Sidabro ir krištolo likučiai, kiek belikę, sudėlioti į indaują butelyje gatvėje iš G raidės Ficrovijoje, užpernai pardavus paveldėtus šeimos namus Šropšyre. Praėjo daugiau nei 17 metų nuo dienos, kad kadais geriausios draugės Peteliškės miegamasis liko tuščias, ir vis tik, pritilus gaudimui iš netoliese esančio džiazo klubo, pradėjo snyguriuoti paryčiui, nors Kalėdos murglinos ir vėl. Neina jaunyn niekas, o šioji naktis bus ir kitais metais, tik jau po savojo 50-mečio. Trumpam užsukusio švenčių proga sūnaus krepšys sukrautas, į kelionę išvažiuoja iš karto po Naujųjų, prisižadėjęs atsiųsti vieną tikrai gerą nuotrauką iš ten.
Tad galima ir šiemet, ketvirtą valandą antrą Kalėdų dieną, pradėti rašyti tą tiek ilgai atidėliotą laišką: „Miela vagile, atsakant į tavo klausimą, taip, mačiau kiaurai, ką pavadinai šio gyvenimo marle. Bet kad tau pasakočiau apie tai, man reikės pasidalinti su tavimi trumpa istorija“. Antros Kalėdų nakties 2001 m. neužteks, prireiks pusmečio, nes gyvenimas trunka šiek tiek ilgiau, nei ateina vėlyva žiemos brėkšma.
Nedideliame, atvirlaiškiniame anglų kaimelyje netoli Velso ir Anglijos sienos 1960-aisiais auga dvi mergaitės. Viena – dukra pasiturinčios, daug laiko Azijoje leidžiančios britų diplomato šeimos, bažnytkaimį žavėjusios ir bauginusios savuoju plataus pasaulio žinojimu ir manierizmais. Namai pilni gero maisto, didžiųjų religijų šventraščių, kluazonė dėžutėje palikti reikalingi kasdienybėje pinigai, bechšteinas gimtadieniui nupirktas. Nebūtina galvoti nei apie profesiją, nei didesnį savojo gyvenimo scenarijų ir po mokyklos baigimo, nes daug ką gyvenime sutvarko skonėjimasis tradicija.
Antra – gydytojo anūkė, botaniko dukra iš giminės, atkakusios į Britaniją XX a. pradžioje, dar nesileidžiant imperinei saulei. Besinešiojanti savo genties gaivališkumą, netyčia ar valingai nepriprantanti prie medžiagiško stabilumo, lėlių namų scenografijos tikrame gyvenime, ji niekada nebus linkusi atvirauti, ką ir kodėl daranti, o gimtadieniui tesulauks vąšeliu nerto šalio, iš kurio mirgėjimo ir rasis, mergaitėms besant 30-metėmis moterimis, Peteliškės pravardė.
Vaikai kaip vaikai, kaip visur, beveik visada. Padykę, einą medžioti kiškių, pilantys arbatą į stipraus alkoholio butelį, kad tėvai nepastebėtų sumažėjusio tūrio, perdažantys, tėvams nesant namie, didžiausiąjį namo kambarį ryškia raudona spalva, nes tądien įkvėpimas buvo būtent toks, žaidžiantys kėdę ir kortomis, skaitantys namie rastų erotinių romanų suaugusiems ištraukas, burnon įsimetantys Peteliškės brolio parūpintus 40, 50 ar net 60 mg.
Paskui – neišvengiamybė: vaikai užauga. Peteliškė vėliau susipažins su draugės būsimu vyru, teatro scenos apšvietėju Nikolajumi, kuris jų abiejų gyvenime atsiras naktį 1976 m., draugei lūkuriuojant savo močiutės paskutinio atodūsio, nes tėvai ir vėl kelionėse, parsiras ne anksčiau kaip po dviejų parų. Peteliškė jau bus prieš kelerius metus išvykusi paskui savo tėvus į Vašingtoną dėl tėvo darbo nacionaliniame JAV muziejuje, jos brolis gyvena užsienyje taip pat. Draugė liks Anglijoje, su Nikolajumi jie grįš judviejų sūnaus Tedžio auginti į gimtąjį Mordos bažnytkaimį.
Po beveik dešimt metų nuo paskutinio susitikimo tąsyk, 1982 m. sulauks telefono skambučio, parsiveš Peteliškę, apsigobusią tuo pačiu, jau padėvėtu šaliu, iš vietinės geležinkelio stoties šiek tiek pas juos pabūti. Vizitas truks daugiau kaip dvejus metus, dar po pertraukos prasitęs porą dienų, ir viskas po to bus visai kitaip – ir draugystė, ir šeima, ir kiekvienas iš jų trijų, ir antrame rate artimiausiųjų. Viskas sutirštės, tęsiniai iš praeities perkirs tuos mėnesius ir tolyn į ateitį.
