“ jau buvo siunčiamos į užsienio konfliktų zonas. Karatanis daug dėmesio skiria paradoksui: nors radikaliai pacifistiško straipsnio nebuvo laikomasi nuo pat pradžių, jo niekada nebuvo ir atsisakyta. Dešinieji ir liberalai grindžia savo ketinimus reabilituoti militarizuotos Japonijos idėją pritemptomis straipsnio interpretacijomis, bet kol kas nesiryžta atvirai modifikuoti Konstitucijos. Primesta išorinės jėgos, pastaroji pamažu įaugo į Japonijos piliečių pasąmonę. Protestai, palaikantys devintąjį straipsnį, tapo įprastu reiškiniu (vienas žmogus susidegino kaip Kalanta) ir pasireiškia kaip kolektyvinė neurozė. Ši neurozė kyla iš dar kol kas neišspręstos įtampos tarp tarptautinės politikos realijų ir trapaus idealo, įrašyto į Konstituciją ilgai netrukusiu viltingu pokario momentu. Karatanis viliasi, kad vis agresyvesnis vyriausybės pasikėsinimas į devintąjį straipsnį ir kartu į žmonių pasąmonę sukels šalį ir įgalins Japonijos utopiją: griežtą, instinktyvų straipsnio laikymąsi. Apsvarstęs istorinį ir, jo manymu, klaidingą Kanto ir Marxo filosofijų atskyrimą, Karatanis pabrėžia, jog amžinoji taika ir pilietinė revoliucija yra neatskiriami dalykai.

Dabartinė Lietuvos Konstitucija neturi tokio paties poveikio piliečių kasdieniam gyvenimui. Amerikoje net gatvėje galima išgirsti tokias frazes, kaip „tai mano konstitucinė teisė“, o Japonijoje devintasis straipsnis įgijo kone įžymybės statusą, kai 2014 m. buvo nominuotas Nobelio taikos premijai. Rodos, to keblaus įtampos taško, kuris galėtų būti lietuviškosios utopijos tramplinas, turime ieškoti kitur, ne Konstitucijoje. Gintaras Beresnevičius, daug ir įžvalgiai mąstęs apie Lietuvos vietą istorijoje, įtarė, kad ji neturi suformulavusi savo „teksto“, turėdamas omenyje ne tiek rašytus įstatymus ar literatūrinius paminklus, kiek esmines jungiamąsias idėjas, valstybinę mitologiją. Jeigu nėra „teksto“, nėra interpretacijų, nėra hermeneutinio piliečių dalyvavimo valstybiniame gyvenime ir valstybės gyvenimo istorijoje. Siūlydamas savo „tekstą“, jis galiausiai apsistojo prie „modernaus baltiškumo“, tolerantiškos barbarų imperijos idėjos, pritaikytos globaliai epochai – imperijos ne teritorine, bet tarptautinės įtakos prasme; prie Vyčio ir Rūpintojėlio jungties, prie plataus mosto, kuris daug apimtų ir viską apgintų, apraudotų. Viena iš jo vizijų buvo apie „tamilus, kurdus ir afrikiečius, klestinčius kur nors Kėdainiuose“ ir besižavinčius turtinga Lietuvos praeitimi, įskaitant jos istorinį daugiatautiškumą. Tačiau ar ne keista, kad Beresnevičiui lengviau įsivaizduoti ateities Kėdainių tamilus, negu praeities Kėdainių litvakus? Beresnevičius rašydavo, kad etniniai lietuviai yra kaip žydai, kad jų lemtys panašios, tarsi dėdamas lygybės ženklą tarp jų, bet jis niekada, mano žiniomis, neapmąstė šių dviejų etninių grupių gretimumo, o ne tapatumo klausimo. Kol „jie“ panašūs į „mus“, tol viskas gerai. Kol tamilai interpretuoja tą patį „tekstą“, tol viskas gerai. Tačiau ką reiškia gyventi ne panašiai, o greta vienas kito, kai skirtumus tejungia erdvė ir laikas? Beresnevičiaus malonės imperijos vizijoje nėra vietos apmąstymams apie Holokaustą. Lieka faktas, kad vienos „mūsiškių“ – prisiminus Rūtos Vanagaitės knygos pavadinimą – dalies, litvakų, gyvenusių Rytų Europos ir Lietuvos kraštuose mažiausiai tūkstantį metų, etniniai lietuviai nei apsaugojo, nei apraudojo. Ne tik neapsaugojo, bet žymiai prisidėjo prie jos sunaikinimo; ne tik neapraudojo, bet nuožmiai siekia sumenkinti jos atminimą antitarybinių partizanų fetišizavimu, 1941 metų Laikinosios Vyriausybės garbinimu, valstybiniame lygmenyje propaguojama „dvigubo genocido“ teorija, kuri prieštarauja akademiniam Vakarų konsensusui, ir kitais būdais. 2015 metais Tomo Venclovos išsakyta diagnozė, kad Lietuvoje keri „latentinė neapykanta kitam“ bei „nacionalinė šizofrenija“, lygiagrečiai pasireiškianti dažnai paviršiniu Holokausto paminėjimu ir antisemitų kanonizavimu ar visokeriopiu pateisinimu, nurodo lietuviškosios utopijos kryptį. Jei Jamesonui ir Karataniui utopijos klausimas yra susijęs su terapija ir federacija, tai pirmasis lietuviškosios utopijos žingsnis galėtų būti įgyvendintas konstituciškai įrašius litvakų egzistenciją į lietuvybės sampratos šerdį ir masiškai įsisavinus jų neišjudinamai pamatinę vietą Lietuvos krašte ir istorijoje.

