I. Pranašystės
Esama šalių, likimo apdovanotų brangiaisiais metalais, nafta, šiltesniu klimatu ar dieviškais gamtos vaizdais. Deja, ne mes. Vis dėlto, jei tik apsidairytume, galbūt išvystume, kad, be miškų ar gėlo vandens, turime dar vieną neįkainojamą išteklių rūšį, kur kas vertingesnę nei anie visi kartu sudėjus ir kurią tikrai galėtume išnaudoti geriau: save pačius.
Tik pagalvokime – prieš daugelį amžių kunigaikščiai siekė išplėsti lietuviškas žemes. Pasisekė. Prabėgo nei daug, nei mažai – pusė tūkstantmečio, o vis dar, kad ir kiek kryžiukų ar nuliukų būtume paišę per istorijos pamokas, prisimename: nuo jūros iki jūros. Prisiminimus veja graudulingi padūsavimai: nebėr kunigaikščių – nebėr ir didybės, pabėgo, išgaravo, o buvo…
Tačiau pamirštame, kad vos per trisdešimtmetį pasiekėme gerokai daugiau nei mūsų kunigaikščiai per kelis amžius: lygiai taip, kaip Britanijos imperijoje kažkada nenusileisdavo saulė, dabar ji nebenusileidžia ir mums, nes kur bevažiuotum, ten išgirsi „Labas!” ir žinosi, kad tave vis dar supa Lietuva.
Tegul ir užsienyje.
Tai argi ne tiesą kalbėjo Lizdeika?
Mes – turtingi. Dvigubai. Nes turime Lietuvą Lietuvoje ir Lietuvą užsienyje.
Tiesa – tiesomis, pranašystė – pranašystėmis. Aš ne Delfų sibilė. Ir ne Martinas Liuteris Kingas. Bet galiu papranašauti. Turiu svajonę – regiu Lietuvą 2050-aisiais kaip vieną Europos mokslo ir technologijų centrų ir kaip šalį, darančią įtaką Sičio ar Volstrito finansiniams srautams.
Su sąlyga.
Kol kas šios dvi Lietuvos – kaip išskirtos dvynės. Kiekviena sau, truputį pasimetusios, abiem kažko trūksta. Domėdamasi mikroskopiniais ir makroskopiniais biologiniais procesais, galiu išduoti paslaptį: keičiantis kompleksiškumo lygiams, bendrieji principai išlieka tie patys. Gyvybės sėkmės paslaptis – dialogas, bendradarbiavimas, koordinacija. Strategija ir kolektyvinė atsakomybė. Atimk šitai iš ląstelių, sutrikdysi audinio sandarą, organo veiklą, organizmo pusiausvyrą, o toliau – pasekmės.
Manau, kad tai veikia ir valstybiniu lygmeniu. Tad ir šitoms dvynukėms, Lietuvai Lietuvoje ir Lietuvai užsienyje, reikia sukurti galimybę pasikalbėti, susitarti dėl bendrų tikslų, dėl priemonių jiems siekti ir abiem nuoširdžiai ta linkme dirbti. Naudojantis savo pačiais vertingiausiais ištekliais – mūsų žmonėmis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, jų žiniomis, patirtimi ir ryšiais.
II. Atspindžiai
Daug kalbama apie tai, kokia Lietuva yra užsienyje.
Kaip kada.
Studijuojanti. Dirbanti. Soti. Lengvabūdė. Švaistūnė. Pagyrūnė. Pasipūtusi. Pikta. Arogantiška. Atskalūnė. Išėjo, tai tegul ir negrįžta.
O Lietuva Lietuvoje?
Kaip kada.
Dirbanti. Pavargusi. Įsitempusi. Galvojanti apie išvaizdą, bet ne turinį. Pikta. Pavydi. Plėšri. Žiežula. Kaip pas tokią grįžti?
Girdėta?
