kaip išmokti plūduriuoti?

tais laikais, kai telefonai dar turėjo mygtukus, laukdama eilėje pas gydytoją, aš žiūrėdavau į savo odinius batus, juodus, su mėlynais raišteliais, į granito pilkumo plyteles laukiamajame ir silikoną tarp jų, į baltas duris, metalinę rankeną ir į chamedorėją, nutįsusiais lapais stovinčią koridoriaus kampe. sėdėdavau sukryžiavus kojas ir nervingai judindavau tą, kuri padėta ant viršaus gaudydama aplinkinius garsus: kurios durys atsidaro, ką žmonės kalbasi tarpusavyje, kuris vaikas verkia, išėjęs iš skiepų kabineto. arba, kai važiuodavau autobusu, tai stebėdavau vaizdą pro langą: šviesoforus, iškabas, automobilius, bortelius, pėsčiųjų perėjas, sankryžas, medžius – nesvarbu, kad tuo pačiu maršrutu keliaudavau kiekvieną dieną. gyventi be išmanaus telefono reiškė daug laiko praleisti su savimi ir savo juslėmis nuodugniai skenuoti aplinką. tais gūdžiais laikais mane dažnai aplankydavo Didis Nuobodulys. jis mane įtraukdavo ir pakylėdavo iki paslaptingos būsenos, kurią vadinu plūduriavimu.

plūduriuoti tai reiškė nebūti: kyboti tarp realybės ir paralelinių dimensijų ir spoksant į vieną tašką pasiduoti transui, nuobodulio hipnozei, kurios metu koridorius, durys, batai, chamedorėja – viskas, kas mane supo, ištirpdavo, susiliedavo į vientisą masę, vientisą nieką, kuriame laikas neegzistavo. šios būsenos liudininkas buvo vienas iš XX amžiaus fotografijos meno meistrų – Edwardas Westonas. Jis 1939 metais nufotografavo savo mylimą žmoną ir mūzą, Charis Weston.

fotografijoje pavadinimu „Plūduriuojanti nuoga“ (orig. angl. „Nude Floating“) matomas baseinas. jo forma – tarsi apskritimas būtų sujungtas su stačiakampiu. apskritimo plote baseinas gilesnis, didžiąją kadro dalį užima tamsus, paslaptingas vanduo, dugno nematyti. stačiakampio plote baseinas tampa seklesnis, jo dugnas matosi tarp saulės spindulių. baseino kraštas – stora betono atbraila, kuri daro jį panašesnį į fontaną. riboje tarp gilaus ir seklaus baseinų guli Charis. jos viršutinė kūno linija kybo virš gilaus vandens, o apatinė ten kur mažiau gilu. mergina užsimerkusi ir atrodo rami. ji plūduriuoja. nuotrauka nespalvota, šviesa labiausiai krinta ant veido ir krūtinės, kontrastuodama su tamsiu vandeniu. į fotografiją žiūrint ilgiau tampa aišku, jog Charis nesijaudina dėl baseino gylio ir tamsaus vandens, kuris plyti po ja ir kursto kadro įtampą, jos nedomina ir melsvas dangus, nes akys palaimingai užmerktos. drįstu teigti, jog nuotraukoje jos išvis nėra: matoma tik jos fizinė forma, bet kur ji iš tikro, nežinojo net pats E. Westonas.

dvidešimtam amžiuje, kai kūrė fotografas Edward Westonas, žmonės gerai pažinojo nuobodulį. jie gyveno fordinėje sistemoje, fabrikinėje visuomenėje, kuriai labiausiai apibūdinti tinka žodis monotonija. tuometinis žmonių gyvenimo tempas buvo žymiai lėtesnis, technologijų lygis kur kas žemesnis, o pažiūros siauresnės. aplinkui buvo tiek daug nuobodulio, jog žmonės imdavo neapsikęsti ir kurti muziką, rašyti poeziją arba piešti gatvėje ant sienų tam, kad nebereikėtų tiesiog plūduriuoti. taip dvidešimtas amžius pagimdė spalvingiausias subkultūras: bitnikus, hipius, modus, skustagalvius, pankus, gotus ir įdomiausius meno judėjimus: futurizmą, dadaizmą, siurrealizmą, egzistencializmą, pop meną. suvaržyta visuomenė ėmė siekti būdo ištrūkti iš standartų, išsilaisvinti iš jas supančių normų. tai iliustruoja išskirtinio amerikiečių menininko Andy Warholo dirbtuvių pavadinimas – „Fabrikas“. jis atspindi darbo klasės žmonių išsilaisvinimą iš fabriko gniaužtų. vis dėlto pravartu atsiminti, kad tai nuobodulio nuopelnas, kuris tame amžiuje tapo akstinas žmonių laisvės ir saviraiškos paieškoms.