Tam yra precedentas. Diskusijos dėl litvakų teisių įrašymo į Konstituciją virė tarpukario pradžioje. 1919 metų Paryžiaus taikos sutarties konferencijoje Lietuvos atstovai litvakams pažadėjo lygiateisiškumą prieš įstatymą, proporcingą atstovavimą Seime, ministro portfelį litvakų reikalams, laisvę naudotis jidiš kalbomis teisme ir valstybinėse įstaigose, nemokamą ir privalomą švietimą litvakų mokyklose, neribotą laisvę švęsti šabą ir religines šventes, diasporos savivaldą vidinių reikalų klausimais bei savivaldos atstovybių (kahalų) pripažinimą valstybinėmis įstaigomis. Tačiau nepaisant didelės dalies litvakų bendruomenių palaikymo naujajam Lietuvos valstybės projektui ir iš LDK laikų paveldėtos nuomonės, kad mažumoms geriau po lietuvišku stogu nei kitur, nepaisant litvakų dalyvavimo Lietuvos Valstybės Tarybos veikloje, jų teisės nebuvo įrašytos į 1922 m. Konstituciją. Pastaroji apsiribojo dviem straipsniais apie neįvardintų „tautinių mažumų teises“, pagal kuriuos jos gali „autonomingai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus“ ir „apkrauti savo narius mokesniais tautinės kultūros reikalams“. To maža, turint omenyje, kad Konstitucijoje pripažįstama, jog mažumos „sudaro žymią piliečių dalį“ (žr. str. 73, 74). Ir tik keli žodžiai paskutiniame puslapyje nušviečia ištrintą pažadų kontekstą. Tarp pasirašiusiųjų – „M. Soloveičikas / Ministeris Žydų Reikalams“.