Dažniau nei norėtųsi. Ypač referendumo dėl lietuviškos pilietybės išsaugojimo ar diskusijų dėl užsienio lietuvių teisės balsuoti Seimo ar Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose kontekste. Kas liūdina – šie stereotipai gal ir tinka atskiriems asmenims Lietuvos ar užsienio lietuvių bendruomenėse apibūdinti, tačiau jie jokiu būdų neatspindi visumos. Nebent kreivai.
Nėra taip, kad problemų Lietuvoje nebūtų. Paini biurokratija, dažnai besikeičianti, savitikslė valdžia, korupcijos skandalai, viešųjų pirkimų kultūra, nuolatinės kosmetinės biudžeto, mokesčių, sveikatos ar švietimo sistemų reformos, aukštojo švietimo įstaigų perteklius ir ambicijų trūkumas, disbalansas tarp šių įstaigų paruošiamų specialistų pasiūlos ir jų paklausos darbo rinkoje, sparčiai augančios kainos ir nespėjantys jų vytis atlyginimai, mažas gimstamumas, intensyvi emigracija, senėjanti visuomenė, socialinė atskirtis, šešėlis ir tai, kas būdinga mažoms šalims: pažintys, galinčios galimybes suteikti, bet lygiai taip pat jas ir užkirsti.
Ką čia ir bevardinti. Apie šias problemas kalbama bemaž dešimtį metų, jei ne dar ilgiau, nepamirštant ir dar vienos – vien kalbomis ir apsiribojama.
Šios problemos – kompleksinės, įvairiais deriniais ir didesniais ar mažesniais mastais kamuojančios daugelį pasaulio valstybių[i], kylančios dėl skirtingų, kiekvienai šaliai specifiškų priežasčių ir reikalaujančios tai specifinei šaliai tinkamo sprendimo. Jei būtų žinoma, kaip jas akimirksniu išspręsti, Paukščių Takas jau seniausiai būtų užkariautas.
Tai kokios dar kalbos apie Europos mokslo ir finansų centrus Lietuvoje?
Pirmiausia, atkreipkime dėmesį į tai, ką šia linkme darome gerai. Technologijas, ypač informacines, į savo šalį įsileidžiame greitai ir noriai. Dar prieš penkiolika dvidešimt metų kompiuteriai ar mobilieji telefonai buvo šventė, tačiau vos per dešimtmetį namų ūkius, privačias ar valstybines įstaigas užtvindė informacinės technologijos. Vos per kelerius metus šalį apraizgė interneto tinklas ir vis dar didžiuojamės jo sparta. Potencialių užsienio investuotojų dėmesį traukia gausybė įstaigų, siūlančių informacinių technologijų paslaugas: sistemų, programų kūrimą, diegimą, priežiūrą ar sprendimus miestų transportų sistemoms, oro uostams, verslo kompanijoms, bankams, valstybėms.
Lietuviška viešojo transporto programėlė „Trafi“ patogumu ir kokybe nenusileidžia daugiamilijoninius miestus aptarnaujančiai „Citymapper“ ir sparčiai plečiasi (dabartinė versija veikia daugiau nei dvidešimtyje valstybių keturiuose žemynuose[ii]). Neseniai „Trafi“, kartu su Berlyno transporto paslaugų tiekėju Berliner Verkehrsbetriebe, paleido ir „Jelbi“[iii] – paslaugą, padėsiančią realiu laiku gauti ne tik informaciją apie autobusų ar traukinių eismą Berlyne, bet ir integruotą informaciją apie kelionei pasiekiamus taksi, elektrinius paspirtukus, dviračius ar nuomos automobilius viso miesto mastu. Šaunu, ar ne?
O Kaune už keliones viešuoju transportu galima atsiskaityti „Žiogu“. Jau šį rugsėjį „Žiogas“ šventė pažymėtą milijoninį bilietą[iv]. Kiek teko matyti, analogiško komforto Honkonge, Ženevoje ar Sietle nėra.
