Kadaise buvau Rytuose, į kuriuos atskrisdavau iš Vakarų pusės. Iki Kopenhagos atkeliaudavau vienu lėktuvu, tada persėsdavau į kitą ir dešimt valandų judėdavau ten, kur tuo metu buvo mano namai. Likus ketvirtadaliui kelionės laiko apnikdavo jausmas, jog tai niekada nesibaigs. Atrodydavo, kad nepasieksi kelionės tikslo ir būsi pakibusi toje tolydumo būsenoje, tarp žmonių, kurie irgi niekur ir niekada neatskris. Protu suvokdavai, kad taip nenutiks, bet viena tavo dalis tarsi savarankiškai veikiantis asmuo tikindavo, kad šįkart tikrai gali taip įvykti. O kodėl ir ne? – sakydavo tas kažkas. Pasimetęs, pavargęs, praradęs laiko nuovoką.

Dabar esu Vakaruose, į kuriuos atskrendu iš Rytų. Atvykusi į Kopenhagą persėdu į kitą lėktuvą ir beveik dešimt valandų keliauju ten, kur šiuo metu yra mano namai. Likus ketvirtadaliui kelionės laiko užplaukia pažįstama būsena, kad taip niekada ir neatkeliausiu. Liksiu pakibusi ore, erdvėje, kuri tampa vis labiau klaustrofobiška, įkalinta kūne, kuris nori vieno – ištrūkti iš šios kapsulės, atidaryti duris, įkvėpti gryno oro, nugriūti ant minkštos lovos, atsiduoti nepertraukiamam miegui.

Ar atskrendi iš Rytų, ar iš Vakarų – visada užtrunka, kol įsipaišai į naują erdvę, kol išneri iš savotiško aplink tave susikaupusio klampaus kisieliaus. Vėl pradedi judėti be baimės atlikti per daug nereikalingų judesių, atsitrenkti į aštrius kampus, pasakyti ne tai, ką planavai, pavadinti žmones ne jų vardais. Prisimeni Amerikos indėnus. Anie tais laikais, kai dar traukdavo į medžioklę, darydavo taip: dvi dienas medžiodavo, o vieną – ilsėdavosi, laukdami, kol siela pasigaus iki tol dvi paras skubėjusį kūną. Kur klaidžioja mūsų siela, kai keliaujame lėktuvu? Kur ji, kai mūsų kūnai nuskrenda tūkstančius kilometrų, judėdami tokiu greičiu, kuris indėnams net nesisapnavo. Ar mūsų vieniša siela suplukusi iš paskutiniųjų bando mus prisivyti, grįžti į mus pernelyg nuskubėjusius? Kokie mes būname tuo laikotarpiu, kai esame be jos? Tuštesni? Pažeidžiamesni? Ar bando į mūsų tuščias erdves įsirangyti kas nors kitas? Ar ta siela, kuri grįžta, – tikrai mūsiškė, nesupainiojusi namų durų, įskridusi pro reikiamą langą?

Viena pažįstama, mums kalbant apie keliones, pasakojo kartą sėdėjusi Stambulo oro uosto laukiamojoje salėje. Buvo nugrimzdusi į knygą, kol iš jos neištraukė graudus besikartojantis prašymas rusų kalba. „Žmonės, kas nors kalba rusiškai? Žmonės, ar kas nors kalba rusiškai?“ – beviltiškai, tarsi mantrą kartojo nusivylusi pusamžė moteris. Pasiklydusi tarp kalbų ir kontinentų. Tarp skrydžių ir pirmyn atgal tikslingai judančių žmonių. Tarsi šalia veikiančio aparato nukritusi detalė. Jei jis veikia, tai kam ji tada? Vadinasi, nereikalinga.

Tai kur aš esu? Galbūt fiziškai guliu miegamajame ant lovos. Užtrauktos juodos užuolaidos, knygos ant naktinio stalelio, akiniai nuo saulės, kremo indelis, dildė, mobilus telefonas. Ant kelių – kompiuteris. Priešais – atvertos vonios kambario durys. Girdėti kaip teka iš čiaupo vanduo, dainuoja vaikas, nors jo kol kas nematyti, bet jei šiek tiek sujudės – kyštels jo šviesi galva. Tarsi viena dalis tavęs liečia kompiuterio klavišus, spausdama reikalingas raides, o kita – klausosi, ką dainuoja vaikas, koks žaislas jo rankose, kada jis pakils iš vandens ir pasakys, kad jau.

* * *

Šiandien noriu, kad žemė liautųsi judėjusi. Ne, ne planeta suktis. Jei ji nustos, dar nulakstysime visi į atvirą kosmosą. Vieni levituos tarp Marso ir Saturno, drąsiausi neatsargiai priartės prie Saulės, o smalsiausius įtrauks Visatos juodoji skylė. Labiausiai bijau, kad nesuspėsiu pačiupti už rankos tų, ką myliu. Ne dėl to, kad nebandyčiau. Dėl to, kad jų daugiau nei turiu rankų, nei turiu kojų. Todėl tegu sukasi Žemė, gali ir dar šiek tiek pajudėti, aš pabandysiu išlaikyti pusiausvyrą, o paskui tesustoja.