XXI amžiuje situacija pakrypo visai kita linkme. šaknis įleido kapitalizmas, o technologijų pažanga įvyko labai greitai – dar prieš dešimt metų aš neturėjau išmanaus telefono, be kurio dabar būtų keista praleisti net dieną. tais laikais šeimoje turėjome vieną stacionarų kompiuterį, o internetas (tuo metu toks mįslingas ir nesuprantamas man, kaip vaikui, dalykas) veikdavo namuose nuo penktos valandos vakaro. per dešimtį metų mūsų visuomenę palietė toks spartus technologinis progresas, kuris padarė įtaką ir mano šeimai: dabar kiekvienas mano šeimos narys turi savo atskirą kompiuterį ir bevielis interneto ryšys veikia nuolatos. kai važiuoju autobusu, man nebereikia girdėti tetų pokalbių, aš galiu klausytis savo mėgstamos muzikos arba, kai laukiu eilėje pas gydytojus, nebereikia plūduriuoti – turiu telefoną.

reikėtų paminėti ir tai, jog dėl pastarųjų metų „covid19“ viruso epidemijos netgi mokymasis ir dalis darbų buvo nukelti į kompiuterių ekraną, o apribojimai susitikti su žmonėmis nustūmė pokalbius su draugais į socialinių tinklų pasaulį, kuriame bendraujame žinutėmis, nuotraukomis, skambučiais. mokslas, pramogos, socialinis gyvenimas, netgi maisto prekių apsipirkinėjimas (juk dar prieš dešimtį metų būtume sunkiai įsivaizdavę pieno ir daržovių pirkimą internetu) persikelė į kibernetinį pasaulį. kartais man pasirodo keista, kaip taip greitai virtualumas pasiglemžė beveik visas gyvenimo sferas.

o tai dar ne viskas – su technologijų klestėjimu, žvėriškai pagreitėjo ir gyvenimo tempas. žmonės yra priversti gyventi greičiau, stengdamiesi per trumpesnį laiką padaryti daugiau. produktyvumas, darbo efektyvumas, asmeninis tobulėjimas tapo pagrindiniais žmogaus atributais. dirbk, dirbk, dirbk, sportuok, valgyk sojų kepsnius, dirbk, mokykis, sportuok, tobulėk, tobulėk. motyvacija, koučeriai, TED Talk laidos, populiarioji psichologija… amžinas tobulumo vaikymasis. šioje visuomenėje viskas tapo taip spartu, jog nėra vietos tiems, kurie nuobodžiauja. tu negali plūduriuoti, turi kasdien plaukti ir gerinti savo rekordą. jokiu būdu negali sustoti. čia mes nelaukiam tų, kurie nežino, ko nori. svarbiausia karjera, atlyginimas, automobilis, namas, gražus kūnas. jei pasirinkai būti menininkas, turi mokėti parduoti save. turi kurti savo įvaizdį. kaip būti kūrybingu? 5 kūrybingo žmogaus įpročiai. spausk ir sužinok!

aukšti standartai ir milžiniškas greitis. kai pervargstu, aš matau savo mintis Arial Bold 70 px raštu. jos lekia kaip zigzagai, kaip švieselės 1968 metų Stanley Kubricko režisuotame filme „2001 metų kosminė odisėja“. mūsų odisėja – tai saviugdos knygų ir podkastų kelionė tobulumo link. aplink triukšmas. eksperimentinė noise muzika. žiežirbos. kartais tiesiog norisi sustoti. išsijungti. panyru vonioje, bandau plūduriuoti, bet nepavyksta. mintys skrieja taip, kad negaliu spėti su jomis kartu. savigrauža dėl neproduktyvaus laiko. tu neiškraustei indaplovės ir neparašei straipsnio retorikos paskaitai, ir nepasimokei marketingo egzaminui, ir dar nepasistatei karjeros, neturi automobilio bei jo teisių, neturi draugų ir niekas apskritai tavęs nemyli.

kultūros teoretikas Markas Fischeris kalbėdamas apie šių dienų visuomenę yra pasakęs paradoksalius žodžius: „niekam nenuobodu, viskas nuobodu“. kitaip tariant, kapitalizmas išrovė nuobodžiauti sugebantį objektą iš visuomenės, tačiau jam nepavyko atsikratyti to, kas yra nuobodu. tam, kad nenuobodžiautume mes pirštu slenkam žemyn per socialinius tinklus diena iš dienos, nors labai retai ten pamatome kažką tikrai įdomaus arba klausomės pagalbos sau podkastų, kurie retai kada padeda. bėgdami nuo nuobodžiavimo, siekdami tobulo savęs varianto iš tiesų atsiduriame nykios klastingos informacijos gniaužtuose. šitai yra kur kas blogiau, nei tiesiog plūduriuoti nieke, kadangi būtent nuobodulys dažnai atrakina duris į savęs pažinimą ir supratimą, kurie skatina veiksmą – kūrybą.