Užtat Lietuvoje yra. Potencialo.
Ir ne tik informacinių technologijų srityje. Labai džiugina „Brolis Semiconductors“ sėkmės istorija, netgi atitinkanti archetipinį naratyvą – išvyko trys broliai į pasaulį laimės ieškoti, o ką parsivežė! Didžiuojamės profesoriumi Virginijumi Šikšniu, nagrinėjančiu vieną įdomesnių biologinių ir medicinos mokslų sričių įrankių – CRISPR-Cas9 molekulinės redakcijos sistemą, už ką profesoriui neseniai įteikta Kavli premija[v]. Ši sistema turi neapsakomai didelį potencialą mokslinių tyrimų ir naujų vaistų kūrime bei tobulinime, poveikiu turbūt prilygsianti atominės energijos pritaikymui. Ir šie tyrimai atliekami Lietuvoje! Džiugina ir tai, kad globaliu mastu pastebimos ir Lietuvos mokslininkės. Kylantis tarptautinis mokslo talentas Urtė Neniškytė neseniai apdovanota „L‘Oréal-UNESCO“ apdovanojimu[vi].
Didžiuotis skatina netgi kolegų šūksniai perskaičius biologinių reagentų etiketes: „Žiūrėk, čia gi Lietuvoje pagaminta!”
Iš šono atrodo tikrai neblogai.
III. Svajonė
Sėkmės pavyzdžių yra ir daugiau, net jei jie rečiau ar išvis neaprašomi žiniasklaidoje. Deja, nusiėmus rožinius akinius, atrodo, kad kol kas jie – labiau sporadiški ir kylantys iš atskirų žmonių, laboratorijų ar startuolių pastangų nei ilgalaikės valstybės strategijos pasekmė.
Labai džiaugiuosi, kai naršydama „PubMed“[vii] aptinku lietuviškas pavardes. Tačiau lygiagrečiai aplanko ir liūdesys – dauguma šių mokslininkų arba lietuvių kilmės –iečiai, arba dirba užsienio tyrimų institutuose, universitetuose ar industrijose. Dar liūdniau pasidaro, kai pagalvoju, kad į vieną vietą surinkus juos ir Lietuvoje dirbančius kolegas, suteikus jiems patalpas ir įrangą, turėtume biomedicinos tyrimų instituciją, pajėgią konkuruoti ir galbūt net aplenkti tokius mokslinių tyrimų gigantus, kaip prieš keletą metų Londone atidarytas Francis Krick institutas[viii].
Kaip minėjau – mūsų brangiausias turtas ir išteklius yra mūsų žmonės, jų talentai ir protai. Tai kodėl paleisti juos vėjais arba perduoti kitoms šalims, jeigu galėtume suteikti jiems galimybę dirbti ir kurti Lietuvoje ir Lietuvai? Tai ir yra viena mano svajonių – Lietuva, mokslo ir technologijų pasiekimais lenktyniaujanti su tradiciniais mokslo ir technologijų lyderiais. Jei pradėsime veikti dabar, galbūt 2050-aisiais turėsime ne vieną ir ne dvi tokias mokslinių tyrimų institucijas.
Tiesa, mokslas brangu. Žiniasklaidoje cituojama Francis Crick instituto statybų ir įrengimo kaina[ix] – 700 mln. svarų sterlingų. Tai – vien sienos ir aparatūra, o kur dar atlyginimai, lėšos tyrimams? Didžiausios pasaulio ekonomikos – Jungtinės Amerikos Valstijos, Kinija, Japonija, Vokietija, Jungtinė Karalystė ir kitos G20 narės – tiek valstybės, tiek privataus verslo lygmeniu į mokslą investuoja milijardus dolerių[x], vidutiniškai apie 2% BVP. Jungtinės Karalystės Nacionalinio statistikos biuro duomenimis, vyriausybė mokslų, inžinerijos ir technologijų plėtrai visos šalies mastu vien 2017 m. išleido 12.2 mlrd. svarų sterlingų[xi]. Skaičiuojant verslo, vyriausybės, aukštojo išsilavinimo įstaigų ir privačių ne pelno siekiančių organizacijų išlaidas moksliniams tyrimams ir plėtrai , jos siektų 34.8 mrld. svarų sterlingų[xii].