Dar užtruks, kol pagaliau ateis ta antra Kalėdų naktis. Parkeris bus pripildytas rašalo, prasidės mėnesiai rašant, atidedant, grįžtant į kasdienybės rutinas, vėl rašant, rizikuojant vis labiau prarasti atminties kietumą, ir visą laiką – net nežinant, ar Peteliškė dar gyva, ar ji kur nors. Po 1991 m. Tedžiui atsiųsto atviruko iš užsienio, ryšio su ja nebūta, tik mintys apie kas nutikę, ir tik tiek, kiek praeitis, pamirštama, vis perdėliojama, persilieja su nesilpnėjančiu mauduliu iš ilgesio artimiausiai, net po visko, draugei. Liks laiškas, parašytas, nepasirašytas.
Dvejus metus rašyto Samanthos Harvey romano leidimu rūpinosi Didžiojoje Britanijoje ne vieno literato itin godojamas grožinės literatūros redaktorius Danas Franklinas, iki 2019 m. dirbęs nuo 1921 m. veikiančioje leidykloje „Jonathan Cape“, daugelį dešimtmečių žinomoje dėl didžiausio kiekio Bookerio literatūrinės premijos (The Booker Prizes) laureatų bei nominantų savo autorių tarpe. Kūriniui pasiekus skaitytojus 2014 m., įtakingas, žurnalui „The New Yorker“ rašantis literatūros kritikas ir Harvardo universitete literatūros kritiką dėstantis Jamesas Douglas Grahamas Woodas be užuolankų trečiąjį jos prozos kūrinį įvardino vienu iš įdomiausių anglakalbių prozos kūrinių tuo metu.
„Miela vagilė“ pasirodė ir trijų literatūrinių premijų kandidatų – Moterų (Women‘s Prize for Fiction), Jerwoodo (Jerwood Fiction Uncovered Prize) ir Jameso Taito Blacko (James Tait Black Memorial Prize) – 2014 m. sąrašuose. 1970-aisiais gimusios kartos Virginia Woolf (1882–1941) vadinama autorė gretinta su tokiais stilistikos meistrais kaip Claire Messud, Johnas Banville‘is, Josephas O’Neillas, Marilynne Robinson ir WG Sebaldas, minima kartu su Elena Ferrante kaip dar vienas itin tvarus literatūrinis balsas, pasakojantis apie esmingiausią žmogiškumo kodą.
Atsiliepimai didžiuose anglakalbiuose leidiniuose buvo sutartinai teigiami, ir kritika atrodė benuklystanti į panikuojančios rinkodaros klonius. Kita vertus, profesionalūs kritikai, romaną skaitė įdėmiai, permanydami. Taip, pavyzdžiui, leidinio „The Guardian“ literatūros skyriaus bendradarbė Claire Kilroy nevargstant atpažino, kad romano struktūros atspirties taškas – Leonardo Coheno (1934–2016) daina „Įžymus mėlynas lietpaltis“ (Famous Blue Coat) apie draugystės, meilės pakylėjančią ir žudančią, bet neišvengiamą galią (It’s four in the morning, the end of December / I’m writing you now just to see if you’re better <…> I guess that I miss you. I guess I forgive you / I’m glad you stood in my way) iš 1971 m. albumo „Meilės ir neapykantos dainos“ (Songs of Love and Hate).
Neblogai žinomas amerikiečių kritikas iš Rytinės pakrantės Nicholas Mancusi portale thedailybeast.com pliurptelėjo, kad „Miela vagile“ – iš tų beveik nepasiduodančių recenzijai romanų, paminėdamas, kad į jo tokias kančias ties tų dienų profesiniu įsipareigojimu kolegos redakcijoje tetruktelėjo pečiais, nes kiekvienam skaitytojui bent vienas toks epizodas – tik laiko klausimas. Kitoje pusėje vandens, Liverpulyje, jam antrino internetinių knygų apžvalgų autorius Simonas Savigde tinklalapyje „Savidge Reads“ mintydamas, kad romanas sumaniai sugalvotas ir parašytas apie viską ir nieką tuo pačiu metu, bet ne mažiau dėl to įstabus ir veik nusikalstamai nepastebėtas.