Litvakai kovojo dėl Kovner Lite, „Kauno Lietuvos“, – bet kokios Lietuvos – įkūrimo, bet jiems „Lietuva“, Lite, buvo daug platesnis konceptas. Tarybos narys Šimšonas Rozenbaumas vienoje kalboje minėjo, jog „Lietuva apima daugiau erdvės, nei lietuviai patys įsivaizduoja“. Ši besienė erdvė, pamažu per amžius sutverta gyventojų be valstybės ir be kariuomenės, buvo stipresnė ir stabilesnė nei dauguma etninio valstybingumo projektų. Dovydas Kacas pažymi, kad ji pasižymėjo savo jidiš dialektu (litvish), religija, studijomis, papročiais, folkloru, apranga, architektūra, maistu ir gana aiškiomis geografinėmis ribomis: ji tęsėsi nuo Baltijos jūros iki Nižyno Ukrainoje, šiaurėje apimdama Rygą, pietvakariuose Belostoką ir Brestą, šiaurės rytuose Vitebską ir Smolenską. Ta erdvė ypač pasižymėjo savita lietuviškumo samprata, kurią litvakai vadino litvishkayt. Pasak Ezros Mendelsohno, litvakai skyrėsi nuo žydų bendruomenių kitose Rytų Europos valstybėse tuo, kad jų stipri diasporinė kultūra gyvavo greta palyginti dar silpnos nacionalinės lietuvių, baltarusių, ukrainiečių kultūros. Taip buvo išvengta didesnio masto asimiliacijos ir stipriau išlaikyta archajiška gyvensena. Lenkija, pavyzdžiui, jau buvo kraštas, kur buvo patrauklu sulenkėti. Tad šalyje, vardu Lite, buvo galima išgyventi savo išeiviją kitaip nei kitur. Tą lietuvišką išeivijos formą Dovas Levinas apibūdina kaip gyvenimą apgailėtinomis materialinėmis sąlygomis be „jokio išorinio malonės ženklo“, tačiau su turtingu minties gyvenimu. Nuo 1918 m. Lietuva turėjo galimybę plėtotis daugiatautiškumo linkme. Ji nuėjo etniniu keliu, kol galiausiai per Holokaustą išrovė iš savęs tai, ko ieškojo visą XX a. ir tebeieško dabar: erdvės, kuri perliptų dabartinės Lietuvos sienas, bet tai padarytų ne imperija, ne išgarsindama savo praeitį – savo „tekstą“ – tamilams, kurdams ir visiems išeiviams bei užsieniečiams apstulbinti, o tyliai prisidėdama prie būties skirtumų egzistavimo. Jei Mendelsohnas leidžia manyti, kad tarpukario Lietuva neturėjo savo „teksto“, o Beresnevičius – kad tvirto „teksto“ stokojame ir dabar, galbūt tai ir yra lietuviškos utopijos pradžia. Nereikia kurti naujo: tam tikra prasme mums reiktų išlikti radikaliai tradiciškais, tai yra „beteksčiais“.

Jeigu visgi reikėtų parinkti vieną dabartinės Konstitucijos elementą, kuris, mano manymu, mus labiausiai priartina prie lietuviškosios utopijos, tai būtų 32 straipsnis, garantuojantis teisę išvykti iš Lietuvos. Jonas Noreika, dar žinomas kaip Generolas Vėtra, savo 1933 m. antisemitiniame rašinėlyje klausė: „Ką mes darysime, jei visas kapitalas ir žemė bus žydų rankose?! Tada mes patys turėsime pavirst žydais ir išeit iš savo tėvynės į keturius vėjus laimės ieškot!“ (Jonas Noreika „Pakelk galvą, lietuvi!!!“, Kaunas: V. Atkočiūno spaustuvė, 1933). Ironiška, kad etniniai lietuviai jau nuo XIX a. didžiavosi savo emigrantais, o vėliau, jau XX a. antroje pusėje – savo išeivija, savo bežemiais, savo disidentais. Šiandien etninių lietuvių yra pabarstyta beveik visuose pasaulio kraštuose. Pusiau perėmę, pusiau pavogę dalelę litvishkeyt, mes iš tiesų, nori nenori, Noreikos nelaimei, patapome šiek tiek kaip litvakai, o tiksliau – sulietuvėjome. „Pasaulis trokšta taikos ir vienybės!“, jis rašė, pridėdamas, kad Lietuva irgi „nori Taikos“. Tačiau Noreikos pasiūlymas pasaulinės taikos klausimu šokiruoja savo smulkumu. Jo vizija – turėti kapitalą savo rankose. Šia vizija vis dar remiasi šiandieninė Lietuva ir šiandieninis pasaulis. Yehoshua TrigorMazheyk (Avsejus Trigubovas iš Mažeikių), gimęs ir užaugęs centrinėje Vasario 16-osios gatvėje, svajojo, nors be vilties, apie ką kita: „visiškai naują, nuoširdų Lietuvos vyriausybės ir visuomenės požiūrį“ į savo istoriją. Tik taip, pasak jo, susigydysime žaizdas pasauliniame lygmenyje.

Nuotr. aut. Vladislav Reshetnyak iš Pexels

Šis straipsnis buvo parašytas Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos projektui, finansuotam Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.