Ar verta rizikuoti ir paskirti tiek lėšų tokiai brangiai sričiai šalyje, kurioje prioritetus ir taip reikia atsirinkti labai atsargiai – ar skirti finansavimą švietimui ar krašto apsaugai, ar padėti vyresnio amžiaus nebedirbantiems žmonėms ar jaunoms šeimoms? Ar apskritai Lietuva gali sau leisti tokią prabangą? Tegul ir 2050-aisiais?
Mokslinė fantastika.
Bet, jei jau kalbame apie svajonę Lietuvai, galime ir pafantazuoti. Pagalvokime apie pritraukiamas užsienio, privataus verslo investicijas, tūkstančius darbo vietų tūkstančiams gabių, darbščių žmonių (vietinių ir užsieniečių), sumokančių tūkstančius tūkstančių eurų mokesčių į valstybės biudžetą; sukuriančių naujas technologijas, palengvinančias kasdienį gyvenimą, parduodamas kitoms šalims, atveriančias naujas nišas verslui; kuriančių naujus vaistus ar gydymo būdus, leidžiančius išsaugoti tūkstančius gyvybių. Tai – neįkainojama.
Svarbiausia, galėtume tai turėti Lietuvoje. Būtų gerai neapsiriboti keliomis mokslinių tyrimų institucijomis. Įstaigų, užsiimančių mokslo tyrimais, technologijų kūrimu, tobulinimu ir monetizavimu mums reikia daug. Valstybinių ir privačių.
Skamba neblogai. Tačiau kaip tokiems brangiems projektams gauti lėšų, nenuskriaudžiant kitų sričių? Ir kaip sudėlioti reikiamą infrastruktūrą?
Grįžtant prie Francis Crick instituto pavyzdžio – tai kelių institucijų bendradarbiavimo projektas, konkrečiau – trijų stambių universitetų (Imperial College London, King‘s College London ir University College London) ir trijų biomedicinos mokslus finansuojančių įstaigų (Medical Research Council, The Wellcome Trust ir Cancer Research UK) darbo vaisius. Paskatinti bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir užsienio universitetų, tyrimų institutų, biotechnologijų bendrovių galime ir mes. Tai jau vyksta: turime gražų Saulėtekio slėnio mokslo ir technologijų parko[xiii] pavyzdį. Tačiau to nepakaks norint iki 2050-ųjų tapti vienu iš Europos mokslo ir finansų centrų.
Tam reikia aiškios, detalios valstybinės strategijos, išspręsti nors dalį aukščiau paminėtų mūsų šaliai patogiai gyventi trukdančių problemų ir ženkliai pakelti mūsų BVP, kad galėtume sau tai leisti.
IV. Visuomenė
Filme „Marš, marš tra-ta-ta“[xiv] būta posakio, gan tiksliai nusakančio daugelį mūsų problemų: „Aš galvoju, kad tu gerai galvoji. Reikia kažką daryti.“
Minėtos idėjos nėra naujos. Tačiau mums nesiseka jų įgyvendinti taip greitai ir sklandžiai, kaip norėtųsi, dažnai dėl to, kad trūksta pasiūlymų mūsų giluminėms problemoms spręsti (žr. II dalį).