Baiminantis net užuominos į sentimentalumą, praradus gebą kalbėti apie didžiąsias žmogiškumo dedamąsias – meilę, draugystę, išdavystę, skausmą, vienatvę, atleidimą, mirtį – lieka plokščio garso tikslumas. Kai visos pastangos ir dar daugiau sutelktos, trumpai knyga yra tiktai romanas prieš skaitytoją, tarpininko tarškėjimai, mėginant įsiterpti tarp didelio ir dosnaus talento autoriaus, veikėjų ir skaitytojo yra komiški. Minėtos C. Kilroy žodžiais tariant, tokių unikalių kūrinių atveju, visos vietos iš anksto užimtos: „Daugelyje knygų įvykiai nutinka tik puslapyje. Geriausiose knygose įvykiai nutinka ir skaitytojuje. Gal dėl to, kad romanas yra toks intymus, toks sąžiningas, toks beodis, „Miela vagile“ provokuoja tave galvoti apie gyvenimą ir Gyvenimą, apie savo paties gyvenimą, žmones jame ir taip pat vaiduoklius“.
Sūnus Tedis žadėtą paveiksliuką mamai atsiuntė 2002 m. vasarį, tik ne savo paties darytą nuotrauką, o suvenyrų parduotuvėje nupirktą atviruką: „[A] black-and-white aerial picture of men, women and children standing in a line of joined hands along an empty road flanked by woods. The 1989 Baltic Chain, as you will know. It made me cry with some oldreserve of hope. I counted them. They were twenty-one of two million people joined hand-to-hand through three countries to protest against their occupation, twenty-one of two million; four million hands, joined. I became overwhelmed by the thought for a little while.We are joined. <…>There is no way the things of this world can isolate themselves or be isolated. We encroach on one another, be it painfully or pleasurably, we encroach and run into each other, and this is what we know fondly or otherwise as life. It is not life to think that to love somebody is never to be where they are and never to intrude upon them“.
Peteliškė. Tikrasis vardas – Nina. Gimusi okupuotoje Lietuvoje stalinizmo pabaigoje. Ji gi – į Škotijos anglių kasyklas Koastbridže emigravusių lietuvių proanūkė; ji gi – lietuvaitės ir į Škotiją emigravusio litvako, plaučių ligų gydytojo anūkė; ji gi – botaniko, 1944 m. iš Didžiosios Britanijos prasiveržusio pas Laisvės kovotojus miškuose ir po karo dokumentavusio dėl sovietinės industrializacijos nykstančius lietuviškus augalus, su lietuve žmona ir dviem vaikais ištrūkusio iš SSSR atgal į Britaniją, dukra; ji gi – Petro, suradusio būdą įvažiuoti į okupuotą Lietuvą iš karto po Kalantinių 1972 m. gegužį ir vėliau dokumentavusio Drūkšto ežerui iškilusį pavojų dėl Ignalinos atominės jėgainės statybų, sesuo; ji gi – bet kuri, ir net Ji pati, iš ūkų išnyranti, tai vėl dingstanti salomėjišku rūku.
Nepaisant nevilties svarbių kritikų ištarmėse ir bendrai visų poleidybinių pastangų, o platinimu rūpinosi pati „Penguin Random House“, turinti visus įmanomus šiais laikais knygų rinkodaros įnagius ir įrankius, pardavimo statistika gulėjo išsitėškusi kaip ant sumindžioto, purvino sniego ties atliekų konteineriu nutrenkta nebereikalinga kalėdinė eglutė. Pirmuosius S. Harvey romanus savo skaitytojams jau pasiūliusios Italijos, Norvegijos, Prancūzijos, Vokietijos leidyklos investuoti į „Miela vagile“ nesiryžta.
Žinių, kad, tegu ir dideliu pavėlavimu, romanas pasirodys Lietuvoje nėra. Matyt, per silpnas, nes be kita ko – ir apie dabartinės Lietuvos didingumą ir netobulumą išsyk, per pasaulį nešamą moters, ir kurį, pasirodo, galima begaliniai mylėti ir nelietuviui, negalėti be jos: „<…> and so I stood in the rain for what I suppose was much less than a minute, but felt like ten, peering almost aggressively into the darkness before I gave up. I called out: Nina? Your name rushed to my lips like that, and left them warm. And just for a moment the years slipped back to times when it was only us, and you were in that chair in the dark. I thought I would go back and find that man you had left in the rain. I went back, and not only was he not there, but the whole street was empty. I think I have never seen it empty before; it was as if I had imagined not just you, but humankind as a whole, as if I were the last person on Earth“.
Kadais mūsų kraštuose skolas buvo priimta sumokėti iki Kalėdų. Kitais ir dar kitais Kalėdos bus, su visoms joms priklausančioms dienoms, o link ketvirtos ryto kurią nors iš jų būtinai pradės snigti.