Būna dienų, kai į klausimą, ko nori, labai lengva atsakyti. Norai aiškūs, lengvai apibrėžiami, nesunkiai nupasakojami. Pradedi nuo vieno ir pasakojimas ima vyniotis kilimėliu. Žiūriu pro atvirą langą, kažkas atveria laukujas duris ir į kambarį įsiveržęs oro gūsis atneša pavasario kvapą. Ir aš užsinoriu naujos suknelės, kuri vėjui pučiant plaikstytųsi ir glaustytųsi apie kojas kaip katė, kurios niekada neturėjau. 

Noriu nukeliauti ten, kur atsisėsčiau viena prie vandenyno ir stebėčiau žuvėdras, bangas, tolumoje plaukiančius laivus. Prie pat vandens į abi puses vestų pėdsakai: skirtingų dydžių, vieni įsispaudę giliau, kiti taip, tarsi kas žengė vos žemės liesdamasis. Tarp išplautų medgalių, jūržolių ir kriauklių lūženų pūpsotų savo neilgą gyvenimą užbaigusios medūzos ir krabai. Taip žengiant ateitų ir vakaras. Į vienus vandenis saulė leistųsi, iš kitų – kiltų. Iš pakrantės išvytų tik vėjas, nakties vėsa, alkis. 

Noriu kambario su rašomuoju stalu. Jo langai aukšti – nuo pat viršaus iki apačios, o juos pravėrus išeini į seną sodą. Parašai tūstantį du šimtus keturiasdešimt žodžių ir žengi basa į minkštą žolę. Pavėsyje ji dar drėgna nuo rasos. Ant saulės ji šilta, glosto padus, kol neužlipi ant joje įstrigusios medžio šakelės ar seno sraigės kiauto. Ant obelų jau mezgasi vaisiai. Žinai, kad už poros mėnesių naktimis jie dunksės krisdami, tų labiausiai prinokusių šonas plyš, o iki ryto paruduos. Į properšą įsirangys šliužai arba užsuks pro šalį skubančios skruzdėlės. Bet taip atsitiks ne visiems, bus ir tų gražuolių, nenukentėjusių. O patys skaniausi – tie ką tik nuraškyti nuo šakos. Burnoje renkasi seilės, nes įsivaizduoji kaip į vieną jų, prieš tai nuvaliusi į drabužius, suleisi dantis. O kol kas dar anksti, jie tik bręsta, pučiasi, dalis nukris, niekada neprinoks, liks mažučiai, susiraukšlės ir pajuos. Bet tai bus paskui, o dabar eini į patį sodo galą, kur tarp senų vijoklių slepiasi suolelis geležiniais ranktūriais, ant jo – palikta knyga, pusiau nugertas atvėsusios kavos puodelis. Jame plaukioja musė. Gėrimą šliūkšteli į bijūnų krūmą. Jis jau nužydėjęs, laukia kitų metų.

Noriu sėdėti pievoje ir stebėti, kaip į dangų leidžia aitvarus. Jų ilgos uodegos plaikstosi ore. Jei pasiseks, bus ką tik nuliję šviečiant saulei ir dangų puslankiu juos vaivorykštė. Šalia jos ganysis debesys ir mes spėliosime, į ką jie panašūs. O jie griaus mūsų spėliones virsdami naujomis fantastinėmis būtybėmis, efemeriškomis pilimis ir magiškais peizažais.

O kol kas žemė juda ir vienintelis noras yra išlaikyti pusiausvyrą. 

* * *

Pamenu savo močiutę, mamos mamą, kuri mirė sulaukusi devyniasdešimt ketverių. Paskutinį dešimtmetį jos klausimas buvo: kada? Dažniausiai ji to neklausdavo tiesiai šviesiai. Sakydavo, kad Dievas ją pamiršęs. Tarsi būtų parduotuvės ant ratų vairutojas, kuris pamiršo, kad yra dar vienas kaimas pakeliui ir neužsuko, nuvažiavo kitu keliu, palikdamas ją laukti. Jis, Dievas, vyro paimti nepamiršo – jai tebuvo šešiasdešimt, pakeliui buvo du anūkai, jis nebepamatė jų. Paskui vieną po kito išskynė visus brolius ir seseris. Ji buvusi vyriausia iš aštuonių, o išėjo paskutinė. Patologanatomas pasakė, kad dar galėjusi gyventi, jei ne širdis – ta buvo jau visi susidėvėjusi. Pabaigoje man pasirodė, kad ji vistiek dar būtų visai nieko prieš dar pagyventi. Kaip baigiantis bet kuriai kelionei, jau ir pasiilgus namų, vis tiek pagalvoji, kad gaila, jog viskas baigiasi, dar pabūtum, šiek tiek pritrūko.