Lietuvoje didžiausios atsakomybės tikimasi iš valdžios – Seimo ir Vyriausybės. Galima suprasti. Valdžia ir yra tam, kad nustačiusi prioritetinius mūsų šalies poreikius, sukurtų strategijas, įstatymus ir skirtų finansavimą jiems įgyvendinti. Tai ši ir bando daryti, tačiau dažnai iškeikiama dėl kompetencijos trūkumo ir siūlomų sprendimų kosmetiškumo. Ir iš tiesų, ganėtinai daug brangaus Lietuvos laiko užima valdžios skandalai, susiję su nesklandžiu reformų vykdymu, keistais įstatyminiais sprendimais, Seimo narių veikla ar pasisakymais. Tačiau ar tikrai dėl šito kalta vien tik valdžia?
Daug laiko praleidau svarstydama, kodėl kai kurios pasaulio šalys gyvena geriau už mus. Nejaugi mes kvailesni ar mums kliuvo koks nevykėlio genas? Ne! Jau minėjau, kad gyvybės sėkmės paslaptis – dialogas, bendradarbiavimas, koordinacija, strategija ir kolektyvinė atsakomybė tarp jos komponentų, ir kad tai turėtų veikti ir valstybiniu lygmeniu. Būtent šių savybių, ypač kolektyvinės atsakomybės, mums trūksta.
Kuo ji pasireiškia? Man kolektyvinė atsakomybė siejasi su šiais dalykais. Suvokimu, kad už gyvenimo kokybę mūsų šalyje atsakinga ne tik valdžia, bet visa visuomenė. Su atjauta, pagarba mūsų bendrapiliečiams ir, kad ir koks problemų sprendimo variantas būtų svarstomas Seime, prie referendumo balsadėžės, kaimo bendruomenės ar daugiabučio bendrijos susirinkime, galvojimu apie tai, kaip jis paveiks kiekvieną šalies ar bendruomenės narį, net jei jų pažiūros ar poreikiai skiriasi nuo mūsiškių (angl. consideration). Su šių sprendimų ir jų būsimos naudos pagrindimu duomenimis (angl. evidence-based decisions). Pastangomis, kad mūsų priimamas sprendimas kuo mažiau pakenktų kitų poreikiams. Nes didžiausias Lietuvos turtas yra mūsų žmonės, o dalyvaudami valstybės gyvenime, balsuodami, sprendžiame ne tik už save, bet už visus, nes valdžios institucijos dirba ne vien už juos balsavusiems rinkėjams, bet visai valstybei.
Šalys, kurios tai supranta, gyvena geriau.
Iš kur kolektyvinė atsakomybė atsiranda? Manyčiau, kad iš suvokimo, kokie komponentai sudaro valstybę ir visuomenę ir kokie politiniai ir ekonominiai ryšiai juos sieja, ir kad paveikus vieną komponentą, paveikiama visa sistema. Turint omenyje dalies visuomenės polinkį mūsų visų atstovais rinkti žmones, destabilizuojančius Seimo ar kitų valstybės institucijų veiklą, manau, kad mūsų šaliai ypač trūksta politinio ir ekonominio švietimo. Jo reikia čia ir dabar: valstybės ir jos ekonomikos veikimo paslapčių intensyviai mokyti ir vaikus, ir suaugusius. Nes valstybė gali gerai funkcionuoti kirčiuojant kaunietiškai, žemaitiškai ar rytų londonietiškai, tačiau jos veikla strigs, jei visuomenė gerai nesuvoks, kaip ji veikia.
Kaip tai susiję su Lietuva, kaip Europos mokslo, technologijų ir finansų centru 2050-aisiais?
Pilietiškoje, valstybiškai mąstančioje, socialiai atsakingoje, verslioje ir turtingoje visuomenėje lengviau šitai įgyvendinti.
V. 2050-ųjų Lietuvos odisėja
Kaip kuria planus institucijos, užsibrėžiančios įvykdyti iš pirmo žvilgsnio neįveikiamas užduotis?
