Rašytoja(s) ir jo(s) kilmės šaknys. Kaskart, kai susiduriu su vis kita Dubravkos Ugrešić (g. 1949 m.) eseistine knyga, esu priversta apie jas susimąstyti. Ši autorė yra savotiškas, o gal simptomiškas, paradoksas: pasirinkusi gyventi svetur, atsisakanti būti apibrėžiama kaip kroatų rašytoja, ji yra būtent kroatų rašytoja, susijusi su Kroatija ne tik vardu, tautybe, bet ir kūrybos sklaida. (Net jos knygos „Lapė“ vertimą į lietuvių kalbą finansavo Kroatijos Kultūros ministerija.)
Kyla klausimas, ar šitaip domėtumės autorės tekstais, jeigu nežinotume jos kilmės? Pagaliau, koks būtų jos knygų turinys, jei iš jo išimtume viską, kas susiję su tėvyne?
Kroatija ir kroatų literatūra lietuvių skaitytojui (ir rašytojui) yra ypatingai įdomus atvejis vien jau dėl šalies dydžio ir buvusios priklausomybės sovietiniam blokui. Stebint ir tyrinėjant šį atvejį, įmanoma bandyti atsakyti į kitą klausimą: ar maža šalis geba atsitiesti ir kurti „didžiąją literatūrą“? Ar ji gali tapti kultūriniu centru? Ar tokios šalies kūrėjas nuolat jaučia paribių, provincijos kompleksą? Lietuviams tai panašiai aktualu, kaip ir kroatams.
Gyvendama Melburne, susipažinau su bendraamže kroate, kuri tučtuojau atsiprašė, kad nieko nežino apie lietuvių literatūrą. Anuomet ir man teko pagūglinti: tikrinau, ar nebūsiu praleidusi kurio nors garsaus rašytojo kilmės. (Ne visada toji kilmė svarbi.) Be to, gėdingai (ir banaliai) painiojau Balkanų tautybes. Čia irgi lygiosios: mus juk nuolat painioja su latviais. Gūglinimas man nieko nedavė, kroatės vardinti autoriai man nebuvo girdėti. Tačiau po kelių mėnesių, gal ir dėl to, jog atkreipiau dėmesį į šią tautybę, jau žinojau net dvi: ne tik aptariamosios knygos autorę, bet ir Slavenką Drakulić (kaip tik Ugrešić šioje knygoje skundžiasi, kad jas abi painioja; jei šiol painiosite ir jūs, atsiprašau).
Dar svarbiau man buvo ką nors sužinoti apie Balkanų karą, vykusį 1991–1995 m. Tuo metu buvau dar labai jauna, o mūsų šalis turėjo savų didelių problemų, tad žinios apie karą sovietiniame bloke mane pasiekė miglotos ir pavėluotos. Labiausiai, žinoma, įstrigo Susanos Sontag Sarajeve režisuotas spektaklis „Belaukiant Godo“, sukėlęs minčių apie filosofų ir menininkų įsitraukimą į politinius veiksmus. Ne visada ir ne visiems politika atrodo suderinama su menais. Kai kurie tyčia atsistoja į neutralią poziciją, tikėdami, jog kūrėjas turi būti aukščiau tikrovės ir mąstyti giliau, nei leidžia politinis diskursas.
Prieš dešimtmetį į mano rankas pateko žurnalisto Joe Sacco komiksų knyga „Saugi zona Goraždė“ (angl. „Safe Zone Gorazde. The War in Eastern Bosnia 1992–95“, 2000), ir po jos nustojau abejoti, ar menas gali būti švietėjiškas, pasakyti ką nors apie politiką, istoriją, ar gali kurti naratyvus, vykdyti misiją ir pan. Gali. Komiksų knyga man papasakojo daugiau, ir paveikė mane stipriau, nei net kuri publicistinė ar istorinė knyga, dokumentinis filmas.
Eseistės Ugrešić pasirinktoji misija, spėju, visgi balansuoti ant laisvės ir priklausomybės (belonging) tautai ribos. Manau, kiekvienas autorius daugiau ar mažiau balansuoja. Ne visų kūryboje tai šitaip akivaizdu.
Knygoje „Lapė“ keliamas esminis ir itin svarbus mūsų civilizacijai (taip taip) klausimas: kaip gimsta pasakojimai? Iš šio taško keliaujama ieškoti atsakymo, kuris materializuojasi būtent šioje knygoje. Jos dalys gan skirtingos tiek tematika, tiek struktūra ir stilistika. Kai kurios labiau mokslinės, kai kurios – memuarinės ar labiau grožinės. Rašantis skaitytojas, ypač pradedantysis, taip pat ir koks nors „amžinas studentas“, nemažai sužinos apie rašytojo amatą „iš vidaus“. Kuriantysis rašytojas pasijus tarsi pašnekesyje su kolege ir galės pasvarstyti bei pritaikyti sau lapės ar ežio tipą.
Šį tipą pirmiausia randame paminėtą filosofo Isaiah‘o Berlino (beje, gimusio Rygoje!) esė „Ežys ir lapė“ („The Hedgehog and the Fox“, 1953), kur buvo panaudotas graikų aforizmas apie tai, jog lapė žino daug dalykų, o ežys tik vieną. Tie, kurie veikia atsispirdami nuo vienos idėjos – ežiai, o jungiantieji daug dalykų ir idėjų – lapės. Vienoje knygos „Lapė“ dalyje Ugresić aptariamas rusų autorius Borisas Pilniakas teigia, kad visi rašytojai yra lapės: „Lapė yra rašytojų totemas“. Tačiau priimdami šią tiesą, turėkime omenyje lapės vietą daugumos šalių folklore ir mitologijoje – lapė yra suktumo, išdavystės simbolis. Pridurčiau: ir gudrumo, kuris labiau teigiama savybė… Bet geriau nesiteisinsiu. (Pati esu tikrai lapė, ne ežys.)