Ar gali būti, kad tam tikrais gyvenimo etapais nekyla esminių klausimų? Gyveni ir tavo gyvenimas yra nuolatiniai atsakymai į tai, kas nebuvo paklausta, bet tarsi sklando ore. Kai anksčiau buvusius „kodėl, už ką“ ir panašius pakeičia supratimas, kad viskas dėsninga, kad reikia išlaukti, išgedėti, išvaikščioti, išjausti. Stebėti ženklus ir juos skaityti. Galiausiai viskas išeina į gerą. Pagyvensim – pamatysim. Arba pamatysim ir tada pagyvensim.

O gal čia ėjimas mažais žingsneliais? Padarai žingsnelį – apsižiūri. Vėl padarai. Ir vėl apsižvalgai. Gal jei žiūrėtum į tolį ir matytum, kad lipi į kalną, kiltų klausimas: o kas už to kalno? Kiek užtruksiu belipdama? Ar verta į jį lipti? Bet va nežiūri ir nekyla. Dedi koją, stebi, kas aplink – štai įdomios formos akmuo, ten šaka prispaudė gėlę, ar ji atsities, jei patrauksi, iš po kojų šoko išgąsdintas žiogas. Gal truputį budistiškai stebi, bet nevertini. Aišku, kol neateina diena, kai įvertini tiek ir taip, kad maža nepasirodo. Lyg būtum apsukusi ratą ir vėl atėjusi ten, kur buvai. Nes nuo savęs niekur nepabėgsi.

Dar galvoju, kad jei diena yra prisodrinta, kad ir smulkmės, kad ir visai nesvarbių mažmožių, kažkas svarbaus prisidengia, pasislepia. Kažkur visgi yra tas klausimas, tik niekaip iki jo nenusiiri. Žinai, kad toli kalnuose pakeliui į observatoriją yra ženklas HOLLYWOOD, bet esi už posūkio, tame serpantino taške, kuriame jo nesimato, ir todėl gali sakyti, kad jo nėra. Net jei tvirtai žinai, kad jis turi būti, akimirką suabejoji: o gal kažkas nutiko ir jo nebėra. Išsprogdino, sunaikino, sulygino su žeme. Tai jei apie nusiyrimą iki to klausimo… Jei visą laiką skiri tam, kad apiplauktum kliūtis, jei ilgiau sustoji ten, kur prieš tai neplanavai, paskui jau žiūri, kad tolumoje leidžiasi saulė, temsta, metas grįžti į prieplauką. „Va rytoj, – galvoji, – gal greičiau viską apiplauksiu ir pasieksiu tą tolimiausią tašką. O kai pasieksiu, viskas bent šiek tiek pasikeis.“ Dalis manęs to nori, dalis, įtariu, bijo, kad vieną dieną taip ir nutiks. O kas tada?

O gal tas pagrindinis klausimas liko nepakitęs? Iki pat mokyklos mane guldydavo pietų miego. Pamenu, kad tuomet man buvo septyneri, plonos užuolaidos neuždengdavo į kambarį besibraunančios dienos šviesos. Miego man dažniausiai jau nebereikėdavo, buvau pasiekusi tą amžiaus tarpsnį, kai galėdavau išbūti be jo, bet būdavau priversta valandą ar ilgiau gulėti, suaugusiems tikintis, kad visgi užmigsiu. Pas vieną močiutę ant sienos kabėdavo kilimas – jo raštais vaikščiodavau it fantastiškais rytietiškais parkais. Pas kitą žaisdavau antklodės kampuose susukusi lėles primenančias figūrėles. Va, tada ir ten, bandant ir vis neužmiegant, mane ištikdavo tas pats klausimas, vertęs slėptis po antklode, klausimas, kurio paskui jau nekęsdavau, kurį bandydavau išmušti iš galvos. Prašydavau, maldaudavau savęs apie tai nebegalvoti, tai buvo pats sunkiausias klausimas, kurio niekieno taip ir nepaklausiau, nes neatrodė, kad kas nors į jį atsakys: kaip aš save jaučiu? Ir iš jo kylantys: ar taip pat save jaučia kiti žmonės? Kaip aš einu su savimi miegoti ir su savimi keliuosi? Ar galėčiau nuo savęs atsiplėšti? Kaip bus mirties akimirką – kur dings tas jausmas? Kaip tai pasibaigs? Ar pasibaigs? Nesu tikra, ar išaugau šį klausimą. Veikiau jis dėvimas išsitampė ir aš jį persitempiau į šias dienas.

Iš „Laiškų dekamerono“, kuris vyko karantino metu 2020 kovo-balandžio mėn.

Nuotr. aut. Aušra Barysienė