Norėčiau pasiremti Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), kuriančios sveikatos politikos rekomendacijas ar strategijas pažaboti įvairioms ligoms viso pasaulio mastu, pavyzdžiu.
Strategija prasideda nuo duomenų rinkimo siekiant įvertinti problemų mastą. PSO bendradarbiauja su valstybėmis narėmis, kurių kiekviena teikia statistinius duomenis apie gyventojų sergamumą, mirštamumą, priežastis ir valstybės naudojamas priemones to išvengti. Duomenys toliau modeliuojami, kad būtų aiškus ne tik norimos spręsti sveikatos problemos mastas, bet ir labiausiai paveikti regionai, amžiaus ar socialinės grupės.
Toliau kviečiami atitinkamos srities ekspertai iš viso pasaulio, dažniausiai akademikai, daug metų tyrę atitinkamos problemos paplitimą, pasekmes visuomenei ir galimus sprendimo būdus. Jie peržiūri susijusius duomenis ir pateikia siūlymus, kaip problemą spręsti globaliu mastu, atsižvelgiant į kiekvieno regiono ar šalies finansines galimybes ir kultūrinį kontekstą. Šios rekomendacijos apima ir siūlymus didinti ar perskirstyti finansavimą medikamentams ar kitiems gydymo ar prevencijos būdams, švietimui, siekiant suformuoti sveikesnio gyvenimo įpročius, naujų technologijų, padedančių atpažinti ir kontroliuoti problemą, kūrimui ar diegimui. Tada ilgus metus renkami duomenys, kaip šių rekomendacijų vykdymas padeda mažinti problemą ir, priklausomai nuo to, kas veikia, o kas ne, ir, atsižvelgiant į technologijų tobulėjimą, rekomendacijos atnaujinamos.
Kodėl mums to nepritaikius kuriant Lietuvą, kaip mokslo ir technologijų ar finansų lyderę?
Turime šimtus mokslo, technologijų, ekonomikos ir finansų sričių ekspertų. Kai kurie dirba Lietuvoje, kai kurie – užsienyje. Sakiau, kad tuo mes dvigubai turtingi. Vieni turi darbo patirties privačiose ar valstybės įmonėse, teisėkūroje; informacijos apie Lietuvos poreikius ir problemas bei jų mastą; žinių, kokie socialinių problemų sprendimo, mokslo, technologijų ar verslo plėtros modeliai Lietuvoje veikia, kokie – ne, kurioms sritims patobulinti labiausiai trūksta lėšų. Kiti turi darbo patirties įvairių šalių universitetuose, tyrimų institucijose, biotechnologijų pramonėje, Sičio bankuose, finansinių konsultacijų įstaigose, netgi praktikos kitų pasaulio šalių ar Europos parlamentuose, praktinių žinių, kaip veikia didelių tarptautinių įstaigų ar didelių ekonomikų modeliai, kaip sugeneruojamas finansų srautas jiems palaikyti, rizikas visuomenei pasirinkus vieną modelį vietoje kito. Visą šią patirtį bei žinias ir reikia suderinti ir panaudoti kuriant Lietuvą, kaip mokslo, technologijų ir finansų lyderę 2050-aisiais. Norėčiau pabrėžti, kad būtent čia reikia dialogo tarp Lietuvos Lietuvoje ir Lietuvos užsienyje bei kolektyvinės atsakomybės.
