Matematika man visad regėjos kur kas didesnį potencialą turinti sritis, nei tik josios panaudojimas palūkanų ar draudimo išmokų apskaičiavimui. Gal todėl jau matematikos bakalauro studijų metu ėmiau mintyse žaisti žaidimą: matematines teoremas, apibrėžimus, aksiomas pradėjau taikyti socialiniams dėsniams apibrėžti. Nors kinų filosofui, logikui ir matematikui Hao Wangui tokie matematinių, mokslinių procesų taikymai socialiniame gyvenime nebuvo itin priimtini.
Savo knygoje „Nuo Matematikos iki Filosofijos“ Wangas nesižavi žmonių bandymais Einsteino reliatyvumo teorija paremti pozicijos, kad ir žmonių etikos taisyklės yra reliatyvios bei sąlyginės. Wangas taip pat nesižavi ir teiginiais, kad evoliucijos teorija biologijoje turėtų pagrįsti ir šių dienų kapitalistinės visuomenės konkurencingumą. Wango nuomone tokie mokslo taikymai yra šiek tiek dviprasmiški ir ne iki galo tikslūs.
Visiškai pritariu, kad tokie mokslo taikymai socialinių dėsnių analizėje nėra iki galo tikslūs. Visgi, man regis, toks mokslo naudojimas socialiniuose kontekstuose dažnai atneša daugiau gyvybės, diskusijų ir prasmės nei pats tiksliausias tokių mokslinių dėsnių panaudojimas atitinkamuose siauruose moksliniuose kontekstuose. Tad ir šį kartelį pamėginsiu pritaikyti diametro sąvoką vienam socialiniui dėsniui apibrėžti.
2019 metais MO muziejuje, Vilniuje, buvo atidaryta paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“. Šios parodos kolekcija nušvietė pirmąjį Lietuvos laisvės dešimtmetį – nuo eksponatų, kurie buvo nepamainoma visų ano laikotarpio Lietuvos namų ūkių dalis, iki aktualiausių Lietuvos menininkų kūrinių. Paskutinėmis parodos dienomis aplankęs MO muziejų, nustėrau – nesu tikras, ar Lietuvoje kada nors buvau matęs muziejuje daugiau žmonių. Žinoma, vaikščiodamas po parodą ėmiau atidžiai kvestionuoti parodos sąryšį su jos populiarumu ir aktualumu žmonėms. Iš nugirstų pastabų, pastebėjimų tapo aišku, kad kuo dažniau parodos eksponatą lankytojai būdavo sutikę savo įprastoje aplinkoje, kuo mažiau laiko buvo prabėgę nuo to eksponato konteksto lauko formavimosi, tuo daugiau emocijų jis sukėlė. Čia man ir gimė sąvoka – konteksto diametras, kurią derėtų apsibrėžti.
Ši matematinė konteksto diametro sąvokos interpretacija turi tris pagrindinius parametrus. Visų pirma yra svarbu, kiek kontekstas geografiškai yra nutolęs nuo mums įprastos aplinkos – ar tai Carlosas Castaneda sėdi kur Pietų Amerikos džiunglėse ir kalba mums apie šamanizmą, ar tai Ričardas Gavelis „žaidžia pokerį“ Vilniuje. Ne mažiau svarbu ir kiek tas kontekstas yra pažįstamas mūsų artimoje aplinkoje: JAV prezidento rinkimai gal ir itin nutolę geografiškai, tačiau šio politinio proceso populiarumas tikrai neleidžia mums interpretuoti šio konteksto, kaip kažin kokio tolimo ar nepažįstamo. Galiausiai trečiasis konteksto diametro parametras: kiek metų prabėgo nuo šio konteksto formąvimosi. Ar tai šimtmečius trunkanti matematinė diskusija apie tai, kiek skirtingų begalybių egzistuoja, ar tai prieš dieną užgimusi diskusija dėl paplūdimio Lukiškių aikštėje.
Kuo kontekstas yra labiau nutolęs nuo mūsų artimos aplinkos geografiškai, kuo jis mūsų aplinkai yra mažiau žinomas, kuo daugiau metų yra prabėgę nuo jo formavimosi pradžios, tuo jo diametras yra didesnis. Žinoma, kyla klausimas: kaip šis konteksto diametro apibrėžimas siejasi su šio straipsnio pavadinime minima populiariąja lietuviška publicistika?
