Lietuviški actekai

Artėja tamsūs, šlapi ir nemalonūs rudens vakarai. Po darbų ar paskaitų bus daug palankaus laiko sėstis prie kokio nors naujo serialo. Beieškodamas dar nežiūrėto turinio prisiminiau kadaise žiūrėtą HBO kanalo serialą „Oz“ (liet. „Ozas“). Serialo veiksmas vyksta eksperimentinėje kalėjimo įstaigoje, kurią kaliniai ir darbuotojai praminė Smaragdo miestu (angl. Emerald city). Kiekvienoje serijoje besivystantis veiksmas ir įvykiai dažnai sutampa su Augusto – vieno iš kalinių – įgarsintu monologu. Jis yra tarsi neoficialus pasakotojas. Beje, internete pavyko aptikti, kad Ozas kažkada seniai buvo rodytas per LNK televiziją.

Greitai perbėgant per sezonus, vienam episode Augusto monologas privertė sulėtinti tempą ir peržiūrėti visą seriją. Augustas pasakojo apie actekus. Pabandysiu pateikti pasakojimo santrauką:

„Buvo tokia gentis – actekai. Jie tikėjo, kad visata yra sukurta smurto. Todėl per jų Kalėdas actekai išpjaudavo kokiam nors žmogui širdį ir aukodavo ją dievams. Ši gentis buvo įsitikinusi, kad be aukos saulė nukris iš dangaus ir ateis pasaulio pabaiga. Bet vėliau jų žemėse išsilaipino ispanai. Paskui actekai buvo kone nušluoti nuo žemės paviršiaus. Pasirodo, pasaulio pabaiga tikrai atėjo – actekų genčiai.

Actekai turėjo savo valdovą. Tai buvo karalius Montesuma. Vieną naktį Montesuma danguje pamatė skrendantį ugnies kamuolį. Actekai tada nežinojo, kas yra kometa. Šį vaizdinį karalius priėmė kaip nuopuolio ženklą. Negana to, kai šie laukiniai pirmą kartą išvydo konkistadorus ant arklių, jie pamanė, kad žirgas ir žmogus yra vienas ir tas pats padaras. Dėl to actekai klaupėsi prieš ispanus tarsi dievus. Be arklių, Montesumos žmonės niekada nebuvo matę ir patrankos. Jie niekada žemėje neregėjo nieko tokio galingo ir taip nuožmiai griaudinčio. Jie visi bijojo. Akys juos apgaudinėjo ir rodėsi, kad pasaulis ėmė suktis į priešingą pusę.“

Ir ties šita vieta mane apėmė mažytis nušvitimas.

Actekus matau šiandien visai šalia savęs Lietuvos žemėje. Tai yra ta mūsų visuomenės dalis, kuri šiandien kelia maršus, protestus ir riaušes. Šiandien tas pasaulis, kurį jie buvo įpratę matyti, yra jau truputį kitoks. Dėl to pasikeitė ir dabartinis mūsų visų gyvenimo ritmas. Tačiau, kol vieni stengiasi judėti toliau, kiti įžvelgia artėjantį galą, ir taip jų akyse atsikartoja optinė apgaulė su arkliu ir žmogumi.

O kai įvairaus plauko montesumos, kuriuos jie nusprendė sekti, trimituoja apie nuopuolį ir galimą pabaigą, nenuostabu, jog sustiprėja jausmas, kad pasaulis tikrai pradėjo suktis kitaip. Todėl visai kaip ir actekai gyvenę Meksikos teritorijoje, lietuviški actekai norėdami išsaugoti savo pasaulį irgi imasi smurto bei fanatizmo ar kitokio barbariško elgesio dėl jiems šventų dalykų. Kai apie tai pagalvoji, nebestebina atsirandančios kartuvės „Lietuvos išdavikams“, konfrontacijos su policija ar daugybė kaltininkams soc. tinkluose skirtų komentarų, kurie brutalumu prilygsta širdies išpjovimui.

Bet aš dar nepabaigiau Augusto monologo, o jis baigiasi taip:

„Štai pati juokingiausia dalis: ispanai išnaikino actekus netyčia. Taip, jie turėjo patrankas ir žirgus, tačiau kartu su savimi ispanai atsivežė ir raupus. Liga ir pribaigė actekus, o konkistadorai užkrėtė to net nežinodami.“

Tikrai esat protingi, todėl patys „sujungsit taškus“, kokio viruso paralelė yra raupai, ir suprasit, koks likimas gali laukti lietuviškų actekų. Juolab, kad dažnai „švento smurto kova“ ir šitam fronte yra aktyvi.

Maniau, pats reziumuosiu šį tekstą. Tačiau persigalvojau. Daug rėmiausi Augusto monologu, todėl ir užbaigsiu jo citata iš kitos serijos:

„Jeigu klausiant mano nuomonės, tai fanatikai ir yra būtent tie, kurie sugadina pasaulį, nes tiki, kad Dievas visada yra jų pusėje. Mums, likusiems, nereikia „dieviškos šviesos“. Tamsesnę naktį mums tereikia tiek šviesos, kad eidami į tualetą nenusimuštume kojos nykščio.“

Paveiksliukas iš Wikipedia’os (nuoroda).