Naudodamiesi šiuolaikinėmis technologijomis, socialiniais tinklais, ir mažoms šalims būdingu reiškiniu „visi vieni kitus pažįsta“, galime su visais šiais žmonėmis susisiekti ir paprašyti jų pagalbos kuriant Lietuvos, kaip mokslo, technologijų ir finansų lyderės 2050-aisiais, strategiją. Kadangi vienas lauke – ne karys, steikime grupes, sudarytas iš nepriklausomų Lietuvos ir užsienio lietuvių mokslo, technologijų, ekonomikos, finansų ekspertų, konsultuojančių ministerijas socialinių problemų sprendimo, verslo, mokslo ir technologijų plėtros strategijų klausimais. Šios ekspertų grupės galėtų teikti konsultacijas ir Seimui, priimančiam įstatymų projektus, savivaldybėms, bandančioms pritraukti verslą ir investicijas, universitetams, tyrimų institutams ar mokslo slėniams, individualioms kompanijoms, ieškančioms partnerių ar finansavimo jų veiklai ir plėtrai. Taip pat jos galėtų stebėti ekonomines priimamų sprendimų pasekmes Lietuvai ir reguliariai atnaujinti savo rekomendacijas, kaip patobulinti strategiją 2050-iesiems.
Šitai reikia pradėti daryti dabar. Antraip, nors 2050-aisiais gal ir nesėdėsime prie suskilusios geldos, bet tikrai galvosime apie praleistas galimybes ir ką derėtų daryti, kad Lietuva taptų mokslo, technologijų ir finansų lydere 2100-aisiais.
[i] Thomas Piketty, Emmanuel Saez, Gabriel Zucman, “World Inequality Report 2018”, in IDEAS Working Paper Series from RePEc (2018), https://wir2018.wid.world.
[ii] Rašyta 2019 m. spalį.
[iii] „Berlin launches the world’s largest MaaS solution“, intelligenttransport.com (2019 09 25), https://www.intelligenttransport.com/transport-news/88799/berlin-launches-the-worlds-largest-maas-solution.
[iv] Elžbieta Zarankaitė, „E.bilieto žymėjimo programėle „Žiogas“ pažymėtas milijoninis bilietas”, kaunoautobusai.lt (2019 09 10), https://kaunoautobusai.lt/e-bilieto-zymejimo-programele-ziogas-aktyvuotas-milijoninis-bilietas.
[v] Giorgia Guglielmi, „Million-dollar Kavli prize recognizes scientist scooped on CRISPR“, nature.com (2018 05 31), https://www.nature.com/articles/d41586-018-05308-5.
[vi] „21st edition of the L’Oréal-UNESCO international awards for women in science“, unseco.org (2019 02 11), https://en.unesco.org/news/21st-edition-loreal-unesco-international-awards-women-science.
[vii] Biologijos, biomedicinos ir medicinos mokslinių straipsnių duomenų bazė.
[viii] Daugiau žr. The Francis Krick Institute (https://www.crick.ac.uk/about-us).
[ix] Nicola Davis, „Francis Crick’s £700m altar to biomedical science“, theguardian.com (2016 02 17), https://www.theguardian.com/science/2016/feb/17/francis-crick-institute-biomedical-science-research.
[x] Andrew Steele, „Infographic: how much does the world spend on science?“, theconversation.com (2013 05 24), https://theconversation.com/infographic-how-much-does-the-world-spend-on-science-14069.
[xi] Office for National Statistics, Government expenditure on science, engineering and technology, UK: 2017 (2019 06 13), https://www.ons.gov.uk/economy/governmentpublicsectorandtaxes/researchanddevelopmentexpenditure/bulletins/ukgovernmentexpenditureonscienceengineeringandtechnology/2017.
[xii] Office for National Statistics, Gross domestic expenditure on research and development, UK: 2017 (2019 03 14), https://www.ons.gov.uk/economy/governmentpublicsectorandtaxes/researchanddevelopmentexpenditure/bulletins/ukgrossdomesticexpenditureonresearchanddevelopment/2017.
[xiii] Daugiau žr. Saulėtekio slėnio mokslo technologijų parkas (https://ssmtp.lt/apie-mus).
[xiv] Marš, marš, tra-ta-ta, rež. Raimondas Vabalas, Lietuvos kino studija, 1964. LRT mediateka: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2445/vaidybinis-filmas-mars-mars-tra-ta-ta.
Šis straipsnis buvo parašytas Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos projektui, finansuotam Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