Analizuojant didžiąją dalį šių dienų populiariosios internetinės publicistikos Lietuvoje, susijusios su šių dienų aktualijomis, politiniais, ekonominiais procesais, nesudėtinga nustatyti tendenciją, kad tokiuose straipsniuose dominuoja labai mažo dydžio konteksto diametrai. Aktualijų analizėse pateikiami kontekstai geografiškai dažniausiai nenutolsta nuo Lietuvos, analizėse ryškiai trūksta istorinės dimensijos – dažniausiai apsiribojama prieš dieną ar dvi susiformavusiais kontekstais. Tam, kad publicistika pritrauktų kuo platesnę ir didesnę auditoriją, itin vengiama žmonėms mažai pažįstamų kontekstų – daugumoje straipsnių tesisuka tie patys keliolika. Kur gi veda šis šių dienų mažų konteksto diametrų publicistikos modelis?
Čia galima pasinaudoti amerikiečių kompozitoriaus ir matematiko Garetho Loy’aus knygoje „Muzimatika“ pristatoma teorija. Knygoje analizuojami matematiniai dėsniai muzikoje. Viename iš skyrių autorius kalba apie muzikos sritį, kuri analizuoja informacijos kiekį, gaunamą su atitinkamais muzikiniais signalais. Loy’us pateikia vieno įdomaus eksperimento pavyzdį.
Tarkime, kad muzikos mokytojas muzikos pamokoje mums pateikia užduotį – nusisukus iš klausos nustatyti, kuris pianino klavišas buvo paspaustas bei tą muzikinę natą užrašyti savo sąsiuvinyje. Prieš pradėdamas pirmąją eksperimento dalį, mokytojas praneša, kad dabar jis spaus tiktai „do“ natos klavišą. Tad kaskart mokytojui paspaudus klavišą, rašome „do do do“. Prieš pradėdamas antrąją eksperimento dalį, mokytojas praneša, kad dabar jis jau spaus ne vieną ir tą patį klavišą, o atsitiktine tvarka rinksis bet kurį iš 88 pianino klavišų. Tad mūsų užduotis iš klausos nustatyti kurį klavišą mokytojas paspaudė, darosi itin sudėtinga. Kokia šio eksperimento prasmė?
Loy’us pateikia tai, kaip pavyzdį vienai teorijai pagrįsti – kuo didesnėje nežinomybėje mes klausomės muzikinių signalų, kuo didesnis galimų muzikinių signalų spektras, tuo daugiau informacijos gauname su kiekvienu informaciniu signalu. Minėtojo eksperimento pirmoje dalyje galimų muzikinių signalų spektras minimalus – tik vienas garsas, tad nėra jokios nežinomybės – kuo puikiausiai žinoma, kokia bus kita nata. Taigi išgirdę konkretų „do“ natos garsą, mes negauname absoliučiai jokios informacijos su šiuo garsu, nes ir taip žinojome, koks muzikinis garsas tai bus. Tuo tarpu antroje eksperimento dalyje, mes klausomės mokytojo spaudžiamų klavišų didžiulėje nežinomybėje – absoliučiai nenutuokiame, kurį iš 88 garsų išgirsime. Taigi išgirdę tą konkrečią natą, mes gauname milžinišką informacijos kiekį apie tą garsą, kurio prieš tai nesitikėjome.
Kuo visa ši teorija susijusi su šių dienų mažų konteksto diametrų publicistikos modeliu?
Kadangi šių dienų publicistikoje naudojamų kontekstų spektras nėra didelis, straipsnius pradedame skaityti daugiau mažiau žinodami, kokie kontekstai jame bus – pats informacijos kiekis, gaunamas su kiekvienu straipsniu, būna itin minimalus. Visuomenės egzistavimas tokioje skurdžioje informacinėje aplinkoje be jokios abejonės yra pasmerktas intelektiniam degradavimui. Tuo tarpu didžiulis spektras įvairaus diametro kontekstais užpildytos publicistikos, straipsnių skaitymas nežinomybės būsenoje – nenutuokiant, kokie kontekstai ten slypės, – leistų su kiekvienu straipsniu gauti milžinišką informacijos kiekį.
Galbūt todėl ir šį straipsnį pradėjau nuo Hao Wango citavimo – filosofo, logiko, matematiko, kurį Lietuvos socialinėje plotmėje žino daugų daugiausia trys žmonės, kuris vykdė savo veiklą visai kitame pasaulio gale ir kuris nagrinėja šimtmečiais aktualius matematikos, filosofijos procesus. Sunkoka pasyviai stebėti populiariosios lietuviškos publicistikos kontekstų diametrų vidurkio kritimą kiekvieną dieną.
Šis tekstas dalyvavo Mokslo populiarinimo konkurse 2021. Pilnas straipsnio pavadinimas: „Konteksto diametras: apie populiariąją lietuvišką publicistiką“.
Nuotrauka iš autoriaus asmeninio archyvo.