Kaip rašytoja, praktikuoju tuos dalykus, kuriuos Ugrešić dėsto ne tik atvirai, bet ir stilingai, su puikia erudicija ir gera humoro, saviironijos doze. Šį autorinį balsą pamėgau nuo pat pirmos jos knygos, kurią skaičiau, – vien jau ko vertas pavadinimas „Ačiū, kad neskaitote“ (angl. „Thank You For Not Reading“, 2001). Turi šis autorinis balsas ir atpažįstamų širdgėlos, gal net pagiežos gaidelių. Tai artima, nes būdinga ir mūsų literatūrai. Man tai įrodymas to, kaip turinys padiktuoja formą: tematika gali būti išreikšta būtent tokia nuotaikų dėlione. Tai mūsų emociniam peizažui būdingas koloritas, geriau tam nesipriešinti.
Labiausiai sužavėjusi ir sukrėtusi knygos „Lapė“ dalis vadinasi „Šėtono sodas“. Joje autorė panaudoja meninius įrankius, pristatomus visoje knygoje. Čia įvyksta būtent toji metamofrozė: iš literatūros teorijos į praktiką – grožinę literatūrą. Dauguma knygos dalių turi intymumo, tačiau ši pasižymi tam tikros ribos peržengimu, kai skaitytojas nuvedamas iš autentiško išgyvenimo į fikciją. Labai įdomu, kaip ir kada ji peržengiama. Meistriškai paslėpta, netreniruotai akiai nematoma, tačiau neabejotinai įvykusi ir pavykusi – ji verta ovacijų atsistojus. Sakydama fikcija turiu omenyje meninę tiesą – neturiu įrodymų, kad aprašytieji dalykai tikrovėje neįvyko, tačiau jie taip pristatyti, kad nesu tikra, ar tai nėra autorės išmonė. Visgi šiuo kūriniu (esė dažnai priskiriama fikcijai) tikiu labiau nei dokumentuota tikrove, ir manau, jog tai geriausiai atskleidžia tiek literatūros magiją, tiek ir faktą, jog pati autorė yra tikrų tikriausia lapė.
Apie šios dalies turinį daug nepasakosiu, nenorėdama išduoti intrigos, tik pasakysiu, kad jos vienos irgi visai pakaktų susipažinimui su Balkanų karu ir to karo šokiruojančiu poveikiu, kuris iki šiol egzistuoja. Tai sukrečiantis pasakojimas, bet jis negalėtų taip giliai sukrėsti, jeigu mes nebūtume sugundyti literatūros grožio, metaforų taiklumo ir meistriškumo. „Šėtono sodas“ man tapo patvirtinimu, kad panašiai suvokiu literatūros priedermę ir kad, visų pirma, tokia priedermė egzistuoja ir tokia literatūros misija gali būti pasirinkta ir labai reikalinga.
Ugrešić literatūros pasaulyje žino. Jos knygos verčiamos į kitas kalbas, ji gauna dėmesio, apdovanojimų. Galbūt apsigyvenimas svetur padėjo jai ištrūkti iš tautinio suvaržymo, o patys kroatai žino tai ir naudojasi, remdami jos kūrybos sklaidą. Mažos tautos patirtis ir istorija yra įdomi ir didžiųjų tautų skaitytojams, bet visų prima ji įdomi kitų mažų tautų publikai. Anglakalbių susidomėjimas kroatais paskatina įvairiausių šalių leidyklas susidomėti ir publikuoti vertimus. Net ir kratydamasi kroatiškos tapatybės, autorė negali atsiriboti nuo to, kad tapo Kroatijos kultūrine ambasadore.
Ši rašytoja, manau, visgi sąmoningai ir natūraliai, pasirinko būti diasporine autore ir siūlyčiau prie žodžio diaspora nedėti nei pliuso, nei minuso ženklo. Jeigu kūrybos tematika organiškai siejasi su autorės gyvenimo trajektorija, padidėjęs dėmesys jos kūrybai dėl priklausymo diasporai naudos tik prideda, o ne atima.
Kita vertus, žinome daugybę rašytojų, kurie gyveno ne savo gimtoje šalyje, ir visai nesitapatino su diaspora, nekėlė ir egzodo problemos. Jų biografijose visgi įrašytas šalies pavadinimas, tačiau jų atvejai individualūs, jų temos labiau egzistencinės ir lygiai tiek pat universalios. Juk skaitytojas visada ieško savo atspindžio net labiausiai nutolusių kultūriškai autorių tekstuose. Nomadiškumas arba įsitvirtinimas tam tikroje pasaulio vietoje, toliau arba arčiau savo gimtinės, kilmės klausimas, šaknų problema – jaudina net sėsliuosius.
Kai kurių generacijų diaspora neturėjo pasirinkimo ir buvo priversti pasitraukti iš savo gimtinės. Ugrešić atvejis būtent toks, nors, kaip suprantu, grėsmė kilo ne tiek jos gyvybei, kiek laisvei kurti savaip, išlaikyti nepriklausomos intelektualės statusą. Rašytoja(s) ir jo(s) laisvė – antras klausimas, kuris man iškyla kaskart susidūrus su Ugrešić knyga. Atsakymą sau radau jau seniai – tai yra aukščiausias prioritetas.
